Kio raida
5 (100%) 1 vote

Kio raida

VILNIAUS UNIVERSITETAS

KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS

VERSLO EKONOMIKOS IR VADYBOS KATEDRA

PASAULINIO ŪKIO RAIDOS ETAPAI IR BRUOŽAI

Referatas

KAUNAS 2003

TURINYS

Įvadas

1. ŪKIO RAIDA IKI ANTROJO PASAULINIO KARO

1.1. Valstybės ekonominio vaidmens pasikeitimas po

Pirmojo pasaulinio karo. Versalio taikos sutartis

1.2. Valstybė ir ekonomika Europoje 1919-1933 metais

1.3. Ekonominės JAV galios augimas tarpukario laikotarpiu

1.4. Ekonominis Vokietijos vystymasis tarpukariu

1.5. Anglijos ekonomika tarpukario laikotarpiu

1.6 Būdingiausi Prancūzijos ekonominio vystymosi bruožai

tarpukario laikotarpiu

1.7. Japonija tarpukario laikotarpiu

2. ŪKIO RAIDA PO ANTROJO PASAULINIO KARO

2.1. Valstybės, nacionalinės ekonomikos ir tarptautinės

situacijos pasikeitimas po Antrojo pasaulinio karo

2.2. JAV ūkis po Antrojo pasaulinio karo

2.3. Vokietijos ūkis po Antrojo pasaulinio karo

2.4. Prancūzijos ūkis po Antrojo pasaulinio karo

2.5. Didžiosios Britanijos ūkis po Antrojo pasaulinio karo

2.6. Japonijos ūkis po Antrojo pasaulinio karo

3. GLOBALIZACIJA XX AMŽIAUS PABAIGOJE

3.1. Nacionalinės valstybės tikslai

3.2. Išorinės institucijos arba išoriniai veikėjai

3.3. Nacionalinis konkurencingumas

Įvadas

Pasaulio šalys visada ieškojo ir ieško savo kelio, siekdamos aukštesnio gyvenimo lygio. Aišku, kad geriausias perspektyvas, siekiant šio tikslo, atveria rinkos ekonomika. Deja, tik pora dešimčių pasaulio valstybių iš tikrųjų klesti, kai tuo tarpu, dauguma šalių taip pat pasirinkusių rinkos ekonomikos kelią atsilieka nuo išsivysčiusiųjų. Akivaizdu, kad rinka imanentiškai neveda į gerovę, o tik suteikia šansą ją pasiekti. Šia prasme pasaulio ūkio raidos supratimas yra labai svarbus, nes leidžia iš daugelio šalių vystymosi variantų, įvertinant jų sėkmes ir nesėkmes, pasirinkti priimtiniausią. Studijuojant pasaulinę ūkio raidą, nesunku suvokti, kad pažanga dažniausiai pasiekiama tik didelėmis pastangomis. Pasaulio ūkio patirtis moko mus veikti racionaliai, padeda įžvelgti ir suformuluoti ilgalaikes vystymosi tendencijas.

Aptarsime atskirų šalių-Anglijos, Vokietijos, JAV, Prancūzijos, Japonijos ir kitų šalių, ūkio raidos kitimo stadijas. Būtent šios šalys apibrėžia ekonominio vystymosi prioritetus ir yra šiuolaikinės civilizacijos lyderės. /7 psl./

1. ŪKIO RAIDA IKI ANTROJO PASAULINIO KARO

1.1. Valstybės ekonominio vaidmens pasikeitimas po Pirmojo pasaulinio karo. Versalio taikos sutartis

Jau XIX amžiuje valstybė ir ekonomika tarpusavyje buvo glaudžiai susijusios. Valstybė, naudodama įstatymų leidybos, valdymo ir kitus instrumentus, per ekonominę aplinką bei dalyvaudama veikloje kaip savarankiškas ūkininkavimo subjektas vis didesniu mastu veikė ekonomiką. Įtaka buvo daroma įvairiems valstybės hierarchijos lygiams: centriniam ir regioniniam, apskričių, miestų ir kaimo bendruomenių valdymui.

Pirmojo pasaulinio karo metu valstybės kišimasis į ekonomiką pasiekė naują kokybės lygmenį. Visų kare dalyvavusių valstybių, taip pat daugumos neutralių šalių vyriausybės ėmėsi atsakomybės užtikrinti žaliavų ir maisto produktų tiekimą, o dažniausiai – karinės gamybos kontrolės. Prie karinės gamybos buvo priskiriama ne tik ginkluotės ir komplektuojančių bei atsarginių dalių gamyba, bet dažnai ir transportas, kartais – ir žemės ūkio sektorius. Darbo santykiai karo metu kai kuriose šalyse buvo reguliuojami valstybės, bet labiausiai valstybė ekonomiką ir pačią visuomenę veikė pačiu kariavimu. Karas visur įsuko karines išlaidas iki tokio lygio, kad ilgalaikių paskolų jau neužteko, ir vyriausybės buvo priverstos imti trumpalaikius centrinių bankų kreditus, dėl ko smarkiai padidėjo apyvartoje esantis pinigų kiekis. Kadangi tuo pačiu metu daugelis prekių tapo deficitinėmis, todėl augo kainos,kurias valstybė ėmėsi kontroliuoti, tiesiogiai normuodama ir skirstydama pagrindinius produktus bei darbo užmokestį.

Karinio laikotarpio problemos ir jų sprendimo būdai didžiosiose šalyse buvo panašūs. Nė viena iš jų pagal savo materialines išgales nebuvo pasiruošusi ilgalaikiam karui. Greitai pasireikšdavo ,,siauros vietos”, pirmiausiai žaliavų ir maisto produktų tiekimo srityse.

Kadangi karinė mobilizacija išsekino darbo išteklius, ypač trūko kvalifikuotų darbininkų, tai valdžia ir kariškiai mėgino rasti bendrą kalbą su darbuotojais pirmiausia tose šalyse, kuriose iki karo veikė savarankiškos profsąjungos. Taip buvo

3

Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijos-Vengrijos imperijoje. Profsąjungos taip pat dalyvavo skirstant maisto produktus.

Dar dideli pokyčiai įvyko valiutų sistemoje: buvo atsisakyta prieškarinės valiutų sistemos veikimo principų. Aukso standartas su jo įstatymiškai nustatytais valiutų paritetais garantavo privačiam ekonomikos sektoriui stabilias bazinės veiklos sąlygas. Bet karo metais laisvas popierinių banknotų keitimas į auksą buvo atšauktas, todėl smuko kare dalyvaujančių šalių finansinis stabilumas. Kariaujančių šalių ekonomika buvo priversta taikytis ir priprasti prie augančių infliacijos tempų, o užsienio
prekyba-taikstytis su valstybės kontrole ir valiutos paskirstymu, taip pat ir su importo bei eksporto apribojimais. Karo pabaigoje tarptautinė pinigų rinka iš privačių rankų perėjo valstybės jurisdikcijon. Be to, ji buvo kardinaliai politizuota. Pokario laikotarpiu tokio ,,perversmo” padariniai labai smarkiai įtakojo pokarinį Europos vystymąsi.

Versalio taikos sutartis. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, santykius Vakarų pasaulyje apibrėžė keletas sutarčių, kurios sudarė Versalio-Vašingtono sistemą. Centrinę vietą Versalio-Vašingtono sistemoje užėmė Versalio taikos sutartis, pasirašyta 1919 m. birželio 28 d. šalių laimėtojų ir nugalėtos Vokietijos. Pagrindiniai sutarties straipsniai buvo susiję su teritoriniais, kariniais ir reparaciniais klausimais.

Pagal Versalio taikos sutartį Vokietijos teritorija, palyginus su 1914 m. sumažėjo aštuntadaliu, o gyventojų skaičius-dešimtadaliu. Sutarties sąlygos numatė, kad Vokietija Elzaso ir Lotaringijos provincijas turi grąžinti Prancūzijai, Melmedžio ir Jaipeno kraštus –Belgijai, Poznanę, dalį Pomeranijos ir dalį Prūsijos- Lenkijai. Dancingas (Gdanskas) skelbiamas laisvu miestu, Memelis (Klaipėda) buvo perduotas valdyti sąjungininkams. Plebiscitas turėjo nuspręsti Šlėzvigo Rytprūsių pietinės dalies ir aukštutinės Silezijos valstybių priklausomybę. Šių teritorijų likimas buvo išspręstas vėliau: 1920 m. šiaurinė Šlėzvigo dalis atiteko Danijai, 1922 m. aukštutinės Silezijos dalis skirta Lenkijai, kitos ginčytinos teritorijos liko Vokietijai.

Kaip kompensacija už sugriautas anglies šachtas šiaurinėse teritorijose Prancūzijai atiteko Saaro anglies baseinas, kurio vertė buvo įskaičiuojama į reparacijų sumą. Šio baseino teritoriją 15 metų turėjo valdyti Tautų lyga. Šiam laikotarpiui pasibaigus, jo likimas turėjo būti sprendžiamas plebiscitu. Be to, turėjo būti demilitarizuoti kairysis Reino krantas Vokietijos teritorijoje ir dešiniojo kranto 50 kilometrų ruožas.

Pagal Versalio taikos sutartį Vokietija neteko 3 mln.km² užjūrio žemių, kuriose gyveno 13 mln. žmonių. Šios teritorijos buvo padalintos sąjungininkams.

Didžiajai Britanijai atiteko kolonijos Rytų ir Pietvakarių Afrikoje, Prancūzijai – didesnė Kamerūno dalis, pusė Togo ir kt. JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ,,atėmė” iš Vokietijos karinį jūrų laivyną. Bet Vokietijos jūreiviai dalį laivyno paskandino Anglijos prieplaukoje Skapa-Flau. Tai privertė Vokietiją mokėti dar didesnes kompensacijas Anglijai. Vokietijos sausumos kariuomenė buvo išsaugota bet apribota 100 tūkst. žmonių ir ne didesniu nei 4 tūkst. karininkų korpusu.

Vokietijai taip pat reikėjo iš esmės sumažinti ginklų ir kariuomenės amunicijos bei karinių medžiagų gamybą. Atsargos, viršijusios nustatytas ribas, turėjo būti perduodamos sąjungininkams. Iš karinių Vokietijos pajėgų buvo eliminuota karinė aviacija ir povandeninis laivynas. Taip pat buvo uždrausta šarvuočių, tankų, karo laivų, nuodingų dujų gamyba. Turėjo būti sugriauta dauguma įtvirtinimų ir tvirtovių. Šie apribojimai suteikė Vokietijai galimybę dėmesį ir lėšas sukoncentruoti taikaus ūkio atstatymui.4

Pagal Versalio taikos sutartį Vokietija šalims-laimėtojoms turėjo kompensuoti nuostolius išmokėdama reperacijas. Reperacijų sistema, ekonominiai ir finansiniai įsipareigojimai apėmė išmokas auksu ir prekėmis, įvairios paskirties įrengimų, anglies, statybinių medžiagų, gyvulių tiekimą,okupacinės kariuomenės išlaikymą, palankiausio prekybos režimo nustatymą šalims sąjungininkėms.

Materialiniai ir žmogiškieji nuostoliai buvo milžiniški, ir karo metais tik Japonija 25 proc. bei JAV 40 proc. padidino savo nacionalinį turtą. Japonija nustatė prekybos monopoliją su pietryčių Azija, o JAV, būdamos toli nuo vykusių karinių veiksmų ir pasislėpusios už neutraliteto širmos, prekiavo ginklais su abiem kariaujančiomis pusėmis ir tik 1917 m. balandį, įsijungusios į karą, sukaupė savo teritorijoje apie pusę pasaulinių aukso atsargų ir savo skolininkais pavertė beveik visas Vakarų šalis. /10 psl./

Išvados

1. Pasaulinis karas lėmė tiesioginį valstybės kišimąsi į ekonomiką. Valstybė, siekdama karinių tikslų, centralizuotai perskirstė strateginius išteklius ir prekes.

2. Pagal įsigaliojusią taikos sutarčių sistemą didžiausius nuostolius patyrė abi Europoje karaliaujančios pusės. Vokietijai ir jos sąjungininkams kaip pralaimėjusiai pusei buvo patvirtinta reparacijų sistema. Ir tik JAV ir Japonija iš karo, neskaitant tam tikrų nuostolių, gavo nemažą naudą.

1.2. Valstybė ir ekonomika Europoje 1919-1933 metais

Dažnai sutinkama nuomonė, kad karui pasibaigus Europoje įsivyravo grįžimo prie normalių ikikarinių sąlygų tendencija,palietusi ir santykius tarp valstybės ir ekonomikos. Karo sąlygomis buvusi būtina kontrolė lyg ir turėjo greitai išnykti. Valstybei reikėjo grįžti prie savo esminių funkcijų. Prekyba ir gamyba, darbdavių ir darbininkų santykiai stengėsi išsilaisvinti iš valstybės globos. Reikėjo atstatyti ikikarinį valiutų paritetą ir aukso pariteto mechanizmą. Visi išvardinti uždaviniai pirmiausiai teko Europos Vakarams ir Šiauriau, Didžiajai
Šveicarijai ir Skandinavijos šalims. Mažiau-Prancūzijai ir Belgijai. Centrinėje Europoje austrai suprato, kad neįmanoma grįžti prie ikikarinių sąlygų, o čekai ir slovakai, įgyvendinę savo valstybingumą, gyveno ateitimi. Tik Vokietijoje daugelis galvojo, kad nežiūrint į pralaimėtą karą ir pasikeitusią bendrą situaciją, bus galima grįžti į tą pradinį būvį, kuriame šalis gyvavo 1914 m. Rytinėje Centrinės ir Pietryčių Europos dalyje, kaip ir Čekoslovakijoje-naujai sukurtose nacionalinėse valstybėse-buvo stengiamasi įgyvendinti stiprius režimus.

Pagaliau ryšius su praeitimi nutraukė ir Rusija. Todėl pokarinėje Europoje ,,normalių” santykių tarp valstybės ir ekonomikos atstatymo tendencija yra pakankamai abstrakti.

Net karinės mobilizacijos sistemos veikla visose Europos šalyse keitėsi skirtingu metu. Nes sąjungininkai dar vykdė Vokietijos blokadą, o 1920 m. pradžioje vėl įsižiebė kariniai konfliktai tarp Rusijos ir Lenkijos, tarp Graikijos ir Turkijos.

Iš karto po Versalio taikos normalizacija neįvyko dar ir dėl to, kad Europos šalių vyriausybės nesugebėjo pažaboti infliacijos, todėl ūkinės veiklos subjektams nebuvo užtikrintos normalios bazinės sąlygos. Kareivių grįžimas iš fronto ir jų įdarbinimas taip pat reikalavo ryžtingesnio valstybės įsikišimo nei prieš karą. Profsąjungos nesiveržė grįžti prie ,,senų” darbo santykių, o reikalavo aštuonių valandų

5

darbo dienos, didesnių teisių priimant sprendimus, aktyvesnės socialinės politikos, ypač-bedarbystės sumažinimo.

Karo sugriautose Vakarinės ir Rytinės Europos srityse iš valstybės buvo reikalaujama finansuoti ir organizuoti atstatymo darbus. Daugelyje šalių karo metais susikaupė ir savų problemų, paaštrėjo gyvenamojo būsto klausimas, nes gyvenamųjų namų statyba dėl darbo jėgos ir medžiagų trūkumo buvo iš esmės sustabdyta. Dauguma gyventojų galvojo, kad privatus sektorius nesugebės pakankamai greitai likviduoti ,,siaurų vietų”, ir todėl valstybė bei visuomeninės organizacijos turi visokeriopai šį procesą skatinti. Daugelyje valstybių karo metu buvo įvestas gyvenamojo fondo reguliavimas, visuose dideliuose miestuose veikė fiksuotas nuomos mokestis. Būtent tokie valstybinio reguliavimo svertai ,,mirdavo” labai lėtai, o Vokietijoje jie išnyko tik po Antrojo pasaulinio karo. Tarpukario metu visuomeninės organizacijos ir valstybė gyvenamojo būsto statyboje beveik visur dalyvavo didesniu mastu nei prieš karą.

Reikšmingą vaidmenį valstybė pradėjo vaidinti ir kitose ekonomikos bei socialinės infrastruktūros šakose. Toliau buvo plečiamas transporto tinklas atsirado oro transportas, kuriam buvo skiriamos stambios investicijos. Vystėsi draudimo sistema. Atsigavo geležinkelių nacionalizacijos tendencija.

Klausimas dėl galimybės ir siekio grįžti prie ,,normalios” ikikarinės tvarkos palietė ne tik atskirų šalių ekonominę situaciją, bet ir tarptautinius santykius. Susidariusią karo metais situaciją ypač sunku buvo pakeisti Didžiajai Britanijai. Jos užjūrio rinkos parėjo į kitas rankas, techninis progresas intensyviau vystėsi kitose šalyse, todėl Anglijai po karo iškilo naujų struktūrinių problemų, pavyzdžiui, anglies gamybos pramonėje, laivų statybos, tekstilės pramonėje. Ir vis dėlto karas pirmiausiai pakeitė susiklosčiusius tarptautinius kredito ir valiutinius santykius. Tarptautinių atsiskaitymų sistemoje ėmė dominuoti politinės skolos.

Valstybės įsiskolinimo reiškinys Europoje buvo paplitęs nuo seniai. Bet anksčiau valstybė skolindavosi privačioje pinigų rinkoje. Pirmojo pasaulinio karo metu į pagalbą sąjungininkams kreditavimo srityje atėjo vyriausybės. Pirmiausia Didžiosios Britanijos, vėliau-Prancūzijos, vėliau ir JAV.

Apskritai su karinių skolų ir reparacijų problema daugiau ar mažiau buvo susijusios 28 valstybės. Dėl to valstybės įtaka pasireiškė ir tarptautinėje kapitalo rinkoje.

Biržos krizė Niujorke 1929 m. spalio mėn. Informavo apie pasaulinę ekonominę krizę, dėl kurios valstybė taikos metu buvo įtraukta į neregėto masto ekonominę veiklą. Priklausomai nuo vidaus politinės ir ekonominės situacijos, valstybės įsitraukimas atskirose šalyse buvo inspiruojamas įvairių visuomenės grupių. Visa tai vyko skirtingu laiku ir buvo bandoma įvairiais metodais ieškoti išeities. Pirmoji krizės banga palietė Centrinės ir Pietryčių Europos rytinės dalies valstybes. Tai buvo daugiausia naujai susikūrusios žemės ūkio šalys, vykdančios sparčią industrializaciją. Kai 1931 m. užsienio kreditai staiga nutrūko, šių šalių vyriausybės nukentėjo ne mažiau nei privatus sektorius.

Nedaug skyrėsi ir Centrinės Europos situacija, kuri 1931 m. pavasarį-vasarą, bankrutavus keletui stambiausių Austrijos ir Vokietijos bankų, tapo krizės epicentru. Tik tokios priemonės, kaip laikinas bankų uždarymas valstybės nurodymu, pavojingoje situacijoje atsidūrusių kredito institucijų valstybės akcijų išpirkimas ir valstybės kontrolės jiems įvedimas leido sustabdyti visos kreditinės sistemos krachą.

6

Kitose šalyse, pavyzdžiui,Vokietijoje ir Vengrijoje, krizės rezultatu tapo užsienio prekybos reglamentacija, diferencijuotas valiutų keitimo kursas, kliringinių atsiskaitymų
įvedimas ir net barterinių mainų atsiradimas. Kai kurios valstybės įvedė eksporto monopoliją arba steigė valstybines eksporto kontoras.

Valstybės kontrolė buvo silpnesnė Šiaurėje, Vakaruose ar Europos Pietuose. Vis dėlto daugumoje šalių bankams, biržoms, draudimo sistemai buvo įvesta griežta valstybės kontrolė. Tokie patys procesai pastebimi ir Centrinėje Europoje. Nuo to laiko kredito sektorius beveik visose šalyse tapo viena iš pagrindinių valstybės reguliavimo sferų: 30-ųjų metų įstatymai po Antrojo pasaulinio karo daugiausiai buvo išsaugoti ir valstybinio reguliavimo funkcija išliko.

Labiausiai paplitusi valstybės įsikišimo forma buvo minėti tarifai ir subsidijos. Prie šalių, naudojusių muitų tarifus ir subsidijas, be Didžiosios Britanijos, Šveicarijos ir Skandinavijos valstybių, galima priskirti praktiškai visas.Taip pat sustiprėjo tendencija teikti pagalbą atskiroms šakoms, atsidūrusioms ties išnykimo riba, arba vidaus gamybai apskritai. Pagalbai teikti buvo naudojama tiesioginių arba netiesioginių subsidijų forma, lengvatinis apmokestinimas, bet, siekiant apsisaugoti nuo užsienio konkurencijos, pirmiausia buvo remiamasi muitų tarifais. Aiškiausiai tai vyko buvusios Habsburgų monarchijos šalyse.

Dar didesniais muitų tarifais ,,apsitvėrė” užjūrio šalys: Kanada, JAV, Australija. Nacijų lygos pastangos 1927 m. siekti tarifų sumažinimo nedavė rezultatų. /15 psl./

Išvados

Laikotarpyje tarp 1919 iki 1929 m. valstybės reguliavimas ir įtakos mastas ekonomikos, socialinių bei tarptautinių santykių sferose, palyginus su prieškariniu laikotarpiu, praktiškai nepasikeitė. Vykstant ūkio atstatymo darbams, valstybės įtaka ekonomikai įvairiose šalyse buvo skirtinga ir priklausė nuo tos šalies specifinių sąlygų. Taigi pasibaigus karui, Europoje neįsivyravo grįžimo prie normalių ikikarinių sąlygų tendencija.

1.3. Ekonominės JAV galios augimas tarpukario laikotarpiu

Pirmasis pasaulinis karas stimuliavo JAV ekonominį vystymąsi. Ši šalis atsidūrė labai geroje pozicijoje. Karo veiksmai visiškai nepalietė Amerikos žemyno, todėl šalis nejuto masinio griovimo, kurį patyrė Europos valstybės. Amerikos armija į karinius veiksmus įsijungė tik 1918 m. vasarą, nors oficialiai į karą įstojo 1917 m. balandį. Todėl karo nuostoliai, palyginus su kitomis šalimis, buvo nedideli.

JAV sėkmingai išnaudojo situaciją Europoje ir tapo pagrindiniu karinių medžiagų bei maisto tiekėju kariaujančioms šalims. JAV eksporto vertė per karo metus padidėjo daugiau nei trigubai.

Milžiniškos lėšos, susikaupusios JAV korporacijoje, užtikrino investicijas į Amerikos ekonomiką. Šiuo pagrindu prasidėjęs ekonominis augimas dar labiau padidino JAV lyginamąjį svorį pasaulio pramoninėje gamyboje.

Kitas svarbus karo rezultatas buvo JAV tarptautinio finansinio statuto pasikeitimas: ši šalis įsitvirtino kaip pagrindinis Europos šalių kreditorius, o Niujorkas tapo tarptautiniu finansiniu centru.

Karo dėka JAV užėmė pagrindines pasaulines realizavimo rinkas bei žaliavų šaltinius ir tapo dominuojančia Vakarų pusrutulio šalimi.

1914-1919 m. JAV didina ekonominę galią ir stiprina savo pozicijas pasaulinėje

7

ekonomikoje. 1920 m. vasarą karo ir pirmųjų pokario metų ekonominis augimas peraugo į ekonominę krizę. Šioje pirmojoje pokario perprodukcijos krizėje pasireiškė prieštaravimas tarp padidėjusio gynybinio JAV pramonės aparato ir vidinių realizavimo rinkų, kurias ribojo gyventojų perkamoji galia. Ekonominė krizė padarė daug žalos praktiškai visiems šalies ūkinio gyvenimo sektoriams. Pramonės gamybos apimtis sumažėjo. Svarbiausiose sunkiosios pramonės šakose gamybos sumažėjimas buvo dar didesnis. Nuo 1921 m. pavasario JAV pramonė pradėjo atsigauti, bet ikikrizinis pramonės gamybos lygis buvo pasiektas tik 1922 metų pabaigoje.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2729 žodžiai iš 8832 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.