Konstitucijos paskirtis
5 (100%) 1 vote

Konstitucijos paskirtis

TURINYS

TURINYS 1

Įvadas 2

1. Pirmosios konstitucijos 3

2. Konstitucijų paskirtis 8

3. Konstitucionalizmas Lietuvoje 12

4 Konstitucinė priežiūra 18

IŠVADOS 22

Įvadas

Šio darbo tikslas yra išsiaiškinti Konstitucijos paskirtį. Valstybės konstitucijos skiriasi pagal savo turinį, o tai priklauso nuo valdžios kilmės, politinio režimo, istorinių sąlygų ir panašiai. Mūsų šimtmečio pradžioje G. Jelinekas apibrėžė konstituciją kaip “teisinių teiginių visumą, nustatančią svarbiausius valstybės organus, jų funkcijų atlikimo tvarką, tarpusavio santykius ir kompetenciją, o taip pat principinę individo padėtį valstybinės valdžios atžvilgiu”. 1862m. F.Lasalis (Lassalle) kalboje “Apie konstitucijos esmę” pažymėjo, kad “Pagrindinis įstatymas turi būti gilesnis už visus kitus įstatymus ir turi kitiems įstatymams tarnauti pagrindu. Pagrindinis įstatymas, tokiu būdu, yra visų kitų įstatymų šaltinis; jis visuose įstatymuose vienu ar kitu būdu turi atsispindėti. Rašytinė konstitucija tik tada ilgaamžė ir svarbi, jei tiksliai atspindi šalies visuomeninių jėgų santykį”. Politologijos mokslas konstitucijai skiria politinių santykių reguliatoriaus vaidmenį. Konstitucijos svarbesnį vaidmenį vaidina stabiliose visuomenėse, nes konstitucinės normos aprėpia visas politinių institutų ir politinės veiklos sferas. Tokiose visuomenėse politinis gyvenimas, kaip taisyklė, teka konstituciniuose rėmuose.

1. Pirmosios konstitucijos

Pagrindiniai valstybės valdžios principai atsispindi konstitucijose – pagrindiniuose įstatymuose, kurie yra svarbiausias valstybinės teisės šaltinis. Valstybinė teisė reguliuoja visuomenės santykius, susijusius su valstybės valdžios įgyvendinimu.

Konstitucja – vieningas pagrindinis normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių normatyvinių teisinių aktų visuma, fiksuojanti valstybės gyvenimo pagrindus. Konstitucinės teisės normos turi kitų teisės normų atžvilgiu aukščiausią galią, nustato piliečių teises, pareigas, laisves, valstybės tikslus,įtvirtina politikos pagrindus. Konstitucijos kaip pagrindinis valstybės įstatymas – santykinai naujas reiškinys. Tiesa, terminas „konstitucija“ (lot. konstitutio – nustatymas) yra amžių istorijos produktas. Romėnų teisėje konstitucijos vardu buvo pažymimi imperatoriaus išleisti įstatymai bei įstatymų rinkiniai (Codex Constitutionum, novellae constitutiones). Įvairūs imperatoriaus nurodymai principiato ir imperijos laikais buvo skirstomi į ediktus (jų tikslas buvo ne tiek nustatyti teisines normas, kiek įgyvendinti galiojančias), mandatus (instrukcijos provincijų valdininkams tvarkos, normų, įvairių problęmų sprendimo klausimais), dekretus (betarpiški imperatoriaus kaip pirmos instancijos sprendimai arba apeliacijos į teismų priimtus sprendimus), reskriptai (imperatoriaus atsakymai magistratams arba besiginčijančioms pusėms). 1164 m. Anglijoje priimtas Klorendono konstitucinis aktas, kuriuo bandyta reglamentuoti civilines ir bažnytines jurisdikcijos ribas. Popiežius pagrasino karaliaus Henriko II atskyrimu nuo bažnyčios. Karalius, veikiamas visuomenės nuomonės ir bažnyčios, buvo priverstas atsisakyti Klarendono nutarimų ir bažnyčios teisių reformos. Lietuvos Statutas (tiksliau trys – 1529, 1566, 1588 m.) yra XVI a. didingos epochos Lietuvos valstybės istorijoje reikšmingiausias teisės bei kultūros paminklas. Tai buvo savo epochos teisynas. Minėti teisės aktai vėliau tapo tam tikru atsparos tašku XVIII a. konstitucijoms. Jos atsirado XVIII a. pab. kaip revoliucijų, nepriklausomybės karų, kovos prieš feodalinį absoliutizmą padarinys.

Konstitucijos būna rašytinės ir nerašytinės. Jos skirstomos į lanksčias ir nelanksčias. Pirmosios gali būti keičiamos ir papildomos be ypatingų procedūrinių sunkumų. Nelanksčioms konstitucijoms keisti ir pildyti reikalinga išskirtinė tvarka: tautos atsiklausimas, referendumas, kvalifikuota seimo ar nepaprasto susirinkimo deputatų balsų dauguma. Nelanksčios konstitucijos gali būti socialinių sprogimų priežastimi. Pasikeitus socialiniam šalies jėgų santykiui konstitucija turi būti keičiama. Rašytinės konstitucijos susideda iš vieno (daugelyje šalių) arba kelių Suomijoje, Švedijoje) konstitucinių įstatymų, susisteminančių visas konstitucines normas. Pirmoji rašytine konstitucija – 1787 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija. Vieningos 13 nedidelių valstybių jungiančios federacines respublikos konstitucijos priėmimas – neatsitiktinis aktas: jis buvo apspręstas realių ekonominių, politinių, socialinių, ideologinių visuomenės reikmių. Konventas susirinko 1787 m Filadelfijoje pertvarkyti konfederacijos straipsnius. Šiame dokumente buvo įtvirtinti 1775-1783m. Nepriklausomybės karo iškovojimai, nustatyta buvusių anglų kolonijų Šiaures Amerikoje respublikos forma ir paskelbta konfederacinė valstijų sąjunga. Konventas priėmė absoliučiai naują dokumentą – konstituciją. 55-ių delegatų tarpe buvo įžymūs to meto valstybės veikėjai, mokslininkai, filosofai, teisininkai, jų tarpe: Džordžas Vašingtonas (Washington), Aleksandras Hamiltonas (Hamilton), Bendžeminas Franklinas (Franklin), Džeimsas Madisonas (Madison), Edmundas Randolfas (Randolf), Džeimsas Vilsonas (Wilson). JAV istorikai, tame tarpe ir šiuolaikiniai, pripažįsta, kad antrą kartą surinkti tokios
sudėties kolegiją būtų neįmanoma.

Valdžios išskaidymo teorija, kurią išrutuliojo XVII-XVIII a. Europos politinės minties atstovai, buvo nukreipta prieš feodalinio absoliutizmo santvarką, kurioje visas valdymo funkcijas vykdė monarchas. JAV ši teorija įgavo naują skambesį, nes nustyatė valdžios koncetracijos vienose rankose ribas ir iki minimumo sumažino galimybę radikaliems elementams užgrobti šalies valdymo svertus. Naujos konstitucinės sistemos pagrindu tapo trys pagrindiniai politiniai-teisiniai principai – valdžios išskaidymas, federalizmas ir teisinė konstitucinė priežiūra. Valdžios išskaidymo principas tarnauja trijų valstybinės valdžios šakų: įstatymo leidimo, vykdomosios ir teisminės valdžių organizacinės nepriklausomybės užtikrimmui bei atitinkamų funkcijų atskyrimui. Federaliniu lygiu šios valdžios šakos yra atstovaujamos Kongreso Prezidento ir Aukščiausiojo Teismo. Santykinai savarankiškų aukščiausios valdžios organų egzistavimas užtikrina JAV valstybinės santvarkos demokratinius pradus kaip tik “stabdžių ir atsvarų” mechanizmo dėka.

JAV Konstitucija nustatė demokratinį federalizmą, tai yra griežtą Sąjungos ir federacijos subjektų – valstijų kompetencijos ribų atskyrimą. Amerikos federalizmas nuėjo ilgą ir sudėtingą vystymosi kelią, kurį lydėjo kova tarp separatizmo ir centralizmo. JAV sudaro 50 valstijų ir federalinė Kolumbijos apygarda, kurioje yra šalies sostinė Vašingtonas.

Konstitucinė priežiūra skirta dviejų kitų valdžios “šakų” priimamų įstatymų ir aktų atitikimo konstitucijai nustatymui. Aukščiausiasis teismas peržiūri priimtus įstatymus ir gali paskelbti juos nekonstituciniais. Ši teismo funkcija nenumatyta JAV Konstitucijoje ir jos pataisose,bet įgyta praktinėje veikloje.

Delaverio, Džordžijos ir Nju Džersio valstijose konstitucija buvo priimta vienbalsiai. Keturios valstijos ją ratifikavo vėliau, o šešių valstijų konventai reikalavo įtraukti Teisių bilį.

Konstitucijos I, II, III straipsniai paskirstė kompetenciją federaliniu lygiu (horizontaliai), I ir IV straipsniai tarp sąjungos ir valstijų (vertikaliai), V straipsnis nustatė keitimo tvarką, VI – įvairiaplanis, VII nustatė įsigaliojimo tvarką.

Pataisų priėmimo procedūra yra gana sudėtinga, todėl papildymų imamasi tik privertus politinėms aplinkybėms. Juridiškai konstitucija lieka nepakitus. Konstituciniai pakeitimai įgyvendinami kitais būdais: teismo aiškinimais, kongreso įstatymų aktais, politine praktika ir panašiai. Daugelis JAV politinės sistemos institutų nenumatyti konstitucijoje, bet jie funkcionuoja valstybinės valdžios praktikoje. JAV Konstitucijos V straipsnis skelbia: jeigu du trečdaliai Rūmų narių laikys būtinu, Kongresas gali pats priimti veikiančios Konstitucijos pataisas arba dviejų trečdalių valstijų įstatymų leidimo susirinkimų reikalavimu sušaukti Suvažiavimą. Pataisos abiem atvejais, kaip Konstitucijos dalis, įgaus jėgą ir reikšmę, jei jas ratifikuos trijų ketvirtadalių valstijų įstatymų leidimo susirinkimai arba trijų ketvirtadalių valstijų suvažiavimai, žiūrint kokią iš tų dviejų ratifikavimo tvarkų pasiūlys Kongresas. Tačiau jokia pataisa, priimta iki 1808 m., negali kaip nors liesti straipsnio 9 skyrio 1 ir 4 paragrafus, ir nė viena valstija be savo sutikimo negali prarasti lygų su kitais balsą Senate.

1789 m. Kongresas Konstituciją papildė dešimčia pataisų – Teisių biliu. Dvi pataisos – Kongreso narių skaičiaus ir senatorių bei atstovų atlyginimo padidinimo – buvo atmestos. Šis bilis paskelbė demokratines laisves: žodžio, spaudos, susirinkimų. Jis užtikrino demokratinius teisės principus.

JAV buvo pasiūlyta apie 10 tūkst. Konstitucijos pataisų, bet tik 33 perduotos ratifikavimui, o 26 priimtos. Kai kurios valstijos neratifikavo atskirų pataisų iki šių dienų: Nju-Džersio ir Pensilvanijos valstijos neratifikavo XI pataisos; Masačūsetso valstija pritarė XII pataisai tik 1961 m., nors ji priimta 1804 metais; Džordžijos, Konektikuto, Masačūsetso valstijos Teisių bilį ratifikavo jo priėmimo 150-mečiui – 1939m. kovo-balandžio mėn.

Pagrindiniai valstijų įstatymai pripažįsta federalinės konstitucijos viršenybę. Kalifornijos konstitucijos 1 straipsnio 3 skyriuje teigiama: “Kalifornijos valstija yra nedaloma Amerikos Sąjungos dalis ir Jungtinių Valstijų Konstitucija yra šalies aukščiausias įstatymas”. Valstijų konstitucįjos panašios į šalies konstituciją, bet didesnės apimties. JAV konstitucįją sudaro apie 10 tūkst, Alabamos – 172 tūkst., Niujorko – 80 tūkst. žodžių. Keturių valstijų konstitucijos mažesnės apimties. 19 valstijų turėjo tik po vieną konstituciją, o Masačusetso galioja nuo 1780 metų. Luizianos valstijoje nuo 1983 m. gruodžio 31 d. galioja vienuoliktas pagrindinis įstatymas, Džordžijos – dešimtasis. Šeštoje Alabamos konstitucijoje pataisos priimamos referendumu, 17-oje valstijų – rinkėjų (nuo 3 iki 20 proc.) iniciatyva, 15-oje valstijų pareigūnai atšaukiami pasirašius peticiją.

Europoje pirmosios_konstitucijosbuvo priimtos 1791 metais: gegužės 3 d Lekijos ie Lietuvos valstybėse, rugsėjo 13 d. – prancūzijoje. Gegužės 3 d. Konstitucijoje garantuojama turtingiems miestiečiams nobilitacijos (pareigų paaukštinimas) teisė, atimta iš bežemių bajorų teisė dalyvauti seimeliuose. Ši
konstitucija keitė valstybės politinę struktūrą. Buvo siekiama sukurti vieningą Lenkiją su centralizuota valdžia pagal prancūzų švietėjo Š.L.Monteskje (de la Brede et de Montesquiem) siūlomą principą, valdžią padalijant tarp įstatymų leidimo, vykdomųjų ir teismo organų. Lietuva kaip Lenkijos sudėtinė dalis konstitucijose neminima. Vyriausioji valdžia buvo atiduota Seimui, panaikinta liberum veto teisė, sumažinta Senato reikšmė, įvedami miesto atstovai į Seimą. Vykdomoji valdžia priklausė karaliui ir ministrų kabinetui. Karaliaus vardu turėjo būti skelbiami teismo sprendimai. Pagrindiniai Ketverių metų seimo įstatymai rėmėsi Liublino unijos aktu. Bendrose visai valstybei komisijose paliktas Lietuvaijos atstovų ekvivalentas. Konstitucijos kūrėjus veikė Didžiosios prancūzų revoliucijos bei švietimo epochos idėjos. 1795 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybė trečią kartą buvo padalinta tarp Austrijos, Rusijos, Prūsijos ir galutinai likviduota. Taigi gegužės 3d. Konstitucija liko neįgyvendinta.

Prancūzijos Nacionalinio steigiamojo susirinkimo 1789m. Rugpjūčio 26 d. priimta “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija” – būsimosios konstitucijos įvadas. Septyniolika deklaracijos straipsnių plačiai atspindėjo švietimo epochos propaguotos prigimtinės žmonių teisės. Beje, tik 1946 m. Ketvirtosios respublikos konstitucija legalizavo šį aktą. Preambulėje nurodoma jog prancūzų tauta “iškilmingai patvirtina žmogaus ir piliečio teises, nušviestas 1789 m. teisių Deklaracijoje”. Tarp kitko, Deklaracija minima 1963 m. Senegalo ir 1962 m. Čado respublikų konstitucijose.

1791m. rusėjo 13 d. Steigiamasis susirinkimas baigė rengti konstituciją kuri įvedė konstitucinę monarchiją. Įstatymų leidimo valdžia buvo atiduota ministrams. Katalikų bažnyčia privalėjo tarnauti valstybei įvedus “civilinę dvasininkijos padėtį”, t.y. kunigai ir vyskupai buvo piliečių renkami ir gaudavo atlyginimą iš valstybės bei turėjo prisiekti būti ištikimais konstititucijai. Susirinkimui įvedus cenzinę ir dviejų pakopų rinkimų sistemą, deputatus rinko iš viso 50 tūkst. rinkėjų. Konstitucija negaliojo Prancūzijos kolonijose ir jose nebuvo panaikinta vergovė.

XVIII a. pabaigos pirmosios rašytinės konstitucijos palyginus demokratiškos, o daugelis konstitucijų teiginių progresyvūs ir net dabar išlaiko demokratinę formą.

Nerašytinės konstitucijos (Didžioji Britanija, Naujoji Zelandija) susideda iš daugelio įstatymų, konstitucinių papročių ir precedentų. Kai kurie politologai mano, kad rašytinės konstitucijos per pastaruosius du šimtus metų buvo priimamos tam tikrais istorinių lūžių momentais, o Didžiojoje Britanijoje nuo 1688 m. esminių sukrėtimų neįvyko. 1679m. Habeas Corpus Act ir 1689m. Teisių bilis – konstitucijos užuomazgos. Teisių bilyje aiškiai nustatytos konstitucinės parlamento valdžios garantijos: apribota karaliaus kompetencija įstatymų leidyboje, finansų, teismo ir karinėje srityse, patvirtintas protestantizmo viešpatavimas, nustatytos parlamentinės laisvės, tai yra reguliarus parlamento šaukimas, rinkimų, deputatų diskusijų laisvė. Teisių bilis juridiškai įtvirtino įvykusį valstybės perversmą (Jokūbo II nuvertimą ir Vilhelmo III karaliavimo pradžią). Perversmas galutinai likvidavo absoliutizmą ir politikoje įtvirtino XVII a. vidurio revoliudjos pasiekimus. Po Teisių bilio buvo priimta eilė konstitucinių aktų. 1701m. priimtas “Santvarkos aktas” – Sosto paveldėjimo įstatymas – garantavo sosto paveldėjimą protestantų atstovui. Didžiojoje Bntanijoje (1707m. Anglijos-Škotijos unija) formavosi aiški atskirų grandžių valstybės valdymo sistema. VIII a. Hanoverių dinastijos karaliai palaipsniui vykdomąją valdžią perleido vyriausybei, kuri išsiskyrė iš slaptosios tarybos prie karaliaus ir virto parlamentui atskaitingu organu. Šalyje formavosi politinės praktikos tradicija ir precedentai, kurie tapo parlamentinės sistemos atributais. Partijos lyderis vadovavo ministrų kabinetui, t.y. įsitvirtino premjeriškumo principas. Kabinetas atsistatydindavo, kai partija bendruomenių rūmuose netenkdavo daugumos. Socialiniai pokyčiai reikalavo konstitucijos papildymų ir pakeitimų. Papildymai buvo atliekami be aiškaus sisteminimo: fiksuojamos politinio gyvenimo realijos arba adaptavosi nauji papročiai, kurių dalis gavo konstitucinių susitarimų ar konvencijų statusą. Anglijos Konstitucijos originalumas glūdi tame, jog valstybės organų kompetencija nustatyta ne tik statutuose, bet labai dažnai ir konstituciniuose susitarimuose. Joje nėra valstybės konvencijos (lot. conventio – susitarimas, sutartis), bet yra konkretus Karūnos egzistavimo faktas. Nėra apibrėžtos ir teisinės Karūnos veiklos ribos, bet ji negali veikti “neteisingai”. Teoriškai monarchas yra vykdomosios, teisminės valdžios, bažnyčios galva, ginkluotųjų pajėgų vadas, sudėtinė įstatymų leidimo dalis, bet faktiškai tuos įgaliojimus turi vyriausybė. Europoje yra 11 monarchų (Danija, Ispanija, Olandija, Norvegija, Švedija ir kt.) bei 5 pretendentai į Albanijos, Bulgarijos, Rumunijos, Rusijos, Serbijos sostus. Minėti konstituciniai susitarimai atsiranda verčiant tarptautinės kovos aplinkybėms. Tam tikrą vaidmenį vaidina ir egzistuojančios praktikos lėta evoliucija. Niekas negali pakeisti konstitucinio papročio, nes nėra
kontroliuojančio organo. Parlamentas – suvereniteto saugotojas – gali bet kada pasiūlyti naųją, panaikindamas seną taisyklę. Nėra tikslios konstitucinių susitarimų apskaitos, bet manoma, kad parlamento aktų konstituciniais klausimais yra apie 4 tūkstančiai. Kai kurie parlamento aktai yra grynai konstituciniai (1911 m. ir 1949 m. Parlamento aktai, 1949, 1969, 1974 metų rinkimų teisės įstatymai, 1975, 1985 metų savivaldos aktai). Didžiosios Britanijos Konstitucijos ypatybės – lankstumas, konstitucinės priežiūros ordanų nebuvimas. Mokslininkų juristų apibendrinantys darbai, konstitucijos rašytinių ir nerašytinių normų analizė pripažinta konstitucinės teisės šaltiniais. Didžiojoje Britanijoje nepriimtas specialus žmogaus Teisių bilis.

Didžiosios Britanijos Konstitucija laikoma nerašytine ne tik dėl to, jog ji nebuvo susisteminta viename akte. Konstitucija susideda iš dviejų dalių – rašytinės ir nerašytinės. Rašytinę dalį sudaro parlamento konstitucinio pobūdžio aktai. Konstituciniai teismo precedentai formaliai yra rašytiniai, bet doktrina juos priskiria nerašytinės teisės daliai. Rašytiniais aktais laikomi tik tie, kuriuos formaliai priima parlamentas, ir nesvarbu, fiksuoti jie popieriuje ar ne. Nerašytiniais lieka tie įstatymai, kurių nepriiminėja parlamentas.

Nerašytinei konstitucijai priskiriami niekur juridiškai nefiksuoti konstituciniai susitarimai, reguliuojantys svarbiausius valstybinio gyvenimo klausimus. Paprotinės teisės sistema reguliuoja ministrų skyrimą, kolektyvinę kabineto atsakomybę, parlamento paleidimą, tarptautinių sutarčių sudarymą karo paskelbimą. Pariamento suverenitetas – taip pat paprotinės teisės principas. Taigi Didžiojoje Britanijoje paprotinė teisė iš esmės yra konstitucinės teisės pagrindas

Rašytinės nekodifikuotos konstitucijos neturi straipsnių išdėstymo logikos. Švedijos rašytinė nekodifikuota konstitucija susideda iš trijų aktų: 1974m. Valdymo formos, 1810m. Sosto paveldėjimo ir 1974m. Spaudos laisvės aktų. Konstitucinis yra ir 1974m. Rigstago aktas. Tačiau Šiuose įstatymuos neatsispindi rinkimų, vietinės savivaldos klausimai.

2. Konstitucijų paskirtis

Valstybės konstitucijos skiriasi pagal savo turinį, o tai priklauso nuo valdžios kilmės, politinio režimo, istorinių sąlygų ir panašiai. Mūsų šimtmečio pradžioje G. Jelinekas apibrėžė konstituciją kaip “teisinių teiginių visumą, nustatančią svarbiausius valstybės organus, jų funkcijų atlikimo tvarką, tarpusavio santykius ir kompetenciją, o taip pat principinę individo padėtį valstybinės valdžios atžvilgiu”. 1862m. F.Lasalis (Lassalle) kalboje “Apie konstitucijos esmę” pažymėjo, kad “Pagrindinis įstatymas turi būti gilesnis už visus kitus įstatymus ir turi kitiems įstatymams tarnauti pagrindu. Pagrindinis įstatymas, tokiu būdu, yra visų kitų įstatymų šaltinis; jis visuose įstatymuose vienu ar kitu būdu turi atsispindėti. Rašytinė konstitucija tik tada ilgaamžė ir svarbi, jei tiksliai atspindi šalies visuomeninių jėgų santykį”.Politologijos mokslas konstitucijai skiria politinių santykių reguliatoriaus vaidmenį. Konstitucijos svarbesnį vaidmenį vaidina stabiliose visuomenėse, nes konstitucinės normos aprėpia visas politinių institutų ir politinės veiklos sferas. Tokiose visuomenėse politinis gyvenimas, kaip taisyklė, teka konstituciniuose rėmuose. Lanksčios konstitucijos leidžia greičiau prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų. Šveicarijos konstitucija nuo 1874 m. pildyta ir taisyta daugiau kaip 70 kartų, o Prancūzijoje priimta 16 naujų konstitucijų. Konstitucijos stabilumo negalime laikyti konservatyvizmu, nes valstybių konstitucinėje praktikoje nėra objektyvių kriterijų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad viena konstitucija yra konservatyvi, o kita – nekonservatyvi.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2664 žodžiai iš 8365 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.