KLIMATĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI
Klimatas – būdingų ir kasmet pasikartojančių toje pat vietoje tam tikrų orų visuma. Nuo jo priklauso beveik visi gamtos komponentai: požeminių ir paviršinių vandenų režimas, augalų ir gyvūnų pasiskirstymas ir kt. Klimatą formuoja trys pagrindiniai procesai: šilumos apykaita, drėgmės apykaita ir bendroji atmosferos cirkuliacija. Jie priklauso nuo daugelio geografinių veiksnių:
• Geografinė platuma. Kadangi Žemė yra pasvirusi, ji nevienodai gauna Saulės šviesos ir šilumos. Tai priklauso nuo Saulės spindulių kritimo kampo. Kai Saulė pakilusi aukštai virš horizonto, jos spinduliai krinta statmenai ir jų daugiau pasiekia Žemės paviršių. Kai Saulė žemai, jos spindulių kelias atmosferoje 25 – 30 kartų ilgesnis, ir į Žemę patenka žymiai mažesnis šilumos kiekis. Atogrąžų juostoje vidurdienį Saulės spinduliai krinta į Žemę beveik vertikaliai ištisus metus, todėl ten klimatas karštas ir metų vidutinė temperatūra paprastai būna aukštesnė kaip +20°C. Poliariniuose rajonuose Saulė kelis mėnesius nepasirodo virš horizonto, todėl žiemos ten šaltos, atšiaurios, su dažnomis pūgomis. Vasara trumpa ir vėsi. Tuo metu Saulė nenusileidžia už horizonto kelis mėnesius, tačiau jos spinduliai tarytum praslysta Žemės paviršiumi ir silpnai jį įšildo, be to sniegas ir ledas labai gerai juos atspindi ir dalis spindulių grįžta atgal į atmosferą.
• Aukštis virš jūros lygio. Kylant aukštyn, kas 100 metrų temperatūra vidutiniškai nukrinta 0,6°C. Todėl kalnuose klimatas yra šaltesnis ir drėgnesnis nei gretimuose rajonuose. Kildamas aukštyn oras ne tik šaltėja, bet retėja, oro srautai atvėsta, kondensuojasi ir iškrinta krituliai.
• Sausumos ir jūrų išsidėstymas. Vandenynas sušyla žymiai lėčiau nei sausuma. Sausuma greitai įšilusi, taip pat greitai tą šilumą ir išspinduliuoja. Tuo tarpu vandenynas šilumą atiduoda labai pamažu. Be to, jūrų pakrantėse dažniausiai drėgniau negu žemynų vidinėse dalyse. Todėl pakrančių teritorijose žiema palyginti šilta ir drėgna. Tolstant nuo vandenyno, žiema darosi vis šaltesnė ir sausesnė, nes įšilusių virš vandenyno oro masių įtaka silpnėja. Tačiau vasarą sausuma būna šiltesnė už vandenyną, todėl pakrančių miestuose vasara vėsesnė, o miestuose, nutolusiuose nuo vandenyno, šiltesnė.
• Vandenynų srovės. Jos veikia jūros ar vandenyno temperatūros režimą, t.y. šildo arba šaldo aplinkinius rajonus. Virš šiltųjų srovių susidaro debesys, dažnai lyja lietus, o šaltosios priešingai – neleidžia jiems susidaryti.
• Sausumos paviršius. Didžiausią įtaka turi kalvotas ar kalnuotas paviršius. Jeigu keliaudama oro masė sutinka kliūtį, pvz. kalną, jos priverstos kilti į viršų, todėl išsausėja (lyja lietus) ir į žemyno gilumą atslenka jau pakitę – sausos. Todėl didžiausias kritulių kiekis iškrinta priešvėjiniuose kalnų šlaituose. Pavyzdžiui, Himalajų kalnai beveik visiškai nepraleidžia į šiaurę keliaujančių drėgnų oro masių iš Indijos vandenyno. Todėl pietiniuose šių kalnų šlaituose per metus iškrinta daugiau kaip 3000 mm kritulių. Piečiau esančiame Šilingo plokščiakalnyje iškrenta iki 15 000 mm kritulių, o kai kuriais metais – iki 23 000 mm. Lygus paviršius sudaro sąlygas drėgnoms oro masėms nukeliauti toli į žemyną.
• Vyraujantys vėjai. Vėjai perneša orą iš vienų platumų į kitas, iš vandenynų į žemynus ir atvirkščiai. Atnešama oro masė priklauso nuo vietovės, virš kurios ji susidarė.