Kohuto referatas
5 (100%) 1 vote

Kohuto referatas

1121

Heinz Kohut buvo „Aš“ (savasties) – psichologijos atstovas. Jis priėjo išvados, kad asmenybė vystosi dviem kryptimis: pirmiausiai bręsta Ego (kaip manė ir Z.Froidas); o taip pat bręsta savastis – sritis, kuri neturi tikslaus apibrėžimo. Kohut suprato, kad įgimtas žmogaus narcisizmas yra esminė savasties vystymosi dalis. Skaitant Kohutą galima padaryti išvadą, kad savastis yra psichologinis visatos centras, asmenybės motyvacinis pagrindas. Kohut dirbo su pacientais psichoanalitinėje aplinkoje. Tačiau jis teigė, kad jo pacientai kenčia nuo vidinės tuštumos, beprasmybės, nuo savasties neišsivystymo, o ne nuo išstumtos seksualinės ir agresyvios energijos. Savastis jam buvo terminas, kuris apjungė žmogaus bazinį realybės suvokimą, tikslus, siekius ir idealus. Jis pastebėjo, kak pacientų gijimas vyksta tada, kai pacientas pajunta, kad analitikas iš tikrųjų jį supranta. Jis atrado, kad sveikimo raktas yra ne interpretacija – tradicinis psichoanalitinis būdas, o gilus empatinis klausymas.

Kohut išplėtojo Z.Froido narcisizmo koncepciją. Kohut narcisizmas yra patologinė būsena, kai žmogus vertina savo kūną ir savo individualybę kaip pasaulio centrą ir vienintelį vertingą kriterijų. Jis manė, kad tai yra sutrikusio vystymosi rezultatas. Kiekvienas vaikas turi pajusti save visatos centru bent jau kažkurį laiko tarpą. Tai normalus narcisizmas, kuris tampa savasties branduoliu. Kohut atrado du normalius narcisistinius procesus, kurie lemia savasties vystimąsi. Tai atspindėjimas (mirroring) – kai kūdikis žiūri į motiną ir mato savo savasties atspindį jos džiugiame žvilgsnyje. Matydamas savo teigiamas savybes motinos akyse, kūdikis jaučia savo vertingumą. Kitas normalus narcisistinis procesas – idealizacija – kai vaikas idealizuoja artimą mylimą žmogų, vieną iš tėvų, priskiria jam tobulumą, gerumą, reikšmingumą ir kartu šalia jo jaučiasi pats nuostabus. Atspindėjimo ir idealizacijos pagalba vaikas pažįstą savo savastį kito žmogaus pagalba. Šie atspindintys ir idealizuojami žmonės buvo pavadinti savasties objektais, ir jie vaikui tapo kaip jo paties tęsinys. Laikui bėgant, įvyksta santykių su savasties objektais internalizacija tokiu būdu, kad vaikas gali vykdyti atspindėjimo ir internalizacijos procesus savo viduje. Kai šių procesų internalizacija būna sėkminga, susidaro pagrindas bipoliniai savasčiai. Kohut paaiškina terminą bipilinė savastis. Jis savastį lygina su dviem skirtingą įtampą turinčiai poliais. Viename poliuje yra pliusas, kitame minusas. Tie poliai vienas nuo kito yra nutolę erdvėje ir tarp jų yra elektrinis lankas, per kurį teka elektra nuo minuso prie pliuso, tai yra tarp polių yra įtampos gradientas. Įtampos gradientas tai sąveikos tarp atskirų savasties elementų. Kitaip tariant taip santykiai tarp žmogaus ambicijų ir idealais. O tekanti elektra anot Kohut yra psichinė žmogaus energija, tai yra žmogaus baziniai tikslai, kuriuos vilioja ambicijos arba veda prie idealų. Vidinis atspindėjimo procesas veda į realistinius siekius pasaulyje, stiprinamus internalizuotu motinos patyrimu. Kai internalizuojamas idealizuotas tėvas, vaikas kreipia save į realius idealus. Šie du poliai sudaro sveikos savasties branduolį ir generuoja siekius bei idealus, kurie suteikia tikslo ir prasmės jausmą.

H.Kohut pažymėjo, kad bet kuris iš šių procesų gali užtikrinti sveikos savasties vystimąsi. Jei motina negali suteikti atspindėjimo, tai idealizuotas tėvas gali suteikti savasties pajutimą, kurio užteks realybės bei motyvacijos atsiradimui. Jei vienas polius funkcionuoja normaliai, tai kito poliaus defektai gali būti ištaisyti. Kohut rašo, kad savastis geba kompensuotis – vystymosi eigoje silpnoji pusė (minusas) kompensuojasi dėka stipriosios pusės (pliuso). Tai panaši į Adlerio teoriją apie organų nepilnavertiškumą. Tačiau, jei abu poliai sutrikdyti, tai tada greičiausiai atsiras neurotiniai simptomai (psichopatologija) – nerealumo jausmas, beprasmybės, nevertingumas.

Kaip ir daugelis psichoanalitikų, H.Kohut pažymi ankstyvosios raidos svarbą, jis rašo, kad ankstyvieji išgyvenimai yra internalizuojami ir vėliau pasireiškia brandžioje psichikoje. Jis rašo, kad ypač svarbūs savasties vystimuisi yra pirmi trys kūdikio gyvenimo mėnesiai, pažymi ikiverbalinio periodo svarbą. Šiame laikotarpyje yra labai svarbi motinos ir kūdikio sąveika. Anot Kohuto, vaikui tiesiog būtinas motinos empatija ir veidrodinis atspindėjimas. Empatija – tai tokia mamos reakcija, kai vaikas jaučia savo reikšmingumą ir savo savasties realumą. Kūdikis negali pasakyti apie savo poreikius, todėl motina turi atspėti ko kūdikiui reikia, ji turi u juo susilieti ir be žodžių viską suprasti. Vaikui yra labai svarbi motinos empatija, jis tapatinasi su motina ir motina tapatinasi su savo vaiku, dėl to vėliau vaikui lengviau pernešti aplinkos frustracijas. Empatijos deprivacija ateityje gali iššaukti vaiko emocinį šaltumą, vėliau vaikas tokiai motinai gali kelti padidintus reikalavimus. Tai lyg fiksacija oralinėje stadijoje: vaikas godžia trokšta motinos dėmesio, tampa nenuspėjamu, pasireiškia įniršio protrūkiai. Vėliau toks vaikas silpniau reaguoja emociškai, tampa apatišku. Kohut aiškina dėl ko mamos kartais būna mažiau empatiškos savo kūdikiams – jos pavargsta nuo rūpinimosi jais, joms taip pat
trūksta jų dėmesio, ypač kaip ji pastėbi, kad kūdikis yra pasinėręs į save, yra apatiškas. Motina taip pat trokšta narcisistinio pasitenkinimo ir tas narcisistinis troškimas persiduoda ir kūdikiui. Kohutas rašo, kad šiame ikiverbaliniame periode tikrosios savasties lyg ir nėra, yra tik jos užuomazgos – rudimentinė savastis. Rudimentinė savastis egzistuoja nuo pat kūdikio atėjimo į šį pasaulį minutės. Jau nuo pat pirmos gyvenimo minutės aplinkiniai žmonės reaguoja į kūdikį taip, lyg jo savastis jau būtų susiformavusi. Ir šis kūdikio ir savasties objektų susiliejimas patvirtina hipotezę apie rudimentinės savasties egzistavimą. Nuo to momento, kai motina pamato savo kūdikį ir ima su juo kontaktuoti (lytėdama jį, valgydindama, perrengdama ir maudydama) – faktiškai prasideda savasties formavimasis. Savasties formavimasis prasideda nuo pat kūdikystės ir tęsiasi visą žmogaus gyvenimą. Kohutas kūdikio savastį dar vadina „virtualiąja“ savastimi, kurią lygina su tuo geometriniu tašku begalybėje, kur susikerta dvi paralelios linijos.

Taigi, motina reaguodama į savo vaiką formuoja jo savastį. Ji gali reaguoti keleriopai: priimti, būti abejinga ar atstumti vaiko savastį. Motina kartais gali nebūti empatiška visai vaiko savasčiai, o tik atskiram jos fragmentui. Kohuta pateikia pavyzdį, kad kartais motina gali būti empatiška vaiko tuštinimosi aktui. Tuomet vaikas gali prarasti savasties vientisumą, jo savastis tarsi ištuštėja. Tuomet jis ima akcentuotis į tą dalyką, kuriam motina yra empatiška, šiuo atveju į tuštinimosi aktą ir tai gali suformuoti analinį charakterį. Analinio charakterio, kaip ir oralinio ar falinio negalima aiškinti vien tik fiksacija, kaip tai aiškino F.Froidas. Kohut teigia, kad be abejonės, fiksacija yra svarbi, bet ji yra paaiškinama genetinis rekonstrukcijos pagrindu – ką jautė tas žmogus būdamas vaiku, kaip tuštėjo ir griuvo jo savastis ir kaip jis bandė gauti kompensacinį pasitenkinimą stimuliuodamas kūnišką savo savastį. Kohutas rašo, kad reikia atkreipti dėmesį į analinio ar oralinio periodo savastį, tai yra peržiūrėti savasties ankstyvą formavimąsi. Jei mama su pasididžiavimu priima vaiko išmatas kaip „dovaną“, jei ji atstumia tą „dovaną“ ar nesidomi ja, tai ji reaguoja ne tik į potraukį, bet ir į vaiko savastį. Ji reaguoja į savastį priėmimu, atstūmimu ar abejingumu, bet svarbiausiai, kad ji reaguoja, nes savastis ieško veidrodinio atspindėjimo. Tai formuoja vaiko aktyvią savastį. Jei mama dėl kažkokių priežasčių negali būtu empatiška, jei ji neatspindi visos savasties, o teikia dėmesį tik kažkokiam vaiko elgesiui – tai skatina savasties fragmentaciją. Kohutas, kalbėdamas apie motinos empatija ir jos svarbą įveda tokį „bet“. Jis rašo, kad per daug dėmesinga ir per daug empatiška motina yra taip pat blogai, kaip ir empatijos nebūvimas ir tai taip pat skatina patologijos atsiradimą. Jis tai paaiškina, kad vaikas, kuris vaikystėje gavo per daug dėmesio ar buvo lepinamas, jo savastis formuojasi tuščia ir būdamas suaugęs jis turi problemų su pasitenkinimu realybėje.Autorius rašo, kad už vaiko lepinimo slepiasi slaptos tėvų fantazijos bei troškimai ir dažnai lepindami vaiką, tėvai nepastebi jo savasties augimo ir formavimosi. Ta besiformuojanti savastis negauna atspindėjimo. Formuojasi tuščias, prislėgtas savasties sektorius, nes savastis negauna empatiško reagavimo.

Bet kas yra per daug empatijos ir dėmesio? Kur yra ta riba normos ir pertekliaus? Skaitant Kohutą randame atsakymą į šį klausimą. Jis aiškina, kad vaikas turi patirti optimalią frustraciją. Pilnavertė savastis vystosi tik kuomet vaikas auga pagal optimalios frustracijos principą. Optimali frustracija – trumpalaikis savasties objekto empatijos nebuvimas, tai tarsi latentinis periodas tarp vaiko poelgio ir motinos reakcijos. Optimali frustracija tai taip pat norimų savasties objekto atspindėjimo paklaidos, vaiko ir savasties objekto nesutapimas susiliejimo metu ir faktiškas poreikių patenkinimas. Tačiau autorius pažymi, kad poreikių patenkinimas yra kur kas mažiau svarbus nei optimali frustracija. Taigi, savasties defektai atsiranda dėl savasties objekto empatijos ir veidrodinio atspindėjimo stokos. Kohutas pateikia tokį palyginimą : „Ne vien duona žmogus gyvas“. Analizuojant šią jo išsakytą mintį man iškyla palyginimas su Z.Froidu, kuomet jis pažymi poreikių patenkinimą , tarsi siekimą gauti duonos gabalėlį ir tuo paaiškina visą žmogaus prasmę. Kohutas paneigia tai, sakydamas, kad ne duona svarbiausia, yra kažkas daugiau. Vėliau, išaiškėja ką Kohutas turėjo omeny tai sakydamas. Jis teigia, kad kuomet motina maitina vaiką jam svarbus ne tik maistas, kur kas svarbiau to maisto empatiškas pateikimas.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1556 žodžiai iš 2892 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.