Klasės auklėtojo bendradarbiavimo su šeima formos ugdant paauglių mokymosi motyvaciją
5 (100%) 1 vote

Klasės auklėtojo bendradarbiavimo su šeima formos ugdant paauglių mokymosi motyvaciją

TURINYS

SANTRAUKA…………………………………………………………………………………………………………………3

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS………………………………………………………………………………………………4

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………………………..5

1. KLASĖS AUKLĖTOJO BENDRADARBIAVIMO SU ŠEIMA FORMOS UGDANT PAAUGLIŲ MOKYMOSI MOTYVACIJĄ……………………………………..8

1.1 Mokymosi motyvų įvairovė ugdant teigiamą požiūrį į mokymąsi……………………………….8

1.2 Klasės auklėtojo vaidmuo mokymosi procese…………………………………………………………..11

1.3 Šeimos vaidmuo ugdant paauglio mokymosi motyvaciją………………………………………….15

1.4 Klasės auklėtojo bendradarbiavimo su šeima formų kitimo įvairovė ugdant paauglių mokymosi motyvaciją……………………………………………………………………………………………..17

1.4.1. Tradicinės ir netradicinės bendradarbiavimo formos……………………………………..17

2. KLASĖS AUKLĖTOJO BENDRADARBIAVIMO SU ŠEIMA PAAUGLIŲ MOKYMOSI MOTYVACIJAI TYRIMAS……………………………………………………….19

2.1 Tyrimo metodika ir organizavimas…………………………………………………………………………19

2.2 Klasės auklėtojų apklausos rezultatų analizė…………………………………………………………..20

2.3 Tėvų apklausos rezultatų analizė…………………………………………………………………………….30

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………………38

PASIŪLYMAI………………………………………………………………………………………………………………39

LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………………………..40

SUMMARY…………………………………………………………………………………………………………………..42

PRIEDAI……………………………………………………………………………………………………………………….43

SANTRAUKA

Tema: Klasės auklėtojo bendradarbiavimo su šeima formos ugdant paauglių mokymosi motyvaciją.

Tyrimo tikslas – nustatyti klasės auklėtojo bendradarbiavimo su šeima formas ugdant paauglių mokymosi motyvaciją.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išanalizuoti klasės auklėtojo bendradarbiavimo su šeima formas pedagoginėje literatūroje;

2. Nustatyti klasės auklėtojų bendradarbiavimo su šeima taikomas formas, įtakojančias paauglių sėkmingą mokymąsi.

3. Išanalizuoti tėvams priimtiniausias bendradarbiavimo su klasės auklėtoju formas ugdant paauglių mokymosi motyvaciją.

Tyrimo objektas – klasės auklėtojų bendradarbiavimo su šeima formų įvairovė ugdant paauglių mokymosi motyvaciją.

Tyrimo kontingentas – klasės auklėtojai ir auklėtinių tėvai.

Tyrimo metodai:

1. Mokslinės literatūros analizė;

2. Apklausa raštu.

Tyrimo imtis – 30 klasės auklėtojų, vadovaujančių 6 – 9 klasėms iš Klaipėdos apskrities vidurinių mokyklų ir 100 paauglių tėvų. Viso tyrime dalyvavo 130 tiriamųjų. Respondentai pasirinkti atsitiktinai.

Darbas sudarytas – iš įvado, literatūros apžvalgos, kuri sudaryta iš vienos dalies ir 4 potemių, tyrimo, kuris sudarytas iš 3 dalių, išvadų, praktinių rekomendacijų, 32 bibliografinių šaltinių, 17 paveikslų ir dviejų priedų.

Tyrimo rezultatai parodė, kad labiausiai klasės auklėtojai bendradarbiaujant su šeima taiko tradicines bendradarbiavimo formas: tėvų kvietimą į mokyklą, pokalbius telefonu, anketines apklausas, tyrimus, komentarus ir kitą informaciją mokinių pasiekimų knygelėse, skelbimų lentose, tėvų susirinkimus, išvykas, atvirų durų dienas, seminarus, paskaitas tėvams ir pan. Tačiau jau pradeda naudoti ir netradicines bendradarbiavimo formas: susirašinėjimą laiškais, tėvų priimamąjį, disputus, dalykinius žaidimus, reglamentuotas diskusijas ir pan. Tokios pačios nuomonės yra ir paauglių tėvai, jiems priimtiniausios tradicinės bendradarbiavimo formos, bet vertinamos ir netradicinės. Šios bendradarbiavimo formos ugdo paauglių mokymosi motyvaciją, nes paaugliai matydami tėvus įsitraukusius į klasės, mokyklos gyvenimą, stengiasi geriau mokytis, kyla mokymosi motyvacija.

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

2.2. Klasės auklėtojų apklausos rezultatų analizė:

1 pav. Mokinių mokymosi motyvacija.

2 pav. Paauglių mokymosi motyvai.

3 pav. Labiausiai taikomos klasės auklėtojo bendradarbiavimo su šeima formos ugdant teigiamą paauglių požiūrį į mokymąsi.

4 pav. Klasės auklėtojo labiausiai taikomos individualios bendradarbiavimo su šeima formos, įtakojančios paauglių mokymosi motyvaciją.

5 pav. Klasės auklėtojo labiausiai taikomos grupinės, kolektyvinės bendradarbiavimo su šeima formos įtakojančios paauglių mokymosi motyvaciją.

6 pav. Labiausiai klasės auklėtojo pasitelkiama specialistų pagalba bendradarbiavimo su šeima procese, ugdant paauglių mokymosi motyvaciją.

7 pav.
Klasės auklėtojo taikomos bendradarbiavimo su dalyko mokytojais formos, ugdant paauglių mokymosi motyvaciją.

8 pav. Sėkmingiausios klasės auklėtojo veiklos sritys.

9 pav. Labiausiai bendradarbiavimą su šeima apsunkinančios priežastys.

2.3 Tėvų apklausos rezultatų analizė:

10 pav. Paauglių mokymosi motyvacija.

11 pav. Paauglių mokymosi motyvai.

12 pav. Tėvams priimtiniausios bendradarbiavimo su klasės auklėtoja formos ugdant teigiamą paauglių požiūrį į mokymąsi.

13 pav. Tėvams priimtiniausios individualios bendradarbiavimo su klasės auklėtoja formos, įtakojančios paauglių mokymosi motyvaciją.

14 pav. Tėvams priimtiniausios grupinės, kolektyvinės bendradarbiavimo su klasės auklėtoja formos įtakojančios paauglių mokymosi motyvaciją.

15 pav. Labiausiai tėvų pasitelkiama specialistų pagalba, ugdant paauglių mokymosi motyvaciją.

16 pav. Tėvams priimtiniausios bendradarbiavimo su dalyko mokytojais formos, ugdant paauglių mokymosi motyvaciją.

17 pav. Labiausiai bendradarbiavimą su klasės auklėtoju apsunkinančios priežastys.ĮVADAS

Šeima ir mokykla yra dvi institucijos, kurios susijungia bendram tikslui – ugdyti pozityvią, norinčią mokytis asmenybę. Tačiau nenoras mokytis yra skaudi mūsų dienų problema. L. Jovaišos (2003 ) teigimu, nemaža mokinių dalis jau pirmose klasėse nebenori mokytis, o pasak V. Rajecko (2004) nemažai paauglių iki 16 metų nelanko mokyklos. Šis reiškinys sukėlė mokslininkų susidomėjimą, atlikta nemažai tyrimų. Švietimo ir mokslo ministerijos statistikos departamento duomenimis, šiuo metu paliekama mokytis antriems metams apie 1 nuošimtį visų bendrojo lavinimo mokyklos mokinių. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro Remigijaus Motuzo 2005m. gruodžio 14d. įsakymu „Vaikų sugrąžinimo į mokyklas gairės“ patvirtinta, kad per pastaruosius penkerius metus mokyklos nelankančių vaikų skaičius mažėjo: 1999m. buvo registruoti 824 bendrojo lavinimo mokyklos nelankantys mokiniai, 2000m. – 789 mokiniai, 2001m. – 684 mokiniai, 2002m. – 550 mokinių, 2003m. – 572 mokiniai, 2004m. – 505 mokiniai. 2005m. spalio 1d. bendras mokyklos nelankančių mokinių skaičius išaugo – buvo 631 vaikas, iš jų 97 neįgalūs. Paaugliai nebenori lankyti mokyklos, todėl reikia siekti, kad vaikai ją lankytų, ugdyti jų teigiamą požiūrį į mokymąsi. Mokytis nenorintys paaugliai apsunkina pedagoginį procesą. Tai nelaimė ne tik mokyklai, bet ir šeimai bei visuomenei, ji lėtina kultūros ir mokslo raidą. Tačiau nenoras mokytis nėra tik mūsų dienų problema, ji buvo aktuali visais laikais ir neišspręsta, deja, iki mūsų dienų. Ši vis didėjanti problema verčia ieškoti ją sukeliančių priežasčių, kurias nagrinėja L. Jovaiša (2003), V. Rajeckas (2004), V. Jakavičius, A. Juška (1996), daug tyrinėjo šeimoje, mokykloje ir visuomenėje glūdinčias nenoro mokytis priežastis L. Rupšienė (2000). Vienos iš svarbiausių priežasčių, tai netinkami mokytojų santykiai su mokiniais, prastas mokyklos mikroklimatas, vertinimo pažymiais problemos, žemas tėvų išsilavinimas ir neigiama mokymosi patirtis, prastas šeimos mikroklimatas, netikęs tėvų pedagoginis pareigų atlikimas, nepakankamas mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas ir kitos svarbios priežastys, kurios dažniausiai veikia kompleksiškai. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo formas: individualias, grupines bei kolektyvines, bei jų svarbą mokinių mokymosi motyvacijos ugdymui.

Mokymosi motyvacijos formavimas yra mokyklos pareiga. Teigiamas požiūris į mokymąsi ugdomas visų pirma mokykloje, labiausiai pačiame mokymo procese. Lemiamos reikšmės paauglio mokymosi motyvacijai turi mokymosi proceso organizavimo lygis, visa mokyklos veikla, mokytojų ir mokinių bendruomenė ir kt. Mokykla yra artimiausia, po šeimos, vaiko mikroaplinka, turinti labai didelės įtakos paauglio socializacijai. Čia jis mokosi bendrauti ir bendradarbiauti, atranda ir praranda draugus, išgyvena teigiamas ir neigiamas emocijas, išmoksta planuoti ir derinti interesus, atsiskaityti už savo veiklos rezultatus, išsiugdo daug asmenybės savybių ir kt. Moksleiviai eina i mokyklą tikėdamiesi, kad jiems seksis mokytis, sutarti su kitais, bei susirasti draugų, todėl reikia stengtis kurti teigiamą mokyklos mikroklimatą, objektyviai vertinti mokinį ir nesėkmės atvejais žadinti pasitikėjimą savo jėgomis, taip pat stengtis palaikyti teigiamus santykius tarp mokinių ir mokytojų, keisti mokymo būdus per pamoką, taikyti naujus metodus, kurie paįvairina pamoką, organizuoti įvairią užklasinę veiklą, bei aktyviai bendradarbiauti su paauglių tėvais. Visa tai ugdo mokymosi motyvaciją, tačiau mokyklos galimybės nėra beribės, daug lemia ir kiti veiksniai, kita paauglio aplinka, ypač jo šeima.

Šeimos aplinka įtakoja paauglio mokymosi motyvaciją, savęs vertinimą, savijautą ir kt. Šeimoje gali susikurti sėkmės mokykloje ir gyvenime pamatai. Skatinant sėkmingai mokytis, ugdant mokymosi motyvaciją labai reikšmingas tėvų gyvenimo būdas, elgesys, požiūris į darbą, mokslą ir kt., nes vaikas požiūrį į gyvenimą, į mokymąsi perima iš tėvų. Į vaiko mokymąsi jie turi žiūrėti kaip į svarbią, pagrindinę paauglio pareigą. Taip pat tėvai turėtų prižiūrėti, kad jis paruoštų namų darbų užduotis, be svarbios
nepraleidinėtų pamokų, jie turi gerai žinoti mokymosi rezultatus, kad jei prireiktų, galėtų padėti įveikti mokymosi sunkumus, taip pat ugdyti savarankiškumą, atsakingumą, pareigingumą, reikalauti užbaigti pradėtą darbą iki galo ir ugdyti dar daugybę kitų asmenybės savybių, kurios ypač svarbios sėkmingam mokymuisi, mokymosi motyvacijai. Vaikui lankant mokyklą tėvai savo reikalavimais ir nuostatomis turi labai palaikyti mokyklą, vienodinti, derinti tarpusavyje, siekiant vaiko sėkmingo mokymosi ir ugdant mokymosi motyvaciją. Todėl laibai svarbu, kad šeima ir klasės auklėtojas aktyviai bendradarbiautų, siekdami gerų paauglio mokymosi rezultatų ir jo teigiamo požiūrio į mokymąsi.

Bendradarbiavimo su tėvais, mokyklos ir šeimos reikalavimų derinimo problema nėra nauja. Ji ypač svarbi šiandien, kada esant sunkiai ekonominei padėčiai, dalis tėvų vis mažiau dėmesio skiria vaikų mokymuisi, elgesiui, yra pasyvūs, abejingi mokyklos gyvenimui, nenori dalyvauti bendruomenės veikloje, neigiamas požiūris į mokyklą ir mokytojus, visa tai sunkina sėkmingą tėvų ir klasės auklėtojo bendradarbiavimą. Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo sėkmė priklauso nuo klasės auklėtojo asmenybės, jo profesinio pasirengimo ir gebėjimų, bei nuo tėvų noro, atsakingumo už vaikus, jų ateitį. Svarbu, kad tėvai suvoktų dalyvavimo mokyklos gyvenime svarbą ir reikšmę, būtų nuolat informuojami apie mokyklos reikalus bei ugdymo problemas. Didelė atsakomybė čia tenka klasės auklėtojui. Šiandien kiekvienas klasės auklėtojas turi pačiais įvairiausiais būdais skatinti tėvų domėjimąsi mokykla, tobulinti šeimos ir mokyklos bendradarbiavimo formas, taikyti ne tik tradicines (tėvų susirinkimai, individualūs pokalbiai, lankymasis namuose, šventės ir kiti renginiai, ir kt.) ir netradicines (šeimos piešiniai, dalykiniai žaidimai, reglamentuotos diskusijos ir kt.). Bendradarbiavimo formas nagrinėjo S. Dapkienė (1997), V. Savickytė (1998), D. Baranauskienė (2000). Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kiek įvairios bendradarbiavimo formos įtakoja paauglio mokymosi motyvaciją.

Labai svarbu, kad būtų taikomos ne tik tradicinės, bet ir netradicinės bendradarbiavimo formos. Klasės auklėtojo domėjimasis naujovėmis verčia paauglių tėvus aktyviai įsijungti į klasės, mokyklos gyvenimą. Klasės auklėtojas palaikantis teigiamus santykius su šeima, įgyja bendro darbo sąjungininkus, o tokie santykiai ir bendradarbiavimas paaugliams tik į naudą – ugdo mokymosi motyvaciją ir skatina sėkmingai mokytis.

Kodėl klasės auklėtojui svarbu bendradarbiauti su šeima ugdant paauglių mokymosi motyvaciją? Kiek klasės auklėtojo bendradarbiavimas su šeima įtakoja paauglio mokymosi motyvaciją? Kokios klasės auklėtojo bendradarbiavimo su šeima formos skatina paauglio mokymosi motyvaciją? Paauglių nenoras mokytis yra skaudi šiandienos problema, todėl klasės auklėtojai ir paauglių tėvai turi žinoti, kaip ugdyti mokymosi motyvaciją pasirenkant tinkamas bendradarbiavimo formas. Kaip svarbu klasės auklėtojams taikyti ne tik tradicines, bet ir netradicines bendradarbiavimo formas, šalia įprastų, naudoti naujas.

Tyrimo tikslas – nustatyti klasės auklėtojo bendradarbiavimo su šeima formas ugdant paauglių mokymosi motyvaciją.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išanalizuoti klasės auklėtojo bendradarbiavimo su šeima formas pedagoginėje literatūroje;

2. Nustatyti klasės auklėtojų bendradarbiavimo su šeima taikomas formas, įtakojančias paauglių sėkmingą mokymąsi.

3. Išanalizuoti tėvams priimtiniausias bendradarbiavimo su klasės auklėtoju formas ugdant paauglių mokymosi motyvaciją.

Tyrimo objektas – klasės auklėtojų bendradarbiavimo su šeima formų įvairovė ugdant paauglių mokymosi motyvaciją.

Tyrimo kontingentas – klasės auklėtojai ir auklėtinių tėvai.

Tyrimo metodai:

1. Mokslinės literatūros analizė;

2. Apklausa raštu.

Tyrimo imtis – 30 klasės auklėtojų, vadovaujančių 6 – 9 klasėms iš Klaipėdos apskrities vidurinių mokyklų ir 100 paauglių tėvų.

Darbas sudarytas – iš įvado, literatūros apžvalgos, kuri sudaryta iš vienos dalies ir 4 potemių, tyrimo, kuris sudarytas iš 3 dalių, išvadų, pasiūlymų, 32 bibliografinių šaltinių, 17 paveikslų ir dviejų priedų.1. KLASĖS AUKLĖTOJO BENDRADARBIAVIMO SU ŠEIMA FORMOS UGDANT PAAUGLIŲ MOKYMOSI MOTYVACIJĄ

1.1. Mokymosi motyvų įvairovė ugdant teigiamą požiūrį į mokymąsi

Mokymasis yra tikrovės pažinimo būdas. Tikrovė pažįstama iš knygų, paveikslų, tiesiogiai stebint ir kt. Tačiau pasak L. Jovaišos, mokymasis negali būti be motyvacijos: be poreikio, be jausmų, be noro, be siekimų, be sėkmės išgyvenimo, be teigiamų nuostatų (2003). Kyla klausimas, kas yra mokymosi motyvacija? Pasak R. I. Arends, motyvacijos sąvoka gana abstrakti, ir ją apibrėžti nėra lengva. Tai asmens vidinis dalykas, taigi negali būti stebinys. Vis dėlto patyrę mokytojai supranta motyvacijos reikšmę ir žino, kad tai vienas iš svarbesnių mokinio elgesį lemiančių veiksnių. (1998) O pasak G. Butkienės, A. Kepalaitės (1996), mokymosi motyvacija padeda mokiniui orientuotis į tikslą, suvokti, kiek laiko reikės tikslui pasiekti, ar reikės pastiprinimo ir kokio, aktualizuoja būtinas mokinio žinias, sugebėjimus ir įgūdžius, pažadina jo jautrumą pagalbai iš išorės, turi
mokymosi kokybei ir mokymosi pasekmėms (L. Rupšienė, 2000). L. Jovaiša (1993) mokymosi motyvaciją vadina vidinių mokymosi paskatų sistema ir jų vykimu (L. Rupšienė, 2000). Mokymosi motyvaciją yra sunku apibrėžti, nes tai yra vidinių paauglio mokymosi paskatų sistema, šią sistemą sudaro įvairūs motyvai, kurie ir lemia mokinio mokymąsi. Vieni motyvai labiau skatina mokytis, kiti mažiau, vieni motyvai turi daugiau motyvacijos galių jaunesniajame mokykliniame amžiuje, kiti – viduriniame ar vyresniajame. Pasak K. Miškinio, paauglystės amžiaus tarpsniu į mokymo planus įtraukiama nemaža naujų, gana sudėtingų dalykų, prie kurių priprasti paaugliui nelengva. Todėl paaugliui praverčia pagalba. Tėvai turi stiprinti jo mokymosi motyvaciją, aiškinti mokslo reikšmę busimam suaugusiojo gyvenimui, jo būsimai darbinei karjerai (2003). G. Butkienės, A. Kepalaitės nuomone, motyvacijos kitimas yra pagrindinė asmenybės brendimo dalis. Dėl to, norėdami suprasti besimokantį vaiką ir padėti jam brandinti savo asmenybę, turime prisiminti svarbiausius asmenybės brendimo dėsnius (1996). O K. Miškinio nuomone, paauglystėje mokymasis nuosekliai pereina į naują, aukštesnį lygmenį. Atsiranda kitoks požiūris į žinias – jos tampa prasmingos paauglio asmenybei: noras pirmauti tarp bendraamžių, rengimasis būsimajai profesinei veiklai, troškimas „sublizgėti“ savo žiniomis, savimeilė ir kt. Paauglys pradeda suvokti mokymosi prasmę kaip savarankišką lavinimąsi, turintį tikslą tenkinti pažinimo poreikį (2003).

Daugelis pritaria L. Božovič (1972 )nuomonei, jog mokymosi motyvu galima laikyti visa tai, kas skatina moksleivio aktyvumą mokymosi procese ir moksleivių mokymąsi lemia įvairių motyvų sistema (L. Rupšienė, 2000). O pasak L. Jovaišos, motyvas yra aktyvumo variklis, o paprasčiausias jo darinys – įgimtasis smalsumas, domėjimasis bei interesas (2003). Visi mokymosi motyvai skirstomi į dvi grupes: vieni susiję su mokymosi turiniu, o kiti nulemti plačių santykių su aplinka. Abi motyvų grupės, pagal L. Božovič (1972), svarbios sėkmingai mokymosi veiklai (L. Rupšienė, 2000). Mokymosi motyvacijos sfera yra labai įvairi ir sudėtinga. Šiuo metu gerai žinomos įvairios mokymosi motyvų klasifikacijos, pvz., I. Podlasyj (1999) pagal lygmenis mokymosi motyvus skirsto į plačius socialinius (pareiga, atsakomybė, mokymosi socialinio reikšmingumo suvokimas); siaurus socialinius motyvus, kitaip vadinamus „poziciniai“ (siekis užimti tam tikrą padėtį visuomenėje ateityje, būti pripažintam, gauti atitinkamą atlygį ir pan.); socialinio bendravimo motyvus (savo vaidmens bei pozicijos klasėje įtvirtinimas, orientacija į įvairius bendradarbiavimo su aplinkiniais būdus); plačius pažintinius motyvus (domėjimasis aplinka, pasitenkinimas mokymosi veikla ir pan.); mokomuosius pažintinius motyvus (orientacija į žinių įgijimo būdus, konkrečių mokomųjų programų supratimas); savišvietos motyvus (orientacija i papildomų žinių įgijimą) (L. Rupšienė, 2000). O B. Bitinas (1981) išskyrė tris mokymosi motyvų grupes: išsilavinimo motyvai siejami su moksleivio ateities planais, jo socialiniu įsitvirtinimu visuomenėje bei tarp bendraamžių, tėvų lūkesčiais, taip pat pareigos savo kraštui; pažinimo interesai, t.y. atrenkamasis požiūris į mokymo procese nagrinėjamus objektus, pažinimo aktyvumas; savirealizacijos motyvai, visų pirma išreiškiami pasitikėjimu savimi, savo galimybių vertinimu (L. Rupšienė, 2000). A. Juška (1976) nustatė tokius paauglių mokymosi motyvų lygmenis: ateities motyvas (noras įgyti tam tikrą profesiją, turėti galimybę mokytis aukštojoje mokykloje, išaugti išsilavinusiu žmogumi); prestižo motyvas (geru mokymusi siekiama užimti garbingą vietą klasės, mokyklos kolektyve, šeimoje, tarp artimųjų); pažintiniai interesai kaip mokymosi motyvas (mokomasi, kai įdomiai, patraukliai dėstoma, kai įgytos žinios pasirodo svarbios praktikoje); pareigos motyvas (jis nusakomas asmenybės vietos gyvenime, visuomenėje suvokimu, pasirengimu vykdyti visuotinai priimtas moralės normas); mėgstamo, gerbiamo žmogaus įtakos motyvas; prievartos motyvas (mokomasi, siekiant išvengti galimų nemalonumų.) (L. Rupšienė, 2000). O kiti mokslininkai išskyrė tokius motyvus, kaip žingeidumas, sėkmės išgyvenimo motyvas, priklausymo, pakilimo motyvas ir kt. (L. Jovaiša, 2003; R. I Arends, 1998) Visi šie motyvai lemia teigiamą mokinių požiūrį į mokymąsi, tačiau mokymosi motyvacijos skatinimą sunkina tai, kad pačių motyvų neįmanoma tiesiogiai stebėti. Apie moksleivių mokymosi motyvus mokytojai dažniausiai sprendžia iš jų požiūrio į mokymąsi.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2685 žodžiai iš 8925 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.