Kleopatros tėvo dieviškumas ie aferos
Kleopatra (graikiškai Kleopatra ,,garsi pagal tėvą”; kleos- ,,garbė”,
pater-, tėvas”) buvo Egipto Karaliaus Ptolemajo Auleto vyriausioji duktė (
69- 30 pr. Kr.), tėvo tastamentu drauge su savo broliu ir vyru trylikamečiu
Ptolemaju XIII Dionisu tapusi Egipto karaliene ( 51- 30 pr. Kr.).
Apie Kleopatrą, kaip apie moterį, istoriniai šaltinių duomenys ne
itin daug ką byloja, tačiau puikiai apibūdina epochą ir visą virtinę idomių
veikėjų, su kuriais karalienę likimas suvesdavo labai dramatiškose
aplinkybėse. Kleopatros likimo tragizmas- ambicijų didybė ir politinių
priemonių menkumas- istoriniuose dokumentuose pavaizduota labai ryškiai.
Valstybės silpnumas buvo visų pirma ankstesniųjų kartų valdovų, ypač
Kleopatros tėvo, palikimas; jam viešpataujant į Egipto reikalus pirmąsyk
įsikišo žmonės, kuriems vėliau buvo lemta suvaidinti tokius lemtingus
karalienės gyvenime vaidmenis: Cezaris ir Antonijus. Todėl prieš pradedant
kalbėti apie Kleopatrą, mes negalime nesusipažinti su jos tėvo karaliaus
Ptolemėjo, pravardžiuojamu Fleitiniku, nutikimais.
Ptolemėjas XII, pravardžiuojamas Fleitininku, viešpatavo ir nebūdamas
oficialus sosto įpėdinis, po jaunojo Ptolemėjaus XI mirties. Todėl buvo
labai atsargus. Laukė ir neskubėjo karūnuotis. Tai atidėliojo net ketverius
metus. Pagaliau 76 metais nutarė atlikti ceremoniją. Bet vėl susidūrė su
tam tikrais rūpesčiais: Memfyje mirė vyriausias dievo Ptacho žynys. Dėl to
karalius į šį aukštą šventyklos postą paskyrė jo sūnų Pšereni- Ptahą, nors
šis buvo vos keturiolikos metų.
Karūnavimo iškelmės įvyko ne Memfyje, bet pačioje Aleksandrijoje.
Gali būti, kad karalius troško suteikti iškelmėms didesnį blizgesį ir
atgarsį. Memfis buvo šalies gilumoje, o Aleksandrijos uostamiestis turėjo
plačius ryšius su pasauliu.
Bet kuo paaiškintinas toks skubėtumas po ketverių laukimo metų?
Be abejo, viską nulėmė žinios iš Sirijos. Ten atsirado pretendentų į
Egipto sostą. Jie turėjo į valdžią daugiau teisių negu Fleitininkas. Jis
buvo karaliaus Ptolemėjo IX sugulovės sūnus, o Sirijoje dar gyveno jo tikra
sesuo Selenė, eilinė trijų Seleukidų dinastijos monarchų žmona. Du jos
sūnūs dabar buvo teisėti abiejų dinastijų įpėdiniai.
Tad Ptolemėjas XII, vos tik sužinojęs apie sirų kunigaikščių kėslus,
su didelėmis iškilmėmis užsidėjo karūną. Jis vylėsi atbaidysiąs nuo
tolesnių pastangų perimti valstybės vairą. Bet skaudžiai klydo. Jaunuoliai
neteikė didelio dėmesio Aleksandrijoje įvykusiai ceremonijai; jie jau 75
metais išvažiavo į Romą grumtis už savo teises į Egiptą. Stengėsi juo
labiau, kad didelė Sirijos dalis jau keliolika metų buvo romėnų rankose.
Tačiau apgailėtini sirų žygio dėl Egipto sosto rezultatai suteikė
Ptolemejui Fleitininkui daug džiaugsmo. Kol kas jo viešpatavimas buvo
išgelbėtas. Abu kunigaikščiai grįžo tuščiomis, ir tai netiesiogiai bylojo,
kad bent artimiausioje ateityje romėnai nesiims prieš Egiptą jokių veiksmų.
Tačiau iki tikros laimės karaliui buvo toli. Dar tais pačiais, 74
metais atėjo rūstus įspėjimas: Roma dažnai atidėlioja, bet niekada
neužmiršta!
Tai testamentas. Romėnų rankose yra testamentas, kurį sudaręs
teisėtas Egipto karalius Ptolemėjas XI; šiame dokumente savo įpėdiniu jis
įvardijęs ją, romėnų liaudį!
Šio testamento niekas niekada nematė. Bet atkakliai buvo kalbama, kad
jis egzistuoja ir atitinkamu momentu bus paskelbtas. Antai buvo buvo
nenurodomas toks faktas.
Tuoj po Ptolemėjo XI mirties senato pasiuntiniai nuvyko į Finikiją, į
Tyrą. Ten jie perėmė mirusio karaliaus paliktus pinigus. Tad, teigė
daugelis, testamentas ne tik yra, bet ir senatas pripažinojo galią; kol kas
paėmė pinigus, bet ateis ir Egipto eile!
Tai rodė tas faktas, kad tais metais romėnai užėmė Kirenažką, Egipto
kaimyninį kraštą, šiandieninę Libiją. Aneksija buvo motyvuojama taip:
romėnai įvygdė Kirenaikos karaliaus testamentą; jis 96-aisiais prieš
dvidešimt du metus- užrašė jiems savo valstybę. Tad Kirenaikos atvejis tik
parodė, kaip romėnų imperijos vyriausybė ilgai gali laukti ir kokį netikėtą
sprendimą priimti.
Suprantama tokioje situacijoje netvirtai soste įsitaisęs Ptolemėjas
XII atkakliai stengėsi įgyti savo valdinių palaikymą; jis troško, kad jo
asmenyje gyventojai matytų gerą ir teisingą karalių. Visų pirma pasirūpino
palenkti savo pusėn žynius, kurie turėjo didžiulę įtaką liaudžiai. O
papraščiausias ir pigiausias būdas pelnyti jų malonę buvo neliečiamybės
teisių dalijimas, nes jos suteikdavo autoritetą ir papildomų pajamų. 75
metais Fleitininkas suteikė privilegijas Izidės Šventyklai Ptolemaiso
mieste. 70- aisiais išskyrė tos pačios deivęs šventyklą Teadelfijoje. O 69
metais šią garbę suteikė net dviem šventykloms: dievo Amono ir dievo
Suchoso.
Ptolemėjo XI tastamento klausimas Romoje
oficialiai iškilo tik 65
metais. Turtingas Verslininkas ir finansininkas, tai pat ambicingas
politikas Markas Krasas pasiūlė, kad Roma pradėtų imti mokesčius iš Egipto,
kaip ir iškitų provincijų. Krasas iškėlė šį klausimą neva rūpindamasis
respublikos gerove. 65 metais jis pradėjo eiti centoriaus pareigas, o šios
žinybos kompetencijoje buvo ir valstybės iždas. Bet suvokti tikrąją
priežastį, dėl ko taip susirūpinta valstybės pajamomis, padėjo kitas
faktas: tuo pačiu metu kažkoks Gajus Julijus Cezaris savo bičiulių
padedamas pradėjo agituoti, kad kaip tik jam patikėtų paversti Egiptą nauja
provincija.
Projektas paverti Egiptą provincija gal ir būtų turėjęs pasisekimą,
jeigu jį būtų pasiūlę kiti žmonės. Bent jau vien Kraso ir Cezario vardai
sukeldavo visų konservatyvių ir netgi nuosaikių grupuočių pasipriešinimą.
Buvo sakoma, kad abiejų politikų žaidimas yra aiškus: jie žada valstybės
iždus, o kartu ir visiems piliečiams didelį pelną. Tikisi, kad dėl to
nesunkiai prastums įstatymą, o jį priėmus patys laimės daugiausia! Nes
naujos provincijos organizavimo dingstimi užgrobs visą Egipto karaliaus
turtą, apiplėš šventyklas. Iš turtingų žmonių išsunks paskutinį skatiką.
Pasisavins milijonus. O valdydami neaprėpiamus Egipto turtus jie abudu
respublikai bus pavojingi. Buvo akivaizdu, kad ūmų Kraso susidomėjimą
penkiolikos metų senumo testamentu skatino asmeninės paskatos.
Optimatai, visada turėjo senate persvarą, nepaprastai ryžtingai
pasisakė prieš projektą. 65 metais prieš šį projektą vienas įtaikingiausių
to meto senatorių Ciceronas. Krasas ir Cezaris atšaukė savo pirmąjį planą,
bet neatsisakė minties užvaldyti Egiptą. Jiedu vėl iškėlė jį 64 metų
pabaigoje. Šį kartą politikai paruošė drąsesnį ir gudresnį planą. Jie veikė
už iš kitų nugarų. Jų pavardės buvo minimos tar daugelio.
64 metų gruodžio mėnesį į liaudies tribūnas Rulas pateikė naujo žemės
įstatymo projektą. Jis siūlė plačiai kolonizuoti žemes, kurias supirks
valstybė. O lėšų žemės įsigijimui reikėjo gauti pardavus nekilnojamą ir
kilnojamą turtą, kurį respublika gaudavo nuo 88 metų, bet iki tol nesiėmė
jo atžvilgiu jokių sprendimų. Visą šią milžinišką akciją turėtų įgyvendinti
specialiai sudaryta dešimties žmonių komisija.
Bet kuris įžvalgesnis olitikas lengvai suvokė tikrąjį Rulo projekto
turinį ir tikslą. Komisija, remdamasi tikru arba sufabrikuotu testamentu,
galėtų užimti ir parduoti visas Egipto karaliaus valdas ir asmeninius
turtus. Kitaip ariant, turėtų tas pačias galimybes ir įgaliojimus, kurias
prieš keletą metų, nors ir kita dingstimi, norėjo gauti Krasas ir Cezaris.
Buvo aišku iš anksto, kad tiedu vieni iš pirmųjų pateks į komisijos sudėtį.
Rulas veikė jų inciatyva ir lėšomis. Be vargo buvo matyti, jog įstatymo
smaigalys nukreiptas prieš karvedį Pompėjų. Nes jeigu komisija paimtų savo
žinion visas valdas ir turtus, kurie atiteko respublikai po 88 metų, jų
skaičiuje būtų ir tie, kuriuos Rytuose ginklu pelnė Pompėjus, o jis tuo
metu kaip tik prijungė prie imperijos dar vieną provinciją- Siriją. Jam tad
turėjo atitekti karo žygių vargai ir sunkumai, o pergalių vaisius nuskintų
politikai, ramiai sau rezgę intrigas sotinėje.
Ir šį kartą laimėjo Ciceronas ir aptimatai. Gal ne tiek čia padėjo
konsulo iškalba, kiek aplinkybės, kad plačiosioms romėnų liaudies masėms
visai nerūpėjo naujos žemės ir jų kolonizavimas. Juk gyventi buvo
patogiausia sostineje. Pinigų, duonos ir pramogų buvo galima gauti be jokių
pastangų, riesiog parduodant rinkimų metu ir liaudies susirinkimuose savo
balsus turtingiems ponams.
Kraso ir Cezario projektas žlugo antrąkart. Prolemėjas XII išliko
soste, nors Romoje jis buvo laikomas pavainikiu ir fleitininku.
60- ųjų vasarą Aleksandrijoje buvo gauta baisi žinia. Vienu iš dviejų
konsulų kitiems; 59 metams, buvo išrinktas Cezaris!
59 metais, jau Cezarui tapus konsulu, paaiškėjo, kad visi trys-
Pompėjus, Krasas ir Cezaris- sudarė slaptą susitarimą: respublikoje nebus
daroma nieko, kas neatitiktų kurio nors interesų. Šis susitarimas įėjo į
istoriją kaip pirmasis triumviratas.
Vos pradėjąs eiti savo pareigas Cezaris pateikė žemės įstatymo
projektą, kuris gerokai atkartojo senus Rulo sumanymus. Bet būta vieno
esminio skirtumo: šį kartą įstatymas net nettiesiogiai neminėjo, kad būtų
ketinama paimti Egiptą, šio krašto ir karaliaus turtus. Įstatymas buvo
priimtas. Sujungus trijų politikų jėgas ir įtaką, Romoje niekas negalėjo
jiems pasipriešinti. Išryškėjo abiejų grupuočių- populiarų ir optimatų-
apgailėtinas bejėgiškumas.
59 metų pavasarį, Cezaris kreipėsi į senatą ir susirinkimą siūlydamas
pripažinti Ptolemėja XII ne tik Egipto karaliumi, bet taip pat romėnų