Konkurencinis pranašumas tarptautinėje paslaugų prekyboje
5 (100%) 1 vote

Konkurencinis pranašumas tarptautinėje paslaugų prekyboje

Kauno technologijos universitetas

Ekonomikos ir vadybos fakultetas

Tarptautinės ekonomikos ir prekybos katedra

KONKURENCINIS PRANAŠUMAS TARPTAUTINĖJE PASLAUGŲ PREKYBOJE

Tarptautinio verslo ekonomikos ir vadybos kurso projektas

Dėstytojas: doc., dr. V. Snieška

Autorius:

Kaunas, 2001

TURINYS

Įvadas 3

1.Tarptautinė paslaugų prekyba 4

1.1. Santykinio pranašumo teorijos tarptautinėje paslaugų prekyboje 4

1.2. Paslaugos, tinkančios tarptautinei prekybai 5

2. Konkurencinis šalių pranašumas 6

2.1. Konkurencingumo samprata 6

2.2. Nacionalinis konkurencinis pranašumas paslaugų industrijoje 7

2.2.1. Paslaugų reikšmė šalies ekonomikoje 8

2.2.2. Paslaugų poreikio augimas. 9

2.4. Tarptautinė paslaugų konkurencija 10

2.4.1. Tarptautinės paslaugų konkurencijos tipai 10

2.4.2.Paslaugų konkurencijos internacionalizavimas 12

2.4.3. Paslaugų ir pramoninių prekių ryšys 13

2.5. Nacionalinis konkurencinis paslaugų pranašumas 14

3. Konkurencinio pranašumo realizavimo galimybės Lietuvoje 14

3.1. Turizmas 15

3.2. Švietimas ir lavinimas 17

3.3. Transporto ir uosto paslaugos 18

3.4. Kitos paslaugos 19

Išvados ir pasiūlymai 21

Literatūra 23

ĮVADAS

XX – jo amžiaus pabaigoje išsivysčiusių šalių ekonominė struktūra pasikeitė. Šį reiškinį nulėmė paslaugų sektoriaus suklestėjimas ir nuolatos augantys jo tempai. Procesas, prasidėjęs po Pramoninės revoliucijos, sparčiai vystosi ir toliau, skverbdamasis ne tik į naujas paslaugų sritis, bet ir į pramonės šakas. Gamybinės įmonės ne tik gamina produktų, jį parduoda, bet ir stengiasi juo rūpintis popardaviminiame etape. Įmonės teikia priežiūros, remonto ir taip vadinamas “pristatymo į namus” paslaugas, tokiu būdu išlaikydamos susidariusį pirkėjų ratą ir stengdamos išsilaikyti nuolat besikeičiančioje rinkoje, bei laimėti konkurencinę kovą.

Stipri konkurencija tiek pramonės, tiek paslaugų industrijoje verčia firmas ieškoti naujų kontaktų užsienio šalyse ir jose plėsti savo veiklą. Užpildyta vietinė rinka, jau seniai privertė gamintojus ieškoti naujų produkto pardavimo kelių kitose šalyse. Šie veiksniai ir nulėmė tarptautinės prekybos suklestėjimų po Antrojo pasaulinio karo. Dabartiniu metu, šis procesas pastebimas ir paslaugų prekyboje. Išsivysčiusių šalių mokslinė-techninė pažanga, informacijos priemonių įdiegimas, telekomunikacinių ryšių plėtra sudaro palankias sąlygas ne tik tarptautinei prekių, bet ir paslaugų prekybai.

Tačiau greitas paslaugų sektoriaus suklestėjimas ir jo veržimąsis į tarptautinę prekybą iškelia gana rimtų problemų pasaulio ekonomistams. Tarptautinius mainus ekonomistai aiškina santykinio pranašumo teorijos pagrindu, tačiau kyla klausimas, ar ši teorija gali paaiškinti paslaugų tarptautinius mainus? Naujai susiformavęs paslaugų vaidmuo sukelia nemažai keblumų tai aiškinantis.

Vakarų šalyse paslaugų sektorius jau užėmė pirmaujančias pozicijas ir sėkmingai plečiasi toliau. Jo plėtra, be jokios abejonės, pasieks ir Lietuvų, kuri po planinės ekonomikos žlugimo stengiasi atstatyti sugriautų ūkį. Deja, pastaruoju metu, paslaugų sričiai skiriamas nepakankamas dėmesys. Lietuvai nebus lengva konkuruoti su jau santykinį ir konkurencinį pranašumų įgijusiomis pasaulio valstybėmis tokiose paslaugų srityse kaip bankai, ligoninės, draudimo įstaigos, kredito organizacijos, įvairūs remonto darbai ir kitos. Todėl yra labai svarbu sukaupti pakankamai teorinių žinių apie paslaugų sektorių, kurios padėtų išsiaiškinti tarptautinės paslaugų prekybos ypatumus ir surasti bei vystyti Lietuvoje tas paslaugų sritis, kurios potencialiai galėtų įgyti konkurencinį pranašumų kitų šalių atžvilgiu. Paslaugos ir prekyba jomis yra nauja ir mažai tyrinėta sritis ne tik Lietuvoje, kuri jaučia metodologijos , metodinių nurodymų, analizės bei tyrimų trūkumų.

Šio darbo tikslas – remiantis pagrindinėmis tarptautinės prekybos ir santykinio pranašumo teorijomis bei M.E.Porter knygoje “Konkurencinis šalių pranašumas” išdėstyta, konkurencinį pranašumų lemiančia, metodologine medžiaga, išskirti pagrindinius veiksnius , kurie padėtų atskiroms Lietuvos paslaugų šakoms įgyti pranašumų kitų šalių atžvilgiu tarptautinėje paslaugų rinkoje ir vadovaujantis kabinetinių tyrimų metodu atlikti Lietuvos paslaugų sektoriaus apibendrintų tyrimų.

1. TARPTAUTINĖ PREKYBA PASLAUGOMIS

Tarptautinė prekyba suklestėjo po Antrojo Pasaulinio karo. Pajamos iš šios veiklos augo daug sparčiau nei šalių nacionalinės pajamos. Tarptautiniai prekių mainai pasauliniu mastu 1960 metais sudarė 8% visos pridėtinės vertės. Po 30 metų šis skaičius išaugo dvigubai – 16% [Isachsenas I.J,1992,p.210]. Viena pagrindinių suklestėjimo priežasčių buvo Tarptautinės prekybos organizacijos Visuotinio susitarimo dėl tarifų ir prekybos (VSTP) sutarties parengimas, kuris įsigaliojo 1948 m. Prekių mainai tarp šalių paspartėjo padarius muitų nuolaidas ir pašalinus egzistuojančias prekybos kliūtis. Tarptautinės prekybos augimų skatino ir geografinis mainų išplitimas (suaktyvėjo prekyba su kaimyninėmis šalimis), eksporto ir importo santykio pasikeitimas, bei išaugusi paslaugų ir prekių
specializacija.

Pirmieji septyni VSTP turai buvo skirti prekybai prekėmis reguliuoti. Prekybos liberalizavimas VSTP raundų rėmuose prisidėjo prie pasaulinės prekybos spartinimo ir buvo pasaulinės gerovės kilimo priežastis. Tačiau išsivysčiusių šalių ekonominė pažanga, gamybos ir paslaugų internacionalizacija, bei protekcionizmo prasiveržimas sudarė pagrindą naujoms tarptautinėms užduočių sritims, kurios buvo susijusios su tarptautine prekyba paslaugomis. Aštuntasis derybų raundas Punta dėl Este mieste, Urugvajuje, Amerikos prašymu, buvo skirtas susitarimui dėl laipsniško prekybos paslaugomis liberalizavimo.

Šis įvykis, leidžia daryti išvadą, kad susidomėjimas paslaugomis išsivysčiusiose Vakarų šalyse nuolatos auga, o daugelis šiuolaikinių ekonomistų prognozuoja ateitį paslaugų ekonomikai. Tačiau tuo pačiu metu iškyla problema, susijusi su atskirų paslaugų analizės teorijų nebuvimu. Atskirų teorijų prekybai paslaugomis nėra sukurta, o prekybos prekėmis pagrindinės teorijos, kai kurių specialistų nuomone, neatspindi visų iškylančių problemų ir negali būti paslaugų prekybos modeliu.

1.1. Santykinio pranašumo teorijos tarptautinėje paslaugų prekyboje

Firmų sėkmės priežastis tarptautinėje rinkoje dauguma mokslininkų bandė paaiškinti tarptautinės prekybos teorijomis, t.y. klasikine santykinio pranašumo teorija.

Analizuojant tarptautinę paslaugų prekybą susiduriama su keliomis problemomis. Visų pirma, tai klausimas atsirandantis dėl atskiros ir savarankiškos tarptautinės paslaugų prekybos egzistavimo. Ir antra, dėl santykinio pranašumo teorijos, kaip tarptautinės prekybos prekėmis modelio, pritaikymo paslaugoms. Todėl, atsiranda dvi nuomonės, kad santykinio pranašumo teorija netaikoma paslaugoms ir jai priešinga, – pirminė ar modifikuota teorija gali būti taikoma, nagrinėjant paslaugas.

Santykinio pranašumo teorija daro dvi prielaidas tarptautinei paslaugų prekybai atsirasti:

1) Egzistuoja absoliutus tos pačios rūšies prekių kainų skirtumas tarp dviejų šalių, kuris ir lemia prekybinių santykių atsiradimą. Teorijos tikslas yra išsiaiškinti, kokie veiksniai lemia santykinį kainų skirtumą ir suteikia lyginamąjį (santykinį) pranašumą. Šiuo atveju didelę reikšmę turi paklausos ir pasiūlos skirtumai. D.Ricardo teorija teigia, kad tai priklauso nuo nevienodo darbo produktyvumo rodiklio, naudojant skirtingas technologijas gamybos procese. Hekšerio-Olino modelis pirmenybę teikia nevienodam aprūpinimui gamybos veiksniais.

2) Vykstantis tarptautinis darbo pasidalijimas teigiamai veikia pasaulinės gerovės rodiklius.

1.3. Paslaugos, tinkančios tarptautinei prekybai

Auganti paslaugų dalis bendrajame nacionaliniame produkte (BVP) neparodo, ar jos dalyvauja tarptautiniuose mainuose, ar ne. Juose gali dalyvauti ne visos paslaugos. Prie nedalyvaujančių tarptautinėje prekyboje priskiriamos visuomeninės, kai kurių privačių tarnybų teikiamos (avalynės, galanterijos remonto, kirpyklų paslaugos) ir kitos panašaus pobūdžio paslaugos.

Literatūroje pateikiama nemažai tarptautinei prekybai tinkamų paslaugų skirstymų, bei klasifikavimo būdų. Šiame darbe pasinaudosime Stern-Hockman sudaryta klasifikacija [Breuss F, 1990,p.110]:

1. Tiesioginės (grynosios) paslaugos. Ši tarptautinių paslaugų grupė nereikalauja kontakto tarp paslaugos siūlytojo ir jos vartotojo, todėl jai nebūdingas tarptautinis mobilumas. Joms yra priskiriamos telekomunikacinės paslaugos (radijas, televizija, palydoviniai ryšiai). Paslaugų sukurtas produktas vartojamas visame pasaulyje, vartojimo vietoje nedalyvaujant gamintojams.

2. Paslaugos, susijusios su tarptautinėmis paslaugos siūlytojų kelionėmis (į paklausų orientuotos paslaugos). Šio tipo paslaugos atitinka kontaktinių paslaugų pobūdį, kai jų realizacijai svarbu, kad siūlytojo gamybos veiksniai (kapitalas ir darbas) dalyvautų užsienyje ir kurtų paslaugas. Neretai reikalingos ir tiesioginės investicijos, kad kapitalo naudojimas bei kvalifikuotos ir nekvalifikuotos darbo jėgos judėjimas būtų užtikrintas tarptautiniu mastu. Šis paslaugų tipas ypač būdingas daugianacionalinėms įmonėms, kurios paslaugas realizuoja tarptautinėje rinkoje. Reikia pastebėti, kad ne visi gamybos veiksniai dalyvauja užsienio veikloje. Dažnai daugianacionalinių įmonių vadovai pasilieka įmonės centre ir iš ten valdo paslaugas. Taip pat galimas ir laikinas kapitalo veiksnių judėjimas. Šios kategorijos paslaugos suteikiamos užsienio firmoms kaip tarpinis indėlis arba kaip galutinis paslaugų produktas (pavyzdžiui, draudimo paslaugos). Prie jų priskiriamos tarnybos, reikalaujančios žmogaus mąstymo, specialių įgūdžių (inžinerinės pakraipos ir valdymo konsultacijos, bankų ir architektų teikiamos paslaugos). Jos yra susijusios su veiksnių judėjimu ir, specialistų nuomone, labiausiai tinkamos tarptautinei prekybai organizuoti.

3. Paslaugos, susijusios su tarptautinėmis paslaugos pirkėjų kelionėmis (į pasiūlą orientuotos paslaugos). Trečioji paslaugų grupė tai pat priklauso kontaktinėms paslaugoms. Jos yra siūlomos šalyje, kurioje yra apsistojęs paslaugos gamintojas. Tai turizmo paslaugos, įvairių sričių specialistų ruošimo paslaugos (studijos užsienyje), medicininis aptarnavimas bei įvairių kultūrinių renginių organizavimas.

4. Paslaugos, susijusios su
tarptautinėmis paslaugos pirkėjų kelionėmis. Ši paslaugų grupė egzistuoja tuomet, kai gamybos veiksniai ir paslaugos vartotojas kartu keliauja į trečiųjų šalį, kurioje paslauga yra gaminama ir parduodama.

2. KONKURENCINIS ŠALIŲ PRANAŠUMAS

1990 metais Amerikos “The Free Press” leidykla išleido Michael E. Porter knygų “Konkurencinis šalių pranašumas”(M.E.Porter,The Competitive Advantage of Nations, 1990, p.855). Šioje knygoje autorius, pasiremdamas iš 10 pasaulio šalių gautais tyrimo rezultatais, nagrinėja klausimų, kodėl šalys įgyja pranašumą vienoje ar kitoje paslaugų ar pramonės srityje ir laimi konkurencinę kovą. M.E. Porter nagrinėja paslaugų sektoriaus išsiplėtimo priežastis ir gamybinių įmonių tendenciją ne tik gaminti, bet ir teikti paslaugas, susijusias su produkto aptarnavimu ir priežiūra.

Taigi, konkurencinis pranašumas, įgytas kitų šalių atžvilgiu tiek pramonės, tiek paslaugų srityje yra sąlygojamas tam tikrų veiksnių, kurie ir nulemia jo įgijimą.

2.1. Konkurencingumo samprata

Dabartiniu metu pasaulio ekonomistai vis dažniau sprendžia klausimą, kodėl vienos šalys laimi, o kitos pralaimi tarptautinėje konkurencinėje kovoje. Šis klausimas kelia susirūpinimą ne tik šalių vyriausybėms, bet ir industrijai. Rasti atsakymą nėra lengva, kadangi jis turėtų būti nagrinėjamas siauresnėje plotmėje. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti tarptautinių firmų sėkmės ir nesėkmės priežastis, patirtas tam tikrose srityse ir šalyse.

Ne viena šalis bandė išsiaiškinti savo konkurencingumo lygį, remdamasi šiomis prielaidomis:

· Makroekonominio fenomeno prielaida. Jų sąlygoja tokie veiksniai kaip palūkanų normos lygis, šalies balanso deficitas. Tačiau, kai kuriose šalyse gyvenimo lygis nuolatos kyla, nepriklausomai nuo biudžeto deficito (Japonija, Italija, Korėja) ir aukštų palūkanų normų.

· Pigios ir gausios darbo jėgos prielaida. Prielaida nepasitvirtina Vokietijoje, Šveicarijoje bei Švedijoje. Šiose šalyse vyrauja dideli atlyginimai, tačiau jaučiamas darbo jėgos trūkumas. Japonijos pavyzdys rodo, kad nors šalyje vyrauja maži atlyginimai bei darbo jėgos perteklius, tačiau su darbo stokos problemomis buvo susiduriama tol, kol nebuvo automatizuota didžioji darbo vietų dalis.

· Gamtinių išteklių prielaida. Vyrauja nuomonė, kad konkurencingumas priklauso nuo šalies viduje turimų gamtinių išteklių įvairovės ir kiekio. Tačiau tuomet, ši prielaida nepasiteisina tokiose šalyse kaip Vokietija, Šveicarija, Japonija, kuriose gamtiniai ištekliai riboti, o didžioji žaliavos dalis yra importuojama.

· Vyriausybinės politikos prielaida. Konkurencingumas yra siejamas ir su vyriausybės taikoma politika, jos uždaviniais, eksporto ir subsidijų rėmimu ir su kitais reikalavimais. Nuomonė, kad tai yra sėkmės priežastis nėra visiškai teisinga, bei visuomet pasitvirtinanti. Turimi pavyzdžiai rodo, kad dažnai vyriausybinis kišimasis gali būti nesėkmės priežastimi. Pavyzdžiui, Japonijos vyriausybės daroma įtaka Japonijos aviacijos pramonei, programinės įrangos srityse neleido šaliai užimti aukštų tarptautinių pozicijų.

· Darbo organizavimo ir valdymo prielaida. Ši prielaida vėlgi negali tiksliai nusakyti konkurencingumo lygio šalyje, kadangi kiekvienai pramonės šakai reikalingas kitoks valdymo metodas. Be to, kiekviena šalis turi savitą ir tik jai būdingą valdymo stilių ir metodus. Tyrimais įrodyta, kad japoniškoji valdymo teorija (W.Ouchi teorija’Z’) netinka amerikietiškojo tipo organizacijai. Todėl taikyti vienodą valdymo metodą visose industrijos srityse ir įvairiose šalyse nebūtų tikslinga ir visuomet sėkminga.

Išvardintos prielaidos nesuteikia galimybės atskleisti konkurencingumo priežasčių ir paaiškinti firmų sėkmės paslapčių. Jos yra tik kaip priemonė, kuri padeda aiškintis reiškinį, tačiau neduoda konkretaus atsakymo.

Norint atskleisti tikrąsias konkurencingumo priežastis, visų pirma reikalinga apibrėžti konkurencingumo sąvoką [M.E.Porter,1995,p.6]. Ji suprantama plačiau nei vien kaip ekonominė gerovė. Šalies gyventojų gerovė kyla ne dėl konkurencingumo, bet dėl produktyvumo rodiklių. Šis rodiklis parodo, kaip efektyviai šalis sugeba panaudoti turimus išteklius bei kapitalą. Produktyvumas – tai darbo ar kapitalo kiekis, sunaudotas produkto ar paslaugos gamybos procese. Jis priklauso nuo produkto kokybės, savybių ir pasiekto efektyvumo laipsnio, jį gaminant. Kuo produktyvumo rodiklis šalyje aukštesnis, tuo aukštesnis pragyvenimo lygis, kadangi mažesnių kapitalo sąnaudų dėka didinami darbuotojų atlyginimai. Žmonės gali daugiau laiko skirti laisvalaikiui, socialinė gyventojų padėtis gerėja. Kartu yra patenkinamas ir saugumo poreikis. Produktyvumo rodiklis atspindi ekonominę šalies situacijų ir jos sugebėjimų konkuruoti tarptautinėje prekių ir paslaugų rinkoje.

Tarptautinė prekyba, užsienio investicijos suteikia galimybę produktyvumo rodiklį padidinti, atsisakant nuomonės, kad šalis turi gaminti visų rūšių prekes ir paslaugas. Ji turėtų specializuotis tose industrijos srityse ir atskiruose jos segmentuose, kuriuose yra santykinai produktyvesnė, o importuoti tas prekes ir paslaugas, kurios šalies viduje yra mažiau produktyvios nei užsienio konkurentų.

Šalis, kurioje steigiami užsienio firmų filialai
kuriamos bendros įmonės, taip pat turi galimybę padidinti produktyvumą. Jos eksportas padidėja, gaunamas pelnas, kuris grįžta į šalį ir padidina valstybės nacionalines pajamas. Japonijos įmonės įkūrė daug savo filialų Korėjoje, Taivanyje, Hong Konge bei Tailande. Tokiu būdu, abi šalys pasiekė savo tikslus ir pagerino ekonominius rodiklius.

Tačiau reikia pabrėžti, kad tarptautinės prekybos ir užsienio investicijų daromas poveikis šaliai gali būti ir žalingas. Augantys tarptautinės konkurencijos tempai kelia ir produktyvumo rodiklio normą. Todėl tam, kad mažiau ekonomiškai stipri šalis galėtų konkuruoti, ji turi pasiekti užsienio konkurentų lygį, o tai padaryti dažnai yra tiesiog neįmanoma.

Apibendrinant konkurentinės šalies sąvokos apibrėžimą, reikia pabrėžti, kad nei viena šalis negali turėti konkurencinio pranašumo visose industrijos srityse. Norint įgyti konkurencinį pranašumą, reikia susikoncentruoti tik tose srityse, kuriose šalis yra produktyvi. Taigi, firmų sėkmės priežastys tarptautinėje rinkoje glūdi šalies sugebėjime efektyviai panaudoti darbo ir kapitalo išteklius. Kuo efektyviau šie veiksniai yra panaudojami, tuo šalis įgyja stipresnę padėtį ir gali konkuruoti tarptautiniu mastu.

2.2. Nacionalinis konkurencinis pranašumas paslaugų industrijoje

Tarptautinė konkurencija aktyviausiai pasireiškia pramoninių (gamybinių) prekių rinkoje. Automobiliai, video aparatūra, įvairūs įrengimai yra nauji tarptautinės rinkos simboliai. Pokariniu laikotarpiu pramoninių prekių prekyba auga daug spartesniais tempais nei pasaulinis bendrasis nacionalinis produktas (BVP), o statistiniai duomenys rodo, kad pramoninės prekės sudaro didesniąją visos prekybos dalį. Todėl dažniausiai yra diskutuojama apie pranašumą, įgyjamą pramoninių prekių rinkoje, o ne paslaugose.

Dabartiniu metu, paslaugų vaidmuo smarkiai išaugo. Finansinių, pervežimo ir komunikacinių paslaugų vystymasis yra Pramoninės revoliucijos pasekmė, nors konkurencija paslaugų sektoriuje tarptautiniu mastu vyko nuolat. Jau XX amžiaus pradžioje kompanijos konkuravo turizmo, draudimo, laivininkystės ir kitose paslaugų srityse. Beje, ilgą laiką paslaugos tarnavo šalies vidaus poreikiams, o prekyba jomis buvo santykinai maža.

Požiūris į paslaugas smarkiai pasikeitė. Paslaugų sektorius auga proporcingai šalies ekonomikos augimui visose išsivysčiusiose šalyse. Tik dabar įvairių šalių vyriausybės pradeda žiūrėti į paslaugas kaip į svarbų ekonominį elementą. Tarptautinė paslaugų konkurencija turi tendenciją didėti. Tokios didelės tarptautinės kompanijos kaip McDonald’s ir Servicemaster (JAV), Saatchi & Saatchi ir Hawley Group (Dž.Britanija), Adia (Šveicarija) ir International Service System (Danija) plečia savo veiklą. Turimi valstybinės statistikos duomenys rodo, kad tarptautinės konkurencijos mastas yra kur kas didesnis nei pateikiama statistinėse išvadose.

Paslaugų ir pramoninių prekių nacionalinis konkurencinis pranašumas įvairiose šalyse skiriasi. Šveicarijos firmos pirmauja bankinių, logistinių, laikinosios pagalbos, konsultavimo ir kvalifikacijos kėlimo paslaugų srityse. Didžiosios Britanijos firmos pirmaujančias pozicijas užima draudimo, aukcionų organizavimo, pinigų valdymo bei konsultavimo srityse. Švedų firmos yra pranašesnės už kitas, teikiant laivininkystės ir aplinkos apsaugos inžinerines paslaugas. Singapūro firmos turi stiprias pozicijas laivų remonto, avialinijų, uostų aptarnavimo srityje. Amerikos kompanijos pirmauja viešbučių valdymo, apskaitos, reklamos ir kitų plačiai paplitusių paslaugų srityje. Tačiau tokios ekonomiškai stiprios šalys kaip Vokietija, Japonija ir Italija užima tik keletą pirmaujančių pozicijų tarptautinėje paslaugų rinkoje, nors turi plačiai šalies viduje išvystytų paslaugų tinklų (M.E.Porter, 1990, p.255). Dėl nuolatinio konkurencijos augimo, paslaugos sudėtingėja, o nacionalinio konkurencinio pranašumo įgijimas turi didžiulę reikšmę visoms šalims ir jose esančioms firmoms.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2765 žodžiai iš 8759 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.