Ukmergės Antano Smetonos gimnazija
Referatas
Kolonijinių šalių išsivadavimas ir jų raidos ypatumai
Darbą atliko:
2c klasės mokinės
Kristina Pliokštytė
Simona Leigaitė
Ukmergė 2004
Dekolonizacija buvo ilgas istorinis procesas. Kokios buvo šio proceso prielaidos ir varomosios jėgos?
Daug kolonijų tikėjosi gauti nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo, taciau kokio nors savarankiškumo jos nesulauke. Viena iš pagrindinių dekolonizacijos prielaidų – pasikeitęs jegų santykis tarp didžiųjų valstybių po Pirmojo pasaulinio karo. Dvi kolonijinės valstybes – Pranciizija ir Didžioji Britanija – buvo išsekintos karo, o naujos supervalstybes – JAV ir Sovietų Sąjunga – nusistačiusios prieš koloniję sistemą.
Dekolonizaciją stūme į priekį vidinės ir išorines jėgos. Daugelyje kolonijų sustiprėjo išsivadavimo judėjimai, kuriuos įkvėpė europietiškos demokratinės tradicijos arba marksizmas. Nors marksistinis modelis kaip politinė sistema ir pralaimejo Sovieų Sąjungoje ir Rytų Europoje, jis buvo sėkmingas kaip išsivadavimo ideologija daugelyje kolonijų. Dalis kolonijų elito išsilavinimą gave Europoje, o tai, ką jie ten išmoko, buvo svarbus įkvepimo šaltinis išsivadavimui. Tačiau nacionalizmas taip pat turėjo savo šaknų kolonijų kulūroje ir istorijoje. Daugelis tautų atsigręžė į savo istorijos aukso amžių, kaip ir tada, kai nacionalinės valstybės kurėsi Europoje XIX šimtmetyje.
Tuoj po Antrojo pasaulinio karo kolonijos turėjo į ką lygiuotis. Indija išsivadavo iš britų, o Indonezija is olandų. Galų gale Kinija, įvykdziusi revoliuciją, iškilo kaip naujas pavyzdys. Priespauda fašizmo laikais Europoje subrandino europinėje opinijoje supratimą dėl kolonijų laisvės reikalavimų. Daugelis nurodė į JT priimtą Žmogaus teisių deklaraciją, ir buvo vis sunkiau pateisinti kolonijinę sistemą.
Tačiau lemiamą reikšmę suvaidino pačių kolonijinių valstybių požiūris į kolonijų išlaisvinimą. Nelabai skausmingai šis procesas vyko britų kolonijose, ners ir iškilo problemų šalyse, kuriose buvo daug baltųjų kolonistų – Kenijoje ir Rodezijoje (Zimbabvė). Prancūzija, atvirkščiai, nerodė didelio noro paleisti savo kolonijas. Šaliai reikėjo vėl susigrąžinti didžiosios valstybės vardą, o kolonijos buvo svarbios Prancūzijos ekonomikai. Prancūzija kariavo kruviną karą, norėdama išlaikyti savo kolonijas Indokinijoje ir Šiaures Afrikoje. Tą patį darė Olandija Indonezijoje.
Iki 1970 m. beveik visos kolonijos buvo gavusios nepriklausomybę, tik Portugalijos diktatūra laikėsi kolonijų Angoloje ir Mozambike iki pat diktatūros žlugimo 1974 m. Namibijai nepriklausomybę suteikė Pietų Afrika tik 1990 m.
Dauglis buvusių kolonijų taro neprisijungusiomis valstybėmis. Šios valstybės siekė nesijungti į tarptautinių blokų sistemas, kuriose dominavo supervalstybės. Jos nerėjo derinti save politiką per JT ir remti išsivadavimo judėjimus.
Pirmasis pasaulinis karas nepakeitė kolonijų ir priklausomų šalių padėties. Tiesa, Vokietija prarado valdas Afrikoje ir Ramiojo vandenyno salose. Jas pasidalijo Didžioji Britanija, jos dominijos – Pietų Afrikos Sąjunga ir Australija, taip pat Prancūzija, Belgija ir Japonija, gavusios Tautų Sąjungos mandatą valdyti tas teritorijas.
Iš turkų jungo išvaduotas arabų šalis pagal mandatą valdė Didžioji Britanija ir Prancūzija. Anglams atiteko Palestina, Transjordanija, Irakas, prancūzams – Sirija ir Libanas. Europiečių valdžia, lyginant su barbarišku turkų jungu ir net genocidu, atrodė gana pakenčiama. Tačiau arabai vis tiek siekė nepriklausomybės. Anglams ir prancūzams tekdavo slopinti riaušes bei sukilimus Irake ir Sirijoje. 1932 m. Irakas buvo paskelbtas nepriklausomu, bet anglai išlaikė ten savo karines bazes.
3-iojo dešimtmečio pabaigoje Palestinoje arabai prievartos veiksmais ėmė reikšti nepasitenkinimą žydų imigracija. Palestina – senoji žydų tautos tėvynė, iš kurios II a. jie buvo išvaryti romėnų. XIX a. pabaigoje Europoje kilęs žydų tautinis judėjimas, vadinamas sionizmu, siekė įkurti Palestinoje savo valstybę. Po Pirmojo pasaulinio karo į Palestiną vyko žydų imigrantai, pirko žemės, kūrė ūkius ir pramonės įmones. Arabai ėmė puldinėti žydus, prasidėjo susirėmimai.
Kolonijinė sistema tarpukariu buvo tvirta. Iš daugelio kolonijųmetropolijos gaudavo mažai naudos, išlaidos administracijai ir kariuomenei išlaikyti viršydavo pajamas, bet kolonizatoriai nenorėjo atsisakyti net dalies savo valdų. Taip pat nenorėjo atsisakyti privilegijų ir nelygiateisių sutarčių teikiamų pranašumų ir priklausomose šalyse, pvz., Kinijoje. Visa tai skatino išsivadavimo judėjimus.
Prasidėjus karui lNK dar aktyviau siekė nepriklausomybės, musulmonai vis garsiau reikalavo įkurti islamišką Pakistaną. Didžiosios Britanijos vyriausybė dalijo pažadus vieniems ir kitiems.
Visas kolonijas
prarado Italija. Dar 1941 m. italai buvo išstumti iš neseniai užgrobtos Etiopijos, atkurta jos nepriklausomybė. Tais pat metais anglai užėmė Italijos kolonijas Soma1į ir Eritrėją, o 1943 m. pradžioje ir Libiją.
Japonijos okupuotose šalyse – Filipinuose, Indonezijoje, Malajoje, Birmoje, Vietname – vyko pasipriešinimo judėjimas. Pietryčių Azijos šalių gyventojai
greitai įsitikino, kad japonai nėra išvaduotojai, kaip jie skelbėsi, o nauji pavergėjai, blogesni už baltuosius. Po Japonijos kapituliacijos pasipriešinimo jėgos atkakliai kovojo prieš anglų, prancūzų ir olandų mėginimus atkurti, nors ir kiek pakeista forma, savo viešpatavimą Birmoje, Vietname, Indonezijoje. Antrasis pasaulinis karas tiesiogiai pagreitino kolonializmo žlugimą Pietryčių Azijoje ir Indijoje.
Kolonijinių šalių išsivadavimas
Kolonijinės sistemos krizė, prasidėjusi Spalio įtakoje dar prieš karą, po Antrojo pasaulinio karo virto irimu, o vėliau, septintąjį-astuntąjį desimtmetį – prasidėjo visiškas jos žlugimas. Visa tai vyko dėl socializmo jegų įtakos, TSRS ir visos socialistinės sandraugos pagalbos nacionalinio išsivadavimo judėjimams, Japonijos, Italijos ir fašistiniam blokui vadovavusios Vokietijos sutriuškinimo, pagaliau dėl vidinių pasikeitimų pačiose kolonijinėse šalyse – proletariate, nacionalinės buržuazijos augimo, kovos patirties ir komunistų partijos gausėjimo.
Nacionalinio issivadavimo revoliucijos prasidėjo ir pergalingai baigėsi pirmiausia Azijos kolonijose, tapusiose Japonijos agresijos aukomis. Žiaurus Japonijos okupacijos rėžimas pagreitino šiosee šalyse revoliucinį sprogimą, o Japonijos ginkluotųjų pajegų sutriuškinimo patirtis garantavo kavos dėl visisko išsivadavimo iš Anglijos, Prancūzijos, Olandijos kolonizatorių sėkmę..
Azijos šalių išsivadavimas
1945 m. rudenį po Japonijos pralaimėjimo nepriklausomybę paskelbė Vietnamas ir Indonezija, 1946 m. – Filipinai, o 1948 m. – Birma. Šiose dviejose šalyse ginkluotos kovos nebevyko. Amerikiečiai dar prieš karą buvo pažadėję suteikti nepriklausomybę Filipinams ir pažadą ištesėjo. Anglai, nors ilgai delsę, pripažino Birmos valstybingumą. Tačiau olandų mėginimai atkurti savo valdžią Indonezijoje sukėlė karą. Šalis gavo tik ribotą nepriklausomybę, buvo sudaryta Nyderlandų ir Indonezijos unija. Tačiau maža Nyderlandų valstybė nebegalėjo išlaikyti priklausomybėje Indonezijos. 1954 m. unija liovėsi galiojusi.
Vietname valdžią iškart paėmė komunistai ir po kelis dešimtmečius trukusios kovos prieš vietos antikomunistines jėgas bei prancūzų ir amerikiečių intervenciją jie pasiekė galutinę pergalę. Komunistų partizanai po karo ilgai veikė ir Filipinuose, ir anglų kolonijoje Malajoje. Juos pavyko sutriuškinti, 1957 m. Malaja gavo nepriklausomybę. 1963 m. prie Malajos buvo prijungtos Didžiosios Britanijos valdos šiaurinėje Kalimantano salos dalyje, ir šalis buvo pavadinta Malaizijos Federacija.
Pasikeitė ir Artimųjų Rytų žemėlapis. 1943 m. paskelbė nepriklausomybę Prancūzijos mandatinės teritorijos Sirija ir Libanas. Netrukus buvo panaikintas Didžiosios Britanijos mandatas Transjordanijai, kuri vėliau pavadinta Jordanija. Anglai nebegalėjo išlaikyti savo valdžios ir Palestinoje. JTO nutarė sudaryti Palestinos teritorijoje dvi atskiras valstybes – arabų ir žydų. Arabai nesutiko su šiuo nutarimu. Kai 1948 m. gegužės 15 d. žydai paskelbė Izraelio įkūrimą, arabų valstybės pradėjo karą. Užsimezgė Artimųjų Rytų konfliktas.