TURINYS
ĮVADAS 3
1. KAS YRA ŽMOGAUS GYVENIMAS? 4
2. NUMANOMAS MŪSŲ TIKSLAS ŽEMĖJE 4
3. KODĖL AŠ, KODĖL ČIA, KODĖL DABAR? 6
IŠVADOS 7
LITERATŪRA 8
ĮVADAS
Manau, kad ne vienam žmogui kyla klausimai “kodėl gimiau čia, o ne ten”, “kodėl gimiau dabar, o ne po 100 metų” ir išvis “ką aš šitoj Žemėj veikiu?”. Pradėjus galvoti apie tai, teisingą atsakymą pačiam rasti labai sunku, o ir tas surastas atsakymas po kiek laiko gali pasirodyti klaidingas. Įvairiais laikais įvairių pažiūrų mąstytojai bandė atsakyti į panašius klausimus, tačiau, tiesą sakant, tik nedaugelio iš jų išvados yra vertos dėmesio.
Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikia atskleisti žmogaus ir visos gamtos būties esmę, apie kurią galvojo ne tik filosofai, mokslininkai, tokie kaip Einšteinas ar Descartas, pats Jėzus ir Gothama Budha, bet ir eiliniai žmonės. Taigi – “kodėl mes čia esame?”. Tik atsakius į šį klausimą, galima spėlioti, kodėl gimiau čia ir kodėl dabar ir kas norėjo, kaip taip būtų. Tada paaiškės ir ką mes turime šiame gyvenime atlikti ir kodėl esame, kas esame. Šiame darbe ir pabandysiu atsakyti į minėtus klausimus.
Vis dėlto yra keletas šių laikų autorių, kurie bando atskleisti minėtus klausimus ir, manau, jie tai daro visai sėkmingai. Jie taip pat sutinka, jog “gerai įsigilinę į pačią esmę, matome, kad mūsų mirties suvokimas lemia atsakymus į visus su gyvenimu susijusius klausimus”. Galima būtų pridurti, jog būtent gimimo ir mirties suvokimas atskleidžia pagrindinius gyvenimo klausimus, nes juk gimimas ir mirtis yra vienas kitam atvirkšti veiksmai: iš kur ateini, ten ir sugrįžti.
Darbas susideda iš įvado, 3 dalių ir išvadų, pabaigoje – literatūros sąrašas.
1. KAS YRA ŽMOGAUS GYVENIMAS?
Turbūt daugelis žmonių sutinka, jog yra kažkas aukščiau už mus, kad mes nesame aukščiausia grandis visoje Visatoje. Ir nebūtina skubėti teigti, jog tai yra Dievas, Budha ar Alachas. Visai gali būti, kad tas aukštesnis yra ne vienas, o jų yra daug. Tikriausiai net ateistai netiki jokia aukštesne jėga tik todėl, kad jie nėra rimčiau apie tai pagalvoję arba paprasčiausiai jie mano, kad jiems ir be to gyvenimas yra mielas. Tačiau būnant žmogumi net šlykštu pagalvoti, kad gyveni čia be reikalo, kad leidi laiką tam, kam nereikia, kad darai tai, dėl ko paskui gali labai pasigailėti. Bet labai sunku kažką keisti, kai esi surištas įvairiausiais saitais su žmonių minia, religijomis, nuostatotomis, prietarais, moralės principais, tradicijomis etc. Iš to reikia išsivaduoti ir tapti savimi. Kvaila ir ta mintis, jog tai, ką apie ką mes galvojame gali būti visiški paistalai; gal kažkas, kas yra aukštesnis už mus, juokiasi iš mūsų paistaliojimų. Gal mes tik bandomieji triušiai? Kas įrodys, kad tai netiesa?
Norint suvokti savo vietą Visatoje, galima pabandyti įsivaizduoti kokią nors pačių sukurtą kitą Žemę su kažkokios formos gyvybėmis. Verta pagalvoti, ko mes iš šių gyvybių ir tos sukurtos Žemės tikimės. Mus irgi kažkas sukūrė ir iš mūsų bei mūsų Žemės irgi kažko tikisi. Tada galima pagalvoti ir apie savo vietą, ką galvoja apie mus ta aukštesnė jėga. Gal ko mes tikimės iš savo sukurtų gyvybių, to iš mūsų tikisi ir mūsų kūrėjai? Turbūt, kad aukštesnė jėga yra protingesnė už mus, nes juk ir žmogus už save gudresnių gyvybių nemanau, kad sukurtų, todėl šis pavyzdys gali būti ir nevisiškai teisingas. Be to, tai yra grubus pavyzdys, nes gali būti, kad mes esame sukurti gyventi ne tik vieną kartą šitame gyvenime, gal tai tik vienas etapas visoje mūsų egzistencijoje? Kvaila būtų sakyti, kad po mirties viskas dingsta ir mes prapuolame neaišku kur.
Štai dar vienas verčiantis susimąstyti pavyzdys, nusakantis žmogaus vietą.
Žmonės kuria programas kompiuteriams. Iš jų jie siekia dviejų dalykų: a) kad programa būtų padaryta, b) kad ji būtų įvykdyta kiek įmanoma geriau. O ar kažkas virš mūsų esantis nesiekia to pačio? Juk jis irgi mus sukūrė.
Ištvanas Jankovičius savo knygoje “Išgyvenau savąją mirtį” (1998) atsako į pagrindinius egzistencijos klausimus. Pasirodo, pasaulyje jau yra padaryti tyrimai, kurie buvo atlikti žmonėms išgyvenusiems klinikinę mirtį, t.y. jie buvo trumpam numirę. Jų aprašyti įspūdžiai tiesiog šokiruoja, jie atrodo kaip iš bulvarinio laikraščio. Atrodo neįmanoma, kad žmogus gali palikti savo žemiškąjį kūną ir matyti jį iš aukšto, kad žmogus neturėdamas apčiuopiamo kūno gali girdėti, ką sako ar net galvoja kiti ir išvis, kad žmogus po mirties netenka tik savo fizinio kūno, o pats išlieka. Tai patvirtina, kad žmogų sudaro ne vien apčiuopiama dalis, t.y. fizinis kūnas, yra ir dar kažkas – kitas apvalkalas. Visai įmanoma (o tai autorius ir teigia), kad žmogus turi ne vieną, o daug apvalkalų ir jo dabartinis gyvenimas yra tik viena visos būties pakopa. Dabartiniai mąstytojai teigia, jog tie kiti žmogaus apvalkalai yra paprasčiausiai sudaryti iš aukštesnių virpesių, aukštesnio dažnio spinduliavimo. Kitaip tariant, tos formos egzistuoja aukštesniuose, mums dar nevisiškai suvokiamuose, matmenyse. Iš viso to galime daryti išvadą, kad žmogaus gyvenimas – tai tik viena jo būties dalis, kurią jis bando įveikti.
2. NUMANOMAS MŪSŲ TIKSLAS ŽEMĖJE