Konfucianizmo filosofijos tapsmas
Konfucianizmo religija užima unikalią vietą tarp pagrindinių pasaulio religijų, išsiskirdama iš jų neįprasta aukščiausios dieviškos esybės samprata, ir svarbiausio mokytojo Konfucijaus asmenybės statusu, ir vaidmeniu kinų kultūros istorijoje.
Pats Konfucijus buvo genialus mąstytojas, formavęs vienos didžiausių pasaulyje civilizacijų vertybių sistemą bei mąstymo stilių, kurio pėdsakų rasime visoje vėlesnėje kinų kultūros istorijoje. Daugeliui senovės Kinijos filosofinių, socialinių, etinių, estetinių, politinių idėjų, elgesio normų, vertybinių nuostatų jis suteikė kokybiškai naują humanistinį turinį.
Konfucijus pirmiausia buvo gyvenimo filosofijos, mokančios teisingai gyventi, mąstyti, elgtis, tobulėti šalininkas, o ne abstrakčios socialinės, etinės politinės teorijos kūrėjas. Suprasti aplinkybes, pasinaudoti palankiu momentu ir veikti atsižvelgiant į situaciją- tokia buvo Konfucijaus mokymo esmė. Būtent todėl konfucionizmo religijos centre- ne mokymas apie transcendentalią būtį, o praktinė etika, orientuojanti ne į anapusį pasaulį, o į žemiškąjį visuomeninį gyvenimą bei asmeninį tobulėjimą. Savo wen kultūros ir junzi (kilnaus žmogaus) koncepsijomis Konfucijus pirmasis pasaulio filosofijos istorijoje suformavo gyvybingą humaniškos, idealios asmenybės modelį, kuris tapo savotišku etiniu rodikliu vėlesnėms kartoms ir turėjo didžiulę įtaką dvasinės kinų kultūros raidai. Būtent Konfucijaus laikais buvo teigiama (tiesa, gan dviprasmiškai) žmogaus prigimties gėrybingumas. Kinų sąmonei iš esmės svetima pirminio žmogaus nuodėmingumo samprata.
Kai kurie tyrinėtojai apskritai nelinę konfucionizmo laikyti religija- pirmiausia dėl to, kad jis nėra apibrėžiamas kaip savarankiška tam tikros dvasinės veiklos sritis su savomis vertybėmis ir tam tikromis apeigomis (kaip gali būti apibrėžiamos kitos didžiosios pasaulio religijos”. Jis neturi savo teologijos, šventraščio (kokį turi krikščionybė, islamas, hinduizmas, budizmas), neturi atskiro dvasininkijos luomo, šventyklų. Pirmiausia taip yra todėl, kad konfucianistų religinės pažiūros buvo neatsiejamos nuo valstybės ir šeimos gyvenimo, t.y. konkrečių etikos, politikos, švietimo klausimų sprendimo. Todėl dvasininkijos vaidmenį čia atliko pats imperatorius, karalysčių bei klanų vadovai ir oficialioji valdininkija. Religinės apeigos jiems buvo viena iš daugelio retsykiais atliekamų pareigų.
Konfucianizmą labiau tiktų vadinti ne tiek religija (kurią nusakantis žodis jiao pirmiausia reiškia ‘mokyti”), kiek ritualizuota etika. Daugelyje didžiųjų pasaulio religijų etika paprastai tampa “išvestine”, papildančia ir praktiškai paaiškinančia pagrindinius religinius postulatus, o konfucianizme, atvirkščiai, religinės idėjos, šventybės samprata tarnavo tradicinių moralinių bei socialinių normų pagrindimui bei įgyvendinimui. Užuot apeliavusi į religinį tikėjimą, mistinę ir transcendentalią paskirtį, viliojusi palaiminga aukščiausiąja tikrove ar anapusine būtimi, konfucianizmo religija kreipia savo pasekėjų žvilgsnius į žemę, į dabartinį gyvenimą. Aukščiausiu žmogaus gyvenimo tikslu ji skelbia ne kūrėjišką Dievo sumanymo realizavimą siekiant kuo greičiau įveikti žemiškąją būtį ir susilieti su aukščiausia dieviška jėga, bet žmogiškųjų vertybių įgyvendinimą, įgimtų teigiamų žmogaus savybių atskleidimą, kviesdama tarnauti ne dievui, o žmonėms. Tad pirmąja gyvenimo blogybe konzucianizme laikomas jo trumpumas,kai didžiausia laime tampa- ilgas gyvenimas. Būtent dėl šios priežasties kinai vieni kitiems linki turto, ilgo amžiaus ir vaikų (žemiškojo nemirtingumo), kurių neturėjimas buvo laikomas pačiu didžiausiu trūkumu ir nelaime.
Vis dėlto konfucianizmas irgi atliko vieną svarbiausių visoms religijoms priskiriamų “diagnostinių” vaidmenų- parodyti žmonėms, kad mūsų būtis paženklinta tam tikrų trūkumų ir kad šie trūkumai ar ydos trukdo mums pasiekti visišką gyvenimo pilnatvę. Kaip ir kitos religijos, jis irgi turėjo kelių bei būdų šiems trūkumams įveikti. Nors ir neiškeldamas aiškiai įsivaizduojamos tobulos būties vizijos, kurią gimdo tikėjimas tam tikra aukščiausiąja dieviška esybe, viena svarbiausių žmogiškųjų vertybių konfucionistai laikė meilę, gėrį, tegu ir interpretuodami šias sąvokas kur kas plačiau bei savičiau. Į klausimą, ar konfucianizmas laikytinas religija, gana įžvalgiai atsako rusų sinologas L.Vasiljevas: “Tam tikromis kinų imperijos gyvavimo sąlygomis konfucianizmas vaidino pagrindinės religijos vaidmenį, tapdamas oficialiąja ideologija. Nebūdamas religija tikrąja šio žodžio prasme, konfucianizmas tapo daugiau negu religija. Konfucianizmas- tai ir politika, ir valdymo sistema, ir svarbiausias ekonominių bei socialinių procesų reguliatorius- žodžiu, visos kinų gyvensenos pagrindas, kinų visuomenės struktūrinis principas, kinų civilizacijos kvintesencija”. Tokį konfucianizmo kaip religijos savitumą lėmė kinų pasaulėžiūros, mąstymo, kultūros raidos įpatumai, taip pat konfucianizmo santykis su kitomis dviem kinų religinėmis filosofinėmis tradicijomis- daoizmu ir budizmu.
Skirtingai nuo kitų didžiųjų pasaulio religijų, tam tikrame regione užėmusių dominuojančias pozicijas
(Europos šalyse- krikščionybė, arabų šalyse- islamas) ir neturėjusių lygiaverčių konkurentų, konfucianizmas Kinijoje tapo tik vienu (nors oficialiai ir svarbiausiu) iš keleto mokymų. Nuo pat atsiradimo jis polemizavo su pagrindiniu savo konkurentu “antrąja puse” daoizmu, su politinės administracinės pakraipos legizmu, o vėliau- iš Indijos atkeliavusiu budizmu. Tačiau jų sambūvis virto ne tiek aršia kova, kiek vaisingu bendradarbiavimu, ilgainiui peraugusiu į nuoseklią filosofiškai pagrįstą ir sistemingą sintezę- vadinamąjį neokonfucianizmą. Tam turėjo įtakos konfucianizmo tolerantiškumas, pakantumas kitoms religijoms, gebėjimas lanksčiai derinti savo idėjas su kitais mokymais, kas leido jam pačiam turtėti, atsinaujinti ir išlikti iki šių dienų visuomenę struktūruojančia bei stabilizuojančia jėga.
Konfucianizmo religijos bei filosofijos raidai įtakos turėjo ir kitas itin svarbus Rytų kultūros bruožas- tradiciškumas. Kinų mąstytojai siekia ne tiek ieškoti naujų idėjų, įtvirtinti originalias įžvalgas vietoj tradicinių, kiek nuolat gaivinti senovės išminčių mokymą, komentuodami ir prie naujų istorinių situacijų taikydami jų mintis. Tad, kalbant apie konfucianizmo religijos raidą, nereikia tikėtis aptikti joje ypatingų lūžių, skilimų, pasikeitimų, šuolių, naujų krypčių. Jai būdingas pirminių idėjų tęstinumas ir turtinimas, vis platesnis filosofinis pagrindimas, skatinantis interpretuoti konfucianizmą kaip religinę filosofiją, kurios esmę sudaro vadinamoji “moralinė metafizika”.
Konfucianizmo pritapimas ir įtaka
Konfucijui dar gyvam esant jo mokymas plėtojosi glaudžiai sąveikaudamas su įvairiais senovės Kinijoje viešpatavusiais ir tarpusavyje besiveržančiais mokymais. Todėl jau iš pat pradžių Konfucijaus sukurtos įtakingos konfucianistų (ru, tsia), arba mokslininkų intelektualų, mokyklos idėjos formavosi ir turtėjo, besiremdamas gausybe svarbių praeities idėjų. Nors konfucianizmui būdingas tradicionalumas, nuolatinis domėjimasis socialiai reikšmingais visuomenės poreikiais, išliko ir po Konfucijaus mirties.
Ankstyvieji konfucianizmo šalininkai siekė suteikti šiam mokymui nuoseklų ir sistemingą pavidalą, tačiau konfucianizmas niekuomet nebuvo vieningas monolitinis bei stabilus judėjimas. Jau po Mokytojo mirties jo mokykla suskilo į aštuonias svarbiausias kryptis, o vėliau jų vis daugėjo. Žymiausiomis tapo Zi Si-Mengzi ir jai priešinga Xunzi mokyklos. Ankstyvajame konfucinės filosofijos raidos etape aštuonias sektas (mokyklas) plėtojo nušalinti nuo valdžios mokslininkai intelektualai, kuriems rūpėjo įvairūs plačiai suvokiamos kultūros (wen) aspektai, ypač vadinamoji “knyginė kultūra”. Konfucianistai kultregeriška veikla stengėsi išsaugoti ankstyvuosius rašytinius paminklus, juose komentavo slypinčias idėjas, gilinosi į įvairias protomokslines, dažniausiai astronomines, astrologines ar meteorologines studijas.
Konfucianizmo virtimą viešpataujančia valstybės ideologija grindė sparčios permainos visose valdymo bei kultūros institucijose, intensyvi švietimo sistemos, filologinės, meninės kultūros plėtotė ir kuriama griežtai reglamentuota valstybinių egzaminų sistema. Juos privalėjo laikyti kiekvienas norintis užimti kokį reikšmingesnį valstybės valdymo postą. Kandidato į valstybinius postus vertinimo metodika buvo sukurta dar IV a. pr. Kr., tačiau egzaminų sistema gyvavo tikriausiai III a. Pr. Kr., nors neginčijami, dokumentais pagrįsti liudijimai apie imperatorių rūmuose įvykusius egzaminus raštu datuojami 165 m. Pr. Kr. Anot istorinių Han epochos analų, imperatoriškasis Kinijos universitetas buvo įkurtas 124 m. pr. Kr., spręsti pribrendusį uždavinį- rengti valdininkus valstybinei tarnybai. Šio tikslo siekė ir visos vėlesnės kinų mokyklos- valstybinės bei privačios. Jos padėjo sukurti Kinijoje unikalų išsilavinusios valstybę valdančios konfucinės biurokratijos sluoksnį. Kaip oficiali valstybės remiama ideologija, konfucianizmas kartu tapo privaloma aukštųjų bei vidurinių visuomenės sluoksnių išsilavinimo dalimi ir darė įtaką įvairioms kinų dvasinės kultūros, socialinio gyvenimo sritims.