Kompiuterio ytaka vaikams
5 (100%) 1 vote

Kompiuterio ytaka vaikams

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

UAB „Factus Dominus“

Interneto, kompiuterinių žaidimų įtaka smurtui prieš vaikus

Tyrimo ataskaita



Kaunas

2005

TURINYS

1. ĮVADAS …………………………………………………………………………………………………………….3

1.1. Interneto, kompiuterinių žaidimų įtaka smurto prieš vaikus reiškinio didėjimui ……3

1.1.1. Smurtą apibrėžiančios sąvokos …………………………….……………………………..3

1.1.2. Prieš vaikus naudojamo smurto priežastys …………………………………………….…4

1.1.3. Socialiniai ir kultūriniai veiksniai, didinantys smurto prieš vaikus riziką ………….…4

1.1.4. Masinio informavimo priemonių poveikis vaiko psichikai ………………………………….5

1.1.5. Kompiuterinių žaidimų ir interneto įtaka smurtui prieš vaikus………………………………8

1.2. Vaikų apsaugos nuo smurto internete, kompiuteriniuose žaidimuose politikos ypatumai, pagrindinės kryptys ir rezultatai ………………………………………………………….16

1.2.1. Europos šalių patirtis vaikų apsaugos nuo smurto internete bei kompiuteriniuose žaidimuose srityje …………………………………………………………………………………………16

1.2.2. Didžiųjų pasaulio valstybių patirtis vaikų apsaugos nuo smurto internete bei

kompiuteriniuose žaidimuose srityje…………………………………………………………………25

1.2.3. Lietuvos vaikų apsaugos nuo smurto politikos ypatumai, pagrindinės kryptys ………29

1.2.4. Lietuvos situacijos analizė: vaikų apsaugos nuo žalingos interneto ir kompiuterinių žaidimų įtakos problemos ………………………………………………………………………………39

2. TYRIMAS ………………………………………………………………………………………………………..42

2.1. Metodika ……………………………………………………………………………………………………………….42

2.2. Rezultatai……………………………………………………………………………………………………………….51

2.2.1. Bendros tendencijos ………………………………………………………………………………………..51

2.2.2. 7- 10 metų respondentų ypatumai ……………………………………………………………………..68

2.2.3. 11- 14 metų respondentų ypatumai ………………………………………………………………….. 79

2.2.4. 15- 18 metų respondentų ypatumai ………………………………………………………………….. 89

2.2.5. 15- 18 metų respondentų iš pataisos namų ypatumai …………………………………………. 99

2.3. Rezultatų aptarimas …………………………………………………………………………………………….109

IŠVADOS …………………………………………………………………………………………………………… 111

REKOMENDACIJOS BEI PASIŪLYMAI …………………………………………………………. 111

LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………….…………………………..… 115

SANTRAUKA ……………………………………………………………………………………………………. 119

SUMMARY ……………………………………………………………………………………………………….. 120

PRIEDAI ……………………………………………………………………………………………………………. 121

1. ĮVADAS

1.1. Interneto ir kompiuterinių žaidimų įtaka smurto prieš vaikus reiškinio didėjimui

1.1.1. Smurtą apibrėžiančios sąvokos

Smurtas plačiąja prasme reiškia fizinę, psichologinę, seksualinę prievartą, nepriežiūrą.

Fizinis smurtas siaurąja prasme- tai prievarta prieš asmenį: stumdymas, mušimas, sužeidimas, nužudymas.

Psichologinis, emocinis smurtas dažnai susijęs su fizine prievarta. Įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais, gąsdinimais siekiama asmenį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo. Hiperglobai būdingas prievartinis siekimas neatitinkančių amžiaus ar situacijos kontaktų su vaikais, pernelyg ilgas „vaikiško“ auklėjimo periodas, bet kokio savarankiškumo slopinimas. Tai ir siekimas „uzurpuoti“ visą vaiko laiką, dėmesį, jo izoliacija nuo bendraamžių. Tai ir jo aptarnavimas, užgaidų tenkinimas, saugojimas nuo bet kokių sunkumų, darbo, perdėta priežiūra ribojant kiekvieną vaiko žingsnį.

Nepriežiūra- dėmesio asmeniui stoka, nesirūpinimas, draudimas lavintis, šviestis, fiziškai vystytis, marinimas badu ir t.t. yra fizinio ir psichologinio smurto dalis. Tai socialinis- pedagoginis vaikų apleistumas.

Lytinis (seksualinis) smurtas – tai priklausomų raidos požiūriu, nebrandžių vaikų ir paauglių įtraukimas į seksualinę veiklą, kurią jie ne visai supranta, į kurią nesugeba tinkamai reaguoti, kuri pažeidžia socialinius šeimos vaidmenų tabu ir kuriais tvirkintojas siekia patenkinti
savo seksualinius poreikius ar gauti su šia sritimi susijusį pelną ( 2001 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos dokumentas “Integruoto tarpžinybinio požiūrio į vaikų išnaidojimą gairės”).

Pagal Finkelhor ir Korbin, vaikų seksualinė prievarta- tai ne tik seksualiniai veiksmai, kuriais patenkinamas suaugusiojo lytinis potraukis, bet ir tie, iš kurių suaugęs gauna materialinę naudą (vaikų pornografija ir prostitucija). Ši sąvoka apjungia išprievartavimą arba mėginimą išprievartauti, seksualinį tvirkinimą, vaiko panaudojimą pornografijai, lytinių organų demonstravimą, atvirą kalbėjimą apie seksą, norint šokiruoti vaiką arba sukelti jo susidomėjimą, leidimą ar skatinimą žiūrėti sekso filmus arba pornografinius žurnalus ( Gale, 1996 ).

Lietuvoje oficialiais duomenimis per 2004 metus fizinį smurtą patyrė 1417, psichologinę prievartą – 157, nepriežiūrą – 21, seksualinę prievartą- 210 vaikų (Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos statistika).

1.1.2. Prieš vaikus naudojamo smurto priežastys

Istoriškai galima stebėti smurto prieš vaikus priežasčių suvokimo raidą. Pirmiausia buvo susitelkiama į tėvų psichopatologiją, po to dėmesys nukrypo į socialinį kontekstą, ir buvo prieita išvados, kad rizikos veiksniai slypi socialinėje izoliacijoje bei tėvų vertybių sistemoje, sąlygojančioje prievartinius santykius su vaiku. Vėliau smurtas buvo interpretuojamas interaktyvaus sutrikusių santykių tarp tėvų ir vaiko socialinio modelio pagalba. Naujausi tyrimai atskleidė rizikos veiksnius individo, šeimos ir visuomenės lygmeniu, ir įrodė, kad ne vienas veiksnys, o keleto iš jų sąveika lemia smurto prieš vaikus apraiškas. Svarbu pažymėti, kad vieno ar kito rizikos veiksnio egzistavimas dar neleidžia laukti smurto pasireiškimo- tai veikiau nurodo tikimybę, prielaidas jam kilti. Be to, egzistuoja ir apsauginiai veiksniai (socialiniai įgūdžiai, teigiama “Aš” identifikacija), mažinantys rizikos veiksnių įtaką (Зиновьева, Михайлова, 2003).

Smurto prieš vaikus supratimas ir vertinimas skyrėsi ir skiriasi priklausomai nuo laikmečio, kultūros ar socialinio ekonominio visuomenės lygmens, tačiau akivaizdu, kad, nepriklausomai nuo mūsų nuostatų ir vertinimų, žala, kurią patiria ne tik pats skriaudžiamasis, bet ir visa visuomenė, tiek moralinė tiek ekonominė, yra akivaizdi ir didžiulė.

Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) apibrėžimą sveikata yra visiškos fizinės, protinės ir socialinės gerovės būsena, o ne tik ligos arba negalios nebuvimas. 1996 m. 49- osios Pasaulinės sveikatos asamblėjos Ženevoje priimta Pasaulinės sveikatos asamblėjos rezoliucija skelbia, kad smurtas yra pagrindinė visuomenės sveikatos problema visame pasaulyje.

Smurtas ir prievarta prieš vaikus yra universalus reiškinys, kaip nurodo PSO, 40 milijonų vaikų visame pasaulyje kenčia nuo vienokios ir/ar kitokios prievartos ir jiems reikalinga pagalba.

Taip pat galima paskaičiuoti ir finansinę smurto ir prievartos prieš vaikus išraišką, pvz., JAV yra paskaičiuota, kad šalis netenka 1 procento BNP dėl smurto ir prievartos prieš vaikus.

Taigi, labai svarbu, kad valstybiniu lygmeniu būtų imamasi priemonių reguliuoti šį reiškinį, ir tinkamai organizuoti tiek prevencinį, tiek intervencinį, tiek ir postvencinį (žalos mažinimo) darbą šioje srityje. Šiuo tikslu smurtą prieš vaikus reikėtų nagrinėti socialiniame- kultūriniame ir psichologiniame kontekste.1.1.3. Socialiniai ir kultūriniai veiksniai, didinantys smurto prieš vaikus riziką

Mokslininkai išskiria aštuonias sociokultūrines sąlygas- rizikos veiksnius, turinčius lemiamos reikšmės smurto prieš vaikus reiškinio didėjimui:

 Visuomenės sąmonėje nenusistovėjęs fizinių bausmių vertinimas (Jėgos panaudojimas vaikų ,,auklėjimo”, motyvacijos keitimo tikslais vis dar laikomas norma ir netgi būtinybe, tuo tarpu psichologų aiškinimai ir rekomendacijos pasitinkamos nepatikliai ir ignoruojamos);

 Smurtinių scenų demonstravimas masinio informavimo priemonėse (Daugybe kanalų- televizija, radiju, kompiuteriu ir kitomis technologijomis- vaikus pasiekianti smurtinio turinio informacija įtvirtina vaiko sąmonėje prievartą kaip vertybę, tinkamą būdą pasiekti savo tikslus);

 Pilietinė teisė į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą (Ši Konstitucijoje įtvirtinta teisė tampa kliūtimi siekiant laiku nustatyti ir sureaguoti į smurtinius aktus prieš vaikus, ypač jei šeimose įsitvirtinusios nuostatos ,,nenešti nešvarių baltinių iš namų”, vaikų auklėjimą ir priežiūrą laikyti vidiniu šeimos reikalu, neduodant leidimo įsikišti specialių tarnybų specialistams);

 Efektyvios prevencinės politikos valstybėje nebuvimas (Krizių centrų, pasitikėjimo telefonų, socialinės paramos institucijų, ugdymo bei reabilitacijos programų ir pan, skirtų rizikos grupėms, stoka arba neprieinamumas);

 Supratimo, kad smurtas- socialinė problema- nepakankamumas visuomenėje (Kol visuomenė nėra pasirengusi pripažinti, pvz., seksualinio vaikų išnaudojimo kaip realios problemos, tol ji bus nepasirengusi pastebėti apie tai liudijančių pavojaus signalų, kurti struktūrų šios problemos sprendimui bei prevencijai);

 Menkas gyventojų teisinis išprusimas
(Nepakankamos žinios ir supratimas apie vaiko teises ir apsaugą galiojančiuose įstatymuose ir konvencijose, kur vaikas pripažįstamas pilnateisiu asmeniu- dažnai nesuvokiama pareiga pranešti apie smurtą patiriančius vaikus jų teises atstovaujančioms tarnyboms);

 Vaikų neišmanymas apie savo turimas teises (Nesuvokdami savęs, kaip pilnateisių piliečių, ir nežinodami juos saugančių institucijų vaikai neišmoksta patys savęs apsaugoti);

 Teisinės bazės netobulumai (Įstatymai, reglamentuojantys nepilnamečių teisių apsaugą, dažnai yra pernelyg deklaratyvūs, nepritaikyti vaikams gauti efektyvią ir savalaikę pagalbą tiek iš valstybinių, tiek iš nevyriausybinių organizacijų). (Зиновьева, Михайлова, 2003).

1.1.4. Masinio informavimo priemonių poveikis vaiko psichikai

Žiniasklaidos priemonės labai svarbios šiandieniniame visuomeniniame gyvenime. Spartus jų vystymasis, ypač elektroninių priemonių (radijo, televizijos, kompiuterių) prilygsta sprogimui, o jų poveikio kasdieniniam žmogaus gyvenimui neseniai dar nebuvo galima įsivaizduoti. Asmeninis bendravimas vis labiau pasitraukia į šešėlį, o mes vis dažniau sutinkame žmogaus tipą, kurį austrų filosofas Günther Anders pavadino ,,masių eremitu”: ,,Dabar jų, vienas nuo kito atsiribojusių, milijonai, tačiau jie visi vienodi, atsiskyrę savo kiautuose” (Anders, 1983, iš Fürst, 1998).

Žiniasklaidos priemonėms tenka tokios funkcijos, kaip:

– aktualios informacijos perdavimas,

– pramoga (ją ne visada galima atskirti nuo informacijos),

– normų ir vertybių perdavimas (pavyzdžiui, socialinių, politinių ar religinių),

– mokslo žinių skleidimas ir švietimas,

– gyvenimiškoji pagalba.

Visoms masinio informavimo priemonėms būdinga atranka, t.y. iš gausybės galimų temų pasirenkamos tam tikros ir kuriama atskira realybė, kuri tik imituoja visapusiškumą ir visuotinumą.

Remiantis bihevioristine psichologijos teorija, masinė komunikacija iš pradžių buvo nagrinėjama kaip stimulo- atsako procesas, ypač domėtasi, koks poveikis daromas recipientui ir kokį poveikį būtų galima pasiekti. Šią poziciją H. D. Lasswellas įvardijo paprasta formule: ,,Kas ką sako, kodėl, kaip sako ir koks efektas kam padaromas?” ( Fürst, 1998).

Eksperimentai, kuriuos finansavo radijo ir televizijos kanalai bei JAV ginkluotosios pajėgos, buvo surengti norint patvirtinti nuomonę apie visagales žiniasklaidos priemones- kad bet kuris individas į pranešimą reaguoja taip pat, tai yra, kad žiniasklaidos priemonių propaguojamos nuostatos ir elgsena yra priimama ir įsisavinama.

Tačiau vėlesni eksperimentai parodė, kad tradicinis stimulo- atsako modelis pagrįstas pernelyg supaprastinta koncepcija, kurioje neatsispindi daugelis veiksnių, pavyzdžiui, santykiai tarp žmonių ir gynybinė atranka (tam tikro turinio pasirinkimas), galinti nulemti masinio informavimo priemonių propaguojamų nuostatų bei elgesio modelių atmetimą.

Vaikų psichologijos tyrimai atskleidė, kad šie, skirtingai negu suaugusieji, nėra kritiški. Jie negali ir neprivalo tokie būti. Vaikystė- tai žmogaus gyvenimo periodas, kuriuo jis sugeria visus įspūdžius, patirtis, tiki viskuo, ką mato ir girdi- kad mokytųsi ir augtų.

Vaikų dėmesį pritraukia visų pirma akustiniai dirgikliai- muzika ir dažnai besikeičiantys balsai (ypač vaikų, rečiau- suaugusiųjų dialogai), taip pat ir vyksmas, kuriame daug veiksmo, dažnai keičiasi dekoracijos, daug specialiųjų efektų- visa tai žadina dėmesį, tiesa, tik tol, kol vaikas gali suprasti, kas vyksta ekrane. Jei veiksmą nutraukia dažni planų pasikeitimai arba kameros posūkiai, vaikams ( iki 8 metų ) sunku susieti visą veiksmą, taigi jie tai suvokia kaip epizodų seką. Tik nuo 11- 12 metų vaikai gali suprasti sudėtingesnį turinį, nes nuo šio amžiaus pradedami skirti realūs ir išgalvoti dalykai ( Žukauskienė, 1996 ).

Ikimokyklinukai ekrane stebimus vaizdus laiko realiais. Jiems sunku ilgiau kaip pusvalandį išlaikyti dėmesį, tačiau jei vaizdai vis dėlto prikausto (dėl anksčiau minėtų specialiųjų efektų), tai jau tampa šio amžiaus vaikui neadekvačiu užsiėmimu. O ,,vienintelė galima vaiko reakcija į neadekvačią situaciją yra baimė” ( Stachiw, Spiel, 1976, iš Fürst, 1998 ).

8- 11 metų vaikai linksta į ekspresiją, kuri reiškiasi ir konkrečių stebėtų veiksmų mėgdžiojimu. Maždaug nuo 10 metų vaikai pradeda domėtis veiksmo scenarijumi. Jiems labiau rūpi veiksmas, kuris turi būti įdomus ir įvairus. Pirmenybė teikiama vaikiškiems, nuotykiniams ir kriminaliniams siužetams.

15- 16 metų paauglių susidomėjimą lemia du motyvai: (1) ekrane stebima kasdienybės ištrauka arba (2) čia pažįstamas tikrasis gyvenimas. ,,Tikras” gyvenimas paaugliui neturi nieko bendra su ,,realiu” gyvenimu, nes pastarasis nesiskiria nuo jo kasdienybės. Į ,,tikrąjį gyvenimą” įeina jo paties norai, idėjos, svajonės, mintys ir jausmai, ypač kai medžiaga nėra labai struktūruota, taigi palieka daugiau galimybių interpretuoti. Todėl scenarijus turi ne tik išvaduoti iš kasdienybės, patikrinti ,,nesugadinto pasaulio” iracionalumą, bet ir padėti surasti savo gyvenimą, savo identiškumą. Kartais pavyksta atrasti savo paties ar visos kartos stabą- herojų, kuris atspindi paties jaunuolio problemas ir kurio nuostatas bei veiksmus jis perima ( Fürst,
eksperimentais iki šiol vis tiriamas neigiamas masinio informavimo priemonių poveikis vaikams bei jaunimui, taip norima atsakyti į klausimą, ar jis skatina agresyvumą ir nusikalstamumą.

Daugybės atliktų tyrimų pagrindu šiandieniniame moksle pateikiama ir stimuliavimo hipotezė (žiūrint į pavaizduotą smurtą skatinamas agresyvus elgesys), ir išmokimu pagrįstas požiūris (perimamas modelio- veikėjo- elgesys), ir katarsio teorija (fantazijoje arba stebėjimo metu išgyventa agresija sulaiko jos realų prasiveržimą), ir habituacijos (įpratimo) tezė (dažnai matydamas prievartą žmogus atbunka), ir teorija, kad smurto stebėjimas masinio informavimo priemonėse nedaro jokio poveikio (Valickas, 1997; Бэрон & Ричардсон, 2000).

Visgi psichologinių tyrimų dešimtmečiai patvirtina, kad interaktyvioje aplinkoje demonstruojamas smurtas gali didinti agresiją. Į pirmąjį planą čia iškyla išmokimo teorijos. Visoms joms yra būdinga tai, kad konkretus asmens elgesys labiausiai yra siejamas su jam žinomų elgesio variantų pasirinkimu, o šie žinomi elgesio variantai susiformuoja ne tik iš asmeninės patirties, bet ir yra išmokstami iš aplinkos. Kriminologai išskiria:

1) Diferencijuotų asociacijų teoriją. Ją 1939 m. (galutinę versiją 1947 m.) paskelbė E. H. Sutherland. Pagrindinis teiginys, kad nusikalstamas elgesys yra išmoktas per asmens sąveiką su kitais asmenimis. Nusikalstamumas didžiąja dalimi egzistuoja todėl, kad egzistuoja elgesio formų perimamumas visuomenėje. Ši teorija remiasi dar G. Tard suformuluota pamėgdžiojimo idėja.

2) Modernesnės išmokimo teorijos apima pagrindines diferencijuotų asociacijų teorijos idėjas, kurias papildo tam tikri psichologiniai išmokimo mechanizmai:

• asmuo nusikalstamo elgesio išmoksta, jį pradeda praktikuoti, kai už tokį elgesį gauna teigiamą paskatinimą;

• asmuo elgesio gali išmokti ne tik betarpiškai bendraudamas realiose situacijose, bet ir gaunamos informacijos pagalba iš kino, televizijos ar kitų žiniasklaidos priemonių.

Dar vienas labai svarbus veiksnys pasirenkant konkretų elgesio variantą- tai automatizmas, nulemiantis įprasto, dažniausiai vartojamo elgesio būdo pasirinkimą, jei daugmaž visi elgesio būdai konkrečiu metu ir konkrečioje situacijoje vertinami vienodai (Bluvšteinas, 1994).

Bene giliausiai psichologinius mechanizmus yra aptaręs Albertas Bandura, tyrinėjęs socialinį išmokimą ir vaikų polinkį imituoti tai, ką jie mato (Бэрон & Ричардсон, 2000).

Dar 1969 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose imta tyrinėti, kaip smurtas įtakoja jį stebinčių vaikų nuostatas, vertybes bei elgesį. Nacionalinio psichikos sveikatos instituto išvadoje teigiama, kad stebėję smurtą vaikai gali:

1) tapti mažiau jautrūs kitų žmonių skausmui ir kančioms;

2) juos supantį pasaulį suvokti kaip labiau bauginantį, priešišką;

3) būti labiau linkę kitų atžvilgiu pasielgti agresyviais, juos žeidžiančiais būdais.

2000 m. psichologo Craig A. Anderson ir kolegų atliktų tyrimų duomenimis, itin pavojingi yra smurtiniai video žaidimai. Šie gali sustiprinti agresyvias mintis, jausmus ir elgesį tiek laboratorinėmis, tiek ir natūraliomis gyvenimo sąlygomis. Anot tyrinėtojo, smurtinio turinio kompiuteriniai žaidimai daro didesnę žalą negu televizija ar kinas, nes jie yra interaktyvūs, labiau užsitęsia laike ir reikalauja susitapatinimo su agresyviu žaidimo herojumi (,,Decades of psychological research confirms that media violence can increase aggression”, 2004).

1.1.5. Kompiuterinių žaidimų ir interneto įtaka smurtui prieš vaikus

Kompiuterinių žaidimų poveikis vaikams

Smurtinio turinio kompiuteriniai žaidimai sukėlė susidomėjimą daugeliui mokslininkų. 2003 m. Douglas Gentile ir Craig Anderson išskyrė priežastis, dėl ko būtina giliau ištirti ir reguliuoti jų paplitimą vaikų tarpe. Kaip pavojaus ženklus jie nurodė tai, kad smurtinio turinio žaidimai:

1) yra itin patrauklūs ir interaktyvūs,

2) pasižymi tuo, kad juose yra apdovanojama už smurtinį elgesį,

3) vaikai žaisdami turi vis kartoti ir kartoti smurtinius veiksmus.

Psichologų teigimu, visa tai skatina išmokimą- aktyvus įsitraukimas pagerina išmokimą, apdovanojimai jį įtvirtina, o pastovus kartojimas užtikrina automatizmą.

Nerimauti dėl didėjančios žalos vaikams skatina ir tyrimų atskleidžiama vis ilgesnė įsitraukimo į šiuos žaidimus trukmė. 2004 m. duomenimis, Amerikoje kompiuteriniams žaidimams berniukai skyrė vidutiniškai 13, o mergaitės- 5 valandas per savaitę.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2478 žodžiai iš 8247 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.