Kolektyviniai darbo ginčai
5 (100%) 1 vote

Kolektyviniai darbo ginčai

1121

Turinys

Įvadas 3

1. Kolektyvinių darbo ginčų samprata ir rūšys 4

2. Kolektyvinių darbo ginčų prevencija ir nagrinėjimas 5

3. Kolektyvinio poveikio priemonės 6

Išvados 10

Literatūra 11

Įvadas

Darbo ginčai – tai nesutarimai, kurie kyla iš darbo sutarties tarp darbuotojų ir darbdavio (taip pat tarp darbdavio ir profesinės sąjungos) dėl nustatytų darbo sąlygų taikymo, naujų darbo sąlygų nustatymo ir pakeitimo ir kurie yra išsprendžiami įstatymų nustatyta tvarka.

Pagrindinė darbo ginčų priežastis yra kai kurių įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovų netinkama pažiūra į darbuotojų teises bei teisėtus interesus, nepakankamas darbo įstatymų žinojimas, neteisingas jų supratimas, pritaikymas praktikoje.

Darbo ginčai būna individualūs (dėl darbuotojo atleidimo, perkėlimo į kitą darbą, nušalinimo nuo darbo, nustatytos trukmės kasmetinių atostogų suteikimo, drausminės nuobaudos skyrimo, darbo apmokėjimo ir kt.) ir kolektyviniai (profesinių sąjungų su darbdaviu nesutarimai).

Mano darbo tikslas – pateikti kuo išsamesnę informaciją apie kolektyvinius darbo ginčus ir ją susisteminti. Įgyvendinant šį tikslą, darbe didelį dėmesį skyriau kolektyvinių darbo ginčų sampratai, jų rūšims, kolektyvinių darbo ginčų prevencijai ir nagrinėjimui bei kolektyvinio poveikio priemonėms.

1. Kolektyvinių darbo ginčų samprata ir rūšys

Darbo ginčas – yra nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kurio nepavyko sureguliuoti derybomis.

Teisiniu požiūriu galimi dvejopi ginčai:

1) faktiniai ( materialieji ) – teisiniai darbo santykių subjektų nesutarimai;

2) formalieji ( procesiniai ) – ginčai, kurie nagrinėjami pagal įstatymų nustatytą procedūrą..

Tradiciškai antroji grupė yra laikoma svarbesne, tačiau negalima menkinti ir pirmosios grupės, nes darbo teisei labai reikšmingos taikinamosios arba tarpininkavimo procedūros.

Darbo ginčai klasifikuojami remiantis įvairiais kriterijais. Pagrindinė klasifikacija darbo ginčus pagal juose dalyvaujančius subjektus skiria į [1]:

1) individualius;

2) kolektyvinius.

Lietuvos Respublikos kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatyme, įsigaliojusiame 1992 m. kovo 17d., su vėlesniais pakeitimais ir papildymais [2], sakoma, kad kolektyviniais ginčais laikomi įmonės, įstaigos, organizacijos, profesinės sąjungos ir darbdavio ar teisę sudarytin kolektyvinius susitarimus turinčių subjektų nesutarimai, atsiradę nepatenkinus profesinių sąjungų reikalavimų, iškeltų, įformintų ir įteiktų kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatyme nustatyta tvarka.

Taigi kolektyvinių ginčų sprendimo tvarka skiriasi iš esmės ir jai taikomi skirtingi įstatymai. Kad ginčas būtų pripažintas kolektyviniu, jo dalyviai darbuotojai turi būti kolektyvinis subjektas. Darbdaviui kolektyvinis principas nėra būtinas. Kai dalyvis darbuotojas yra individualus subjektas, ginčas bet kuriuo atveju laikytinas individualiu ginču, kad ir iš kokių santykių būtų kilęs – iš individualių arba kolektyvinių. Lietuvos darbo teisės moksle buvo priimta tiek individualius, tiek kolektyvinius darbo ginčus nagrinėti kartu. Užsienio šalyse paprastai jie nagrinėjami atskirai, nes iš esmės individualūs darbo ginčai yra dėl teisės ir paprastai nagrinėjami teismo. Tuo tarpu dauguma kolektyvinių ginčų yra interesų konfliktai, t.y. kyla ne dėl pažeistos subjektinės teisės, o dėl jos nustatymo.

Pagal nagrinėjančius subjektus, skiriami tokie ginčai:

1) teisminiai (nagrinėjami bendrosios kompetencijos arba specializuoto darbo teismo );

2) administraciniai (nagrinėjami administracinės justicijos institucijų, pvz : darbo inspekcijai nagrinėjant darbuotojų skundą );

3) paritetiniai (sprendžiami pariteto pagrindais sudarytos komisijos );

4) arbitražiniai (nagrinėjami nepriklausomo arbitro arba trečiųjų teismo ).

Pagrindinė klasifikacija, turinti lemiamą teisinę reikšmę, yra ginčų skirstymas pagal turinį į :

1) teisinius (ginčus dėl teisės );

2) ekonominius (interesų konfliktus ).

Ginčai pagal šią klasifikaciją dar vadinami ieškiniais arba neieškiniais. Teisiniai ginčai (ieškiniai ) yra tada, kai reikalavimą pateikianti šalis jam turi įstatyme ar sutartyje numatytą subjektinę teisę ir kita šalis ją pažeidžia. Tokios teisės įgyvendinimą užtikrina ieškinio gynyba. Ekonominio (neieškinio) konflikto atveju susiduria labai skirtingi interesai.

Ekonominiai konfliktai paprastai yra kolektyviniai ginčai, tuo tarpu teisiniai – tiek individualūs, tiek kolektyviniai. Ši klasifikacija įtvirtinta Lietuvos Respublikos kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymo 23 straipsnyje. Jis numato, kad šalių nesutarimai ir ginčai, kylantys vedant derybas ir sudarant kolektyvinę sutartį, sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta kolektyvinių ginčų sprendimo tvarka.

2. Kolektyvinių darbo ginčų prevencija ir nagrinėjimas

Kolektyvinius darbo ginčus nagrinėjančios institucijos:

1) taikinimo komisija (prevencijos institucija ), ji sprendimą priima šalių susitarimu. Tai yra svarbiausia grandis, nes čia kolektyvinis ginčas visada patenka privalomai. Remiantis Lietuvos Respublikos
kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymu, taikinimo komisija sudaroma iš reikalavimus įteikusių ir gavusių subjektų įgaliotų atstovų. Kolektyvinį ginčą taikinimo komisija turi išnagrinėti per septynias kalendorines dienas nuo taikinimo komisijos sudarymo. Šalių sutarimu šis terminas gali būti pratęstas. Šalių atstovai į komisijos posėdį turi teisę kviesti specialistus. Šalims susitarus, taikinimo komisija priima sprendimą. Jis įforminamas surašant protokolą ir yra šalims privalomas. Darbdaviui jo nevykdant, profesinė sąjunga ir darbuotojai gali skelbti streiką ir šis bus teisėtas.

2) darbo arbitražas: jo ir trečiųjų teismo nuostatai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992m. gegužės 25 dieną nutarimu Nr.386 ,, Dėl darbo arbitražo ir trečiųjų teismo nuostatų patvirtinimo‘‘. Darbo arbitražas sudaromas iš apygardos teismo teisėjo ir šešių arbitrų, po tris skiriamų kiekvienos šalies. Darbo arbitražo posėdyje dalyvauja konfliktuojančios šalys arba jų atstovai. Sprendimas priimamas balsų dauguma ir yra neskundžiamas. Darbo arbitražas gali reikalavimus atmesti arba juos visiškai ar iš dalies patenkinti.

3) trečiųjų teismas: jame nedalyvauja valstybinis teisėjas – visi arbitrai yra privatūs [1]. Šis teismas kolektyviniam ginčui spręsti kiekvieną kartą sudaromas specialia ginčo šalių rašytine sutartimi. Teisėjais gali būti tik asmenys, nesuinteresuoti ginčo išsprendimo rezultatais. Šalys gali pasirinkti arbitrų skaičių : procesas vyksta taikant Lietuvos Respublikos CPK taisyklių analogiją. Sprendimas šalims yra privalomas, jį pairašo visi teismo teisėjai ir jis paskelbiams tuojau, be to, pranešamas darbuotojų kolektyvui per jo įgaliotinius [2].

Tiek darbo arbitražas, tiek trečiųjų teismas turi išnagrinėti jiems perduotą kolektyvinį ginčą per septynias kalendorines dienas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 979 žodžiai iš 1919 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.