Klasės auklėtojo vieta ir vaidmuo ugdymo procese
5 (100%) 1 vote

Klasės auklėtojo vieta ir vaidmuo ugdymo procese

Klasės auklėtojo vieta ir vaidmuo ugdymo procese

ĮVADAS

Švietymos reformos kaita kelia vis sudėtingesnius reikalavimus ugdymo proceso organizavimui. Visų pirma tai susiję su sistemingų požiūriu į mokyklos veiklą, su gebėjimu suvokti savo, kaip pedagogo ir klasės auklėtojo, misiją.

Mokykla – intelektualinės, dvasinės, kulturinės veiklos, lemiančios vaiko asmenybės tapsmą, erdvė. Kiekviena konkreti mokykla turi pedagoginį, socialinį, kultūrinį savitumą, savo tradicijas, individualų požiūrį į planavimo veiklą apskritai. Tikslingo planavimo sąlygą – jo konkrečiam auklėjimui ir konkrečiai ugdytinių bendruomenei. Šiuo požiūriu optimali planavimo forma – individualioji klasės auklėtojo programa.

Individualioji programa – tai individualus, savitas, atliepiantis konkrečius auklėtinių poreikius ir prigimtinės galias, raidos ypatumus ir skirtybes, orientuotas į mokyklos, regiono specifiką veiklos planavimas, kuris inicijuoja auklėtinių, klasės auklėtojo, tėvų, mokyklos bendruomenės sąveiką ir bendradarbiavimą.

KLASĖS AUKLĖTOJO VEIKLOS YPATUMAI

Mokykloje reikšmingiausia vaikų aplinka tampa jo klasės bendruomenė, kurioje jis praleidžia 7-12 metų. Joje jis lyderiauja ar išgyvena vienišumo jausmą, aranda ir praranda draugus, vertina save ir kitus, bendrauja ir bendradarbiauja, mokosi dirbti su draugais ir nemėgstamais mokiniais, kartu planuoja, derinainteresu, analizuoja ir vertina poelgius, atsako už veiklos rezultatus, atstovauja sau bei savo bendruomenei ir kt. Šiuo gyvenimo tarpsniu vaiko, paauglio, jaunuolio gyvenime svarbus vaidmuo tenka klasės auklėtojui, kuris pašauktas padėti auklėtiniui išmokti gyventi ir elgtis naujoje socialinėje – kultūrinėje erdvėje. Pagrindinis šios erdvės komponentas – mokymasis, o ją organizuojantis vadovaujantis asmuo – mokytojas.

Ugdytinio ir klasės bendruomenės sąveika yra dinamiškair nuolat kintanti. Kuo mažesnis mokinių amžius, tuo asmeniniai vertinimai, požiūriai ir tarpasmeniniai santykiai nepastovesni, dažnai nemotyvuoti. Moksleiviams socialiai ir intelektualiai bręstant keičiasi klasės tarpasmeninių santykių pobūdis, jų tarpusavio sąveika ir įtaka. Bendravimas tampa motyvuotas, reikšmingas, pastovus, grindžiamas intersųbendrumu ir požiūrių vieningumu.

Akivaizdu, kad draugų, mokinių grupių ir klasės bendruomenės įtaka mokinio asmenybės raidai ir tobulėjimui – mokymuisi, dorovinei ir socialinei brandai, psichinei ir fizinei sveikatai – didžiulė. Kita vertus, asmenybės kryptingumą, kaip teigia psichologai ir pedagogai, lemia jos prigimtis, šeima, giminė, regionas, žiniasklaida ir kiti vidiniai ir išoriniai veiksniai, kuriuos, sąmoningai ar ne, patiriame ir išgyvename kasdien.

Vadinasi klasės auklėtojas visų pirma turėtu pažinti mokinį tarp individą, klasės bendruomenę – kaip socialinę grupę, juos lemiančius veiksnius ir kompetitingai, atsakingai valdyti sudėtingus vaiko asmenybės ugdymo ir saviugdos procesus. Taip klsės auklėtojo veikla tampa organiška ugdymo proceso, kuris turi virsti individo saviugda ir saviaukla, dalimi. Asmenybės auginimo, švietymo, mokymo, lavinimo, auklėjimo, formavimo – ugdymo – procesas sėkmingas tik tuomet, kai jis yra vyksta nuosekliai, sistemingai, organizuotai. Tačiau auklėjimas – ne vien klasės auklėtojo prerogatyva; jis yra sudėtinė kiekvieno pedagogo veiklos dalis. Dorovinio, pilietinio, tautinio ekologinio ugdymo uždaviniai yra sprendžiami visų dėstomų dalykų turinyje. Vaikų auklėjimas – šeimos funkcija ir pareiga, įvairias ugdomąsias įtakas auklėtinis patiria už šeimos ir mokyklos ribų. Laisva, iniciatyvi, kūrybinga asmenybė – visų mūsų vaikų, jaunimo ir suaugusųjų – bendri ugdymo ir saviugdos pastangų siekis. Todėl koordinuoti asmens ir mokinių klasės ugdymo procesą – klasės auklėtojo paskirtis ir pareigybinė nuostata. Koordinavimas apima visas klasės auklėtojo veiklos kryptis:

· darbą su ugdytiniu ir mokinių klasė;

· bendradarbiavimą su klasėje dirbančiais mokytojais;

· bendradarbiavimą su mokyklos vadovais bei kitais darbuotojais;

· bendradarbiavimą su mokyklos savivaldos organais;

· bendradarbiavimą su tėvais ir visuomene.

Savo ruožtu norėdamas organizuoti darbą su ugdytiniais, klasės auklėtojas turi:

· pažinti mokinį, jo šeimą ir aplinką;

· turi ugdytinio gebėjiimus, interesus ir polinkius;

· numatyti optimalius mokinio asmenybės ugdymo(si) tikslus;

· pakartoti šį procesą klasės bendruomenės požiūriu.

Kad klasės auklėtojas aprėptų visus minėtus komponentus, palankiai juos koordinuotų, pasiektų ugdymo tikslus, jis turi planuoti savo vekilą.

PLANAVIMAS – svarbi ir privaloma klasės auklėtojo funkcija, kuri sudaro tokie komponentai:

· tikslas;

· siekiamo tikslo motyvai;

· veikimo turinys;

· veismai, kuriais realizuojamas siekimas;

· grįžtamoji informacija apie turinio ir veiksmų kryptingumą;

· veiksmų koregavimas.

Planavimas – tai ugdomosios veiklos modeliavimas, kurią atliekame mąstymo lygmenyje, o po to užrašome plano, projekto, programos ar kt. Forma. Planavimo tikslas – garantuoti mokymo ir mokymosikokybę, įvardijus atitinkamus ugdymo ir organizacinius tikslus bei gerinant vadovavimą vaiklai, kad tų tikslų būtų pasiekta.

PAGEIDAUTINOS KLSĖS AUKLĖTOJO

SAVYBĖS

Kiekvienas ugdytojas turi pasižymėti bent keturiomis pagrindinėmis savybėmis:

1. bent minimaliu pedagoginiu gabumu

2. teoriniu nusimanymu;

3. praktiniu patyrimu;

4. faktiniu gebėjimu dirbti pedagogo darbo darbą.

Doriniu atžvilgiu auklėtojas turįs pasižymėti savo auklėtinių akyse tam tikra dorybe. Svarbus ir tvirtas būdas, nes kol auklėtiniai neturi tvirtų elgesio normų ir nesugeba jų laikytis, auklėtojas turįs jiems vadovauti savo valios galia ir tvirtumas čia esąs būtinai reikalingas. Tvirtumas nereiškia prievartos. Jis turi būti paremtas dideliu kantrumu ir švelnumu. Auklėtojas negali būti bejausmis žmogus. Jaunimas mėgsta būti ne tik suprastas, bet ir atjaustas bei užjaustas.

Svarbiausieji veiksniai, su kuriais dažniausiai susijusios teigiamos auklėtojo savybės, yra amžius, lytis, temperamentas, individualūs gabumai ir asmenybės tipai. Jaunas auklėtojas jau iš prigimties pasižymi tuo dvasios jaunumu, kuris yra privalomas geram pedagogui. Todėl ji geriau už savo senesnius draugus gali suprasti jaunimą, lengviau sugeba prie jo prisitaikyti, turi daugiau džiaugsmingumo, užsidegimo darbui, daugiau judrumo, gyvumo, žodžiu, daugiau veiklumo ir gyvybės, kas taip patinka jaunimui ir jį traukia. Tai visi nereiškia, kad pedagogai privalo būti jauni, tačiau iš kitos pusės pedagogas neturi būti per senas.

Yra svarbi ir lyties reikšmę ugdymo procese. Ugdant mergaites labiau labiau esąs reikalingas auklėtojos moters dalyvavimas, ugdant berniukus – vyro.

Labai svarbu vaidmenį vaidina ir auklėtojo temperamentas. Kiekvienam amžiui esą būdingi tam tikri temperamento bruožai: jaunystei – sangviniškas, subrendusiam žmogui – choleriškas, senstančiam – melancholiškas ir senatvei – flegmatiškas. Kiekvienas temperamentas į auklėjimo procesą įneša savaskokybes: sangvinikas – daug gyvumo ir širdingumo, cholerikas – tvirtumo ir rimtumo, melancholikas – atsargumo ir nepasitikėjimo, flegmatikas – rimties, kartais pereinančios į nuobodumą.

Auklėtojui reikšmingi esą ir individualūs gabumai. Jam yra svarbesni ne tiek teoriniai kiek praktiniai gabumai (pavyzdžiui, sugebėjimas išlaikyti pedagoginį taktą).

Pagal S. Šalkauskį pageidautini mokytojo bruožai – tiesumas, teisingumas sau ir kitiems, reiklumas sau, atvirumas kaitai ir kūribingumas, gebėjimas naturaliai bendrauti, tam tikras emocionalumas, humoro jausmas, objektyvumas ir taktas. Gero auklėtojo veidas turi būti malonus, atviras ir dvelkiantis pasiryžimu.

MOKINIŲ PAŽINIMAS

Jeigu žmogus nori auklėti žmogų visais požiūriais, tai jis turi pirmiausia pažinti jį irgi visais požiūriais. Auklėtojas turi stengtis pažinti žmogų tokį, koks jis iš tikrųjų yra, visas jo silpnybes ir visą jo didingumą, visas jo kasdienines smulkiasreikmes ir visus didžiuosius dvasinius poreikius. Auklėtojas turi pažinti savo auklėtinį šeimoje, visuomenėje, tautoje, žmonijoje ir pasilikusį vieną su savo sąžine. Jis turi žinoti bjauriausių ir kilniausių darbų priežastis, nusikaltimų ir taurių minčių gimimo istorijas. Tik tada jis pajėgs pačioje žmogaus prigimtyje surasti auklėjamosios įtakos priemonių, o šios priemonės esančios milžiniškos.

KLASĖS VADOVO DARBO TIKSLAI

Klasės vadovo realizuojami tikslai be galo įvairūs ir sudėtingi. Tai skatina apibrėžti pagrindinės veiklos kryptis, numatytti bendrus tikslus ir uždavinius. Kadangi klasės vadovo uždavinys – ugdyti klasės, su kuria dirbama, bendruomenę, tai pagrindinis darbo tikslas – mokynių socialinės kompetencijos ugdymas ir vaiko socializacijos proceso garantija.

„ Socializacija – visuomeniškai vertingos asmenybės formavimas per kryptingą ugdymą ir aplinkos veiksnius. Žymi visą auklėjimo (siaurąja prasme) procesą (pasaulėžiūros formavimąsi, patriotinį, dorovinį, drausminį, estetinį auklėjimą, mokinių organizacijų veiklą)“. Psichologijos žodyne skaitome: „Socializacija – istoriškai sąlygotos socialinės patirties perėjimas ir aktyvus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese. Individas perima socialinį patyrimą, kai yra ugdomas (t.y. tada, kai jį tikslingai formuoja kiti žmonės), ir tada, kai jį veikia įvairūs stichiniai, dažnai prieštaringi socialiniai veiksniai. Daugiausia socializaciją lemia mokymas ir auklėjimas“.

Klasės auklėtojo pagrindinis darbo tikslas – klasės integravimas į mokyklos bendruomenę ir, žinoma, mokytojų ir mokyklos vadovų darbo, mokyklos, tėvų ir šeimos tikslų koordinavimas, tiesioginis darbas su mokiniais. Klasės auklėtojo kompetencija – santykių mokinys-mokinys, mokinys-mokytojas, mokinys-mokykla, klasė-mokytojai, klasė-klasė, klasė-mokykla, tėvai-tėvai, tėvai-mokytojai, tėvai-mokykla kūrimas ir koordinavimas. Kiekvienoje mokykloje šių tikslų siekiama atsižvelgiant į vietos sąlygas, žmonių, dalyvaujančių šiame procese, ypatumus, siekius.

Tęstinumo principas

Šio principo realizavimas labiausiai susijęs su pagrindiniu gyvenimo faktoriumi, vieninteliu, kuris labai riboja mus ir mūsų tikslų siekimą, – laiku. Ta prasme mokytojai yra labai nelygūs. Mokytojo pamokų krūvis klasėje gali svyruoti nuo 1 iki 6 pamokų per savaitę. Mokytojas gali mokyti visą klasę arba tiktai grupę mokinių. Tęstingumo principas diktuoja reikalavimą kaip galima daugiau laiko praleisti su klase, jeigu siekiama
sudėtingus tikslus ir daryti didesnę įtaką mokiniams. Laikas – sąlyga geriau pažinti vienam kitą, sukurti pasitikėjimu grindžiamus glaudžius santykius.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1552 žodžiai iš 5016 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.