Kokius mokesčius moka verslininkas

TURINYS

Įvadas

1. Mokesčių struktūrinės dalys (elementai)

2. Mokesčiai, kuriuos moka verslininkai Lietuvoje

3. Pasirinktinai 5 mokesčiai, kuriuos moka verslininkai

3.1. Pridėtinės vertės mokestis, jo reikšmė

3.2. Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis

3.3. Žemės mokestis

3.4. Prekyviečių mokestis

3.5. Privalomojo sveikatos draudimo įmokos

Išvados

Literatūra

Kokius mokesčius moka verslininkas?

Įvadas. Daugiau ar mažiau šalies ūkį visuomet valstybė reguliuoja. Valstybė šalies ūkį veikia naudodama:

 teisinį reguliavimą (įstatymų ir kitų teisės aktų leidyba);

 išlaidas;

 mokesčius;

 valstybinių įmonių steigimą ir valdymą.

Taigi mokesčiai – tai įvairūs privalomo pobūdžio mokėjimai į valstybės biudžetą. Juos moka pavieniai asmenys, įmonės, kiti ekonominiai subjektai, esantys šalies teritorijoje. Mokesčiai – sandorio tarp valstybės ir piliečio (tarp valstybės ir verslo subjekto) išraiškos forma, kuriuo valstybė įsipareigoja piliečiams suteikti tam tikras paslaugas, o pilietis – prisidėti prie visuotinio valstybės išteklių, reikalingų jos funkcijoms atlikti, mobilizavimo.

Mokestis – Mokesčių administravimo įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti.

LR nacionalinio biudžeto struktūra 2002 m. proc.

37% – pridėtinės vertės mokestis;

27% – pajamų ir pelno mokestis;

16% – akcizai;

14% – neapmokestintos pajamos;

6% – kiti mokesčiai.Mokesčiai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius atsižvelgiant į apmokestinimo objektą ir mokėtojo bei valstybės santykius. Tiesioginiai nustatomi tiesiogiai pajamoms ir turtui. Tokiems mokesčiams priklauso pajamų, turto žemės, verslo, kapitalo, palikimo ir kt. mokesčiai.

Netiesioginiais priklauso mokesčiai už prekes ir paslaugas, sumokami per prekės kainas ar įtraukiami į tarifus. Tikiems mokesčiams priklauso akcizas, muitai, rinkliavos ir t.t.

Mokesčiai skirstomi į rūšis. Tiesioginiai mokesčiai būna realiniai (žemės, verslo, kapitalo, pelno) ir asmeninius (pajamų, nekilnojamojo turto, palikimo). Netiesioginiai mokesčiai – akcizai: individualūs konkrečioms prekėms (alui, cukrui); universalūs – apyvartos mokestis, pridėtinės vertės mokestis (druskai, tabakui), muitų rinkliavos.

Pagal apskaičiavimo metodą mokesčiai būna vienetiniai – pastovūs – konkreti suma apmokestinimo vienetui (mokestis už žemės hektarą); proporciniai, kai vienodu procentu apmokestinamas visas objektas (pajamų suma, turto vertė); progresiniai – didėjant objeto apimčiai (pajamoms, turto vertei), didėja mokesčio procentas; regresiniai – didėjant objekto apimčiai, apmokestinimo procentai mažėja.

Pagal nustatymą, rinkimą ir įplaukų paskirstymą mokesčiai būna valstybiniai – skiriami centrinės vyriausybės funkcijų išlaidoms dengti, kuriems priklauso pajamų, pelno mokesčiai, muitų rinkliavos, pridėtins vertės mokesčiai; vietiniai – kuriuos ima vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria vietos biudžetams.

Pagal paskirtį mokesčius dar galima skirtyti į bendruosius (mokami į valstybės iždą ir naudojami bendra tvarka) ir specialiuosius (jų pagrindu formuojami mokesčių panaudojimo valstybiniai – vyriausybiniai fondai).

1. Mokesčių struktūrinės dalys (elementai).

Kiekvieno mokesčio loginę sistemą sudaro septynios struktūrinės dalys:  mokesčio subjektas – arba mokesčio mokėtojas, įstatymu įpareigotas mokėti mokestį, gali būti juridinis ar fizinis asmuo kiekvienas mokestis turi savus mokesčio mokėtojus, atsižvelgiant į mokesčio paskirtį.

 mokesčio objektas – tai įstatymais apmokestintos prekės ir paslaugos, įvairių rūšių fizinių ir juridinių asmenų pajamos, įvairus kitas fizinių ir juridinių asmenų turtas, tam tikros veiklos rūšys, teisė naudotis ribotais ištekliais, finansinių operacijų rezultatai ir kiti. Vienas mokestis gali turėti vieną mokesčio objektą arba keletą.

 mokesčio šaltinis – tai mokesčio subjekto pajamos (lėšos), iš kurių mokamas mokestis.

 apmokestinamas vienetas – yra ta mokesčio dalis, kuriai nustatomas mokesčio tarifas. Piniginis yra litas, natūrinis – hektaras.

 mokesčio tarifas – yra mokesčio dydis už kiekvieną apmokestinamo objekto vienetą. Mokesčio tarifas gali būti pastovus (kai nustatoma absoliuti mokesčio suma) arba procentinis.

 mokesčio lengvatos – tai laikinas ar nuolatinis nukrypimas nuo mokesčio normatyvinės struktūros. Mokesčių lengvatos: mokesčio tarifo sumažinimas, mokesčio ogjekto sumažinimas, mokesčio objekto apmokestinimo panaikinimas ir t.t. Remiantis LR mokesčių administravimo įstatymą mokesčio lengvata – tai mokesčio mokėtojui įstatymo nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, dėl kurių reikia mokėti mažesnį mokestį arba mokesčio mokėjimo terminas atidėtas ar mokestį galima sumokėti per keletą kartų.

 mokesčio ėmimo būdas – visi mokesčiai gali būti priskirti vienai iš dviejų grupių pagal mokesčio ėmimo būdą: tai tiesioginiai
(apmokestinamos pajamos) ir netiesioginiai (akcizai, pridėtinės vertės mokestis) mokesčiai.

 mokesčio nustatymo metodas – yra 3 metodai:  prie pajamų šaltinio, apmokestinant pajamas jų sudarymo ar gavimo vietoje;

 pagal pajamų deklaraciją, apmokestinamos mokesčio mokėtojo pajamos pagal mokesčio mokėtojo oficialų pareiškimą apie per ataskaitinį laikotarpį gautas apmokestinamąsias pajamas;

 pagal kadastro duomenis, mokestis nustatomas pagal tam tikrais principais suklasifikuotų mokesčio objektų tipą.

2. Mokesčiai, kuriuos moka verslininkai Lietuvoje.

Pagal mokesčių administravimo įstatymą administruojami šie mokesčiai, kuriuos administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija:

 pridėtinės vertės mokestis;

 akcizas;

 gyventojų pajamų mokestis;

 pelno mokestis;

 įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;

 žemės mokestis;

 mokestis už valstybinius gamtos išteklius;

 naftos ir dujų išteklių mokestis;

 mokestis už aplinkos teršimą;

 konsulinis mokestis;

 žyminis mokestis;

 prekyviečių mokestis;

 atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymą;

 paveldimo ar dovanojamo turto mokestis;

 privalomojo sveikatos draudimo įmokos;

 nuompinigiai (užmokestis) už Valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių nuomą;

 įmokos į Garantinį fondą;

 valstybės rinkliava;

 azartinių lošimų mokestis;

 mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą;

 cukraus išlyginamasis mokestis;

 cukraus virškvočio mokestis;

 valstybinio socialinio draudimo įmokos;

 prekių apyvartos mokestis.

3.1. Pridėtinės vertės mokestis.

Pridėtinės vertės mokestį (PVM) išrado prancūzas M. Lore. 1954 m. jis aprašė šio mokesčio veikimo schemą ir pasiūlė jį įvesti vietoj apyvartos mokesčio. Vokietija tapo antrąja šalimi, kurioje įsigaliojo PVM (1963 m.).

PVM yra vienas iš vartojimo mokesčių. Vartojimo mokesčiai gali būti bendrieji (PVM, apyvartos mokesčiai) ir atskiroms prekių ir paslaugų rūšims (akcizai, licenzijų mokestis).

Kyla klausimas kodėl tas PVM toks populiarus? Kiekvienos šalies vyriausybė siekia gauti į biudžetą kuo daugiau mokestinių įplaukų, o PVM tam yra palankus. Šis mokestis turi plačią apmokestinimo bazę, nesudėtinga apmokestinti paslaugas, mokesčio veikimo mechanizmas trukdo išvengti apmokestinimo, lengva jį surinkti, ypač kai yra vienas tarifas.

Užsienio šalių patirtis rodo, kad PVM įgyvendinimas yra sudėtingas procesas. Vis dėlto nėra paprasta valdyti didžiulius mokestinių pinigų srautus ir jų mokėtojus. Tai pajuto ir Lietuva. PVM įvedimui nebuvo pasiruošę gamintojai ir prekybininkai, verslininkai, mokesčių mokėtojai. Įvedus PVM, nebuvo sumažinti ar panaikinti kiti mokesčiai, tad žymiai išaugo prekių kainos, o jų nekompesavo nei didinami atlyginimai, nei kitos lengvatos. Taigi sunkiausia mokesčio našta teko vartotojams, nes pirmo būtinumo prekes jie vis tiek perka, ir už aukštesnę kainą.

PVM Lietuvoje tapo svarbiausiu biudžetinių įplaukų šaltiniu, jį galima vadinti efektyviu mokesčiu, nes administravimo ir kontrolės kaštai yra mažesni. Nuo 1995 m. įvedus kasos aparatus ir sugriežtėjus kontrolei, nuslėpti pardavimus daug sunkiau.

PVM yra tiesiogiai neutralus įmonių veiklai, nes jį moka galutinis vartotojas. Įmonės, kurios yra PVM mokėtojos, suinteresuotos pirkti įmonių – PVM mokėtojų – veiklos produktą, nes tada pirkimo PVM gali traukti į ataskaitą.

Lietuvoje, bendrąja prasme, PVM moka apmokestinamasis asmuo, kuris gali būti LR ar užsienio asmuo. PVM mokėtojas – apmokestinamasis asmuo, mokesčio administratoriaus įregistruotas kaip PVM mokėtojas. PVM mokėtoju įregistruotam apmokestinamajam asmeniui suteikiamas PVM mokėtojo kodas, kurio sudarymo tvarką nustato Lietuvos RespublikosVyriausybė ar jos įgaliota institucija. PVM mokėtojai privalo tvarkyti apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka ir tokiu būdu, kad iš jos duomenų būtų galima teisingai nustatyti šio mokėtojo prievoles, susijusias su PVM.

Apmokestinamasis asmuo gali būti tik tas asmuo, kuris vykdo bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą. Ekonominė veikla – tai veikla, kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar siekiama gauti pelno).

Pagal PVM įstatymą ekonomine veikla nėra laikoma:

 darbo veikla;

 valstybės ir savivaldybių veikla;

 akcijų (dalių, pajų) ir kitų vertybinių popierių turėjimas, net jei iš jo tam tikrą laikotarpį gaunama pajamų;

 banko indėlio ir sąskaitos ar banko kortelės sąskaitos turėjimas, net jei iš jo tam tikrą laikotarpį gaunama pajamų;

 atsitiktiniai sandoriai – tarpusavyje nesusiję sandoriai, neturintys nuolatinumo požymių.

Apmokestinamaisiais asmenimis gali būti atsiskleidę (kurie tarpininkauja prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoryje kito vardu ir sąskaita) ir neatsiskleidę (kurie tarpininkauja prekių teikimo ar paslaugų teikimo sandoryje savo vardu, bet kito sąskaita).

PVM mokėtoju gali būti registruojamas tik toks apmokestinamasis asmuo, kurio bendra atlygio iš ekonominės veiklos suma per metus viršijo 100 000 litų. Viršijus tą sumą, reikia teritorinei mokesčių
inspekcijai pateikti prašymą įregistruoti PVM mokėtoju ir nuo to mėnesio skaičiuoti PVM mokėtoju ir nuo to mėnesio skaičiuoti PVM.

Užsienio apmokestinamasis asmuo, tiekiantis šalies teritorijoje prekes ar teikiantis paslaugas, taip pat privalo registruotis PVM mokėtoju. Jei užsienio apmokestinamasis asmuo netuti šalies teritorijoje padalinio, tai privalo paskirti LR fiksalinį agentą, kuris nustatyta tvarka skaičiuotų PVm ir mokėtų jį į nacionalinį biudžetą.

PVM įstatyme paminėtas atlygis apima visa tai, kas pinigais ar bet kokia kita forma gauta kaip atlyginimas už tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas iš pirkėjų ir (arba) trečiosios šalies. Atlygiu nelaikomas gaunamas nario mokestis ar paaukotos lėšos pelno nesiekiančio juridinio asmens veiklai, susijusiai su visų narių interesų atstovavimu ir viseims nariams tenkančia nauda.

PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas:

1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį;

2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal PVM įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje;

3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Kai fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis asmuo teikia prekes ir (arba) paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo.

PVM objektas

 

Apmokestinamojo asmens, vykdančio savo ekonominę veiklą

/

Prekių tiekimas Paslaugų teikimas

Už atlygį

|

Šalies teritorijoje

+

Importuojamos prekės

Prekių tiekimas yra jų pardavimas kitam asmeniui, kuris po to jomis disponuoja kaip jų savininkas. PVM įstatyme taip pat laikomas prekių perdavimas pagal sutartį, kuri numato atlyginimo už perduodamas prekes atidėjimą arba atlyginimą dalimis, jeigu pagal sandorio sąlygas ne vėliau, negu bus sumokėta visa sutartyje numatyta kaina, nuosavybės teisė į prekes tikrai pereis asmeniui, kuriam prekės perduotos, arba trečiajai šaliai. Prekių perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas nuosavybės teisė į prekes sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą gali (bet neprivalo) pereiti, PVM įstatyme laikomas paslaugų teikimu (nuoma).

Paslaugų teikimu laikomas bet koks sandoris dėl bet kokio civilinių teisių objekto, jeigu jis nelaikomas prekių teikimu. Tai programinės įrangos perdavimas, nuoma, statybos darbai, įskaitant pastatyto naujo pastato ar statinio perdavimą užsakovui (statytojui), ir kitos įvairios paslaugos.Mokesčių mokėtojui norint apskaičiuoti PVM ir įrašyti gautus duomenis į PVM deklaraciją, reikia teisingai apskaičiuoti apmokestinamąją vertę ir žinoti šio mokesčio galiojančius tarifus. PVM įstatyme nurodoma, kad apmokestinamo momentas atsiranda, kai: