Komijos lageriai partiniuose dokumentuoseIlgai ir pakrikai buvo tobulinama kraugeriška GULAG‘o* sistema – pradedant rėžimų įvairove ir primityviomis gyvenimo sąlygomis Solovkuose, baigiant tiksliai sureguliuota žmonių naikinimo sistema Rečlage ir Minlage. Idėjos tėvai, lagerinio genocido konstruktoriai sėdėjo Kremliuje ir per lagerių valdininkus atsiųsdavo direktyvinius nurodymus iki OLP‘ų* ir specialiųjų taškų. VČK-OGPU-NKVD-MVD-KGB* griežtai sekė, ar tos direktyvos vykdomos, ir prireikus dėl atskirų kalinių duodavo nurodymus asmeniškai.
Po XX komunistų partijos suvažiavimo, kai bukokas neįžvalgus Chruščiovas paskelbė apie savosios santvarkos žvėriškumus, atkakliai kvailintai tautai buvo kalama pasaka, kad tikrieji komunistai neprisidėjo prie represijų, kad dėl visko kaltas Berija ir šiek tiek Stalinas. Tautų genocido metais NKVD iškilo virš partijos ir naikino komunistus leniniečius ( lyg Leninas buvo mažesnis kraugerys už Staliną). Mielai kalbėjo apie 1937 – 1939 metų represijas ir begėdiškai nutylėjo pokario siautėjimus Pabaltyje ir Ukrainoje, ištisų tautų ištrėmimą, tyčiojimąsi iš „neištikimų“ kariškių, patekusių į vokiečių nelaisvę. Aišku, žūdavo ir įvairių atspalvių komunistų – nuo Berzinio, Putnos, iki Vareikio ir Angariečio. Na ką gi, žmonės sako – už ką kovojo, nuo to ir žuvo. Kaip ir 1937-aisiais, kai įniršusi minia šaukė „Mirtis kapitalistų šnipams!“,1947-aisiais Lietuvoje – „Mirtis fašistų pagalbininkams – buržuaziniams lietuviškiesiems nacionalistams!”, o 1953-aisiais – „Gėda buržuazijos samdiniui budeliui Berijai!”
Komunistų partija, t.y. VKP(b) CK politbiuras, Prezidiumas, visada organizuodavo kruvinus susidorojimus su liaudimi, VČK-OGPU-NKVD-MVD-KGB tebuvo šių susidorojimų vykdytojai, bet uolūs vykdytojai – žiauriai išradingi ir politiškai susipratę. Partija NKVD-MVD veiklą nuolat skatino ir kontroliavo per savo politinius skyrius prie GULAG‘o ir lagerių sistemą. Lagerių veikla visuomet buvo sąjunginių, autonominių respublikų ir sričių partijos komitetų akiratyje. Lagerių teismų sušaudytų, nuteistųjų sąrašai buvo perduodami Komijos srities partijos komitetui – kad šis palaimintų. Sąrašai antspauduoti srities komitetų struktūrų antspaudais.
Dešimčių tūkstančių kalinių likimą laderyje dažniausiai lemdavo lagerinės sistemos valdybos viršininkas su savo skyrių viršininkais, o lagerio politinio skyriaus viršininkas – su savaisiais padėjėjais ir lagerio MGB skyriumi. Stengiantis kuo uoliau išnaudoti kalinių darbo jėgą, dar buvo sukurti gamybiniai kombinatai: „Vorkutos anglis“. „Intos anglis“, „Ustvymės miškas“, „Pečoros statyba“ ir kiti. Jie taip pat buvo pavaldūs NKVD-MVD, jiems vadovavo kariškiai, tačiau skirtingai negu lagerinė viršininkija, šie daugiau rūpinosi gamybiniais reikalais. Lagerių sistemos tiekdavo šachtoms ir miškui apdproti pigią darbo jėgą. Abi šios sistemos dirbo bendrai ir sutartinai.
Lagerininkų likimą lėmė aukštesniųjų viršininkų valia, lagerio viršininkas su savo parankiniais. Naikinant kalinius, didžiulis vaidmuo teko lagerio MGB operįgaliotiniui – „kūmui“. Pasitelkęs skundikus, jis „išaiškindavo“ „sąmokslus“ apkaltindavo „kontrrevoliucine propaganda“, „sužlugdydavo“ ruošiamą pabėgimą ir pan. Lagerio prokuroras ir teisėjas buvo visiškai pavaldūs lagerio viršininkui, politinio skyriaus viršininkui ir MGB-KGB skyriaus viršininkui.