Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia pamąstyti, kodėl žmonės apskritai skaito. Pirmiausia todėl, kad nori pajausti įsivaizdavimo grožį, malonų dvasinį nusiteikimą, susidomėjimą, giedrą palaimingą būseną skaitant bei apmąstant tai, kas perskaityta. Be to, tai puikus būdas praleisti laisvalaikį, atsiplaiduoti. Fantastines knygas daugelis skaito norėdami jaustis esą geresni už jose pavaizduotus personažus bei lavinti mąstymą. Akylesnis skaitytojas fantastinėse knygose randa ir iš ko pasijuokti.
PRANAŠUMO JAUSMAS
Skaitydamas žmogus gali pajausti, kad yra pats geriausias, pats protingiausias, pats – pats – pats… Žodžiu, vertingesnis už visus kitus. Ne žmones, bet padarus, kurių nematė ir galbūt niekuomet nepamatys, už bet kokias galimas kitos padermės mąstančias („nemąstančių“ net minėti neverta) būtybes. Tokių apstu fantastinės knygose. Čia visokiais būdais įrodinėjamas mūsų – „mąstančių žmonių“ – pranašumas bet kokių kitų sutvėrimų atžvilgiu. Jeigu jie protingesni už mus – tai jiems būtinai stinga jautrumo, arba atlaidumo, arba humoro jausmo, arba (geriausiu atveju) tai tokia sena civilizacija, kad patiems jos atstovams net gyventi nebesinori – jie viską sužinojo, viską patyrė ir mirtinai pavargo nuo savo žinojimo bei patirties naštos, tad, nepaisant jų išminties, turime teisę žvelgti į tokius nukaršėlius iš aukšto. Jeigu jie jautrūs ir geri – tai tokie primityvūs, kad net graudu. Bet graudulys – ne priežastis atsisakyti mūsų kelionių į jų planetas.
Beveik visiems mokslinės fantastikos kūriniams būdingas šūkis: „Jei kitų planetų gyventojai civilizuoti, jie mūsų neskriaus, o jei necivilizuoti – neįstengs nuskriausti!“ Todėl lyg ir norėtųsi daryti išvadą: „… užtat mes galime daryti su jais kas tik mums į galvą šaus!“
Štai kodėl žmonėms patinka mokslinė fantastika! Nepaprastai malonu žinoti, kad priklausai rasei, kurios atstovas – tegu ir pats menkiausias, nieko nevertas net saviškių požiūriu – yra geresnis už bet kurį iš gausybės visos Visatos atstovų. O dar maloniau turėti teisę į visa tai, kas šiaip gal ir priklausytų tiems tolimiems, tačiau neabejotinai bent keletu atžvilgių menkesniems už mus – vadinasi, ir už MANE – padarams!