Komercinių bankų aktyvų ir pasyvų valdymo būdai rizikos sąlygomis
5 (100%) 1 vote

Komercinių bankų aktyvų ir pasyvų valdymo būdai rizikos sąlygomis

Valdymas, atstovaujantis darbo funkcijų pasidalijimo sistemą ir jų koordinaciją siekiant organizacijos tikslų, yra lemiamas kiekvienos ekonomikos šakos efektyvumo veiksnys, tačiau bankų sferoje, kur piniginių lėšų pritraukimo ir jų paskirstymo veiksmai, yra labai stipriai susiję su terminais ir charakteriu, valdymo vaidmuo ir reikšmė, ženkliai išauga.

Bankų aktyvai, skirtingai ne kitų juridinių asmenų turtas, yra sudarytas iš šių elementų:

 grynieji pinigai (nacionalinė ir užsienio valiuta), taurieji metalai ir kitos vertybės;

 lėšos centriniuose bankuose kiekvienu pareikalavimu;

 lėšos bankuose ir kitose finansinėse institucijose kiekvienu pareikalavimu;

 Lietuvos Respublikos vyriausybės ir valstybių, įtrauktų į šalių, kurios taikoma mažesnė turto rizika, sąrašą, vyriausybių bei centrinių bankų išleisti vertybiniai popieriai (trumpalaikiai ir ilgalaikiai).

 kitos lėšos (iždo vertybiniai popieriai, trumpalaikiai pinigų rinkos depozitai, indėlio sertifikatai ir pan).

Visus banko aktyvus galima suklasifikuoti pagal: pelningumo ir likvidumo laipsnį. Pelningiausias banko aktyvais galima laikyti ilgalaikes ir trumpalaikes paskolas bei investicijas į vertybinius popierius.

Pagrindinis likvidaus turto bruožas yra tas, kad jį galima greitai paversti pinigais, neprarandant žymios šio turto vertės. Todėl likvidus turtas įtraukiamas į balansinę ataskaitą pagal rinkos kainą. Mažai likvidžios yra bankinės paskolos, nes atgauti paskolas prieš terminą yra beveik neįmanoma.

Aktyvų straipsnyje pinigai ir lėšos Centriniame banke paprastai parodomi komerciniame banke esantys banknotai ir monetos, kitos mokėjimo priemonės, taurieji metalai ir pan. Centriniame banke komerciniai bankai laiko savo lėšas nacionaline valiuta pagal reguliavimo taisykles – tai specialieji depozitai ir privalomosios atsargos. Didelę komercinių bankų aktyvų dalį sudaro lėšos kituose bankuose ir finansinėse institucijose. Tai – nostro sąskaitos (banko sąskaita banke korespondente) bankuose korespondentuose, pagal tarpbankinio kredito sutartis suteiktos paskolos, įvairūs depozitai kitose finansinėse institucijose. Paprastai paskolos sudaro svarbiausią banko aktyvų dalį. Į ją įtraukiami suteiktieji kreditai visų nuosavybės rūšių įmonėms, organizacijoms, taip pat kreditai fiziniams asmenims.

Aktyvinių operacijų metu bankas panaudoja sukauptus išteklius ir paverčia juos turtu bei nukreipia pelnui gauti. Nors komercinių bankų pagrindinis tikslas yra pelno gavimas, tačiau daugelio autorių nuomone (Blank, 2002), bankai negali visas lėšas skirti didelį pelną duodančioms operacijoms (pavyzdžiui, teikti kreditams), kadangi bankai atlikdami aktyvines operacijas, tuo pačiu turi užtikrinti pritrauktų lėšų gražinimą jų savininkams, taip pat palaikant tam tikrą likvidumo lygį, išmintingai paskirstyti riziką pagal įdėjimų rūšis, laikytis įvairių teisės aktų normų, bankų kontrolės institucijų nutarimų ir nurodymų, o taip pat kreditų politikos reikalavimų, kuriuos nustato šalies vyriausybė.

Kai kurie autoriai (Blank, 2002), komercinių bankų aktyvuose išskiria keturias jų pagrindines grupes:

 kasa ir jai prilygintos lėšos;

 investicijos į vertybinius popierius;

 paskolos;

 pagrindiniai fondai.

Pagal Lietuvos banko valdybos nutarimą „Dėl bankų atskaitomybės formų patvirtinimo“, kasą ir jai prilygintas lėšas sudaro grynieji pinigai, kuriems priskiriami grynųjų pinigų ir kelioninių čekių likučiai kasoje ir kelyje; tauriųjų metalų atsargos ir lėšos centriniuose bankuose – tai visos piniginės lėšos Lietuvos banke ir kitų valstybių centriniuose bankuose; lėšos bankuose ir kitose finansinėse organizacijose. Kitoms finansinėms institucijoms priskiriamos organizacijos, kurios daugiausiai užsiima finansine veikla, tačiau neturi licenzijos bankinei veiklai (draudimo įmonės, investicinės bendrovės, kurių pagrindinė veikla yra pirkti bei parduoti akcijas kitose kompanijose ir kt.).

Investicijas į vertybinius popierius sudaro investicijos į akcijas, obligacijas ir kitus nuosavybės ir skolos dokumentus, naudojamus vykdant finansines operacijas privačiame bei valstybiniame sektoriuje; į įsigytas akcijas – banko nupirktas kitų įmonių akcijas, t. y. ilgalaikės investicijos, tarp jų akcijos įsigytos kitose institucijose (pvz. Pasaulinėje tarpbankinių finansinių ryšių organizacijoje SWIFT).

Paskolas sudaro suteiktos paskolos (įskaitant overdraftą), išduotos ir laiku negrąžintos paskolos, diskontuoti vekseliai – prieš mokėjimo terminus nupirkti vekseliai ir paskolos už lėšas, gautas iš užsienio bankų tiesiogiai arba per vyriausybę; suteiktos paskolos už specialių skolinimo fondų lėšas – už kreditinius išteklius, gautus iš tarptautinių kredito organizacijų.

Įdėjimai į pagrindinius fondus sudaro investicijos į banko pastatus, kitą nekilnojamąjį turtą, žemę įrengimus, transporto priemones ir nematerialius fondus – turtą, kurio negalima apčiuopti (intelektinę produkciją, kompiuterines programas, prestižą, firmos vardą ir kt.). Bankuose šie įdėjimai skirtingai nuo gamybinių įmonių, nėra dideli.

Kiti aktyvai apima tranzitines sąskaitas – sumas, kurios jų gavimo metu negali būti įrašytos į atitinkamas sąskaitas pagal priklausymą; sukauptas pajamas
– apskaičiuotas, bet dar negautas palūkanas už suteiktas paskolas, įrenginių nuomą. Pagal tarptautinius apskaitos principus ir LR Vyriausybės nutarimas Nr. 804 pajamos, apskaitoje turi būti atvaizduotos tuo ataskaitiniu periodu, kada jos uždirbtos. Taip pat, nepriklausomai nuo palūkanų sumokėjimo termino, numatyto paskolos sutartyje, palūkanos turi būti apskaičiuojamos kas mėnesį ir kaupiamos didėjančiomis sumomis, iki bus sumokėtos. Jose atspindimos ir laiku negrąžintos palūkanos; kiti debitoriai – tai neužbaigtos valiutų pirkimo ir pardavimo operacijos ir kiti debitoriai iš bankinės veiklos.

Per metus trijų didžiausių komercinių bankų ( Hanza, Vilniaus, Žemės ūkio) valdoma turto rinkos dalis sumažėjo nuo 78 proc. iki 74 proc., o jų dalį rinkoje užėmė mažesnieji bankai bei užsienio bankų skyriai. Žemiau (1 lentelė) pateikiama bankų sistemos balansinės ataskaitos kai kurių straipsnių dinamika.

1 lentelė

Bankų sistemos kai kurių turto ir įsipareigojimų straipsnių dinamika (mln. Lt)

Eil.Nr. Straipsnio pavadinimas 2002 01 01 2002 10 01 2003 01 01 Pasikeitimas per IV ketv. (proc.) Pasikeitimas per metus (proc.)

1 Turtas (aktyvai) 15350,6 16215,4 17220,5 6,2 12,2

2 Suteiktos paskolos 6502,8 7275,9 7933,2 9,0 22,0

3 Indėliai ir akredityvai 10415,7 11441,0 11677,4 2,1 12,1

privačių įmonių 3077,8 3614,2 3753,9 3,9 22,0

fizinių asmenų 6357,1 6615,6 6877,6 4,0 8,2

4 Akcininkų nuosavybė 1441,3 1642,1 1731,2 5,4 20,1

5 Einamųjų metų pelnas (nuostolis) -22,5 141,1 146,5

Šaltinis: Lietuvos banko metinis biuletenis 2003 m.

Kaip matyti, 1 lentelėje yra pateikti komercinių bankų neaudituotų, po užbaigiamųjų apyvartų 2003 m. sausio 1 d. duomenimis veikiančių šalies komercinių bankų:

 aktyvai sudarė 17,2 mlrd. Lt ir per metus išaugo 1,9 mlrd. Lt arba 12,2 proc. Palyginimui, per 2001 metus bankų sistemos aktyvai buvo išaugę 2,25 mlrd. Lt arba 17,2 proc.;

 klientams suteiktos paskolos, kurių suma siekė 7,9 mlrd. Lt ir, lyginant su praėjusių metų sausio 1 d., išaugo 1,4 mlrd. Lt arba 22 proc.

Aktyvų valdymas priskiriamas prie svarbiausių komercinių bankų valdymo krypčių. Aktyvų valdymas įgyvendina numatytą atitinkamam periodui bankų politiką. Valdant aktyvus, keliamas toks uždavinys: užtikrinti pelningą komercinių bankų darbą, išlaikant jų balansų likvidumą. Tai įmanoma tik tikslingai keičiant aktyvus, remiantis besiformuojančios intuicijos sistemine analize. Pasak, autoriaus Lisausko (1996), yra žinoma, kad skirtingi aktyvai duoda komerciniams bankams nevienodą pelną, turi skirtingą rizikos laipsnį. Todėl bankai turi suklasifikuoti visus aktyvus pagal lėšų įdėjimo terminus, jų pelningumą ir rizikos laipsnį. Aktyvų valdymo metodai priklauso nuo uždavinių, kuriuos bankai sprendžia atitinkamu laikotarpiu, ypatumų. Tuo pat metu aktyvų išdėstymo priklausomybė nuo pasyvų struktūros sąlygoja aktyvų valdymo teorijos sukūrimą ir jos įgyvendinimo metodiką.

Blank (2002) nuomone, komercinių bankų pasyvų struktūrą galima suskirstyti į:

 Banko savininkų reikalavimus, vadinamus nuosavu kapitalu;

 Ne savininkų reikalavimus, vadinamus įsipareigojimais.

Svarbiausią ir dažną pagrindinę bankų pasyvų dalį sudaro klientų lėšos. Tai – einamosios sąskaitos, terminuoti indėliai – ir juridinių, ir fizinių asmenų, rezidentų ir nerezidentų. Kaip rodo tyrimai (Masilionio, 1998) indėliai yra pagrindinis bankų įsipareigojimų straipsnis. Lietuvos komerciniai bankai indėliuose sukauptų lėšų finansuoja 60-80% savo turto (aktyvų).

Komerciniuose bankuose indėliai suskirstomi:

1. Terminuoti indėliai;

2. Indėliai iki pareikalavimo.

Terminuotus indėlius dar galima suskirstyti:

1. Taupomieji indėliai;

2. Kaupiamieji indėliai.

Indėlius taip pat galima klasifikuoti pagal jų šaltinius:

1. Individualūs gyventojų indėliai;

2. Įmonių ir organizacijų lėšos;

3. Bankų ir kitų finansinių institucijų lėšos.

Terminuotas indėlis, tai yra tam tikram laikui atiduota saugoti pinigų suma, kurią nustatytą laiką pagal pasirašytą sutartį negalima paimti iš sąskaitos. Nutraukus sutartį indėlį galima paimti, tačiau netenkama priskaičiuotų palūkanų. Už terminuotus indėlius komerciniai bankai moka didesnes palūkanas. Terminuotų indėlių palūkanos priklauso nuo: sumos, pasirinktos indėlio trukmės.

Yra terminuoti depozitų sertifikatai – tai piniginiai dokumentai, liudijantys pinigų įnešimą į banką tam tikram laikotarpiui. Bankai ir klientai derasi dėl indėlio termino, palūkanų ir sumos.

Indėliai iki pareikalavimo – tai neterminuoti indėliai su teise bet kuriuo metu pareikalauti viso indėlio sumos ar jo dalies išmokėjimo. Yra sudaroma sąskaita, į kurią galima gauti grynuosius pinigus arba išrašyti čekį. Už indėlius iki pareikalavimo mokamos palūkanos.

Taupomasis indėlius – tai neterminuotas indėlis, leidžiantis neapibrėžtą laiką saugiai ir patogiai tauputi pinigus. Šio indėlio privalumas, kad indėlį bet kada galima papildyti.

Kaupiamasis indėlis – tai terminuotas indėlis, kurį galima nuolat papildyti. Šio indėlio privalumas, kad prireikus galima atsiimti dalį indėlio lėšų neprarandant sukauptų palūkanų.

Bankų nebalansiniai įsipareigojimai atskleidžia galimas banko prievoles ateityje. Tai
labai svarbi informacija banko veiklos ir jos rezultatų analizei. Gali būti, kad banko veikla artimiausiu metu taps dar labiau rizikinga ir bus daromas neigiamas poveikis banko finansinei būklei. Nebalansiniai įsipareigojimai skirstomi į tokias pagrindines grupes:

 suteiktos garantijos ir laidavimai;

 įsipareigojimai išleisti akredityvus;

 įsipareigojimai pirkti (parduoti) valiutą;

 kiti įsipareigojimai.

Pagal Lietuvos banko reikalavimus komerciniai bankai privalo atskirai nurodyti įsiskolinimus centriniams bankams, kredito įstaigų lėšas ir indėlius bei akredityvus. Grąžintinos lėšos pagal trukmę skirstomos į tokias grupes (1 pav.):1 pav. Grąžintinų lėšų trukmė

Šaltinis: sudaryta autoriaus

Pritrauktų lėšų šaltiniai be įvairių indėlių gali būti piniginiai fondai (privatizavimo, žemės ūkio ir kiti fondai), kuriuos bankas savarankiškai pritraukia, paskolos iš kitų bankų, išleisti skolų vertybiniai popieriai (obligacijos) ir kiti įsipareigojimai. Prie kitų įsipareigojimų reikia priskirti apmokėtą. Bet neįregistruotą akcinį kapitalą, tranzitines sąskaitas, susikaupusias išlaidas ir pan.

Banko pasyvus sudaro ir banko kapitalas. Nuosavoms lėšoms priskiriamas banko kapitalas. Jis skirstomas į pagrindinį ir papildomą.

Pasak, Ivaškevičiaus (1997), pagrindinis kapitalas yra lygus įregistruoto akcinio kapitalo, atsargos kapitalo, gyventojų depozitų draudimo kapitalo ir savanoriškai nepaskirstyto pelno sumai.

Įregistruotas akcinis kapitalas – tai apmokėtas ir Lietuvos banke įregistruotas akcinis kapitalas, kurį sudaro banko steigėjų ir akcininkų lėšos, sumokėtos už akcijas. Atsargos kapitalas – tai rezervai, sukaupti pagal Lietuvos banko reikalavimus. Jie laikomi pagrindiniu kapitalu ir yra pastovūs iki banko likvidavimo. Gyventojų depozitų draudimo kapitalas – tai depozitorių interesams ginti sukaupti rezervai (0,45 procentai nuo indėlių sumos). Savanoriškai nepaskirstytas pelnas – tai nepaskirstyto pelno likučio dalis, kuri akcininkų visuotinio susirinkimo sprendimu gali būti ateityje nukreipta papildomam akcijų išleidimui.

Papildomas kapitalas yra lygus bendrosios paskirties rezervų paskolų nuostoliams padengti, kitų bendrosios paskirties rezervų, emisijos skirtumo, pagrindinių priemonių perkainojimo rezervų ir einamųjų metų nepaskirstyto pelno sumai (Ivaškevičius,1997).

Bendrosios paskirties rezervai galimiems paskolų nuostoliams padengti – tai rezervai sukaupti būsimų nuostolių dengimui dėl tokių paskolų, kurios dar neidentifikuotos kaip blogos ar abejotinos. Kiti bendrosios paskirties rezervai – tai praėjusių metų nepaskirstytas pelnas, o taip pat pelnas nukreiptas į išplėtimo fondus. Emisinis skirtumas – tai skirtumas tarp akcijos pardavimo ir nominaliosios vertės. Pagrindinių priemonių perkainojimo rezervai – tai pagrindinių priemonių vertės padidėjimas dėl jų perkainavimo ar indeksavimo Vyriausybės sprendimu. Einamųjų metų nepaskirstytas pelnas yra laikino pobūdžio, jame kaupiami akcininkams dar neišmokėti dividendai ir rezervuose neįskaitytos lėšos.

Nuosavos lėšos sudaro tik nedidelę dalį banko išteklių. Pagrindinę finansinių lėšų dalį sudaro įsipareigojimai – skolintos lėšos.

Todėl įvairūs autoriai, kaip Ivaškevičius (1997); Blank (2002); Bartlop, Maknoton (1994), įsipareigojimuose išskiria šias stambias finansinių išteklių grupes:

 skolos bankams ir kitoms finansinėms institucijoms, tarp jų paskolos ir depozitai;

 depozitai;

 skolų vertybiniai popieriai;

 kiti įsipareigojimai.

Skolos bankams ir kitoms finansinėms institucijoms – tai paskolos ir overdraftai kituose bankuose ir kitose finansinėse institucijose. Overdraftai yra banko apmokėjimo duomenų vertė, viršijanti klientų sąskaitose esančias lėšas.

Depozitai – tai piniginės lėšos, patikėtos bankams saugoti ir naudoti, kurios turi būti grąžinamos su palūkanomis ar be jų, sutartu terminu ar po termino, depozitoriui pateikus banko pranešimą. Šioje eilutėje taip pat atvaizduojamos garantijų ir akredityvų padengimo sąskaitos.

Skolų vertybiniai popieriai – tai banko išduoti depozitų pažymėjimai, kuriuos pradinis depozitorius gali toliau parduoti. Jie išduodami trumpam terminui.

Kaip rodo tyrimai, kurie patekti 1 lentelėje, komercinių bankų neaudituotų, po užbaigiamųjų apyvartų 2003 m. sausio 1 d. duomenimis, pasyvų struktūrą sudaro:

 bankuose laikomų indėlių suma 2003 sausio 1 d. sudarė 11,7 mlrd. Lt ir per metus padidėjo 1,3 mlrd. Lt arba 12,1 proc.;

 iš jų gyventojų indėliai sudarė 6,9 mlrd. Lt ir per metus išaugo 521 mln. Lt arba 8,2 proc.;

 iš jų indėliai nacionaline valiuta sudarė 7,5 mlrd. Lt ir per metus padidėjo 31,9 proc.;

 iš jų indėliai užsienio valiuta sudarė 4,1 mlrd. Lt ir per metus sumažėjo 12 proc.

Pasyvų valdymas yra savarankiška komercinių bankų vadybos kryptis, sprendžianti tokius uždavinius: neleisti, kad komerciniuose bankuose atsirastų lėšų, neduodančių pelno, išskyrus tą jų dalį, kuri garantuoja būtinų rezervų formavimą, pritraukti kreditinius resursus, būtinus atitinkamų bankų įsipareigojimų klientams ir aktyvinių operacijų plėtimui; garantuoti pelno gavimą komercinių bankų pritrauktų pigių resursų sąskaita. Kiekvienas šių uždavinių sprendžiamas
būdais ir metodais.

Įvairūs mokslininkai, nagrinėdami aktyvų ir pasyvų valdymą, Miller, Ban-Huz (2000); Vinogradova (2001); Kreinina (1998) teigia, kad aktyvų ir pasyvų valdymo tikslas yra koordinuoti bankų aktyvų ir pasyvų reguliavimą, siekiant didinti akcinio kapitalo rinkos vertę. Tai pasiekiama planuojant likvidumą, vengiant per didelės mokumo rizikos, planuojant bei derinant aktyvų ir pasyvų terminus siekiant išvengti nepageidaujamos palūkanų normos rizikos, kontroliuojant mokamų bei gaunamų palūkanų normas, siekiant užtikrinti reikalingą palūkanų normų intervalą. Aktyvų ir pasyvų valdymą įtakoja tie patys veiksniai, kurie veikia bankų riziką bei pajamas.

2 pav. Aktyvų ir pasyvų valdymo operatyviniai, vidutiniai, ilgalaikiai tikslai.

Šaltinis: sudaryta autoriaus

Aktyvų ir pasyvų valdymas, kaip matyti 2 paveiksle, apima operatyvinius, vidutinius, ilgalaikius tikslus. Mūsų nuomone, operatyviniai tikslai, nukreipti gerinti aktyvų kokybę, įmanomi šiomis priemonėmis:

 aktyvų kokybės lygio kėlimas;

 vertybinių popierių portfelio peržiūrėjimas, susidariusioms problemoms spręsti;

 paskolų kainų kėlimas, leidžiantis padengti tikėtinus infliacijos nuostolius.

Vidutiniai tikslai, yra orientuoti aktyvų ir saugaus turto pervedimą, į vidutines rinkas komercines paskolas. Ilgalaikiai tikslai, apima naujų paslaugų kitose geografinėse vietose, diegimą.

Toks valdymas ne visada buvo efektyvus teigia Jasienė (1998), ypač ekonominio vystymosi lėtėjimo arba nuosmukio laikotarpiais. Paskolos dažnai buvo pratęsiamos, restruktūrizuojamos, o visa tai bankus verčia ieškoti naujų lėšų šaltinių. Augant paskolų paklausai, bankai privalo valdyti ir pasyvus. Šios naujos įsipareigojimų valdymo strategijos tikslas yra kontroliuoti lėšų šaltinius, didžiausią dėmesį skiriant jų kainai. Dėl šios priežasties yra kuriamos naujos patrauklios klientams indėlių ir sąskaitų rūšys, diegiamos naujos bankinės paslaugos.

Kai kurių autorių nuomone (Jasienė, 1998), kol komerciniai bankai turėjo pakankamai pigių ir nesunkiai prieinamų lėšų iš einamųjų atsiskaitomųjų sąskaitų ir indėlių, pagrindinė valdymo problema buvo ne pasyvai, o aktyvai. Bankams reikėjo tik priimti sprendimą, kaip pelningiau panaudoti pritrauktas lėšas. Toks aktyvų valdymo būdas buvo tinkamas, kai palūkanų normos buvo reguliuojamos (pastovus jų lygis ar kitimo tendencija). Šiuo atveju bankai labai priklauso nuo savo klientų bei turi panašias lėšų pritraukimo galimybes. Dėl šios priežasties pagrindinė bankų strategija yra rinkodaros priemonių plėtojimas, t. y. klientams patogus skyrių ir filialų kūrimas, klientų aptarnavimo kokybės gerinimas. Didžiąją paskolų dalį sudaro trumpalaikės paskolos, jų paklausa priklauso nuo įvairių veiksnių, svarbiausių iš jų, autorės nuomone, sezoninių poreikių.

Kaip rodo užsienio patirtis (Miller, Ban-Huz, 2000; Kiduel, Peterson, Blekuet, 2000), optimaliausias aktyvų valdymo būdas yra toks paskolų ir investicijų suteikimas, kuris gali duoti didžiausią pelną, esant rizikos laipsniui, kuris yra priimtinas banko vadovybei. Tačiau fondų valdymą apsunkina daug įvairių veiksnių. Visų pirma, bankai yra labiausiai reguliuojama verslo šaka, kadangi jie turi paskirstyti lėšas griežtai pagal įstatymus ir priežiūros institucijų reikalavimus. Antra, santykiai tarp bankų ir jų klientų, imančių paskolas ir laikančių lėšas, yra paremti pasitikėjimu ir pagalba. Pagaliau, komercinių bankų akcininkai, kaip ir visi kiti akcininkai, tikisi pajamų normos, kuri atitiktų investicijų riziką bei santykinį pelningumą iš analogiškų investicijų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2625 žodžiai iš 8479 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.