Konstituciniai valdzios remai
5 (100%) 1 vote

Konstituciniai valdzios remai

1121314151617181

I. KONSTITUCINIAI VALDŽIOS RĖMAI

1. Konstitucionalizmo bruožai ir konstitucijų politinė reikšmė

Konstitucija – pagrindinis normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių

norminių teisės aktų visuma, fiksuojanti valstybės gyvenimo pagrindus.

Konstitucinės teisės normos turi kitų teisės normų atžvilgiu aukščiausią

galią, nustato piliečių teises, pareigas, laisves, valstybės tikslus,

įtvirtina politikos pagrindus.

Dabartinė konstitucionalizmo samprata ėmė formuotis prieš du

šimtmečius. Tačiau bandymų apibrėžti politinius, ekonominius ir socialinius

santykius įvairiais aktais (dokumentais) galima rasti ir prieš du

tūkstantmečius. Būtent tokio pobūdžio dokumentai ir buvo šiuolaikinių

konstitucijų pirmtakai.

Romėnų teisėje Konstitucijos vardu buvo vadinami imperatoriaus

išleisti įstatymai bei įstatymų rinkiniai (Codex Constitutronum, novellal

constitutiones). Įvairūs imperatoriaus nurodymai principato ir imperijos

laikais buvo skirstomi į ediktus (jų tikslas buvo ne tiek nustatyti teisės

normas, kiek įgyvendinti galiojančias), mandatus (instrukcijas provincijų

valdininkams tvarkos, normų, įvairių problemų sprendimo klausimais),

dekretus (tiesioginius imperatoriaus sprendimus arba apeliacijas į teismų

sprendimus), reskriptus (imperatoriaus atsakymus magistratams arba

besiginčijančioms pusėms).

Viduramžių Vakarų Europos teisiniai aktai atspindėjo to meto politinį,

socialinį – ekonominį gyvenimą ir visuomenės teisinės sąmonės lygį.

Pagrindinės senosios, tiek vergvaldinės, tiek feodalinės, teisės

požymis buvo nelygios, nevienodos

gyventojų padėties, atsižvelgiant į jų priklausymą vienai ar kitai

socialinei grupei, tam ar kitam luomui, įtvirtinimas.

Esminį poveikį konstitucionalizmo raidai padarė XVII-XVIII a.

politiniai įvykiai Anglijoje, Šiaurės Amerikoje ir ypač Prancūzijoje,

istorinėje literatūroje dar vadinami revoliucijomis. Revoliucijų

laikotarpiu ir tuojau pat po jų greta einamųjų, paprastų įstatymų pasirodė

ir išskirtinių rūšių įstatymai – konstitucijos.

Konstituciniams aktams, teisiškai įtvirtinantiems valstybės valdžios

organizaciją ir įgyvendinimo būdus, yra pripažįstama pagrindinio valstybės

įstatymo reikšmė, didžiausias teisinis autoritetas. Konstitucijų

(lot.constitutio- nustatymas) pasirodymas buvo grindžiamas plačiai

konstitucinėje teisėje paplitusia teorija apie steigiamąją ir įsteigtąją

valdžias, pagal kurią tik tauta turinti suverenią galią sukurti valstybę ir

nustatyti jos pagrindus; šią galią tauta deleguojanti specialiai

išrinktiems savo atstovams, sudarantiems steigiamąją valdžią, kuri

valstybės įkūrimo faktą teisiškai įtvirtina konstitucijoje, o jau

konstitucija sudaranti teisinį pagrindą įsteigtai valdžiai neperžengiant

jos nustatytų ribų funkcionuoti.

XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios konstitucionalizmo raidos

politinė reikšmė buvo ta, kad eilėje valstybių (pirmiausiai tose, kur vyko

revoliucijos) teisinių aktų (konstitucijų, kodeksų) pagalba buvo pakeistos

valstybių politinės sistemos, reformuoti visuomeniniai – teisiniai

santykiai, apibrėžtas valstybės vaidmuo.

Vienas svarbiausių porevoliucinio laikotarpio konstitucionalizmo

bruožų buvo tas, kad vietoj totalinės policinės valstybės atsirado nauja,

teisinė valstybė. Politiškai viešpataujanti buržuazija, kaip kadaise

bajorija, stengėsi riboti ir aiškiai nustatyti valstybių vadovų valdžios

įgaliojimus. Tuo pat metu eilėje šalių konstituciniu būdu buvo bandoma

nustatyti valstybės santvarką, išplėsti rinkimų teises. Šie pertvarkymai

pirmiausiai priklausė nuo to, kiek senoji, ikirevoliucinė teisė atitiko

naujus reikalavimus ir kaip buvo vykdoma pati revoliucija. Ten, kur prieš

feodalizmą buvo kovojama nepakankamai ryžtingai, ten senoji teisė buvo

pritaikyta naujiems poreikiams ir revoliucijos pasibaigė politiniu

kompromisu (Anglija) ir atvirkščiai, ten kur nebuvo įmanoma toliau plėtroti

senąją teisę, ten iš esmės ji buvo pakeista nauja, o pačios revoliucijos

buvo radikalesnės (Prancūzija, JAV).

XIX a. pabaigoje “įsibėgėję” Europos ir JAV kapitalistiniai santykiai

pakoregavo ekonominius, socialinius ir politinius procesus, vykstančius

visuomenėje. Šie pakitimai visuomeniniame gyvenime ir tarpvalstybiniuose

santykiuose negalėjo neatsiliepti ir konstitucionalizmo raidai. Istorinė

konstitucionalizmo raida atskirose šalyse buvo skirtinga ir daugiausia vyko

skatinama dviejų tarpusavyje glaudžiai susijusių priežasčių.

Pirma – (reikšmingesnė) – politinės kovos veiksnys. Dėl šios kovos

konstitucijose atsiranda ir plečiasi demokratinės teisės ir laisvės,

keičiasi santykis tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios,

parlamento ir vyriausybės.

Antra – pačios ekonominės – politinės sistemos kaita, naujų

tarptautinių realijų atsiradimas ir su tuo
susijusių vidinių bei valstybės

problemų sprendimų būtinybė.

Kokybiškai keičiantis tarpvalstybiniams santykiams, iškilo vidaus ir

tarptautinės teisės sąsajų problema; regioninių ir kitokių uždarų

ekonominių – politinių valstybinių grupuočių atsiradimas pareikalavo ir

naujų Konstitucijos normų, suteikiančių valstybėms teisę jungtis į tokias

sąjungas, kartu apribojant savąjį suverenitetą tarptautinių sąjungų,

valstybinių junginių naudai. Gamtos apsaugos, nacionalinio ir kultūrinio

paveldo išsaugojimo, visuomenės urbanizacijos problemos taip pat “rado

vietą” naujausiose įvairių Europos šalių konstitucijose.

Konstitucijų turinys įvairiose valstybėse yra skirtingas. Tačiau jų

normas galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:

1) Asmens teisės ir laisvės arba teisinė piliečių padėtis;

2) Valstybės valdžios organų struktūra, funkcijos ir tarpusavio

sąveika;

3) Regioninių ir tarptautinių teisės normų vystymosi apžvalga.

Visas Vakarų Europos ir JAV konstitucijas taip pat galima sugrupuoti

į tris jų istorinės raidos etapus:

1) nuo jų atsiradimo iki Pirmojo pasaulinio karo ;

2) du tarpukario dešimtmečiai ;

3) laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo

Tačiau atskiroms šalims šie istoriniai etapai turėjo skirtingą

reikšmę.

Konstitucionalizmo raidoje užfiksuoti bendrieji asmens teisių ir

laisvių principai tam tikrais vystymosi etapais buvo vertinami ir

realizuojami gana prieštaringai.

Pirmame konstitucionalizmo istorinės raidos etape konstituciniais

aktais buvo panaikinti luomai ir luominės privilegijos, buvo paskelbta

žmogaus lygybė prieš įstatymus, užfiksuotos asmens prigimtinės laisvės ir

teisės. Šie principai turėjo užtikrinti lygų visų žmonių teisnumą, lygias

kiekvieno galimybes verstis ūkine veikla ir pan. Tačiau šiš konstitucijose

paskelbtų principų įgyvendinimui prireikė dar poros šimtų metų, kadangi

realiame gyvenime jie dažnai buvo ignoruojami. Pavyzdžiui, JAV

Konstitucijos (1865 m.) XIII pataisoje buvo įformintas vergijos

panaikinimas, o XIV pataisa (1868 m.) uždraudė diskriminacinio pobūdžio

valstijų įstatymus, kurie galėtų įtvirtinti piliečių nelygiateisiškumą, tuo

sulygindama negrų teises su baltųjų teisėmis, bet praktiškai pietinėse

valstijose negrų diskriminacija truko dar labai ilgai. Todėl šiame

istoriniame laikotarpyje konstitucijose paskelbti asmens laisvių ir teisių

principai pirmiausiai turėtų būti vertinami kaip ypatingi politiniai

sprendimai, atvėrę kelią visuomenės demokratizacijos procesui, kurio metu

krito ir plėtėsi šių principų ir kiekybė, ir turinys. Svarbu buvo tai, kad

vienu iš pagrindinių naujosios teisės principų, susijusių ne tik su

žmogaus teisių įgyvendinimo, bet ir su ekonominės apyvartos sfera bei

kitomis visuomeninio gyvenimo sritimis tapo teisėtumo principas, kuris

turėjo apimti viską – valdžios ir valdymo organizaciją, baudžiamąją

politiką, civilinius teisinius santykius ir t.t.

Mokslinė – techninė revoliucija taip pat daro įtaką laisvių ir teisių

apimčiai. Pavyzdžiui, šiuolaikinės komunikacinės sistemos plitimas iškelia

pokalbių pasiklausymo problema; kompiuterizacijos procesas – informacijos

saugumo. Kaip žinome, JAV ir Olandijoje eutanazija jau įteisinta

juridiškai, kitose šalyse tai dar laikoma nusikaltimu.

Konstitucinio reguliavimo ribos nustatomos atsižvelgiant į šalies

tradiciją, kitų šalių patirtį ir, aišku politinės kovos faktorių. Tačiau

nepaisant nacionalinių istorinių valstybių skirtumų, konstitucijų turinio

suartėjimo procesas yra akivaizdus. Pavyzdžiui, asmens teisių ir laisvių

atžvilgiu šis procesas vyksta keliomis kryptimis: pirma, didinamas teisių

skaičius įtraukiama į konstitucijų tekstus naujų piliečių laisvių ir

teisių; antra, labiau detalizuojamos, aiškinamos, išsamiau reguliuojamos

jau esamos piliečių teisės; trečia, tam tikra prasme lyginamos įvairių

šalių teisių konstitucijose užfiksuotos formuluotės. Atsiradus vienoje

šalyje kokioms nors naujoms teisėms, greitai jos įtraukiamos ir į kitų

valstybių konstitucijas. Aišku, kad toks konstitucijų supanašėjimo procesas

įmanomas tik esant panašiam ekonominiam – socialiniam vystymuisi.

Teisių ir laisvių instituto plėtra glaudžiai susijusi su konstitucijų

apribojimų evoliucija. Visiems trims konstitucionalizmo raidos periodams

būdingi du apribojimų metodai – tam tikrų konstitucinių normų atšaukimas ir

ypatingosios padėties įvedimas. Abu šie metodai evoliucijos raidoje kito ir

taikėsi prie naujų sąlygų. Konstitucijų tekstų analizė atskleidžia tam

tikrą tendenciją: plečiantis teisėms ir laisvėms, lygiagrečiai daugėja šių

metodų pritaikymo atvejų.

Pirmame konstitucijų raidos etape Europos ir JAV konstitucijose

užfiksuotos asmens prigimtinės ir politinės laisvės bei teisės labai mažai

atsispindėjo teisiniame darbo santykių reguliavime. Valstybė,
sekdama tada

populiaria liberalizmo doktrina, teigusia valstybės nesikišimą į individo

reikalus, nusišalino nuo teisinio darbo santykių reguliavimo. Tačiau tai

truko neilgai.

Nauji gamybos būdai skatino valstybės aktyvumą ekonominėje,

socialinėje, kultūrinėje ir kitose visuomeninio gyvenimo sferose.

Praktiškai visose valstybėse susiklostė teisė, reglamentuojanti darbo

santykius. Anglija buvo pirmoji šalis, kurioje jau XIX a. pradžioje buvo

išleisti pavieniai įstatymai, ėmę riboti vaikų, o paskui ir moterų

išnaudojimą. 1847 m. Anglijoje buvo išleistas darbo apsaugos įstatymas –

pirmasis šiuolaikinis darbo įstatymų leidybos bandymas. 1880 m. įstatymas

ėmė reglamentuoti darbdavių materialinę atsakomybę už gamybines traumas,

buvo nustatyta 10 valandų darbo diena visose įmonėse, turinčiose daugiau

nei 50 darbininkų. 1869 m. su spaustuvių darbininkais Anglijoje buvo

sudaryta pirmoji kolektyvinė darbo sutartis. Netrukus kolektyvinės sutartys

tapo vienu svarbiausių darbininkų ir darbdavių santykių reguliavimo metodu.

Taip atsirado šiuolaikinė darbo teisė.

Valstybės aktyvumo ekonominio ir socialinio gyvenimo sferose

tendencijos pasireiškė ir JAV priėmus XVI Konstitucijos pataisą (1913 m.),

kurioje buvo išplėstos vykdomosios valdžios galios.

Siekiant sėkmingiau įveikti kilusią ekonominę depresiją, valstybė

aktyviai įsikišo į ekonomikos reguliavimo reikalus: finansų sistemai

atkurti ėmė kontroliuoti esantį apyvartoje auksą, bankus, biržą; skoloms

palengvinti buvo nuvertintas doleris; imta paskoloms remti pramonę;

įsteigtas socialinis draudimas; nustatytas minimalus darbo užmokestis;

darbininkų sąjungoms garantuota organizavimosi laisvė ir t.t. (tiesa,

vėliau – 1935-1936 m. – kai kurias šias priemones Aukščiausiasis teismas

pripažino esant nekonstitucingas).

Antrojo pasaulinio karo metais valstybė ėmėsi kontroliuoti eksportą,

žaliavų paskirstymą. Pokario laikotarpiu prezidentas ėmė sudarinėti

tarptautines sutartis, vyriausybė galėjo uždrausti JAV kompanijoms

bendradarbiauti su atskirų valstybių firmomis (ekonominis embargas, pvz.

šiuo metu draudžiami ekonominiai ryšiai su Iraku).

Prancūzijoje išleistas 1804 m. civilinis kodeksas (turi Napoleono

kodekso pavadinimą) buvo klasikinė naujosios civilinės teisės ir pirmoji

šios epochos kodifikacija. Kodeksas įtvirtino feodalinių santykių

likvidavimą, lygų visų prancūzų teisnumą, principus, užtikrinančius

aukštesnį visuomeninių santykių raidos lygį. Tačiau samdos sutarčiai

kodeksas teskyrė du straipsnius, todėl nesant platesnio reglamentavimo,

vadovaudamiesi valstybės proteguojama sutarties laisvės taisykle,

samdytojai primesdavo samdomiesiems itin sunkias darbo sąlygas. Nuo XIX a.

vidurio Prancūzijoje pasirodė pirmieji įstatymai, ėmę reglamentuoti darbo

santykius. Pirmiausia, kaip ir Anglijoje, tik gerokai vėliau, jis palietė

vaikų darbo jėgos panaudojimą: 1841 m. išleistas pirmasis įstatymas,

uždraudęs vaikų, neturinčių 9 metų, darbo panaudojimą, paaugliams iki 14

metų amžiaus neleista dirbti naktį. 1848 m. visų darbininkų darbo dienos

ilgumas buvo apribotas iki 11 valandų. 1919 m. profsąjungoms duota teisė

sudarinėti darbo sutartis, tais pačiais metais patvirtinta 8 valandų darbo

diena, 1936 m. nustatytas minimalus darbo užmokestis. 1946 m., priėmus

Ketvirtosios respublikos konstituciją, buvo išleistas įstatymų paketas

(1946-1950 m.), reglamentuojantis kolektyvinių sutarčių sistemą, darbo

užmokestį, patobulinęs socialinį aprūpinimą. 1983 m. nuo 65 metų iki 60

metų sumažintas amžius pensijai gauti.

Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad XIX a. antroje pusėje

prasidėjęs ir vėliau vis stiprėjęs socialinio-ekonominio gyvenimo

reglamentavimas XX amžiuje galutinai įsitvirtino kaip daugelio valstybių

konstitucijų dalis. Tokiu būdu atskirais įstatymais ir normatyviniais

aktais palaipsniui buvo įgyvendinti XVIII a. konstitucijose paskelbti

principai.

Ypač pastebima Konstitucijos normų evoliucija valstybės valdžios

organų struktūros, funkcijų ir tarpusavio sąveikos srityje . Šioms normoms

reguliuoti Vakarų valstybių konstitucijose tradiciškai buvo skiriama daug

vietos. Pirmojo istorinio raidos etapo konstitucijose valdžios organų

reguliavimo klausimams buvo skiriama didesnė pusė Pagrindinio įstatymo

teksto. Vėlesniuose raidos perioduose ši tendencija linkus mažėti. Tačiau

pastebimai išauga vietinės valdžios organų veiklos reglamentacija. (Pirmojo

etapo konstitucijose praktiškai nesutinkama vietinės valdžios reguliavimo

normų).

Šioje reguliavimo srityje konstitucijų normos daugiausia evoliucionavo

trimis kryptimis :

1) vykdomosios valdžios stiprinimo;

2) parlamentinės struktūros kitimo;

3) konstitucinės kontrolės institucijų vystymosi.

Šalia vyriausybių įgaliojimų išplėtimo, konstitucijų tekstuose atsiranda

ir labai detalizuotų vyriausybių atsakomybės
Ypač ryškūs tarpukario

laikotarpiu į Konstitucijos tekstus įtraukti atitinkami įstatymai. Šiuo

periodu buvo aiškiai suformuluotas vienas iš svarbiausių parlamentinės

sistemos principų – vyriausybės atsiskaitymo parlamentui principas. Tačiau

tuo metu konstitucijose atsiranda normų, kurių tikslas – užtikrinti

vyriausybių tvirtumą, sustiprinti jų nepriklausomybę nuo parlamento.

Po Antrojo pasaulinio karo vykdomosios valdžios stiprinimo tendencijos

išliko. Jeigu anksčiau priversti vyriausybę atsistatydinti užtekdavo

parlamente (paprastai Žemutiniuose rūmuose ) surinkti paprastą balsų

daugumą (dalyvaujančiųjų ar esančių sąraše), neteikiant į Ministro

pirmininko postą naujos kandidatūros (destruktyvus votumas), tai

naujausiųjų konstitucijų tekstuose atsiranda įvairių straipsnių,

stiprinančių vyriausybių pozicijas parlamentų atžvilgiu. Pavyzdžiui, VFR

Pagrindiniame įstatyme 1949 m. buvo nustatytas “konstruktyvus votumas”,

t.y. kancleris gali būti atstatydintas tik naujo kanclerio išrinkimo atveju

(67 str.). Prancūzijoje (pagal 1958 m. Konstituciją) ir Ispanijoje (pagal

1978 m. Konstituciją) įvestas kiek kitoks vyriausybės stiprinimo

mechanizmas. Pavyzdžiui, jeigu balsavimą dėl pasitikėjimo vyriausybe

inicijuoja pati vyriausybė, tai reikalingas vienoks rūmų deputatų balsų

skaičius, o jeigu nepasitikėjimą pareiškia patys parlamentarai, tai

balsavimo procedūra tampa žymiai griežtesnė.

Konstitucionalizmo evoliucijoje įvyko pastebimi santykių pokyčiai ir

taip parlamentų rūmų (Aukštesniųjų ir Žemesniųjų). Pirmiausiai pakito

Aukštesniųjų rūmų statusas: mažėjo jų kompetencija, atstovavimo galimybės,

rūmų formavimo sistemos ir t.t. Konstitucionalizmo raidos pirmajame etape

Aukštesnieji parlamentų rūmai reprezentavo aristokratijos sluoksnius ir

dažniausiai buvo formuojami paskyrimo arba paveldėjimo būdu. Bet jau XIX a.

atsiranda parlamentų, kurių Aukštesniųjų rūmų atstovai renkami

(Belgijos senatas pagal 1831 m. Konstituciją, Nyderlanduose – Generaliniai

luomai pagal 1815 m. Konstituciją). Tuo laikotarpiu Europoje pradeda

formuotis ir vienpartiniai parlamentai, kurių atsiradimą sąlygojo

atitinkamų valstybių konstitucijos : Graikijos (1864 m.), Bulgarijos

kunigaikštystės (1879 m.), Serbijos karalystės (1903 m.).

Aukštesniųjų parlamento rūmų pozicijų silpnėjimo ir nunykimo

tendencija konstitucionalizmo raidoje išliko ir vėlesniais laikotarpiais.

Didžiojoje Britanijoje 1911 m. aktai susilpnino Lordų rūmų įstatymų leidimų

teises. Prancūzijos Respublikos Taryba pagal 1946 m. Konstituciją neteko

didžiulių Trečiosios Respublikos Senato teisių. Aukštesniųjų parlamento

rūmų pozicijų silpnėjimo tendencija, atsiradusi paskutiniaisiais

dešimtmečiais, rodo Aukštesniųjų rūmų statuso prisitaikymą prie vyriausybių

pozicijos.

Europos konstituciniame įstatymų leidimo modelyje tarpukario

laikotarpiu susiformuoja savita konstitucinės kontrolės sistema, iš esmės

besiskirianti nuo amerikietiškosios. Jeigu amerikietiška konstitucinės

kontrolės sistema vykdoma teismų ir paprastų teisėjų, tai europietiškoji

sistema grindžiama specialiai tam sukurta institucija – Konstituciniu

Teismu. Konstituciniai europietiškojo modelio teismai įkurti Austrijoje

(1920 m. Konstitucija) Čekoslovakijoje (1920 m. Konstitucija), Ispanijoje

(1931 m.). Po Antrojo pasaulinio karo Europoje prasidėjo konstitucinių

teismų kūrimo “antroji banga”: kai kuriose valstybėse buvo atkuriami bei

reorganizuojami senieji ar steigiami naujieji konstituciniai teismai.

Kuriamas Austrijos teismas, įkuriami teismai Italijoje ir VFR. Tokie pat

teismai steigiami Turkijoje ( 1961 m. Konstitucija) ; Jugoslavijoje (1963

m. Konstitucija) suformuojama Konstitucinė taryba. Trečiasis šio proceso

etapas išryškėjo 8 – 9-ame dešimtmečiuose. 1976 m. Portugalijos ir 1978 m.

Ispanijos konstitucijose įteisinama konstitucinės kontrolės institucija,

nuo 1992 m. ima veikti Lenkijos Konstitucinis tribunolas. Europietišką

konstitucinės kontrolės sistemą išsirinko ir dauguma Vidurio Europos

valstybių.

Europietiška konstitucinės kontrolės sistema iš esmės skiriasi nuo

tradicinės (amerikietiškosios). Pastarojoje bendrosios jurisdikcijos teismų

teisėjai valstybių vadovų skiriami iki gyvos galvos, tačiau yra nustatyta,

kokio amžiaus sulaukę teisėjai išeina į pensiją. Skiriant teisėjus

atsižvelgiama į kandidatų kvalifikaciją ir jų politines pažiūras. Tiesa,

teisėjai skiriami iki gyvos galvos ir keičiantis valstybės vadovams, pamažu

teisėjų politinė orientacija susiniveliuoja. Europietiškoje kontrolės

sistemoje konstitucinių teismų teisėjai skiriami atitinkamam laikotarpiui:

Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje – 9 metams ; Vokietijoje, Austrijoje –

12 metų.

Kai kuriose šalyse konstitucinių teismų sudėtis nuosekliai

atnaujinama. Toks sudėties atnaujinimas leidžia skirti teisėjus,
geriau

suvokiančius esamas realijas. Tokia teisėjų skyrimo metodika nemenkina

teisėjų nepriklausomybės. Šiuo atveju teisėjų nepriklausomybė užtikrinama

negalint jų nušalinti, bet draudžiant tuos pačius asmenis skirti antrai

kadencijai. Daugumoje Europos valstybių negalima skirti teisėjų antrai

kadencijai. Konstitucinio Teismo teisėjus skiria ir jų kompetenciją nustato

ne viena kuri nors instancija, o kelios. Tai ir rodo ypatingą šio kontrolės

organo svarbą.

Kaip rodo praktika, tokia teisėjų atranka, jų darbo specifika suteikia

jiems tam tikro pranašumo prieš amerikietiškos sistemos teisėjus.

Paprastųjų teismų teisėjams subjektyviai sunkiau “pakilti” virš įstatymo ir

pasižiūrėti į tą patį įstatymą grynai iš Konstitucijos pozicijų.Be to,

daugybė teismų, turinčių teisę priimti konstitucinius sprendimus, veikia

izoliuotai dažnai net prieštaringai. Tuo tarpu Konstitucinio Teismo

teisėjai turi kitokių veiklos galimybių : jie gali sėkmingiau koordinuoti

savo darbą, nuodugniau įsigilinti į konkrečią problemą.

Konstitucionalizmo evoliucija į Pagrindinių įstatymų reguliavimo sritį

įtraukė nuostatas, liečiančias tarptautinių santykių ir valstybės užsienio

politikos funkcijų reguliavimo, karo paskelbimo ir taikos sudarymo

problemas. Tokios reguliavimo normos pasirodė dar XIX a. pabaigoje

(Italijos 1848 m. Pagrindinio statuto 5 str., 1826 m. Portugalijos

Konstitucinės chartijos 75 str.; 1866 m. Danijos Konstitucijos 15 str. ir

t.t.). Kaskart tarptautines problemas liečiančių straipsnių skaičius augo

ir pastaruoju metu daugelis Vakarų Europos konstitucijų reguliuoja

svarbiausius tarptautiniams santykiams priskiriamus klausimus.

Tarptautinei sferai priskiriamos šios problemos: 1) valstybės

tarptautinės veiklos principai ; 2) karo paskelbimo ir taikos sudarymo

klausimų reguliavimas ; 3) vidaus ir tarptautinių teisės normų suderinimas

; 4) valstybės organų kompetencijos ir įgaliojimų, ratifikuojant

tarptautines sutartis, normų nagrinėjimas ir įvertinimas; 5) tarptautinių

normų, susijusių su žmogaus teisių gynimu – pilietybės, pabėgėlio statuso

suteikimo ir pan. – reguliavimas.

Tarptautiniams santykiams ypatingai svarbūs du konstitucinio

reguliavimo principai:

taikios užsienio politikos principų įtvirtinimas ir atsisakymas nuo

karo, kaip tarptautinių ginčų sprendimo priemonės;

galimybė valstybės suverenitetą pripažinti pavaldžiu tarptautiniams

organams.

Teisės normos, reguliuojančios šalies elgesį santykiuose su kitomis

valstybėmis, aptinkamos jau pirmosiose rašytinėse konstitucijose. 1791 m.

Prancūzijos Konstitucijos 6 skyriuje rašoma, kad “prancūzų tauta atsisako

bet kokių grobikiškų karų ir jokiu būdu nenukreips savo ginkluotųjų pajėgų

prieš kitų tautų laisvę”. XX a. pradžioje panašaus pobūdžio straipsniai

buvo įtraukti į Olandijos Konstituciją, Airijos Konstituciją (1937 m. 29

str.).

Po Antrojo pasaulinio karo valstybių, deklaruojančių taikią užsienio

politiką, skaičius žymiai išaugo. Pavyzdžiui, Italijos 1947 m.

Konstitucijos 11 str. 1949 m. VFR Konstitucijoje neužfiksuotas tiesioginis

atsisakymas nuo karo, bet 26 str. pažymėta, kad veiksmai, skatinantys

agresinį karą, laikomi antikonstituciniais.

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europos konstitucionalizmo raidoje

išryškėjo tendencijos, būdingos tik paskutiniajam laikotarpiui. Valstybių,

įeinančių į Europos bendriją (nuo 1993 m. Europos Sąjunga), konstitucijose

atsiranda įstatyminiai aktai, leidžiantys atsisakyti dalies valstybinio

suvereniteto tarptautinių organizacijų naudai. Kai kurios Europos valstybės

savo konstitucijose numatė nacionalinių valstybinių sistemų pavaldumo

galimybę tarpvalstybinėms institucijoms dar prieš susikuriant Bendrajai

rinkai. Taip padarė Prancūzija (1946 m. Konstitucijos preambulė), Italija

(1947 m. Konstitucija), VFR (1949 m. Pagrindinis įstatymas).Kitos valstybės

įvedė konstitucijų pataisas stodamos į bendrąją rinką ar truputį vėliau.

Konstitucijos pataisas padarė Olandija (1956 m.), Liuksemburgas (1956 m.),

Airija (1972 m.), Belgija (1970 m.), Portugalija (1982 m.). Airija,

Švedija, Suomija, nuo 1993 m. įstojusios į Europos sąjungą, taip pat turės

atitinkamai pakoreguoja savo konstitucijas.

Valstybių – Europos Sąjungos narių – konstitucijose pripažįstama, kad

Sąjungos teisės normos turi viršų prieš nacionalines teisės normas. Kitaip

tariant, Europos Sąjungos teisės normos turi būti bendrų galių, t.y.

privalomos visoms į Sąjungą įeinančioms šalims.

Valstybių priklausymas Europos Sąjungai pirmiausiai atsiliepė

nacionalinių parlamentų funkcijoms ir įgaliojimams. Jau pats faktas, kad

Europos sąjunga leidžia reglamentus (įstatyminius aktus), privalomus visoms

narėms, rodo, kad kai kurių klausimų svarstymo kompetencija iš nacionalinių

parlamentų pereina Europos Sąjungai . Pavyzdžiui, 1975 m., kai buvo

nustatyti tiesioginiai mokesčiai
naudai, pinigai iš nacionalinių

biudžetų buvo pervedami į sąjunginių biudžetą praktiškai be parlamentų

svarstymo, kadangi pastarieji niekaip negalėjo daryti įtakos šiam procesui.

1975 m. “europietiškas biudžetas” tapo nepriklausomu nuo nacionalinių

parlamentų ir Sąjunga ėmė naudotis visiška finansine autonomija.

Naujas žingsnis žengtas į politinę, ekonominę ir juridinę integraciją,

kai Vakarų Europos valstybės ratifikavo Mastrichto susitarimą (1992 m.

vasario 7 d.). Tai pareikalavo ir konstitucinių reformų. Valstybės,

ratifikavusios šį susitarimą, įsipareigojo suteikti rinkimų teisę

užsieniečiams – Sąjungos narių piliečiams – į vietinės valdžios organus.

Paskutiniosios Vakarų Europos valstybių Konstitucijos reformos dar

labiau išryškino konstitucinių teisinių normų internacionalizavimo procesą,

atskleidė Pagrindiniuose šalių įstatymuose fiksuojamas spartėjančias

integracijos tendencijas.

1 lentelė. Pasaulio valstybių valdymo forma ir konstitucijos priėmimo

data.

|Valstybė |Valdymo forma |Konstitucijos |

| | |priėmimo data |

|Airija |Respublika |1937 |

|Albanija |Respublika |1991 |

|Alžyras |Prezidentinė respublika |1976 |

|Australija |Konstitucinė monarchija |1901 |

|Austrija |Federatyvinė respublika |1920 |

|Belgija |Konstitucinė monarchija |1931 |

|Bolivija |Prezidentinė respublika |1967 |

|Brazilija |Prezidentinė federatyvinė |1969 |

| |respublika | |

|Bulgarija |Respublika |1991 |

|Čekija |Respublika |1992 |

|Čilė |Respublika |1981 |

|Danija |Konstitucinė monarchija |1953 |

|Didžioji |Konstitucinė monarchija |Susistemintos |

|Britanija | |konstitucijos |

| | |nėra |

|Egiptas |Prezidentinė respublika |1971 |

|Filipinai |Prezidentinė respublika |1973 |

|Graikija |Prezidentinė respublika |1975 |

|Hondūras |Prezidentinė respublika |1965 |

|Indija |Federatyvinė respublika |1950 |

|Indonezija |Prezidentinė respublika |1945 |

|Ispanija |Konstitucinė monarchija |1978 |

|Italija |Respublika |1947 |

|Izraelis |Respublika |Susistemintos |

| | |konstitucijos |

| | |nėra |

|Japonija |Konstitucinė monarchija |1947 |

|Jordanija |Konstitucinė monarchija |1952 |

|JAV |Prezidentinė federatyvinė |1787 |

| |respublika | |

|Kanada |Konstitucinė monarchija |1982 |

|Kenija |Prezidentinė respublika |1963 |

|Kinija |Respublika |1982 |

|Kipras |Respublika |1960 |

|Kolumbija |Prezidentinė respublika |1886 |

|Šiaurės Korėja |Respublika |1972 |

|Pietų Korėja |Respublika |1980 |

|Kuveitas |Konstitucinė monarchija |1962 |

|Lenkija |Respublika |1991 |

|Liuksemburgas |Konstitucinė monarchija |1868 |

|Malta |Respublika |1964 |

|Marokas |Konstitucinė monarchija |1972 |

|Meksika |Prezidentinė federatyvinė |1917 |

| |respublika | |

|Monakas |Konstitucinė monarchija |1962 |

|Naujoji Zelandija|Konstitucinė monarchija |Susistemintos |

| | |konstitucijos |

| | |nėra |

|Nepalas |Konstitucinė monarchija |1962 |

|Nigerija |Federatyvinė respublika |1979 |

|Norvegija |Konstitucinė monarchija |1814 |

|Olandija |Konstitucinė monarchija |1983 |

|Portugalija |Respublika |1976 |

|Prancūzija |Prezidentinė respublika |1958 |

|Rumunija
|1991 |

|Senegalas |Respublika |1963 |

|Singapūras |Respublika |1963 |

|Sirija |Prezidentinė respublika |1973 |

|Suomija |Prezidentinė respublika |1919 |

|Švedija |Konstitucinė monarchija |1975 |

|Šveicarija |Federatyvinė respublika |1848 |

|Turkija |Respublika |1982 |

|Venesuela |Prezidentinė respublika |1961 |

|Vengrija |Prezidentinė respublika |1989 |

|Vokietija |Federatyvinė respublika |1949 |

II. NERAŠYTINĖ KONSTITUCIJA (ANGLIJA)

1. Anglijos konstitucionalizmo raida

Anglų ir Europos valstybių teisės raida vystėsi skirtingais keliais.

Daugiausia dėl teisės technikos skirtumų Anglija, skirtingai nuo daugelio

valstybių – romėnų teisės tęsėjų – per eilę šimtmečių sukūrė savitą teisinę

kultūrą, kuri niekada nebuvo teisiškai įtvirtinta rašytinėje

konstitucijoje. Anglijoje, kuri pirmoji pamėgino sukurti rašytinę

konstituciją (1653 m. “Valdymo įrankis”), iki šiol galioja nerašytinė

konstitucija, susidedanti iš atskirų parlamento aktų ir konstitucinių

papročių bei precedentų.

Normanai, 1066 m. nukariavę Angliją, įvedė plačią ir efektyvią

administracinę struktūrą – biurokratiją. 1164 m. Anglijoje priimtas

Klorendono konstitucinis aktas, kuriuo bandyta reglamentuoti civilines ir

bažnytines jurisdikcijos ribas. Tačiau popiežiui pagrasinus atskirti

karalių Henriką II nuo bažnyčios, pastarasis buvo priverstas atsisakyti

Klorendono nutarimų ir bažnyčios teisių reformos.

Pirmuoju Anglijos konstituciniu dokumentu pripažįstama 1215 m.

Didžioji laisvių chartija, kurios tekstas, 1297 m. patvirtintas parlamento,

tapo parlamento statutu.

Didžioji laisvių chartija reikalavo bendradarbiavimo tarp karaliaus

ir didikų. 1240 m. Didžioji Taryba oficialiai šitą bendradarbiavimą

įformino. Ilgainiui du organai išsivystė į Bendruomenių rūmus ir Lordų

rūmus – pirmąsias atstovaujamąsias institucijas, demokratinės politinės

sistemos pirmtakus.

Nuo XVIII a. pradžios Anglijos visuomenės struktūra ir visuomeniniai

santykiai ėmė keistis buržuazijos naudai. Parlamente ėmė stiprėti

prieštaravimai karaliaus valdžiai. 1628 m. parlamentas priėmė garsiąją

“Teisės peticiją”. Dokumente buvo kritikuojama karaliaus valdininkų

savivalė, renkant mokesčius, be teismo baudžiant žmones. “Teisės

peticija”pamėginta atgaivinti demokratines Didžiosios laisvių chartijos

idėjas, kurias opozicija vertino kaip ribojančias tautos labui karaliaus

valdžią.

Anglijos parlamentas (dėl ilgos veiklos (1640-1653) istorijoje

žinomas Ilgojo parlamento vardu) tapo organizuojančia ir vadovaujančia

kovos su karaliumi jėga. Jau parlamento veiklos pradžioje parlamente

susiformavo dvi politinės srovės:

• karaliaus ir senosios tvarkos šalininkai, susidedantys daugiausia

iš feodalinės aristokratijos ir anglikonų dvasininkijos

(kavalieriai);

• opozicija, parlamento šalininkai, siekę reformų (puritonai).

Parlamentarai, bijodami, kad karalius nepaleistų Bendruomenių rūmų,

1641 m. priėmė “Trimetį aktą”, kuriuo valdovui buvo atimta teisė be

Bendruomenių ir Lordų rūmų sutikimo paleisti parlamentą.

1641 m. gruodžio 1 d. buvo išleistas programinio pobūdžio aktas,

pavadintas Didžiąja remonstracija. Jame buvo siūlomos naujos politinės ir

ekonominės reformos- karaliaus patarėjai, pasiuntiniai ir kiti valdininkai

privalėjo turėti parlamento pasitikėjimą.

Dėl šių, taip pat kitų Ilgojo parlamento išleistų aktų karaliaus

valdžia iki 1642 m. vidurio tapo tiek priklausoma nuo parlamento, kad

praktiškai Anglija iš absoliutinės monarchijos virto konstitucine

monarchija. Ir tai buvo pasiekta parlamentiniu “konstituciniu” keliu.

Tačiau opozicijos skilimas (iš puritonų tarpo susiformavo trys

politinės grupuotės: presbiterionai, independentai, leveleriai) ir

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4034 žodžiai iš 8061 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.