Kerpės yra labai paplitusios visame Žemės rutulyje, jos sutinkamos beveik visose antžeminėse ir netgi kai kuriose vandens ekosistemose. Ypač didelis jų vaidmuo yra tundros, miškatundros ir miškų biogeocenozėse, kur jos sudaro didelę augalinės dangos dalį. Vystantis ant dirvožemio, medžių kamieno, akmenų ir ant kalvų, kerpės biogeocenozėse suformuoja tam tikras augalines grupes – sinuzijas, kurios priklauso biogeocenozių komponentams ir turi didelę reikšmę jų gyvenime, dinamikoje ir medžiagų apikaitoje. Kerpių sinuzijos pasižymi vystymosi autonomija ir kt specifiniais požymiais (lėtas augimas, tam tikras maitinimo ir medžiagų apikaitos tipas, metabolizmo medžiagų išskirtinumas). Bet vistik, nežiūrint į tokią vystymosį autonomiją, kerpių sinuzijos turi tam tikrus santykius su kt biogeocenozės komponentais.
Kerpių fitocenologiniai tyrimai
Kaip žinoma, augalinės dangos geobotaniniai tyrimai buvo pradėti nuo stambių augalinių vienetų – formacijų – aprašymų. Bet iš pat pradžių buvo atkreiptas dėmesis į tai, kad augalinės formacijos susideda iš labiau mažesnių ir homogeninių vienetų. XX a. pradžioje daugiau dėmesio skirta žemesniųjų augalų grupėms – dumblių, grybų ir kerpių sinuzijoms. Pirmieji išsamesni darbai, skirti geobotaniniems kerpių tyrimams, atsirado Rusijoje. Tai buvo V. Savičiaus atlikti tyrimai (1909, 1913, 1914). Savičius savo darbe (1914) labai išsamiai aprašė šias kerpių formacijas: atvirų smėlėtų vietų, dirbtinių akmenų sankaupų ir kelių, ar laukų, akmeningų substratų, pastatų stogų, tvorų, medžių kamienų (alksnio, beržo, drebulės, pušies) ir pušyno dirvožemio formacijas. Kiekvienai formacijai jis sudarė rūšinės sudėties ir ekologinių pastabų aprašymus. Be to Savičius išskirė kerpių grupes, pagal charakteringas ir dominantines rūšis.
Vėliau atsirado ir kt lichenologų darbai. P. Nikolskis 1928 m. tirinėjo kerpių grupes kiek giliau, naudojo konstantų ir visumos koeficiento skaičiavimus.
Labai svarbūs buvo A. Oksnerio atlikti tyrimai, kurių pagrindas – šiuolaikinė fitocenologinė metodika. Oksnerį galima laikyti vienų iš kerpių fitocenologinių tyrimų pradininku. Akmeningų vietų kerpes jis tyrinėjo bandomųjų plotelių dėka. Bandomuosiuose ploteliuose buvo nustatomas komponentų padengimas ir dominantai. Oksnerio pateikta įdomi hipotezė, kad kerpių tarpe yra mažiau nestabilių grupių, negu tarp žiedinių augalų bendrijų. Tai, jo manymu, yra dėl kerpių gyvybiningumo, lėto augimo bei nežymos gyvūnų ir kultūrų įtakos. Neviską pateiktą šiame darbe galima pritaikyti darbartinių metų. Pavyzdžiui, Oksneris teigė, kad sinuzija yra aukštesnis fitocenologinis vienetas už asociaciją.
Vakarų geobotaniniose mokyklose kerpių fitocenologiniai tyrimai pradėjo sparčiai vystytis XX a. pradžioje Švedijoje, Šveicarijoje ir Lenkijoje. Vienas iš šios krypties pradininkų buvo G. Du Rietz, kuris panaudojo kerpių bendrijų analizę minimalinio arealo dėsningumui ir pajūrio kalvų augalijos zonališkumui išaiškinimui. Du Rietz taksonominius vienetus vadino sociacijomis, vėliau naudojo sinuziologinius taksonus (unionus, societetus). Jis išskirė epifitinių kerpių sinuzijas į aljansus Physodion ir Xanthorion, kurie išsiskiria medžių žievės rūgštingumu ir maitinamųjų elementų buvimu. Kiti Švedijos lichenologai-fitocenologai (pvz. Almborn) kerpių grupes jau priskirdavo sinuzijoms.
Vidurinėje Europoje nuo XX a. pradžios naudojami Ciurich – Monpelje mokyklos metodai. Čia kerpių grupės tiriamos kaip augalinės bendrijos (fitocenozės), kurios pagal floristinius bei fizionominius požymius apjungiamos į taksonominius vienetus (klases, eiles, aljansus, asociacijas).
1955 – 1958 m. vokiečių lichenologas O. Klementas išleido pirmą darbą, skirtą vidurio Europos kerpių asociacijoms, kur išskirė 3 klases, 7 eiles, 24 aljansus ir 106 asociacijas. Tada kerpių grupių supratimas kaip savarankiškos asociacijos paplito ir Belgijoje (Duvigneaud, 1942), Vengrijoje (Felfoldy, 1941, 1942), Olandijoje (Barkman, 1958) ir kt. šalyse.
Tokiu būdu kerpių grupės buvo tyrinėjamos ir vadinamos skirtingai (formacijos, fitocenozės, sinuzijos).
Fitocenozė (augalinė bendrija) – ne tik augalinė dalis kokios nors teritorijos, bet ir visos augalijos bei jos ekotopo visuma. Pagal šį apibrėžimą kerpių grupes galima suprasti kaip fitocenozių struktūrinius elementus – sinuzijas. Ankščiau sinuzijos buvo apibrėžiamos skirtingai (kaip aukšto, gyvenimo formos sinonimas). Pvz, T. Lippmaa, kuris yra vienas iš sinuzijų metodo pradininkų, sinuzijomis vadino augalų elementares struktūrines grupes fitocenozių viduje, susidedančias iš vienos ar kelių artimų elementarių gyvenimo formų.
Kerpių grupės sudaro išskirtinį sinuzijų tipą, kurį kai kurie fitocenologai priskirdavo savarankiškam augalijos vienetui. Pavyzdžiui, japonų ekologai (Hosokawa, Omura, Nishihara) epifitų grupes pasiūlė vadinti aerosinuzijomis, o vėliau išskirė jas į vienetus: „epies“, „epilia“, „epido“. Iš biocenologinio požiūrio kerpių grupes kartu su augalu – substratu galima vadinti konsorcijomis, t.y. vienetais, kurių nariai tarpusavyje trofiškai susieti.
Galima išskirti šiuos specifinius kerpių sinuzijų
požymius:
1. kerpių sinuzijos (ypač epifitinių) yra trumpalaikios. Jeigu pvz aukštesniųjų augalų sinuzijos vienoje vietoje gali egzistuoti tūkstantmečius, tai epifitinė lichenosinuzija ne daugiau kaip 100-150 m. Tą galimą paaiškinti tuo, kad kerpės lėtai auga ir turi mažai laiko stabilių grupių formavimuisi. Dėl šitų priežasčių stebimas žemas lichenosinuzijų homogeniškumas.
2. labai dažnai lichenosinuzijos būna atviros, dėmėtos.
3. paprastai kerpių sinuzijos pagal rūšinę sudėtį būna skurdesnės, negu aukštesniųjų augalų grupių. Kerpių grupių aprašymai dzn sudaryti iš 5-10 rūšių, rečiau iš 10-20, o aukštesniųjų augalų sinuzijų būna ir tokių kur 100 m2 plote užsiregistruota 100-150 rūšių.