Klasifikacijos proceso tyrimas
5 (100%) 1 vote

Klasifikacijos proceso tyrimas

1121

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

PSICHOLOGIJOS KATEDRA

KLASIFIKACIJOS PROCESO TYRIMAS

Klaipėda, 2004

ĮVADAS

„Klasifikacija – vienas iš loginio įsiminimo būdų. Tai sudėtinga mąstymo operacija, reikalaujanti mokėti analizuoti medžiagą, lyginti (gretinti) vieną su kitu atskirus jos elementus, rasti jų bendrus požymius ir jais remiantis mokėti apibendrinti, skirstyti objektus grupėmis pagal nurodytus žodyje – grupės pavadinime – atsispindinčius bendruosius požymius. Klasifikaciją sudaro gretinimo, apibendrinimo ir įvardijimo operacijos“ (Žitnikova L., psl.22).

Analizuojant ikimokyklinio amžiaus vaikų klasifikacijos įsisavinimo galimybes, pastebima, kad vaikų veikla yra nevienoda. Todėl ir skiriama keletas šio įgūdžio formavimo stadijų.

Jau pirmoje stadijoje vaikas moka gretinti paveikslėlius vieną su kitu ir sudaryti tos pačios rūšies objektų grupę. Pavyzdžiui, jis teisingai jungia lėkštę, puodelį į vieną grupę, tačiau konkrečiai įvardinti sudarytos grupės nesugeba. Pasirodo, teisingai apibendrindami paveikslėlius, vaikai ne visada iš karto suvokia bendrus jų požymius, ne visada gali paaiškinti, kodėl jie taip sugrupavo. „Šią stadiją galima pavadinti paprastos sintezės arba praktinio apibendrinimo stadija, nes vaikas apibendrino tik atlikdamas praktinį veiksmą. Nuo to, kaip vaikai nurodė grupę, priklauso antroji ir trečioji kasifikacijos įsisavinimo stadija“ (Žitnikova L., psl. 24).

Kaip teigia L. Žitnikova, antrojoje stadijoje vaikas, išvardijęs visus grupės paveikslėlius, bando grupę nurodyti kaip vienetą, bet pavadinti jos gimininiu žodžiu dar negali. Šioje stadijoje vaikai dažnai pakeičia grupės pavadinimą, nurodydami veiksmą, kurį daiktas gali atlikti arba kurį galima atlikti su tuo daiktu. Bet ir tada išskiriamas veiksmas neišreiškia visos grupės turinio. Antroji stadija atsiranda dėl dvejopų sunkumų, kuriuos patiria vaikai. Pirma, – tai analizės sunkumai, kai reikia išskirti bendrus bruožus, ir antra, – kai reikia išreikšti visumą.

Trečiojoje, konstatuojamojo žodžio apibendrinimo, stadijoje vaikas jau naudojasi apibendrintu pavadinimu išreikšti grupei, kaip visumai.

Taigi antrojoje ir trečiojoje stadijoje skiriami du klasifikacijos momentai: iš pradžių vaikai randa paveikslėlių grupę ir tik paskui, suaugusiems reikalaujant, sugalvoja jos pavadinimą.

Įsisavindami trečiąją stadiją, vaikų klasifikacijos būdas jau visai kitoks. Klasifikacija pradžioje būna išplėstinė, laipsniška, ir jai reikia daug daugiau laiko, nes vaikas orientuojasi pagal kiekvieną paveikslėlį atskirai, o kai jau įsisavina klasifikaciją, elementai jungiami į grupę greičiau ir lengviau, orientuojamasi pagal keletą paveikslėlių iš karto.

Ketvirtai ir penktai stadijai būdinga tai, kad vaikai sugeba nurodyti grupę iš karto, tik susipažinę su medžiaga, dar net nebandę grupuoti. Grupės pavadinimas šiuo atveju pasakomas aplenkiant išplėstinę klasifikaciją, todėl šios stadijos pavadintos išankstinio apibendrinimo stadijomis. Skirtumas tarp ketvirtosios ir penktosios stadijų vėl išryškėja, kai vaikai bando rasti grupės pavadinimą.

Aukščiausia klasifikacijos įsisavinimo stadija – penktoji, dar vadinama išankstinio žodinio apibendrinimo stadija.

Pirmoje, antroje ir ketvirtoje klasifikacijos įsisavinimo stadijoje vaikai neišskiria, nesuvokia arba sunkiai nurodo tą bendrą požymį, kuriuo remdamiesi, jie sujungė daiktus į grupę.

Trečioje stadijoje vaikas negali iš karto atsakyti, kokią grupę jis tuoj pat įsimins; jis gali išvardyti tik tuos grupės elementus, kuriuos įsimins kartu, ir tik tada sugalvoja tai grupei pavadinimą, kurio svarbą įsiminimui jis dar menkai tesuvokia (Žitnikova L., psl. 27).

Grupuojama, kaip jau minėta, išplėstai, pagal elementus; kiekvienos grupės pavadinimas pasakomas po tam tikro laiko, per kurį vaikas sudaro sekančią visumą. Dėl visų šių ypatumų trečiąja klasifikacijos stadija sunku naudotis kaip mneminio veiksmo metodu.

Penktoje klasifikacijos stadijoje svarbiausias vaikų veiklos tikslas yra išskirti grupę su jos pavadinimu. Be to, kaip teigia kai kurie klasifikacijos ypatumus tyrinėję psichologai, klasifikacija su išankstiniu apibendrinimu padeda lengviau įsiminti grupių pavadinimus, negu klasifikacija su konstatuojamuoju apibendrinimu.

Vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų mokėjimas klasifikuoti, kaip protinis veiksmas, formuojamas dar sėkmingiau negu vidutinio amžiaus ikimokyklinukų. Vyresnieji ikimokyklinio amžiaus vaikai klasifikuoja savarankiškiau, pagalbos iš suaugusiųjų jiems reikia mažiau negu penkiamečiams. Suprantama, kad mokydamiesi klasifikuoti ir vyresnieji ikimokyklinio amžiaus vaikai patiria sunkumų. Vieni vaikai neblogai grupuoja medžiagą įsiminimui, bet jiems nepakanka savikontrolės, sunku pilnai sukomplektuoti grupes, jie nemoka pasinaudoti kartojimu grupių pavadinimams įsiminti; pasitaiko, kad kai reikia savarankiškai atgaminti, kai kurias grupes jie tiesiog užmiršta.

Piaget teigė, kad vaikas objektus klasifikuoja pagal atsitiktinį, labiausiai jam į akis krentantį, net ir nepastovų požymį (spalvą, dydį), nesugeba suprasti, kad vienu atžvilgiu panašūs daiktai gali skirtis kitu atžvilgiu. Tam, matyt, turi įtakos šio amžiaus vaikui būdinga
mąstymo centracija.

Daugelio psichologų nuomone, Piaget nevisiškai įvertino ikimokyklinio amžiaus vaikų loginius sugebėjimus. Viena iš jų, N. Denney, teigia, kad klasifikuoti sugeba gerokai jaunesni negu septynerių metų vaikai. Iš jos atlikto eksperimento rezultatų analizės matyti, kad pusė dvejų metų vaikų objektus grupavo pagal tam tikrą panašumą, ir dar geriau sekėsi trejų metų vaikams, kurių trečdalis teisingai sudėliojo figūrėles, o dauguma ketverių metų vaikų šią užduotį atliko teisingai. Denney nuomone, rezultatai gali priklausyti nuo vaiko patirties ikimokyklinėse įstaigose, lavinimo namie, tinkamų žaislų ir žaidimų(Žukauskienė R., psl.169).

Piaget nustatė, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai ribotai supranta bendras kategorijas. Atlikto eksperimento su vaikais metu eksperimentatorius rodydavo vaikams septynis žaislinius šuniukus. Keturi iš jų buvo koli veislės, o kiti trys – skirtingi. Iš pradžių eksperimentatorius, tam kad įsitikintų, jog vaikai skiria šunų veiles, prašydavo juos pavadinti. „Po to klausiama: „Ko yra daugiau? Ar čia daugiau koli, ar daugiau šunų?“ Daugelis vaikų iki 7 – 8 metų atsakydavo, jog daugiau yra koli. Taip vaikai atsako todėl, kad dar nesugeba gerai klasifikuoti, ir jie negali nuo subkategorijos koli pereiti prie bendros kategorijos šunys“(Žukauskienė R., psl. 170).

Piaget ir Inhelder eksperimentavo ir su daugiaspalvėmis figūromis, kurias galima suskirstyti pagal formą ir spalvą arba pagal formą, ir pagal spalvą. Daugelis nuo 2,5 iki 5 metų nesugeba tų figūrų tinkamai suskirstyti. Piaget eksperimentų duomenmis, vaikai iki septynerių metų retai suvokia kategorijas ir subkategorijas.

Vaikai blogiau atlieka užduotį, kai nesupranta klausimo pramės. Piaget tvirtino, kad priešoperacinio mąstymo stadijos metu vaikai negali iš karto klasifikuoti objektų pagal du požymius. Kai kurių autorių nuomone, 5 metų vaikas sugeba daiktus klasifikuoti pagal du požymius, jeigu jis juos abu gerai supranta. Pavyzdžiui, penkerių metų berniukas supranta, kad jis yra savo šeimos narys ir kartu priklauso vyriškajai lyčiai. Taigi dažnai nurodoma, kad vaikas gerokai anksčiau pasiekia tam tikrą pažintinės raidos lygį, negu manė Piaget (Žukauskienė R., psl.174).

Specialūs užsiėmimai, įvairūs pokalbiai, didaktiniai žaidimai padeda geriau ugdyti vaikų mokėjimus rasti daiktų panašumus ir skirtumus, išskirti esmingiausius požymius, grupuoti daiktus pagal bendrus požymius, padeda išmokti vaikams apibendrinti pavadinimus. Ir vis dėlto klasifikacija, kaip pažintinis veiksmas, dar įsisavinama nepakankamai, kad ją būtų galima naudoti įsiminimui ugdyti.

Mokydamiesi klasifikuoti, vaikai lengviausiai išmoksta pavienius daiktus priskirti prie jiems pateiktos bendros medžiagos, jie dar nepakankamai moka apibendrinti savarankiškai.

Grupių pavadinimai vaikams tampa signalais, už kurių slypi tam tikras turinys. Klasifikacija vaikai iš tikrųjų naudojasi kaip loginio įsiminimo būdu.

Kai kurie ikimokyklinukai, atlikdami užduotis, kai reikia savarankiškai grupuoti, patiria sunkumų. Jie ne visada sugrupuoja medžiagą iki galo. Išskyrę grupes, vaikai neranda visų joms priklausančių paveikslėlių. Dažnai teisingai suklasifikavę, jie nesugeba pasinaudoti visomis grupėmis, kai reikia atgaminti medžiagą, nors priminus užmirštos grupės pavadnimą, daugiau ar mažiau papasakoja jos turinį.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1249 žodžiai iš 2417 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.