KODĖL MES SKUBAME UŽAUGTI
Laikas bėga labai greitai… Čiarytas, čia jau ir vakras. Čia pirmadienis, čia ir savaitės pabaiga – sekmadienis. Taip greit prabėga ir savaitė, mėnuo, metai. Praėjusius metus skaičiuojame švęsdami savo gitądienius.
Tai vis dėlto kodėl mes skubame užagti?
Atrodo, dar neseniai ėjome į darželį, užmigdavome klausydamiesi mamų sekamų pasakų-__ Runosiukas__ , __ Raudonkepuraitė__ ir daugelį kitų. Darželyje mūsų laukdavo draugai, pramogos, žaidimai. Tačiau , kaip ir viskas gyvenime, anščiau ar vėliau baigiasi…
Štai ir mokykla. Pirma klasė. Nauji draugai, nauji mokytojai. Nedrąsiai mūsų rankučių pravertos mokyklos durys. Ouž jų – gyditojais, kiti – mokytojais, treti – dar kuo kitu.
Greit prabėgo penkeri metai. Štai tu jau ir penktokas ! O atrodo, jog dar vakar ėjai į darželį ar į pirmą klasę . Sunkiausia turbūt šiame periode, kai keičiasi draugai ,b mokytojai. Ne visiems lengva prisitaikyti prie naujos aplinkos. Bet laikui bėgant senus draugus pakeičia kiti, o prie mokytojų irgi pripranti. Tačiau penkta klasė – tai laikotarpis, kai turi pradėti rimčiau žvelgti į mokslus , nes nespėsi užsimerkti, kaip jau būsi abiturijentas.
Paauglystė – tai laikas, kuris , kaip sakoma, išveda jaunuolį iš proto. Ne tiek mokslai rūpi kiek ta pirmoji meilė, pirmasis būčinys, prisipažinimas meilėje. Prasideda ir bėgimai iš pamokų , nenoras mokytis. Tačiau augant visą tai labai ir praeina. Juk ir mes patys pradedame suvokti, kad guvenime reikia siekti mokslų, o tik paskui šeimą. Nors daugelis mano bendraamžių turbūt pasakytų , jog norėtų būti užaugę, kad nereikėtų kankinis mokykliniame suole. Tačiau kam taip skubėti? Juk viskas ateina laiku. Tikrai suspėsime ir pakvailioti , ir ryžtis rimtiems sprendimams. Juk visas gyvenimas mums prieš akis. Dabar, kai paklbu su tėvais, jie norėtų vėl sugryžti į mokyklą, kur jų nekankino jokie rūpesčiai , vargai . O mes norėtume apsikeisti su jais. Vargu ar pabuvę suaugusių kailyje bent vieną dienelę norėtume dar pabandyti . Tikrai ne…