Kinės veiklos reguliavimas aplinkos apsaugai užtikrinti
5 (100%) 1 vote

Kinės veiklos reguliavimas aplinkos apsaugai užtikrinti

ĮVADAS

Siekiant mažinti ūkinės veiklos įtaką aplinkai, gerinti darbo sąlygas bei mažinti nelaimingų atsitikimų riziką kompanijoje yra globaliai organizuotas aplinkosaugos ir darbų saugos gerinimas. Stengiamasi naudoti ūkinės veiklos metodus, leidžiančius sumažinti nepageidaujama teršalų išmetimą į aplinką, pakeisti pavojingas medžiagas neteršančiomis aplinkos, padėti atskirti medžiagas atliekų perdirbimo ciklo metu bei pagerinti darbinę aplinką.

Pastariesiems dešimtmečiams būdingi dideli visuomenės požiūrio į gamtą ir jos apsaugą pokyčiai bei esminis jau susiformavusių vertybių perkainojimas. Nesaikingas gamtos išteklių naudojimas, vandens telkinių, oro ir dirvožemio tarša, kraštovaizdžio niokojimas bei kiti veiksniai, metų metais blogindami aplinkos kokybę, verčia žmoniją pasukti kitu, gamtai ir žmogui nepavojingu keliu. Šiandien pripažįstama, kad aplinkos apsaugos problemos turi būti sprendžiamos sutelktomis visų valstybių jėgomis, nes žmonių ir gyvosios gamtos likimai įvairiuose pasaulio kraštuose yra glaudžiai susiję.

Verslininkai ir pramonininkai ima labiau suprasti aplinkai gresiantį pavojų. Nuo mažų gestų – kasmetinių įnašų aplinkos apsaugos organizacijoms pereinama prie rimtų švaresnės gamybos projektų. Neabejotina, verslininkai ir pramonininkai turi užtektinai techninių ir ekonominių žinių. Tereikia jas nukreipti reikiama linkme ir verslas bei pramonė veiks aplinkos apsaugos labui, remdamiesi savo pačių motyvacija ir varomosiomis jėgomis.

Temos aktualumas. Ūkinės veiklos reguliavimas atsižvelgiant į aplinkos apsaugos reikalavimus yra labai aktuali mūsų dienų problema. Kad išspręstų aplinkosaugos problemas įmonės tam skiria vis daugiau lėšų.

Darbo tikslas. Apžvelgti aplinkosaugos politiką ir jos pagrindinius principus, aplinkosaugos reikalavimus ūkinės veiklos vystymui, aplinkos kokybės apsaugą ūkinėje veikloje.

Darbo uždaviniai.

Išanalizuoti :

– aplinkos apsaugos politiką,

– aplinkos apsaugos priemones,

– aplinkosaugą ūkinėje veikloje,

– aplinkos kokybės apsaugą organizacijų veikloje.

Darbo metodai. Mokslinės literatūros, straipsnių bei teisės aktų analizė

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………..2

1. GAMTOS IŠTEKLIŲ IR APLIN¬KOS APSAUGOS SAMPRATA………………….3

2. APLINKOS APSAUGOS POLITIKA…………………………………………………………..4

2.1. Administracinės ir teisinės aplinkos apsaugos priemonės…………………………………5

2.2. Ekonominiai aplinkos apsaugos metodai………………………………………………………..6

2.3. Tiesioginis teršėjų apmokestinimas……………………………………………………………….7

2.4. Subsidijos už taršos mažinimą………………………………………………………………………8

3. PAGRINDINIAI APLINKOSAUGOS MECHANIZMO FORMAVIMO POSTULATAI………………………………………………………………………………………………………9

4. STRATEGINIS PLANAVIMAS IR APLINKOSAUGOS RAIDA…………………..11

5. PRAMONĖ – PAGRINDINIS ATLIEKŲ ŠALTINIS……………………………………..16

6. ES APLINKOS APSAUGOS POLITIKA ĮMONĖMS…………………………………….17

7. APLINKOS APSAUGĄ REGULIUOJANTYS ĮSTATYMAI…………………………18

7.1. Aplinkos apsaugos įstatymas…………………………………………………………………………18

7.2. Aplinkos monitoringo įstatymas…………………………………………………………………….22

7.3. Lietuvos respublikos žemės tvarkymo ir administravimo įstatymo koncepcija…….23

8. LIETUVOS APLINKOS APSAUGOS INVESTICIJŲ FONDAS (LAAIF)………..26

9. APLINKOS APSAUGOS VADYBOS SISTEMOS GARANTUOJA GAMTAI PALANKIĄ ĮMONIŲ VEIKLĄ………………………………………………………………………………..27

10. PREVENCINĖS APLINKOS VADYBOS SISTEMOS LINK ŽMOGAUS IR GAMTOS HARMONIJOS………………………………………………………………………………………..32

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………….36

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………………37

1 priedas. AKIRATYJE – ĮMONIŲ APLINKOS APSAUGOS POLITIKOS

2 priedas. EUROPOS KRAŠTOVAIZDŽIO KONVENCIJA

1.GAMTOS IŠTEKLIŲ IR APLIN¬KOS APSAUGOS SAMPRATA

Gamtos ištekliai — tai gamtos elemen¬tai (žemė, vanduo, oras, klimatas, augalija, gyvūnija, naudingosios iškasenos, landšaf¬tas), naudojami visuomenės reikmėms ten¬kinti. Tarp žmogaus ir gamtos išteklių yra abipusė priklausomybė. Gamtos ištekliai su¬daro sąlygas žmonijai egzistuoti ir vystytis. O žmogus, plėtodamas gamybą, mokslo ir technikos pažangą, keičia gamtos išteklių struktūrą, įvaldo vis naujas gamtos jėgas. Jau dabar vis daugiau naftos išgaunama van¬denynuose, metalų rūdos kasamos amžino įšalo zonose, gėlo vandens atsargas rengia¬masi papildyti iš Arkties bei Antarktidos le¬dynų.

Gamtos ištekliai lemia šalių ekonominę raidą. Gamtos turtų turtingos valstybės turi gerokai
didesnes galimybes plėtoti gamybą, prekybą, socialinę sferą. Šių išteklių ekspor¬tas yra svarbus pajamų šaltinis. Pavyzdžiui, dabar dideles pajamas gauna naftą ir meta¬lus eksploatuojančios šalys.

Gamtos turtų naudojimas sukelia dve¬jopas problemas. Pirmiausia, kai kurių gam¬tos turtų ištekliai senka. Naujų išteklių pa¬ieškai ir išgavimui reikia milžiniškų lėšų, dažnai iš esmės keičiasi jų geografinis išsi¬dėstymas. Dėl to didėja išteklių transporta¬vimo bei bendros gamybos išlaidos, ypač tuomet, kai dėl išteklių išsekimo įmonės pri¬verstos keisti technologijas ir gamybos pro¬filį. Antra problema ta, kad dažnai išgauna¬mi tik pagrindiniai mineralinių išteklių komponentai. Kiti prilyginami atliekoms, kuriomis teršiama aplinka. Todėl komplek¬sinis visų išteklių komponentų naudojimas yra ypatingai svarbus ekonominis ir gamtos apsaugos veiksnys.

Racionalus gamtos išteklių išgavimas bei naudojimas tiesiogiai susijęs su natūralios gamtinės ir žmogaus sukurtos (antropoge¬ninės) aplinkos išsaugojimu. Tuo rūpinasi aplinkos apsauga. Ji apima visą kompleksą tarptautinių, valstybinių ir visuomeninių priemonių, kuriomis siekiama išsaugoti na¬tūralius ekologinius ryšius, išvengti žalingų gamybos procesų ar žmonių veiklos pasek¬mių arba maksimaliai jas sumažinti. Aplin¬kos apsauga kaip mokslas yra dviejų moks¬lo grupių sandūroje — gamtos ir ekonominiu-socialinių. Tik kompleksinis ekonominių, teisinių, techninių, biologinių priemonių darbo, tiek ir kapitalo sąnaudų. Dažniau¬siai nei privačios firmos, nei valstybinės įmo¬nės nėra tuo suinteresuotos. Todėl efektyvi aplinkos apsauga turi būti valstybės regu¬liuojama. Valstybė turi nustatyti išmetamų teršalų kiekybines bei kokybines ribas, su¬kurti efektyvią gamtosaugos teisinę bazę, lai¬kytis racionalios ekonominės politikos.

Šiuolaikinis visuomenės raidos lygis dar nepajėgus visiškai išvengti gamtai daromos žalos. Pagal savo išgales galime tik mažinti šią žalą, stengtis, kad ji mažėtų.

Kad ir kokia būtų aplinkos apsaugos for¬ma bei metodai, jos išlaidos labiau ar ma¬žiau gula ant visos visuomenės pečių. Vie¬nu atveju visuomenė tai pajunta mokėdama mokesčius, išlaikydama aplinkos apsaugos tarnybas, finansuodama specialias gamtosau¬gos programas. Kitu atveju, kai aplinkos ap¬saugos išlaidas dengia firmų savininkai, vi¬suomenė tai pajunta kaip vartotoja, pirkdama brangesnes prekes. Trečiu atveju, nesvarbu, kas finansuotų gamtosaugos pro¬gramas — firmos ar valstybė — šių lėšų negalima panaudoti alternatyviems tikslams: gamybai plėtoti, socialinėms reikmėms ten¬kinti. Todėl visuomenė patiria nuostolius tiek dabar, tiek ir ateityje.

Pasirenkant aplinkos apsaugos formas, orientuojamasi į pigiausius ir efektyviausius būdus taršos sukeltai žalai mažinti. Negali¬ma visiškai atsisakyti gamybos plėtojimo, nes tuo būtų tik stabilizuojamas esamas už¬terštumo lygis, bet nesumažinamas pats už¬terštumo mastas. Negalima pamiršti ir to, kad aplinkos apsaugai skirtas lėšas dažnai galima efektyviai panaudoti ir netiesiogiai. Pavyzdžiui, stengiantis šiek tiek sumažinti nepavojingų dūmų kiekį, kurį gali absor¬buoti pati gamta, tikslinga apsvarstyti in¬frastruktūros objektų — poilsio parkų, au¬tomobilių kelių plėtojimo variantus. Jų naudojimas gali garantuoti racionalų gamtos išteklių naudojimą dabar ir ateityje.

2. APLINKOS APSAUGOS POLITIKA

Egzistuoja daug įvairių būdų bei metodų, kuriais galima efektyviai spręsti aplinkos apsaugos problemas. Tarp jų išskiriama:

— išorinių efektų sprendimas rinkos metodais;

— administracinės ir teisinės priemonės;

— ekonominiai aplinkos apsaugos metodai.

Panagrinėkime juos kiekvieną atskirai.

l. Rinkos metodų taikymas aplinkos apsaugai.

1960 m. Ronaldas Kouzas (Couse) paskelbė teoremą, pagal kurią vien rinkos metodais, be valstybės įsikišimo, išorinių efektų problemos sprendžiamos šiais atvejais, kai:

a) yra tiksliai nustatytos nuosavybės teisės;

b) jie susiję su palyginti nedideliu žmonių skaičiumi;

c) paties sandorio vertė yra santykinai maža.

Tokiomis aplinkybėmis valstybės vaid¬muo apsiriboja atskirų asmenų ar grupių skatinimu priimti visoms šalims naudingus kompromisinius sprendimus. Sakykime, gra¬žaus ežero pakrantėje įrengtas kempingas, o šalia esančio sklypo savininkas nutarė steig¬ti akmens skaldyklą. Be abejo, nukentės gamtovaizdis, triukšmas ir dulkės atbaidys kempingo lankytojus. Ar privalo valstybė spręsti kilusį ginčą tarp kempingo ir skal¬dyklos savininkų? Pagal Kouzo teoremą, abu savininkai savo ginčą gali spręsti be valsty¬bės pagalbos. Jeigu bent viena iš ginčo pu¬sių turi ginčijamo objekto nuosavybės teisę, tai abi pusės turi pakankamai paskatų su¬daryti kompromisinį sandorį. Kempingo sa¬vininkas suinteresuotas išsaugoti lankytojus ir savo pajamas. Todėl jis bus linkęs arba nupirkti gretimą sklypą, arba mokėti rentą, arba galų gale pasiūlyti kaimynui jungtis ir drauge plėtoti bendrą verslą. Akmens skal¬dyklos savininką domina užmokestis, kurį jis gali gauti iš kempingo savininko vien už tai, kad nesteigs įmonės, o panaudos savo kapitalą kitokioje veikloje. Nėra abejonės, kad abu savininkai turi puikias galimybes susitarti. Gavęs iš kempingo savininko dar tik
pelnui prilygstančią kompen¬saciją, akmens skaldyklos savininkas netu¬rės priežasčių, trukdančių jam atsižvelgti į kaimyno interesus. Tuo labiau, kad jau šian¬dien gauta kompensancija padidinęs savo kapitalą, jis turi geras galimybes kitokiam verslui plėtoti.

VšĮ „Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas“ aplinkos apsaugos vizija – nuolat mažinti neigiamą įmonės veiklos poveikį aplinkai.

Aukščiausia vadovybė prisiima atsakomybę už bendrovės veiklos daromą poveikį aplinkai ir įsipareigoja:

– Vykdyti veiklą, laikantis atitinkamų aplinkos apsaugos įstatymų ir normatyvinių dokumentų, kurie galioja Lietuvos Respublikoje.

– Sukurti ir prižiūrėti aplinkos apsaugos vadybos sistemą, užtikrinančią LST EN ISO 14001 reikalavimų vykdymą.

– Siekti nuolatinio aplinkos apsaugos būklės gerinimo.

– Formuoti darbuotojams tikslus ir uždavinius aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimui.

– Ugdyti darbuotojų atsakomybę už švarią aplinką.

2.1. Administracinės ir teisinės aplinkos apsaugos priemonės

Administracinės ir teisinės aplinkos ap¬saugos priemonės — tai visuma teisės aktų, nustatančių oro, vandens, triukšmo ir kitus standartus. Jais remiantis yra parengiami at¬skirų įrenginių, technologijų, įmonių, taip pat valymo įrenginių techniniai normaty¬vai, reguliuojantys didžiausią išmetamų į ap¬linką teršalų kiekį. Mažiausiai užterštuose rajonuose, pavyzdžiui, saugomose teritori¬jose, paprastai įvedami griežtesni teršimo normų apribojimai, veikiantys tik tame ra¬jone. Geriausias administracinių priemonių pavyzdys yra automobilių išmetamų dujų ir švino kiekio benzine normavimus.

Skirtingai nuo daugelio kitų įstatyminių aktų, priimamų orientuojantis į vyriausybės vykdomą socialinę ir ekonominę politiką, pavyzdžiui, minimalaus darbo užmokesčio, skurdo ribos reglamentavimas, aplinkos ap¬saugą reguliuojantys norminiai teisės aktai daugiau grindžiami mokslo žiniomis ir kon¬krečiais apskaičiavimais. Tačiau mokslas taip pat yra atsinaujinanti, pasipildanti žinių sis¬tema. Todėl vis nauji mokslo laimėjimai nuolat transformuoja aplinkos apsaugos įsta¬tymų bazę: vieni aktai panaikinami, kiti pa¬tikslinami, treti naujai leidžiami. Problemiš¬ka čia tik tai, kad, priimant norminius aktus, empirinių žinių dažnai nepakanka. Pavyz¬džiui, kai neturima vietovės hidrologinio že¬mėlapio, kartais sunku nustatyti konkrečios ūkinės veiklos įtaką ekologijai.

Šiandien neabejojama administracinių priemonių būtinumu. Tačiau taip pat ne¬abejojama, kad ši sistema turi ir rimtų trū¬kumų. Pirma, ji efektyviai veikia tik tada, kai valdžios organai vykdo griežtą administ¬racinių priemonių įgyvendinimo politiką ir baudomis kontroliuoja nustatytų normų lai¬kymąsi. Tam reikalingas didelis ir brangus, plačius įgaliojimus turintis kontrolės apara tas. Jis privalo turėti modernią materialią techninę bazę: autotransportą, laivus, kil¬nojamas laboratorijas ir kt. Jei viso šito vi¬suomenė negali užtikrinti, administracinės priemonės gali tapti formaliomis, skatinan¬čiomis korupciją bei biurokratiją. Antra, ne-sąlygiškai šias priemones įgyvendinant, daž¬nai neatsižvelgiama į realias ekonomines galimybes ir dėl to lėtinami šalies ekonomi¬nio augimo tempai. Įstatyminiai aktai yra nelankstūs, jie neįvertina įgyvendinamų prie¬monių rentabilumo laipsnio. Be to, įstaty¬mais numačius įgyvendinti konkrečius ter¬šalų valymo būdus, panaikinamos paskatos ieškoti naujų, pigesnių metodų. Neatsižvel¬giama į tai, kad atskiros įmonės pastatytos skirtingu laiku ir todėl objektyviai ne visos gali įgyvendinti reikalaujamas priemones. Taigi pati problemos įvairovė rodo, kad, siekiant didinti aplinkos apsaugai naudoja¬mų lėšų efektyvumą, administracinį „spau¬dimą“ reikia kuo plačiau derinti su ekono¬miniais metodais.

2.2. Ekonominiai aplinkos apsaugos metodai

Skirtingai nuo administracinės kon¬trolės, ekonominiai aplinkos apsaugos metodai materialiai suinteresuoja teršė¬ją mažinti išmetamų teršalų kiekį. Kuo daugiau firma sumažina taršą, tuo ma¬žiau ji moka mokesčių, tuo labiau pa¬didina savo pajamas. Šių metodų pra¬našumas pasireiškia ir tuo, kad jie nesiremia prievartos aparatu. Firmos, ži¬nodamos, kad už taršą reikia mokėti, turi didesnę pasirinkimo laisvę. Ji grin¬džiama pagrindiniais rinkos elementais ir konkrečiais ekonominiais skaičiavimais.

Veikiant administracinei sistemai, taršos mažinimo normatyvas arba visiems teršė¬jams būna vienodas, arba atsižvelgiama j ter¬šalų specifiką ir gamybos apimtį. Šiais atve¬jais sunku išvengti subjektyvumo, nes sprendimus paprastai priima konkretūs ap¬linkos apsaugos darbuotojai. Todėl šie sprendimai ir visuomenės požiūriu dažnai nėra racionaliausi. Panagrinėkime konkretų pavyzdį.

Sakykime, kad dvi greta esančios gamyk¬los — A ir B — per mėnesį į atmosferą išmeta po 3000 tonų vienodų teršalų. Ta¬čiau gamyklai A vienos tonos teršalų išvaly¬mas kainuoja 10 centų, o B — 40 centų. Priėmus administracinį sprendimą 50 proc. sumažinti taršą, abi gamyklos tai įgyven¬dins skirtingomis sąnaudomis. A gamyklai tai kainuos 150, o B — 600 litų.

Visai kita padėtis susiklosto įvedus 30 centų mokestį už vieną išmetamų teršalų toną. Gamyklai A yra daug
išvalyti visus savo teršalus po 10 centų už toną, negu mokėti mokesčius po 30 centų. B ga¬mykloje nebus priima jokių taršą mažinan¬čių sprendimų, nes jai labiau apsimoka mo¬kėti 30 centų mokesčius, nei užsiimti valymo darbais po 40 centų. Vadinasi, ben¬dras išmetamų į atmosferą teršalų kiekis liks toks pat, kaip ir priėmus administracinį sprendimą — 3000 tonų. Tačiau, visuo¬menės požiūriu, bendri valymo darbai bus atlikti pigiau, iš viso už 300 litų (3000 x 0,1) = 300. Be to, B gamyklai sumokėjus mokesčių 900 litų (3000 x 0,3), visuomenė juos galės nukreipti sau naudingiausia lin¬kme.

Iš ekonominių aplinkos apsaugos meto¬dų aptarsime šiuos:

1) tiesioginis teršėjų apmokestinimas;

2) ekologinės licencijos;

3) subsidijos už taršos mažinimą.

2.3. Tiesioginis teršėjų apmokestinimas

Ką tik mūsų išnagrinėtas A ir B ga¬myklų pavyzdys yra tipinė tiesioginio ter¬šėjų apmokestinimo forma. Jos esmė ta, kad kiekviena pelno siekianti įmonė su¬lygina teršalų valymo ribines išlaidas su mokesčiais už taršą.

Sakykime, kad vyriausybė nustato tar¬šos mokestį T, už kiekvieną į aplinką iš¬mestą teršalų vienetą Q. Firma iš karto susiorientuoja ir mažina teršalų išmetimą nuo Q1 iki Q2 lygio, kuriam esant teršalų valymo ribinės išlaidos MC lygios taršos mokesčiui. Į dešinę pusė nuo Q2 teršalų valymo išlaidos yra didesnės negu mo¬kestis. Todėl firma už šią dalį sumoka mokesčius ir toliau teršia aplinką, tik ma¬žiau.

Taikant teršimo mokesčius, įmonės sa¬varankiškai priima sprendimus, kiek ter¬šalų joms valyti, o už kiek mokėti mo¬kesčius. Jeigu mokesčiai gana sparčiai didėja ir yra trumpalaikiai (galioja 1—3 metus), tai jie kartu skatina naujų, piges¬nių teršalų valymo bei „švaresnių“ gamy¬bos technologijų kūrimą.

Paprastai problemiškas būna pats mokesčio dydis. Nežinodami įmonių fi¬nansinių išgalių ir išlaidų aplinkos ap¬saugai, gamtosaugos institucijos gali tik apytikriai numatyti būsimą mokesčių sąlygotą efektą. Todėl paprastai opti¬malus mokesčių dydis nustatomas per ilgesnį laikotarpį, naudojantis praktiniu patyrimu. Geriausių rezultatų pasiekia¬ma tada, kai mokestis didinamas laips¬niškai iki tokio lygio, kol taršos maži¬nimo tempai neatitinka normatyvinių reikalavimų.

2.4. Subsidijos už taršos mažinimą

Vienas iš ekonominių metodų aplinkai saugoti yra valstybinės subsidijos. Jos gali būti teikiamos šiomis formomis:

1. Taršą kontroliuojančių ir ją mažinančių įrenginių finansavimas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2531 žodžiai iš 8422 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.