Komerciniai bankai Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Komerciniai bankai Lietuvoje

I. ĮVADINĖ DALIS

Šiuolaikiniame pasaulyje nėra tokios valstybės, kuri galėtų egzistuoti be finansinių tarpininkų, padedančių vyriausybei kontroliuoti ir kurti valstybės pinigus. Šie finansiniai tarpininkai yra ne kas kita, kaip institucijos, indėlių ar kita forma surenkančios pinigų fondus iš gyventojų ar firmų ir teikiančios jiems paskolas, o taip pat perkančios ir parduodančios obligacijas bei kitus vertybinius popierius. Jų pelną sudaro gautų ir išmokėtų palūkanų skirtumas.

Vieni iš svarbiausių tokių finansinių tarpininkų yra komerciniai bankai. Temas, susijusias su šiais bankais nagrinėjo tokie Lietuvos autoriai kaip D.Ivaškevičius, D.Sakalas, B.Martinkus, V.Žilinskas, L.Šadžius, V.Vaškelaitis, V.Meidūnas, Pr.Puzinauskas, O.Buckiūnienė, V.Terleckas, taip pat tokie Lietuvos ekonomistai kaip P. ir R.Wonnacott‘ai, R.Paliulytė, V.Snieška ir kiti, teisininkas G.Bužinskas. Apie tai diskutavo ir užsienio autoriai T.Mayer, J.S.Duesenberry, R.Z.Aliber.

Nepaisant to, komercinių bankų veikla Lietuvoje yra tebediskutuotina, ir būtent todėl mano pasirinktoji kursninio darbo tema yra aktuali tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu.

Kursiniame darbe sieksiu įgyvendinti šiuos uždavinius:

 Apžvelgti bankininkystės raidą Lietuvoje;

 Atskleisti komercinių bankų sampratą, požymius, ypatumus;

 Aptarti svarbiausius komercinius bankus Lietuvoje;

 Pateikti komercinių bankų veiklos indikatorius;

 Panagrinėti komercinių bankų turtą ir jo dinamiką.

Įgyvendindamas šiuos uždavinius sieksiu savo kursinio darbo tikslo – argumentuotai bei išsamiai atskleisti komercinės bankininkystės Lietuvoje ypatumus.

Tikslui pasiekti naudosiu tiek vadovėlinę, tiek teisinę, tiek mokslinių straipsnių medžiagą, o atsižvelgdamas į informacijos kitimo dinamiką bei įvairovę, remsiuosi ir medžiaga iš interneto.

Rašydamas kursinį darbą pagrinde naudojau istorinį, statistinį, grafinį bei aprašomajį metodus.

II. DĖSTOMOJI DALIS

1. Bankininkystės raida Lietuvoje

Žodžio „bankas“ kilmė yra itališka. Pasak B.Martinkaus ir V.Žilinsko, itališkas žodis „banco“ reiškė stalą, prie kurio viduramžiais sėdėdavo žmonės, versdavosi pinigų mainymu ir panašiomis operacijomis . Bankininkystė, kaip tam tikros veiklos rūšis yra pakankamai sena, siekinati Babilonijos, antikinių civilizacijų bei Romos egzistavimą, kuomet jau veikė paskolas teikiantys bei užsienio valiutas keičiantys bankai. Nors saugiausiomis vietomis pinigams ir kitoms vertybėms saugoti buvo laikomos bažnyčios, kurios tais laikais tapdavo savotiškais bankais. Taigi kaip pastebi O.Buskiūnienė, pirmosios mūsų laikų bankų užiomazgos atsirado tik centralizuotose Rytų valstybėse . Tuo tarpu šiuolaikinės bankininkystės lopšys – renasanso laikų Italija, kur bankininkai ne tik pirkdavo bei parduodavo užsienio valiutą, bet ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotus indėlius.

Bankininkystės Lietuvoje raidos istorija taipogi yra sena. Pradžių pradžia siekia net 1768 metus, kuomet, anot O.Buskiūnienės, buvo nutarta įsteigti Valstybinį emisijos banką – Bank Polski i Litevski, kuris buvo įkurtas 1792 metais ir kuris turėjo kontoras Vilniuje, Gardine bei Minske . Tačiau, kaip žinome, 1795 metais Lietuva ir Lenkija buvo padalinta trečiąjį kartą, ir mūsų šalis neteko valstybingumo, taigi kartu ir galimybės kurti savo finansų ir kredito sitemų.

Vėliau bankai mūsų šalyje atsirado tik panaikinus baudžiavą, t.y. 1861 metais, kuomet stambūs žemvaldžiai ir valstiečiai siekė atsikratyti lupikautojų paslaugų ir ieškojo pigesnių kredito šaltinių, tačiau tai buvo Rusijos bankai. Kaip pastebi D.Ivaškevičius ir A.Sakalas, šių poreikių neįstengė patenkinti dar silpna kredito įstaigų sistema – Rusijos disžiųjų akcinių ir valstybinių bankų skyriai, smulkaus kredito draugijos .

Dar vėliau, t.y. 1872 metais, buvo įkurtas Vilniaus akcinis žemės bankas, teikęs ilgalaikes paskolas, tačiau tik įkeitus nuolatinį pelną duodančius dvarus. 1882 metais buvo įsteigtas Valstybės bajorų ir valstiečių žemės bankas, po kurio pradėjo kurtis įvairios kredito draugijos. 1918 metais buvo įsteigtas pirmasis komercinis bankas – tai Lietuvos prekybos ir pramonės bankas. 1921 metais Lietuvoje jau veikė šešeri komerciniai bankai. Pasak O.Buskiūnienės, komerciniai bankai pagal jų nuosavybę ir veiklos pobūdį iki 1933 metų buvo dvejopi:

 Akciniai;

 Kooperatiniai .

Negalima nepaminėti ir per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių įsteigtos Rytų skolinamosios kasos – Darlhenskasse OST, kuri buvo centrine pinigų emisijos bei kredito įmone iki 1922 metų rudens.

Tuo tarpu tarpukariu pradėjo steigtis įvairios kredito įstaigos, kurių sąrašą, įsteigimo datas bei balanso sumas pateikia D.Ivaškevičius ir A.Sakalas :

1 lentelė

Pagrindinių Lietuvos bankų įsteigimo metai ir balanso suma, mln. Lt (1940-03-31)

Banko pavadinimas Įsteigimo metai Balanso suma, tūkst. Lt

Lietuvos bankas

Žemės bankas

Ūkio bankas

Komercijos bankas

Kooperacijos bankas

Centrinis žydų bankas

Tarptautinis bankas

Kredito bankas 1922

1924

1919

1920

1920

1920

1921

1921 291,4

168,2

46,8

29,2

23,6

20,2

17,7

6,8

Kadangi mano kursinis darbas yra nukreipats konkrečiai į komercinius bankus, reikia

paminėti, jog 1933 metais, reorganizavus Kooperacijos banką, visi komerciniai bankai buvo tik akciniai. Akciniais pagrindais buvo įkurtas ir mano aukščiau minėtasis „Prekybos ir pramonės“, o taip pat „Komercijos“, „Kredito“, „Tarptautinis“, „Centrinis žydų“ bei „Ūkio“ bankai. Tuo metu komerciniai bankai telkėsi Lietuvos viduryje, t.y. Kaune. Prielaidas, kodėl taip nutiko, mini V.Terleckas, pasak kurio, carinės administracijos vykdytos ekonominės politikos Lietuva buvo mažai industrializuota ir urbanizuota, kadangi silpną miestų ūkinį potencialą sugriovė karas ir okupacija, taigi kitų miestų ūkinė apyvarta buvo nedidelė, verslininkų juose nebuvo daug, o ir tie nelabai turtingi . Visiškai sutinku su tokiais autoriaus svarstymais, kadangi normalu yra tai, kad krašto sostinė tampa finansiniu centru, pritraukiančiu į save ir kitų miestų finansinius išteklius.

Jeigu panagrinėtume vien komercinių Lietuvos bankų veiklą, pastebėtume, jog jie išgyveno pasaulinei bankininkystei būdingą virsmo prekiautojais svetimais pinigais procesą. Tiesa, Lietuvos komerciniai bankai šiuo požiūriu atsiliko nuo kitų šalių komercinių bankų. Kaip pastebi V.Terleckas, jie 1928 metais sugebėjo pritraukti svetimo kapitalo tik 4 kartus daugiau, negu turėjo nuosavo kapitalo, kai tuo tarpu įstatymas leido pritraukti 10 kartų daugiau sumų . Tai matyti iš sekančių rodiklių:

2 lentelė

Komercinių bankų 1938 m. balansų pagrindiniai straipsniai (mln. Lt)

Eil.

Nr. Bankai Straipsniai

balansas nuosavas

kapitalas indėliai paskolos

1.

2.

3.

4.

5.

6. Ūkio bankas

Lietuvos komercijos bankas

Kooperacijos bankas

Centralinis žydų bankas

Tarptautinis bankas

Kredito bankas

Iš viso: 60,1

33,5

27,4

22,8

18,8

13,2

175,8 15,3

2,8

3,4

3,8

2,2

2,2

29,7 28,7

27,8

9,0

12,5

5,4

4,1

87,5 23,6

24,1

19,1

14,6

12,7

8,0

102,1

Šltiniai: Vyr. Žinios, 1939-04-22, 1939-06-17, 1939-07-01, 1939-07-16

Kaip teisingai pastebi V.Terleckas, iš 2 lentelės labai aiškiai matosi lyderiai ir autsaideriai indėlių bei paskolų rinkose: aiškiai pirmavę Ūkio ir Lietuvos komercijos bankai 1938 metais buvo sutelkę apie 65 procentus visų indėlių ir suteikę 46,7 procento paskolų, o tuo tarpu Kooperacijos, Centralinį žydų bei Tarptautinį bankus galima priskirti prie vidutinių . Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog komerciniai bankai veikė vienpusiškai, tačiau toks įspūdis klaidingas. Iš tiesų jie atliko ir čekių, vekselių inkasavimo operacijas, teikdavo ir gaudavo garantijų.

1940 metais visi bankai buvo nacionalizuoti. Labai svarbi data Lietuvos bankininkystės raidoje buvo 1990 metų kovo 1diena, kuomet buvo įsteigtas Lietuvos bankas. Prasidėjo naujas etapas Lietuvos bankininkystėje. Tai rodo ir O.Buckiūnienės pateikta statistika, jog 1996 metų pradžioje Lietuvos banke buvo įregistruoti 27 bankai, o 2000 metais Lietuvoje veikė 10 komercinių bankų, 3 užsienio kapitalo bankai bei 3 užsienio atstovybės .

Svarbu paminėti tai, jog atkūrus Lietuvos valstyubės nepriklausomybę, kilo butinybė pertvarkyti ne tik politinę, bet ir ekonominę šalies sitemą, t.y. pereiti iš komandinės planinės ūkininkavimo sistemos į rinkos ekonomiką, pagrįstą laisvo, decentralizuoto ūkininkavimo principais, ir visa tai, be abejo, lėmė naujus ekonominiu santykius. Pasak G.Bužinsko ir L.Šadžiaus, komercinių bankų teisinė bazė, kaip ir apskritai Lietuvos bankininkystė, pradiniu laikotarpiu buvo kuriama stokojant konceptualaus pagrindimo, nors tam tikrų bandymų ją kurti paskutiniais „perestroikos“ metais buvo . Taigi dėl to, kad pagrindinius teisės aktus tuomet kūrė daugiausia ne teisininkai, o finansininkai, sukaupta bankininkystės patirtis buvo perimama ne kūrybiškai ir todėl teisės aktai buvo nuolat taisomi, koreguojami, tobulinami.

Kaip žinome, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, visose ekonominėse finansų institucijose iš pradžių vyko perėjimas iš centralizuotos, uždaros į atvirą, laisvąją rinką. Išvengti klaidų nepavyko – nebuvo patirties, trūko laiko organizuojant komercinių bankų veiklą rinkos sąlygomis. Anot G.Bužinsko ir L.Šadžiaus, bankai, būdami vieni svarbiausių ir aktyviausių ekonominės sistemos dalyvių, savo veikloje nuo pat pradžių privalėjo remtis teisiniais dokumentais, o visi komercinių bankų sudaromi sandoriai turėjo atitikti Lietuvos Respublikos įstatymus, juose reglamentuotas taisykles ir normas .

Tai padaryti, žinoma, buvo gana sunku, juolab, kad po Nepriklausomybės atkūrimo dar nebuvo Komercinių bankų įstatymo. Kilo prieštaravimas tarp būtinybės kuo skubiau pertvarkyti senųjų komercinių bankų veiklą naujais metodais ir reikiamybės sudaryti būtinas teisines sąlygas kurti naujus komercinius bankus ir jų veiklai.

Pagaliau 1990 metų gruodžio 19 dieną buvo priimtas Lietuvos Respublikos AT Prezidiumo nutarimas „Dėl akcinių komercinių bankų steigimo“. Tais pačiais metais Aukščiausiajai Tarybai buvo įteiktas ir Komercinių bankų įstatymo projektas. Tiesa, šis įstatymas buvo rengiamas ir priimamas sudėtingomis šalies ūkio produkcijos gamybos mažėjimo ir nacionalinės pinigų sistemos kūrimo sąlygomis.

Pirmasis Komercinių bankų įstatymas buvo priimtas 1992 metų liepos 2 dieną, o antrasis – 1994 metų gruodžio 21 dieną.

Šiuo metu šie įstatymai yra nebetekę
o komercinių bankų veiklą Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos Bankų įstatymas, priimtas 2004 metų kovo 30 dieną.

2. Komerciniai bankai

Pagal mano jau minėtąjį 2004-03-30 Lietuvos Respublikos Bankų įstatymą, KOMERCINIS BANKAS – Lietuvos Respublikoje įsteigta kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu, taip pat turi teisę verstis kitų finansinių paslaugų teikimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę .

Pasak Lietuvos smulkaus ir vutinio verslo plėtros agentūros, KOMERCINIS BANKAS – tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi priimdama indėlius bei kitas grąžintinas lėšas, teikdama paskolas bei prisiimdama su tuo susijusią riziką ir atsakomybę .

Lyginant šiuos du apibrėžimus matyti, jog pirmasis yra kur kas naujesnis, tiksliau atskleidžiantis šiuolaikinio komercinio banko esmę.

Taigi komerciniai bankai – tai daugiausiai privačios institucijos, teikiančios platų finansinių paslaugų diapazoną.

Kaip gražiai palygina R. ir P.Wonnacott‘ai, komerciniai bankai labiausiai panašūs į savo pirmtakus – auksakalius, kadangi atlieka dvi pagrindines bankininko-auksakalio funkcijas:

 Priima indėlius;

 Skolina pinigus verslininkams bei individualiems asmenims .

Komerciniai bankai, kaip žinome, yra orientuoti į pelną, o jų klientai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, bei valstybinės institucijos. O ir pats bankas, anot O.Buskiūnienės, V.Meidūno ir Pr.Puzinausko, yra ne kas kitas, kaip juridinis asmuo, turintis ribotą turtinė atsakomybę .

Komerciniai bankai gali turėti skyrius, filialus ir atstovybes, tačiau šie padaliniai neturi juridinio asmens statuso.

Komerciniai bankai grupuojami pagal įvairius kriterijus į mažmeninius, didmeninus, bendruosius, specializuotus, taupomuosius, komercines paslaugas teikiančius, universalius, tarptautinius bei daugianacionalinius bankus.

V.Snieška ir kt. siūlo komercinius bankus grupuoti taip:

1) Komerciniai universalūs banaki;

2) Komerciniai specializuoti bankai:

• Investiciniai;

• Taupomieji;

• Inovaciniai;

• Hipotekos

Pasak Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūros, bankų klientams svarbu, kad jų pasirinktas bankas būtų patikimas ir atitiktų jų poreikius, todėl kiekvienas komercinis bankas siekia:

 Stiprinti finansines pozicijas

 Užmegzti ir plėtoti ilgalaikius ryšiu su klientais

 Teikti kokybiškas, patrauklias, įvairias paslaugas ir produktus bei tobulinti juos .

Tuo tarpu R.Paliulytė teigia, jog komerciniai bankai yra finansiniai tarpininkai, priimantys gyventojų ir verslo firmų indėlius ir teikiantys paskolas, ir siūlo skirti tokias komercinių bankų funkcijas:

 Fondų gavimo kaštų minimizavimas;

 Paskolos gavėjo kontrolės kaštų minimizavimas;

 Rizikos suvienijimas ir mažinimas;

 Likvidumo sukūrimas .

Reiktų paminėti ir komercinės bankininkystės internacionalizavimo procesą, kuomet šalies bankai stipriai konkuruoja vienas kito rinkoje. Pasak Th.Mayer, J.S.Duesenberry ir R.Z.Aliber, to padirinys yra tai, kad dabar yra daug didesnė konkurencija nacionaliniuose finansų centruose, nes atsiradę užsienio bankai stengiasi padidinti savo paskolų teiskimo ir indėlių priėmimo rinkos dalį . Nors autoriai kalba apie užsienio valstybes, tačiau Lietuvai tai puikiai tinka.

Komerciniai bankai turi didelę reikšmę tarpininkaujant tarptautinėje prekyboje, kurią sudaro šalių užsienio prekybos visuma. Užsienio prekyba, kaip žinome, apima ekonominius, finansinius, valiutinius, treisinius santykius, kurie susiklosto dėl prekių cirkuliacijos iš vienos valstybės į kitą. Taigi bankai, o ypač – komerciniai, yra aktyvūs šių santykių dalyviai, įtaką prekių cirkuliacijai darantys arba galintys daryti savo klientams teikdami atitinkamas paslaugas.

Kaip teigia V.Vaškelaitis, pastaruoju metu pastebimas didesnis komercinių bankų tarpininkavimas tarptautinėje prekyboje, o šį reiškinį, anot autoriaus nulėmė tai, jog bankai:

 Įsteigė savo filialus užsienyje

 Įsigijo užsienio bankų akcijų arba išplėtė tarpusavio bendradarbiavimą

 Įkūrė dukterines firmas, kurios specializuojasi teikdamos lizingo, faktoringo ir kitas paslaugas .

2.1. Svarbiausieji komerciniai bankai

Lietuvoje veikia šie komerciniai bankai:

1. AB bankas „Hansabankas“ ;

2. AB Ūkio bankas;

3. AB bankas „Snoras“;

4. AB bankas „NORD/LB Lietuva“;

5. AB Parex bankas;

6. AB Šiaulių bankas;

7. AB Vilniaus bankas;

8. AB VB būsto kreditų ir obligacijų bankas;

9. UAB „Sampo bankas“;

10. UAB Medicinos bankas.

Visi šie bankai turi savo svetaines internete, skirtas ne tik klientams, partneriams ar tų bankų darbuotojams, tačiau ir eiliniam vartotojui, kuris domisi banko veikla. Būtent čia ta informacija ir rėmiausi aprašydamas kiekvieną iš bankų.

2.1.1. AB bankas „Hansabankas“

AB bankas „Hansabankas“, dabar jau vadinamas Hansa-LTB, pradėjęs veiklą Lietuvoje 1999 metais, tapo pirmuoju komerciniu banku, visose trijose Baltijos valstybėse veikiančiu su tuo pačiu firmos ženklu. Šis įvykis buvo reikšmingas visai Lietuvos bankininkystei, kadangi AB bankas Hansabankas yra pirmasis užsienio banko dukterinis bankas Lietuvoje.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2203 žodžiai iš 7198 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.