Konfliktai ir jų valdymo stiliai
5 (100%) 1 vote

Konfliktai ir jų valdymo stiliai

1121

REFERATAS

“KONFLIKTAI

IR JŲ VALDYMO STILIAI”

Vilnius, 2004

ĮVADAS

Vidiniai konfliktai sudaro didelę išgyvenimų dalį. Konfliktai – neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Jau mažas vaikas turi išmokti produktyviai įveikti konfliktus. Suprantama, kad vėliau bus sunku išmokti tokių esminių dalykų, ir žmogų gali kamuoti neurozės.. Svarbu mokėti juos efektyviai įveikti.

Konfliktas tai – priešprieša bent tarp dviejų priklausomų pusių (žmonių, žmonių grupių, organizacijų ir pan.), skirtingai suvokiančių tikslus, jų siekimo būdus.

Konfliktai būna funkciniai ir disfunkciniai:

q Funkcinius galėtume vadinti naudingais – jie padeda spręsti problemas, plėtoja santykius;

q Disfunkciniai konfliktai komplikuoja santykius, sukelia daug neigiamų išgyvenimų.

Skiriamos trys pagrindinės konfliktų rūšys:

1. norų (priimtinų alternatyvų) konfliktas

vienas kitam prieštarauja du siektini, tačiau tarpusavyje nesuderinami tikslai. Reikia pasirinkti vieną. Tokią situaciją geriausiai iliuostruoja pasakojimas apie asilą, stovintį tarp dviejų šieno kupetų ir negalintį apsispręsti, iš kurios ėsti.

2. priešingybių konfliktas

kai tas pats veiksmas ar objektas turi ir teigiamų, ir neigiamų aspektų, susidaro priešingybių konfliktas: žmogus labai norėtų pasiekti vieną ar kitą tikslą, tačiau šis susijęs su nemaloniais dalykais, kurių norisi išvengti, pavyzdžiui, nesimokius gerai išlaikyti egzaminą.

3. nepriimtinų alternatyvų (vengimo) konfliktas

šiame konflikte reikia pasirinkti vieną iš neigiamų alternatyvų. Gana dažnai pasitaiko situacijų, kuriose abi galimos išeitys yra nemalonios, pavyzdžiui, eiti pas dantų gydytoją ar kentėti skausmą.

Minėti konfliktai iškyla dėl esminių dalykų, kai vienas kitam prieštaraujantys tikslai laikomi būtinai reikalingais. Vaikas tokiose situacijose pasijunta visiškai bejėgis, tačiau taip gali jaustis ir suaugęs žmogus, jei jis neįstengia suformuluoti ir išreikšti savo problemų.

Kiekvienas žmogus turi savo individualų konfliktų įveikimo stilių. Kartais įprastinis stilius padeda, o kartais gali ir trukdyti. Sunku valdyti tokias konfliktines situacijas kai esi užsipuolamas, kai tau nepagrįstai priekaištaujama. Tačiau ir tokiose situacijose verta siekti konstruktyvaus elgesio.

KONSTRUKTYVAUS ELGESIO BŪDAI

I. Pirmas žingsnis išgirdus kaltinimą – leisti kaltinančiajam išsakyti savo jausmus. Kai žmogus susijaudinęs, jis beveik negirdi kas jam sakoma, todėl, išgirdus kaltinimą, netikslinga iškart pulti teisintis, argumentuoti. Pirmiausia svarbu parodyti kaltinančiajam savo dėmesį, susirūpinimą situacija, nepertaukti jo kalbos. Jeigu taip bendrausime su kaltinančiuoju, galime tikėtis, kad jis elgsis ramiau.

II. Nepasitenkinimo konkretizavimas. Kuo žmogus įpykęs, tuo jo kaltinimai nekonkretesni, labiau apibendrinti (“štai koks tu žmogus?”, “kiek tai gali tęstis? Ir pan.). Norint suvokti situaciją, reikia žinoti konkrečią nepasitenkinimo priežastį. Todėl reikia sukonkretinti priežastį. Pavyzdžiui, konstruktyvu paklausti kaltintoją: “kodėl manai, kad aš blogas žmogus?”

III. Sutikimas su tuo, kad kaltinimas turi pagrindą. Sutikti su kaltinimu – tai nereiškia pripažinti savo kaltę, nes iš tikrųjų galite būti nekaltas. Sutikti su kaltinimu – tai pripažinti, kad kaltintojas turi teisę išreikšti savo nepasitenkinimą (nes partnerio požiūriu situacija, kuri jį erzino, gali atrodyti būtent tokia). Sutikimas su kaltinimu beveik nuramina oponentą.

IV. Savo pozicijos išdėstymas. Jei jūs išklausėte partnerį, priėmėte jo nepasitenkinimą, reikia tikėtis, kad ir jis jus išklausys. Dabar jūs galite išdėstyti savo požiūri į situaciją. Svarbiausia pasakyti savo nuomonę aiškiai ir argumentuotai.

V. Bendro sprendimo ieðkojimas. Kai kaltintojas nusiramina, galimas pakankamai ramus pokalbis. Taip išaiškinamos pozicijos, analizuojama situacija. Ne visada dvi pusės gali susitarti, tačiau tikėtina, kad jos išsiskirs nenutraukę tolimesnių santykių, giliau suvokę situaciją

NEKONSTRUKTYVAUS ELGESIO BŪDAI

I. Nesutikimas su kaltinimu. Kai mus kaltina – pirma instinktyvi mūsų reakcija – gynyba, priešinimasis kaltinimui (“aš taip nedariau”, aš to nesakiau” ir pan.) tačiau toks mūsų elgesys dažniausiai nenuramina kaltintojo, netgi priešingai.

II. Partnerio asmenybės menkinimas, žeminimas. Jeigu įpykusi partnerį, neigdami jo kaltinimą, pavadinsime nepagarbiai, tai įpilsime “alyvos į ugnį”. Konfliktas dar labiau įsiliepsnos. Kaltinimų bus dar daugiau. Ypač jautriai reaguojama, kai kritikuojami dalykai, kurių negalima pakeisti (pvz., lytis, amžius, tautybė, fiziniai trūkumai ir pan.).

III. Ignoravimas. Kai įpykęs partneris kaltina mus, o mes į tai nereaguojame, tylime, įtampa auga. Suprantama, įpykęs žmogus pagaliau nutils, bet nenurims. Jo pyktis nė kiek nesumažės.

Konfliktų sprendimo būdai pagal M.Fiurst

1. Vengimas. Tai – išsisukinėjimas. Tačiau šią strategiją ne visada galima pritaikyti – yra konfliktų, nuo kurių neįmanoma išsisukti. Neigimą gali pailiustruoti toks pavyzdys: moksleivis nepasiruošė egzaminui arba jau nežinia kurį kartą neatliko namų darbų ir bando išsisukti neidamas į
mokyklą.

2. Atsisakymas. Tik taip įmanoma išspręsti patrauklių alternatyvų konfliktą. Tokiais atvejais neišvengiamai tenka nustatyti pirmumą, taigi ko nors atsisakyti.

3. Perkėlimas. Perkeliant pradinis tikslas pakeičiamas kitu, tačiau – tai labai svarbu – abu yra to paties lygio. Ne taip svarbu, į ką nukreipta meilė, neapykanta ar agresija, svarbiausia, kad žmogus myli, nekenčia arba su kuo nors elgiasi agresyviai. Pavyzdžiui, jei mokytojai su moksleiviu elgiasi neteisingai, o šis negali apsiginti, tikriausiai savo agresiją jis nukreips į draugus ar į tėvus.

4. Kompensacija. Sprendžiant konfliktą kompensacija, skriauda ar stygius atlyginami kitokiu pasitenkinimu. Tokia išeitis ne visada būna sėkminga, ji nesuteikia tikrojo pasitenkinimo. Skirtingai nuo perkėlimo, šiuo atveju patenkinamas “žemesnio’ lygio noras. Menkesnio intelekto moksleivis mėgina bendraklasius pranokti fiziškai – peštynėmis. Individualios psichologijos pagrindėjas ir Freudo amžininkas A.Adleris pirmasis pabrėžė kompensacijos svarbą: žmonės, ypač neurotikai, siekia valdžios, paprastai tai būna pastangos kompensuoti organinį nepakankamumą.

5. Sublimacija. Nepriimtinas dažnai sau pačiam neprisipažįstamas [instinktyvus] poreikis įgauna visuomenėje labiau vertinamą kokybę, pavyzdžiui, žmogus užsiima menine kūryba ar intensyviomis studijomis. Sigmundo Freudo teorijoje sublimacijai tenka reikšminga vieta. Jo manymu, beveik visos meninės ir mokslinės veikos šaltinis – dinaminė seksualumo jėga.

6. Neigimas. Visiškai neproduktyvus žmogaus elgesys siekiant išvengti konflikto. Žmogus apgaudinėja save patį, nes vengia to, ko neįmanoma išvengti. Neigimui būdingas kai kurios per jutimo organus iš aplinkos patenkančios informacijos blokavimas. Kai informacijos visiškai neįsileisti į sąmonę nepavyksta, tai jai skiriama kuo mažiau dėmesio ir stengiamasi ignoruoti nemalonius tokio žinojimo padarinius. Žmogus tiesiog nenori suvokti situacijos.

7. Išstūmimas. Tai vienas svarbiausių vidinių konfliktų įveikimo būdų, tačiau jis gali sukelti ir neurozę. Išstūmimas būna “sėkmingas” tada, kai vyksta nesąmoningai. Išstumti vaizdiniai, troškimai ir norai pasąmonėje nekontroliuojami veikia toliau, ir žmogaus veiksmus gali pakreipti nepageidaujama linkme.

8. Regresija. Regresija – tai nesąmoningas pasitraukimas į ankstesnes raidos stadiją, kurioje jam keltas užduotis įveikdavo. Šitaip jis duoda suprasti, kad iš jo reikalaujama per daug. Regresuoja neretai tie vaikai, kurie pavyduliauja jaunesniems broliukams ar sesutėms ir jaučiasi pamiršti – jie ima elgtis kaip mažiukai tikėdamiesi, kad tuomet mama jiems skirs daugiau dėmesio.

9. Priešinga reakcija. Šiuo atveju konfliktas sprendžiamas išstumtus impulsus paverčiant priešingais, tai paprastai vyksta nesąmoningai. Pavyzdžiui, negalėdamas pamilti kito, žmogus ima jo nekęsti. Iš dviejų prieštaringų siekimų pabrėžtinai išskiriant vieną antrasis lieka neįsisąmonintas. Žiaurumą pakeičia švelnumas, mėgavimąsi purvu – švara ir tvarka.

10. Projekcija. Dažniausiai tai nesąmoningas polinkis savo silpnybes ar nuo normos nukrypstančias ypatybes priskirti kitiems žmonėms. Mintis “Aš nekenčiu tavęs” suformuluojama taip:”tu manęs nekenti”. Pavyzdžiui apsileidęs vyras priekaištauja žmonai, jog ši išmėtanti daiktus kur papuola. Savaime suprantama, kad projekcija problemos neišsprendžia, o tik ją išstumia. Tačiau taip pasielgiama gana dažnai, todėl nenorint komplikuoti santykių su žmonėmis patartina vengti projekcijų ir mokėti jas atpažinti.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1277 žodžiai iš 2392 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.