Konstitucijos paskirtis
5 (100%) 1 vote

Konstitucijos paskirtis

112131415161

TURINYS

TURINYS 1

Įvadas 2

1. Pirmosios konstitucijos 3

2. Konstitucijų paskirtis 8

3. Konstitucionalizmas Lietuvoje 12

4 Konstitucinė priežiūra 18

IŠVADOS 22

Įvadas

Šio darbo tikslas yra išsiaiškinti Konstitucijos paskirtį. Valstybės konstitucijos skiriasi pagal savo turinį, o tai priklauso nuo valdžios kilmės, politinio režimo, istorinių sąlygų ir panašiai. Mūsų šimtmečio pradžioje G. Jelinekas apibrėžė konstituciją kaip “teisinių teiginių visumą, nustatančią svarbiausius valstybės organus, jų funkcijų atlikimo tvarką, tarpusavio santykius ir kompetenciją, o taip pat principinę individo padėtį valstybinės valdžios atžvilgiu”. 1862m. F.Lasalis (Lassalle) kalboje “Apie konstitucijos esmę” pažymėjo, kad “Pagrindinis įstatymas turi būti gilesnis už visus kitus įstatymus ir turi kitiems įstatymams tarnauti pagrindu. Pagrindinis įstatymas, tokiu būdu, yra visų kitų įstatymų šaltinis; jis visuose įstatymuose vienu ar kitu būdu turi atsispindėti. Rašytinė konstitucija tik tada ilgaamžė ir svarbi, jei tiksliai atspindi šalies visuomeninių jėgų santykį”. Politologijos mokslas konstitucijai skiria politinių santykių reguliatoriaus vaidmenį. Konstitucijos svarbesnį vaidmenį vaidina stabiliose visuomenėse, nes konstitucinės normos aprėpia visas politinių institutų ir politinės veiklos sferas. Tokiose visuomenėse politinis gyvenimas, kaip taisyklė, teka konstituciniuose rėmuose.

1. Pirmosios konstitucijos

Pagrindiniai valstybės valdžios principai atsispindi konstitucijose – pagrindiniuose įstatymuose, kurie yra svarbiausias valstybinės teisės šaltinis. Valstybinė teisė reguliuoja visuomenės santykius, susijusius su valstybės valdžios įgyvendinimu.

Konstitucja – vieningas pagrindinis normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių normatyvinių teisinių aktų visuma, fiksuojanti valstybės gyvenimo pagrindus. Konstitucinės teisės normos turi kitų teisės normų atžvilgiu aukščiausią galią, nustato piliečių teises, pareigas, laisves, valstybės tikslus,įtvirtina politikos pagrindus. Konstitucijos kaip pagrindinis valstybės įstatymas – santykinai naujas reiškinys. Tiesa, terminas „konstitucija“ (lot. konstitutio – nustatymas) yra amžių istorijos produktas. Romėnų teisėje konstitucijos vardu buvo pažymimi imperatoriaus išleisti įstatymai bei įstatymų rinkiniai (Codex Constitutionum, novellae constitutiones). Įvairūs imperatoriaus nurodymai principiato ir imperijos laikais buvo skirstomi į ediktus (jų tikslas buvo ne tiek nustatyti teisines normas, kiek įgyvendinti galiojančias), mandatus (instrukcijos provincijų valdininkams tvarkos, normų, įvairių problęmų sprendimo klausimais), dekretus (betarpiški imperatoriaus kaip pirmos instancijos sprendimai arba apeliacijos į teismų priimtus sprendimus), reskriptai (imperatoriaus atsakymai magistratams arba besiginčijančioms pusėms). 1164 m. Anglijoje priimtas Klorendono konstitucinis aktas, kuriuo bandyta reglamentuoti civilines ir bažnytines jurisdikcijos ribas. Popiežius pagrasino karaliaus Henriko II atskyrimu nuo bažnyčios. Karalius, veikiamas visuomenės nuomonės ir bažnyčios, buvo priverstas atsisakyti Klarendono nutarimų ir bažnyčios teisių reformos. Lietuvos Statutas (tiksliau trys – 1529, 1566, 1588 m.) yra XVI a. didingos epochos Lietuvos valstybės istorijoje reikšmingiausias teisės bei kultūros paminklas. Tai buvo savo epochos teisynas. Minėti teisės aktai vėliau tapo tam tikru atsparos tašku XVIII a. konstitucijoms. Jos atsirado XVIII a. pab. kaip revoliucijų, nepriklausomybės karų, kovos prieš feodalinį absoliutizmą padarinys.

Konstitucijos būna rašytinės ir nerašytinės. Jos skirstomos į lanksčias ir nelanksčias. Pirmosios gali būti keičiamos ir papildomos be ypatingų procedūrinių sunkumų. Nelanksčioms konstitucijoms keisti ir pildyti reikalinga išskirtinė tvarka: tautos atsiklausimas, referendumas, kvalifikuota seimo ar nepaprasto susirinkimo deputatų balsų dauguma. Nelanksčios konstitucijos gali būti socialinių sprogimų priežastimi. Pasikeitus socialiniam šalies jėgų santykiui konstitucija turi būti keičiama. Rašytinės konstitucijos susideda iš vieno (daugelyje šalių) arba kelių Suomijoje, Švedijoje) konstitucinių įstatymų, susisteminančių visas konstitucines normas. Pirmoji rašytine konstitucija – 1787 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija. Vieningos 13 nedidelių valstybių jungiančios federacines respublikos konstitucijos priėmimas – neatsitiktinis aktas: jis buvo apspręstas realių ekonominių, politinių, socialinių, ideologinių visuomenės reikmių. Konventas susirinko 1787 m Filadelfijoje pertvarkyti konfederacijos straipsnius. Šiame dokumente buvo įtvirtinti 1775-1783m. Nepriklausomybės karo iškovojimai, nustatyta buvusių anglų kolonijų Šiaures Amerikoje respublikos forma ir paskelbta konfederacinė valstijų sąjunga. Konventas priėmė absoliučiai naują dokumentą – konstituciją. 55-ių delegatų tarpe buvo įžymūs to meto valstybės veikėjai, mokslininkai, filosofai, teisininkai, jų tarpe: Džordžas Vašingtonas (Washington), Aleksandras Hamiltonas (Hamilton), Bendžeminas Franklinas (Franklin), Džeimsas Madisonas (Madison), Edmundas Randolfas (Randolf), Džeimsas Vilsonas (Wilson). JAV istorikai, tame tarpe ir šiuolaikiniai, pripažįsta, kad antrą kartą surinkti tokios
sudėties kolegiją būtų neįmanoma.

Valdžios išskaidymo teorija, kurią išrutuliojo XVII-XVIII a. Europos politinės minties atstovai, buvo nukreipta prieš feodalinio absoliutizmo santvarką, kurioje visas valdymo funkcijas vykdė monarchas. JAV ši teorija įgavo naują skambesį, nes nustyatė valdžios koncetracijos vienose rankose ribas ir iki minimumo sumažino galimybę radikaliems elementams užgrobti šalies valdymo svertus. Naujos konstitucinės sistemos pagrindu tapo trys pagrindiniai politiniai-teisiniai principai – valdžios išskaidymas, federalizmas ir teisinė konstitucinė priežiūra. Valdžios išskaidymo principas tarnauja trijų valstybinės valdžios šakų: įstatymo leidimo, vykdomosios ir teisminės valdžių organizacinės nepriklausomybės užtikrimmui bei atitinkamų funkcijų atskyrimui. Federaliniu lygiu šios valdžios šakos yra atstovaujamos Kongreso Prezidento ir Aukščiausiojo Teismo. Santykinai savarankiškų aukščiausios valdžios organų egzistavimas užtikrina JAV valstybinės santvarkos demokratinius pradus kaip tik “stabdžių ir atsvarų” mechanizmo dėka.

JAV Konstitucija nustatė demokratinį federalizmą, tai yra griežtą Sąjungos ir federacijos subjektų – valstijų kompetencijos ribų atskyrimą. Amerikos federalizmas nuėjo ilgą ir sudėtingą vystymosi kelią, kurį lydėjo kova tarp separatizmo ir centralizmo. JAV sudaro 50 valstijų ir federalinė Kolumbijos apygarda, kurioje yra šalies sostinė Vašingtonas.

Konstitucinė priežiūra skirta dviejų kitų valdžios “šakų” priimamų įstatymų ir aktų atitikimo konstitucijai nustatymui. Aukščiausiasis teismas peržiūri priimtus įstatymus ir gali paskelbti juos nekonstituciniais. Ši teismo funkcija nenumatyta JAV Konstitucijoje ir jos pataisose,bet įgyta praktinėje veikloje.

Delaverio, Džordžijos ir Nju Džersio valstijose konstitucija buvo priimta vienbalsiai. Keturios valstijos ją ratifikavo vėliau, o šešių valstijų konventai reikalavo įtraukti Teisių bilį.

Konstitucijos I, II, III straipsniai paskirstė kompetenciją federaliniu lygiu (horizontaliai), I ir IV straipsniai tarp sąjungos ir valstijų (vertikaliai), V straipsnis nustatė keitimo tvarką, VI – įvairiaplanis, VII nustatė įsigaliojimo tvarką.

Pataisų priėmimo procedūra yra gana sudėtinga, todėl papildymų imamasi tik privertus politinėms aplinkybėms. Juridiškai konstitucija lieka nepakitus. Konstituciniai pakeitimai įgyvendinami kitais būdais: teismo aiškinimais, kongreso įstatymų aktais, politine praktika ir panašiai. Daugelis JAV politinės sistemos institutų nenumatyti konstitucijoje, bet jie funkcionuoja valstybinės valdžios praktikoje. JAV Konstitucijos V straipsnis skelbia: jeigu du trečdaliai Rūmų narių laikys būtinu, Kongresas gali pats priimti veikiančios Konstitucijos pataisas arba dviejų trečdalių valstijų įstatymų leidimo susirinkimų reikalavimu sušaukti Suvažiavimą. Pataisos abiem atvejais, kaip Konstitucijos dalis, įgaus jėgą ir reikšmę, jei jas ratifikuos trijų ketvirtadalių valstijų įstatymų leidimo susirinkimai arba trijų ketvirtadalių valstijų suvažiavimai, žiūrint kokią iš tų dviejų ratifikavimo tvarkų pasiūlys Kongresas. Tačiau jokia pataisa, priimta iki 1808 m., negali kaip nors liesti straipsnio 9 skyrio 1 ir 4 paragrafus, ir nė viena valstija be savo sutikimo negali prarasti lygų su kitais balsą Senate.

1789 m. Kongresas Konstituciją papildė dešimčia pataisų – Teisių biliu. Dvi pataisos – Kongreso narių skaičiaus ir senatorių bei atstovų atlyginimo padidinimo – buvo atmestos. Šis bilis paskelbė demokratines laisves: žodžio, spaudos, susirinkimų. Jis užtikrino demokratinius teisės principus.

JAV buvo pasiūlyta apie 10 tūkst. Konstitucijos pataisų, bet tik 33 perduotos ratifikavimui, o 26 priimtos. Kai kurios valstijos neratifikavo atskirų pataisų iki šių dienų: Nju-Džersio ir Pensilvanijos valstijos neratifikavo XI pataisos; Masačūsetso valstija pritarė XII pataisai tik 1961 m., nors ji priimta 1804 metais; Džordžijos, Konektikuto, Masačūsetso valstijos Teisių bilį ratifikavo jo priėmimo 150-mečiui – 1939m. kovo-balandžio mėn.

Pagrindiniai valstijų įstatymai pripažįsta federalinės konstitucijos viršenybę. Kalifornijos konstitucijos 1 straipsnio 3 skyriuje teigiama: “Kalifornijos valstija yra nedaloma Amerikos Sąjungos dalis ir Jungtinių Valstijų Konstitucija yra šalies aukščiausias įstatymas”. Valstijų konstitucįjos panašios į šalies konstituciją, bet didesnės apimties. JAV konstitucįją sudaro apie 10 tūkst, Alabamos – 172 tūkst., Niujorko – 80 tūkst. žodžių. Keturių valstijų konstitucijos mažesnės apimties. 19 valstijų turėjo tik po vieną konstituciją, o Masačusetso galioja nuo 1780 metų. Luizianos valstijoje nuo 1983 m. gruodžio 31 d. galioja vienuoliktas pagrindinis įstatymas, Džordžijos – dešimtasis. Šeštoje Alabamos konstitucijoje pataisos priimamos referendumu, 17-oje valstijų – rinkėjų (nuo 3 iki 20 proc.) iniciatyva, 15-oje valstijų pareigūnai atšaukiami pasirašius peticiją.

Europoje pirmosios_konstitucijosbuvo priimtos 1791 metais: gegužės 3 d Lekijos ie Lietuvos valstybėse, rugsėjo 13 d. – prancūzijoje. Gegužės 3 d. Konstitucijoje garantuojama turtingiems miestiečiams nobilitacijos (pareigų paaukštinimas) teisė, atimta iš bežemių bajorų teisė dalyvauti seimeliuose. Ši
konstitucija keitė valstybės politinę struktūrą. Buvo siekiama sukurti vieningą Lenkiją su centralizuota valdžia pagal prancūzų švietėjo Š.L.Monteskje (de la Brede et de Montesquiem) siūlomą principą, valdžią padalijant tarp įstatymų leidimo, vykdomųjų ir teismo organų. Lietuva kaip Lenkijos sudėtinė dalis konstitucijose neminima. Vyriausioji valdžia buvo atiduota Seimui, panaikinta liberum veto teisė, sumažinta Senato reikšmė, įvedami miesto atstovai į Seimą. Vykdomoji valdžia priklausė karaliui ir ministrų kabinetui. Karaliaus vardu turėjo būti skelbiami teismo sprendimai. Pagrindiniai Ketverių metų seimo įstatymai rėmėsi Liublino unijos aktu. Bendrose visai valstybei komisijose paliktas Lietuvaijos atstovų ekvivalentas. Konstitucijos kūrėjus veikė Didžiosios prancūzų revoliucijos bei švietimo epochos idėjos. 1795 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybė trečią kartą buvo padalinta tarp Austrijos, Rusijos, Prūsijos ir galutinai likviduota. Taigi gegužės 3d. Konstitucija liko neįgyvendinta.

Prancūzijos Nacionalinio steigiamojo susirinkimo 1789m. Rugpjūčio 26 d. priimta “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija” – būsimosios konstitucijos įvadas. Septyniolika deklaracijos straipsnių plačiai atspindėjo švietimo epochos propaguotos prigimtinės žmonių teisės. Beje, tik 1946 m. Ketvirtosios respublikos konstitucija legalizavo šį aktą. Preambulėje nurodoma jog prancūzų tauta “iškilmingai patvirtina žmogaus ir piliečio teises, nušviestas 1789 m. teisių Deklaracijoje”. Tarp kitko, Deklaracija minima 1963 m. Senegalo ir 1962 m. Čado respublikų konstitucijose.

1791m. rusėjo 13 d. Steigiamasis susirinkimas baigė rengti konstituciją kuri įvedė konstitucinę monarchiją. Įstatymų leidimo valdžia buvo atiduota ministrams. Katalikų bažnyčia privalėjo tarnauti valstybei įvedus “civilinę dvasininkijos padėtį”, t.y. kunigai ir vyskupai buvo piliečių renkami ir gaudavo atlyginimą iš valstybės bei turėjo prisiekti būti ištikimais konstititucijai. Susirinkimui įvedus cenzinę ir dviejų pakopų rinkimų sistemą, deputatus rinko iš viso 50 tūkst. rinkėjų. Konstitucija negaliojo Prancūzijos kolonijose ir jose nebuvo panaikinta vergovė.

XVIII a. pabaigos pirmosios rašytinės konstitucijos palyginus demokratiškos, o daugelis konstitucijų teiginių progresyvūs ir net dabar išlaiko demokratinę formą.

Nerašytinės konstitucijos (Didžioji Britanija, Naujoji Zelandija) susideda iš daugelio įstatymų, konstitucinių papročių ir precedentų. Kai kurie politologai mano, kad rašytinės konstitucijos per pastaruosius du šimtus metų buvo priimamos tam tikrais istorinių lūžių momentais, o Didžiojoje Britanijoje nuo 1688 m. esminių sukrėtimų neįvyko. 1679m. Habeas Corpus Act ir 1689m. Teisių bilis – konstitucijos užuomazgos. Teisių bilyje aiškiai nustatytos konstitucinės parlamento valdžios garantijos: apribota karaliaus kompetencija įstatymų leidyboje, finansų, teismo ir karinėje srityse, patvirtintas protestantizmo viešpatavimas, nustatytos parlamentinės laisvės, tai yra reguliarus parlamento šaukimas, rinkimų, deputatų diskusijų laisvė. Teisių bilis juridiškai įtvirtino įvykusį valstybės perversmą (Jokūbo II nuvertimą ir Vilhelmo III karaliavimo pradžią). Perversmas galutinai likvidavo absoliutizmą ir politikoje įtvirtino XVII a. vidurio revoliudjos pasiekimus. Po Teisių bilio buvo priimta eilė konstitucinių aktų. 1701m. priimtas “Santvarkos aktas” – Sosto paveldėjimo įstatymas – garantavo sosto paveldėjimą protestantų atstovui. Didžiojoje Bntanijoje (1707m. Anglijos-Škotijos unija) formavosi aiški atskirų grandžių valstybės valdymo sistema. VIII a. Hanoverių dinastijos karaliai palaipsniui vykdomąją valdžią perleido vyriausybei, kuri išsiskyrė iš slaptosios tarybos prie karaliaus ir virto parlamentui atskaitingu organu. Šalyje formavosi politinės praktikos tradicija ir precedentai, kurie tapo parlamentinės sistemos atributais. Partijos lyderis vadovavo ministrų kabinetui, t.y. įsitvirtino premjeriškumo principas. Kabinetas atsistatydindavo, kai partija bendruomenių rūmuose netenkdavo daugumos. Socialiniai pokyčiai reikalavo konstitucijos papildymų ir pakeitimų. Papildymai buvo atliekami be aiškaus sisteminimo: fiksuojamos politinio gyvenimo realijos arba adaptavosi nauji papročiai, kurių dalis gavo konstitucinių susitarimų ar konvencijų statusą. Anglijos Konstitucijos originalumas glūdi tame, jog valstybės organų kompetencija nustatyta ne tik statutuose, bet labai dažnai ir konstituciniuose susitarimuose. Joje nėra valstybės konvencijos (lot. conventio – susitarimas, sutartis), bet yra konkretus Karūnos egzistavimo faktas. Nėra apibrėžtos ir teisinės Karūnos veiklos ribos, bet ji negali veikti “neteisingai”. Teoriškai monarchas yra vykdomosios, teisminės valdžios, bažnyčios galva, ginkluotųjų pajėgų vadas, sudėtinė įstatymų leidimo dalis, bet faktiškai tuos įgaliojimus turi vyriausybė. Europoje yra 11 monarchų (Danija, Ispanija, Olandija, Norvegija, Švedija ir kt.) bei 5 pretendentai į Albanijos, Bulgarijos, Rumunijos, Rusijos, Serbijos sostus. Minėti konstituciniai susitarimai atsiranda verčiant tarptautinės kovos aplinkybėms. Tam tikrą vaidmenį vaidina ir egzistuojančios praktikos lėta evoliucija. Niekas negali pakeisti konstitucinio papročio, nes nėra
kontroliuojančio organo. Parlamentas – suvereniteto saugotojas – gali bet kada pasiūlyti naųją, panaikindamas seną taisyklę. Nėra tikslios konstitucinių susitarimų apskaitos, bet manoma, kad parlamento aktų konstituciniais klausimais yra apie 4 tūkstančiai. Kai kurie parlamento aktai yra grynai konstituciniai (1911 m. ir 1949 m. Parlamento aktai, 1949, 1969, 1974 metų rinkimų teisės įstatymai, 1975, 1985 metų savivaldos aktai). Didžiosios Britanijos Konstitucijos ypatybės – lankstumas, konstitucinės priežiūros ordanų nebuvimas. Mokslininkų juristų apibendrinantys darbai, konstitucijos rašytinių ir nerašytinių normų analizė pripažinta konstitucinės teisės šaltiniais. Didžiojoje Britanijoje nepriimtas specialus žmogaus Teisių bilis.

Didžiosios Britanijos Konstitucija laikoma nerašytine ne tik dėl to, jog ji nebuvo susisteminta viename akte. Konstitucija susideda iš dviejų dalių – rašytinės ir nerašytinės. Rašytinę dalį sudaro parlamento konstitucinio pobūdžio aktai. Konstituciniai teismo precedentai formaliai yra rašytiniai, bet doktrina juos priskiria nerašytinės teisės daliai. Rašytiniais aktais laikomi tik tie, kuriuos formaliai priima parlamentas, ir nesvarbu, fiksuoti jie popieriuje ar ne. Nerašytiniais lieka tie įstatymai, kurių nepriiminėja parlamentas.

Nerašytinei konstitucijai priskiriami niekur juridiškai nefiksuoti konstituciniai susitarimai, reguliuojantys svarbiausius valstybinio gyvenimo klausimus. Paprotinės teisės sistema reguliuoja ministrų skyrimą, kolektyvinę kabineto atsakomybę, parlamento paleidimą, tarptautinių sutarčių sudarymą karo paskelbimą. Pariamento suverenitetas – taip pat paprotinės teisės principas. Taigi Didžiojoje Britanijoje paprotinė teisė iš esmės yra konstitucinės teisės pagrindas

Rašytinės nekodifikuotos konstitucijos neturi straipsnių išdėstymo logikos. Švedijos rašytinė nekodifikuota konstitucija susideda iš trijų aktų: 1974m. Valdymo formos, 1810m. Sosto paveldėjimo ir 1974m. Spaudos laisvės aktų. Konstitucinis yra ir 1974m. Rigstago aktas. Tačiau Šiuose įstatymuos neatsispindi rinkimų, vietinės savivaldos klausimai.

2. Konstitucijų paskirtis

Valstybės konstitucijos skiriasi pagal savo turinį, o tai priklauso nuo valdžios kilmės, politinio režimo, istorinių sąlygų ir panašiai. Mūsų šimtmečio pradžioje G. Jelinekas apibrėžė konstituciją kaip “teisinių teiginių visumą, nustatančią svarbiausius valstybės organus, jų funkcijų atlikimo tvarką, tarpusavio santykius ir kompetenciją, o taip pat principinę individo padėtį valstybinės valdžios atžvilgiu”. 1862m. F.Lasalis (Lassalle) kalboje “Apie konstitucijos esmę” pažymėjo, kad “Pagrindinis įstatymas turi būti gilesnis už visus kitus įstatymus ir turi kitiems įstatymams tarnauti pagrindu. Pagrindinis įstatymas, tokiu būdu, yra visų kitų įstatymų šaltinis; jis visuose įstatymuose vienu ar kitu būdu turi atsispindėti. Rašytinė konstitucija tik tada ilgaamžė ir svarbi, jei tiksliai atspindi šalies visuomeninių jėgų santykį”.Politologijos mokslas konstitucijai skiria politinių santykių reguliatoriaus vaidmenį. Konstitucijos svarbesnį vaidmenį vaidina stabiliose visuomenėse, nes konstitucinės normos aprėpia visas politinių institutų ir politinės veiklos sferas. Tokiose visuomenėse politinis gyvenimas, kaip taisyklė, teka konstituciniuose rėmuose. Lanksčios konstitucijos leidžia greičiau prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų. Šveicarijos konstitucija nuo 1874 m. pildyta ir taisyta daugiau kaip 70 kartų, o Prancūzijoje priimta 16 naujų konstitucijų. Konstitucijos stabilumo negalime laikyti konservatyvizmu, nes valstybių konstitucinėje praktikoje nėra objektyvių kriterijų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad viena konstitucija yra konservatyvi, o kita – nekonservatyvi.

Politologas A.Vilpašauskas leidinyje “Visuomenės politinė sistema” nurodo pagrindinius politinius-teisinius konstitucijų principus:

 Konstitucijos garantuoja pusiausvyrą tarp įstatymų leidimo ir vykdomosios valdžios galių nevalia sutelkti vienoje iš jų. Teisminės valdžios funkcija taip pat nusistovėjo: sekti įstatymų konstitucingumą, užtikrinti piliečių asmens teises.

 Konstitucijos užtikrina laisvus rinkimus. Rinkimų paskirtis – leisti piliečiams pasirinkti priimtinaš filosofines ir politines pažiūras, kurias atstovauja politinės partijos. Tokiu būdu pasireiškia tautos valia.

 Konstitucijoje turi būti tam tikra žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, bilis ar įstatymo skyrius. Tokia deklaracija įtvirtina ne tik klasikines (politinės ir dorovinės autonomijos) laisves, bet ir ekonomines bei visuomenines teises.

 Konstitucija privalo užtikrinti nepriklausomą teisminę valdžią. Teisinejė valstybėje įstatymui turi paklusti visi, nepriklausomai nuo padėties visuomenėje ir valstybėje, neišskiriant vyriausybinių ir konstitucinių organų.

 Konstitucija privalo užtikrinti minties ir dvasios laisvę, pliuralizmą ir masinių informacijos priemonių nepriklausomybę.

 Pagrindinės politinių subjektų teisės esant reikalui turi būti ginamos tarptautiniais susitarimais. Valstybė, juos ratifikavusi, įsipareigoja ginti žmogaus, organizacijų, tautų teises ne tik jos jurisdikcijoje esančioje teritorijoje, bet ir už jos ribų.

 Konstitucijose
straipsniai, leidžiantys nacionalizuoti “pilnai ir teisingai kompensuojant” privatinę nuosavybę.

 Tarptautinių santykių vystymasis paaštrino tarptautinės ir valstybinės teisių santykius, o ekonominė ir politinė integracija privertė papildyti konstitucijas straipsniais, leidžiančiais apriboti valstybės suverenitetą tarpvalstybinių susivienijimų naudai. Aiškiai tai išreikšta VFR Pagrindinio įstatymo 25 straipsnyje: “Bendrosios tarptautinės teisės normos yra sudėtinė Federacijos teisių dalis. Jos turi pranašumą prieš įstatymus ir betarpiškai lemia federacinės teritorijos gyventojų teises ir pareigas”. 1953 m. Olandijos konstitucijos pakeitimuose nurodoma, jog valstybė gali sudaryti sutartis, kuriose galimi nukrypimai nuo jos normų.

 Aplinkos apsauga, kultūrinio ir tautinio palikimo išsaugojimas, urbanizacija – tai problemos, radusios atgarsį konstitucijose.

“Visuotinės gerovės valstybės” koncepcijos išraiškos forma konstitucijose yra nuoroda, jog jas parengė pačios tautos. “MES, Jungtinių Valstijų TAUTA… (1787m. JAV Konstitucijos preambulė); “Mes, Indijos tauta…” (1950m. Indijos Konstitucijos preambulė); “Lietuvių tauta, prieš daugelį amžių…” ( 1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė). 1874m. Šveicarijos Konstitucijos preambulėje sakoma: “Šveicarijos Konfederacija, norėdama stiprinti savo narių sąjungą ir vienybę, priėmė šią Federalinę konstituciją…”

Kai kurių konstitucijų preambulėse yra nuoroda į dievišką konstitucijos prigimtį: “Vardan Šventos vienerybės, nedalomos Trejybės… “ (1952m. Graikijos Konstitucijos preambulė); “Suvokdama savo atsakomybę prieš Dievą…” (1949m. VFR Pagrindinio įstatymo preambulė). 1956m. Pakistano Konstitucijos preambulė skelbia: “Vardan gailestingo ir maloningo Dievo, kadangi aukščiausia visatos valdžia priklauso vienam visagaliui Alachui…”. Konstitucijų funkcijos yra ideologinės, politinės, ekonominės, teisinės, organizacinės.

Kodifikuotos konstitucijos yra daugiau standartinės, turinčios preambulę, teiginius apie piliečių teises ir laisves, valstybės organų sistemą ir valdymą. Preambulėse nurodomas konstitucijų tikslas, atsižvelgiama į istorines priėmimo sąlygas, kai kada – piliečių teises ir laisves. Ši akto dalis yra svarbiausia politiniu ir ideologiniu atžvilgiu, todėl dažnai įkomponuojami programiniai teiginiai. Valstybės organų sukūrimo ir tarpusavio santykiai, ,jų struktūra ir galiojimai dėstomi atsižvelgiant į valdžios išskaidymo principą. Pirmiausiai pateikiami prioritetinių valdžios organų struktūra ir įgaliojimai. Konstitucijos pabaiga skirta likusiems galioti ar panaikintiems ankstesnio |režimo aktams, naųjų organų steigimo terminams, papildymams, aiškinimams ir pan. Pabaigos teiginių svarba palaipsniui didėja. Iki Pirmojo pasaulinio karo priimtose konstitucijose baigiamųjų nuostatų beveik nebuvo arba jie buvo trumpi. Po Antrojo pasaulinio karo baigiamiesiems nuostatams dažnai skiriami 10 ir daugiau straipsnių (1949 m. VFR Pagrindiniame įstatyme – 32, 1978 m. Ispanijos Konstitucijoje -15 straipsnių). 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos konstitucijos baigiamuosius nuostatus sudaro 5 straipsniai, be to 1991 m. vasario ll d. LR Konstitucinis aktas “Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”, Konstitucijos įsigaliojimo tvarką reglamentuojantis 1992 m. lapkričio 6 d. LR įstatymas “Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos”.

Konstitucijos sąlyginai gali būti skirstomos į demokratines ir autoritarines, respublikines ir monarchmes, federacinių ir unitarinių valstybių pagrindinius įstatymus. Konstitucijos skiriasi pagal pnėmimo tvarką: dovanotos ir patvirtiritos referendumo ar atstovaujamo organo. Dovanotos konstitucijos dažniausiai sutinkamos pereinant nuo absoliutinės prie konstitucinės monarchijos. Tokios konstitucijos galioja Jordanijoje, Nepale. Gali būti ir metropolijos “dovanotos” konstitucijos buvusiai kolonijai kaip nuolaida nacionaliniam judėjimui, bet jos nėra ilgalaikės. Įstatymų leidimo organai konstitucijas (jeigu jų priėmimas nenumatytas konstitucinei asamablėjai, konventui, steigiamajam susirinkimui, referendumui), kaip taisyklė, tvirtina kvalifikuota balsų dauguma. Pakeitimai ir papildymai galimi pritarus kvalifikuotai parlamento daugumai (paprastai 2/3), kai kur reikalingas dvigubas balsavimas (pataisos priėmimas po tam tikro laiko – Italija) arba naujos sudėties parlamento pritarimas (Norvegija, Švedija, Suomija). Pataisos priimamos ir referendumu. Konstitucijos gali būti skirstomos į laikinas ir pastovias. Pastovios konstitucijos galiojimo laikas nenustatytas. 1917 m. “amžmbsios” Meksikos Konstitucijos 136 straipsnis skelbia, kad ji turi galią net jei jos veikimą pažeidžia sukilimas. Laikinoji konstitucija riboja savo galiojimą tam tikru laikotapiu arba iki tam tikro nustatyto valstybės gyvenimo įvykio. Valstybės perversmų metu sustabdomas konstitucijos veikimas ir vėliau dažnai ji pakeičiama.

Valstybių konstitucijos skirtingos, bet jų reikšmė tam tikra prasme nuolat didėja. Ir autoritariniai režimai stengiasi legalizuotis konstitucijų pagalba. “Juodieji pulkininkai” 1969 m. Graikijoje referendumu įtvirtino savo konstituciją, o 1980 m. Čilės režimas tokiu pat būdu priėmė pagrindinį
įstatymą.

1989 m. tapo posūkio tašku Rytų ir Centrinės Europos šalių istorijoje. Autoritariniuose ir totalitariniuose režimuose vyravo artimi feodaliniams, kai kur net vergoviniams, santykiai. Šie režimai greitai išnaudojo pramonės vystymosi pozityvias galimybes ir atvedė visomenę į aklavietę. Socialistiniai režimai Rytų ir Vidurio Europoje žlugo. 1989 – 1990 metais Lenkijoje ir Vengrijoje opozicinės jėgos laimėjo po ilgos kovos; VDR, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje-po liaudiesišėjimo į gatves;Rumunijos diktatorius V.Čiaušesku ryžosi pralieti kraują, bet ginkuoto sukilimo buvo sunaikintas; Jugoslavijoje tautiniai prieštaravimai situaciją padarė mažai kontroliuojama ir reikėjo įsikišti taikos palaikymo pajėgoms. Valstybės ekonomikos srityje perėjo prie rinkos santykių; politikos srityje – garantuotų žmogaus laisvių ir teisių, daugiapartiškumo, laisvų rinkimų, teisinės valstybės idėjų realizavimo; dvasinėje ir kultūrinėje srityje – laisvos idėjų konkurencijos, atsisakė ideologijos, kultūrinės vertybės tapo prieinamos visiems gyventojams. Rytų ir Centnnės Europos šalyse vykę politiniai procesai atsispindėjo ir konstitucijose. “Realaus socializmo” konstitucijos įtvirtino valdžios organų viršenybę ir taip formavo klaidingą tikrovės suvokimą, užtikrino ekonominį valstybės ir politinį partijos monopolį. Konstitucinės reformos vėlavo greitai keičiantis politinei situacijai, todėl tapo visuomenės pertvarkos ir rezultatu, ir stimulu. Konstitucinė Rytų ir Centrinės Europos šalių raida turi daug bendrų, bet ir daug specifiškų bruožų. Vienodumą lemia demokratinio valdymo uždavinys, specifiką – konkrečių šalių starto pozicijų, politinių jėgų išsidėstymo netolygumas. 1985 m. balandžio mėn. Tarybų Sąjungoje paskelbta pertvarkos politika įtakojo demokratizacijos raidą buvusios “socializmo stovyklos” šalyse. 1991m. pabaigoje TSRS kaip tarptautinės teisės subjekas ir geopolitinė realybė išnyko. Rusijos Federacija perėmė Sąjungos įsipareigojimus ir teises.

Poautoritarinių valstybių konstitucijose žmogaus ir piliečio teisės atitinka tarptautinius standartus, sustiprintos teisinės jų garantijos. Prioritetas teikiamas asmeninėms piliečių, po to politinėms, socialinėms, ekonominėms, kultūrinėms laisvėms ir teisėms. Politikoje įsigaliojo pliuralizmas. Masiniai visuomeniniai judėjimai užleido vietą politinėms partijoms, tapo atsikūrusių ar naujai susikūrusių politimų partijų socialine baze. Valstybės kūrimo pagrindu tapo valdžios išskaidymo principas. Rytų ir Vidurio Europoje vyraujančios valstybių formos – parlamentinė, mišri ar prezidentinė respublika. Valstybės vadovai, siekdami konsenso, dažnai išklauso ir pritaria pozityviems opozicijos siūlymams. Konstituciškai įtvirtintas kai kurių valstybės (teisėsaugos, armijos) struktūrų depolitizavimas ir departizavimas. Sukurti konstitucinės priežiūros institutai užtikrina įstatymų leidžiamosios bei vykdomosios valdžios įstatymų ir nutarimų atitikimą pagrindiniams įstatymams. Daugiatautėse poautorinėse valstybėse federacijos idėja nepasiteisino: ypač ten, kur teritorinė sandara rėmėsi etniniu-tautiniu principu. Jaunos demokratijos turi ir kitų problemų: likę valdžioje komunistai sunkiai atsisako autoritarinių įpročių, o paėmę valdžią opozicinės jėgos bando apriboti buvusių ar esamų komunistų laisves ir teises (dekomunizavimas). Aišku, kad Mao Dzedungo veiklos principo “Norint ištaisyti, .reikia perlenkti, neperlenksi – neištaisysi” laikymasis yra žalingas. Administracinė komandinė sistema kol kas išlieka nepakitusi Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje. Kuba, Vietnamas, Kinija stengiasi reformuoti ekonominę sistemą. Bręstančias permainas jos bus priverstos ateityje įtvirtinti konstitucijose.

3. Konstitucionalizmas Lietuvoje

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui atsirado galimybė atkurti Lietuvos valstybę. Šiuo požiūriu reikšmingas 1918 m. vasario 16 d. Aktas.

1918 m. lapkričio 2 d. valstybės Taryba priėmė Lietuvos valstybės konstitucijos pamatinius dėsnius, susidedančius iš 6 skyrių: bendrosios dalies, Valstybės Tarybos, valstybės Tarybos prezidiumo kompetencijos, Ministrų kabineto, paprotinių piliečių teisių, steigiamojo Seimo. Vykdomoji valdžia buvo pavesta Valstybės Tarybos prezidiumui ir Ministrų kabinetui. Valstybės Tarybos prezidiumas – kolegialus valstybės vadovas. Visi valstybės piliečiai pripažįstami lygūs prieš įstatymus. Steigiamasis seimas renkamas visuotinai, lygiai, tiesiogiai, slaptai balsuojant.

1919 m. balandžio 4 d. Valstybės taryba priėmė Lietuvos valstybės Laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius. Vyriausybė dirbo labia intensyviai: organizavo kariuomenę, vedė karą su bolševikais, tvarkė valdžios aparatą. Tačiau paaštrėjo ministro pirmininko santykiai su krikščionimis demokratais ir Valstybės Taryba. Jis sutiko sudaryti naują kabinetą su ta sąlyga, jeigu Valstybės taryba pakeis konstituciją. Siekiant koncentruoti valdžią, buvo įsteigta prezidento institucija. Valstybės Taryba Lietuvos prezidentu išrinko A.Smetoną. Prezidentas perėmė Valstybės Tarybos prezidiumo vykdomosios valdžios funkcijas. Valstybės Tarybai palikta teisė rinkti prezidentą, priimti įstatymus, keisti konstituciją ir kontroliuoti vykdomąją valdžią. Konstitucijoje
skyrius – valstybės kontrolė.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4271 žodžiai iš 8365 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.