I. KONSTITUCINIAI VALDŽIOS RĖMAI
1. Konstitucionalizmo bruožai ir konstitucijų politinė reikšmė
Konstitucija – pagrindinis normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių
norminių teisės aktų visuma, fiksuojanti valstybės gyvenimo pagrindus.
Konstitucinės teisės normos turi kitų teisės normų atžvilgiu aukščiausią
galią, nustato piliečių teises, pareigas, laisves, valstybės tikslus,
įtvirtina politikos pagrindus.
Dabartinė konstitucionalizmo samprata ėmė formuotis prieš du
šimtmečius. Tačiau bandymų apibrėžti politinius, ekonominius ir socialinius
santykius įvairiais aktais (dokumentais) galima rasti ir prieš du
tūkstantmečius. Būtent tokio pobūdžio dokumentai ir buvo šiuolaikinių
konstitucijų pirmtakai.
Romėnų teisėje Konstitucijos vardu buvo vadinami imperatoriaus
išleisti įstatymai bei įstatymų rinkiniai (Codex Constitutronum, novellal
constitutiones). Įvairūs imperatoriaus nurodymai principato ir imperijos
laikais buvo skirstomi į ediktus (jų tikslas buvo ne tiek nustatyti teisės
normas, kiek įgyvendinti galiojančias), mandatus (instrukcijas provincijų
valdininkams tvarkos, normų, įvairių problemų sprendimo klausimais),
dekretus (tiesioginius imperatoriaus sprendimus arba apeliacijas į teismų
sprendimus), reskriptus (imperatoriaus atsakymus magistratams arba
besiginčijančioms pusėms).
Viduramžių Vakarų Europos teisiniai aktai atspindėjo to meto politinį,
socialinį – ekonominį gyvenimą ir visuomenės teisinės sąmonės lygį.
Pagrindinės senosios, tiek vergvaldinės, tiek feodalinės, teisės
požymis buvo nelygios, nevienodos
gyventojų padėties, atsižvelgiant į jų priklausymą vienai ar kitai
socialinei grupei, tam ar kitam luomui, įtvirtinimas.
Esminį poveikį konstitucionalizmo raidai padarė XVII-XVIII a.
politiniai įvykiai Anglijoje, Šiaurės Amerikoje ir ypač Prancūzijoje,
istorinėje literatūroje dar vadinami revoliucijomis. Revoliucijų
laikotarpiu ir tuojau pat po jų greta einamųjų, paprastų įstatymų pasirodė
ir išskirtinių rūšių įstatymai – konstitucijos.
Konstituciniams aktams, teisiškai įtvirtinantiems valstybės valdžios
organizaciją ir įgyvendinimo būdus, yra pripažįstama pagrindinio valstybės
įstatymo reikšmė, didžiausias teisinis autoritetas. Konstitucijų
(lot.constitutio- nustatymas) pasirodymas buvo grindžiamas plačiai
konstitucinėje teisėje paplitusia teorija apie steigiamąją ir įsteigtąją
valdžias, pagal kurią tik tauta turinti suverenią galią sukurti valstybę ir
nustatyti jos pagrindus; šią galią tauta deleguojanti specialiai
išrinktiems savo atstovams, sudarantiems steigiamąją valdžią, kuri
valstybės įkūrimo faktą teisiškai įtvirtina konstitucijoje, o jau
konstitucija sudaranti teisinį pagrindą įsteigtai valdžiai neperžengiant
jos nustatytų ribų funkcionuoti.
XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios konstitucionalizmo raidos
politinė reikšmė buvo ta, kad eilėje valstybių (pirmiausiai tose, kur vyko
revoliucijos) teisinių aktų (konstitucijų, kodeksų) pagalba buvo pakeistos
valstybių politinės sistemos, reformuoti visuomeniniai – teisiniai
santykiai, apibrėžtas valstybės vaidmuo.
Vienas svarbiausių porevoliucinio laikotarpio konstitucionalizmo
bruožų buvo tas, kad vietoj totalinės policinės valstybės atsirado nauja,
teisinė valstybė. Politiškai viešpataujanti buržuazija, kaip kadaise
bajorija, stengėsi riboti ir aiškiai nustatyti valstybių vadovų valdžios
įgaliojimus. Tuo pat metu eilėje šalių konstituciniu būdu buvo bandoma
nustatyti valstybės santvarką, išplėsti rinkimų teises. Šie pertvarkymai
pirmiausiai priklausė nuo to, kiek senoji, ikirevoliucinė teisė atitiko
naujus reikalavimus ir kaip buvo vykdoma pati revoliucija. Ten, kur prieš
feodalizmą buvo kovojama nepakankamai ryžtingai, ten senoji teisė buvo
pritaikyta naujiems poreikiams ir revoliucijos pasibaigė politiniu
kompromisu (Anglija) ir atvirkščiai, ten kur nebuvo įmanoma toliau plėtroti
senąją teisę, ten iš esmės ji buvo pakeista nauja, o pačios revoliucijos
buvo radikalesnės (Prancūzija, JAV).
XIX a. pabaigoje “įsibėgėję” Europos ir JAV kapitalistiniai santykiai
pakoregavo ekonominius, socialinius ir politinius procesus, vykstančius
visuomenėje. Šie pakitimai visuomeniniame gyvenime ir tarpvalstybiniuose
santykiuose negalėjo neatsiliepti ir konstitucionalizmo raidai. Istorinė
konstitucionalizmo raida atskirose šalyse buvo skirtinga ir daugiausia vyko
skatinama dviejų tarpusavyje glaudžiai susijusių priežasčių.
Pirma – (reikšmingesnė) – politinės kovos veiksnys. Dėl šios kovos
konstitucijose atsiranda ir plečiasi demokratinės teisės ir laisvės,
keičiasi santykis tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios,
parlamento ir vyriausybės.
Antra – pačios ekonominės – politinės sistemos kaita, naujų
tarptautinių realijų atsiradimas ir su tuo
susijusių vidinių bei valstybės
problemų sprendimų būtinybė.
Kokybiškai keičiantis tarpvalstybiniams santykiams, iškilo vidaus ir
tarptautinės teisės sąsajų problema; regioninių ir kitokių uždarų
ekonominių – politinių valstybinių grupuočių atsiradimas pareikalavo ir
naujų Konstitucijos normų, suteikiančių valstybėms teisę jungtis į tokias
sąjungas, kartu apribojant savąjį suverenitetą tarptautinių sąjungų,
valstybinių junginių naudai. Gamtos apsaugos, nacionalinio ir kultūrinio
paveldo išsaugojimo, visuomenės urbanizacijos problemos taip pat “rado
vietą” naujausiose įvairių Europos šalių konstitucijose.
Konstitucijų turinys įvairiose valstybėse yra skirtingas. Tačiau jų
normas galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:
1) Asmens teisės ir laisvės arba teisinė piliečių padėtis;
2) Valstybės valdžios organų struktūra, funkcijos ir tarpusavio
sąveika;
3) Regioninių ir tarptautinių teisės normų vystymosi apžvalga.
Visas Vakarų Europos ir JAV konstitucijas taip pat galima sugrupuoti
į tris jų istorinės raidos etapus:
1) nuo jų atsiradimo iki Pirmojo pasaulinio karo ;
2) du tarpukario dešimtmečiai ;
3) laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo
Tačiau atskiroms šalims šie istoriniai etapai turėjo skirtingą
reikšmę.
Konstitucionalizmo raidoje užfiksuoti bendrieji asmens teisių ir
laisvių principai tam tikrais vystymosi etapais buvo vertinami ir
realizuojami gana prieštaringai.
Pirmame konstitucionalizmo istorinės raidos etape konstituciniais
aktais buvo panaikinti luomai ir luominės privilegijos, buvo paskelbta
žmogaus lygybė prieš įstatymus, užfiksuotos asmens prigimtinės laisvės ir
teisės. Šie principai turėjo užtikrinti lygų visų žmonių teisnumą, lygias
kiekvieno galimybes verstis ūkine veikla ir pan. Tačiau šiš konstitucijose
paskelbtų principų įgyvendinimui prireikė dar poros šimtų metų, kadangi
realiame gyvenime jie dažnai buvo ignoruojami. Pavyzdžiui, JAV
Konstitucijos (1865 m.) XIII pataisoje buvo įformintas vergijos
panaikinimas, o XIV pataisa (1868 m.) uždraudė diskriminacinio pobūdžio
valstijų įstatymus, kurie galėtų įtvirtinti piliečių nelygiateisiškumą, tuo
sulygindama negrų teises su baltųjų teisėmis, bet praktiškai pietinėse
valstijose negrų diskriminacija truko dar labai ilgai. Todėl šiame
istoriniame laikotarpyje konstitucijose paskelbti asmens laisvių ir teisių
principai pirmiausiai turėtų būti vertinami kaip ypatingi politiniai
sprendimai, atvėrę kelią visuomenės demokratizacijos procesui, kurio metu
krito ir plėtėsi šių principų ir kiekybė, ir turinys. Svarbu buvo tai, kad
vienu iš pagrindinių naujosios teisės principų, susijusių ne tik su
žmogaus teisių įgyvendinimo, bet ir su ekonominės apyvartos sfera bei
kitomis visuomeninio gyvenimo sritimis tapo teisėtumo principas, kuris
turėjo apimti viską – valdžios ir valdymo organizaciją, baudžiamąją
politiką, civilinius teisinius santykius ir t.t.
Mokslinė – techninė revoliucija taip pat daro įtaką laisvių ir teisių
apimčiai. Pavyzdžiui, šiuolaikinės komunikacinės sistemos plitimas iškelia
pokalbių pasiklausymo problema; kompiuterizacijos procesas – informacijos
saugumo. Kaip žinome, JAV ir Olandijoje eutanazija jau įteisinta
juridiškai, kitose šalyse tai dar laikoma nusikaltimu.
Konstitucinio reguliavimo ribos nustatomos atsižvelgiant į šalies
tradiciją, kitų šalių patirtį ir, aišku politinės kovos faktorių. Tačiau
nepaisant nacionalinių istorinių valstybių skirtumų, konstitucijų turinio
suartėjimo procesas yra akivaizdus. Pavyzdžiui, asmens teisių ir laisvių
atžvilgiu šis procesas vyksta keliomis kryptimis: pirma, didinamas teisių
skaičius įtraukiama į konstitucijų tekstus naujų piliečių laisvių ir
teisių; antra, labiau detalizuojamos, aiškinamos, išsamiau reguliuojamos
jau esamos piliečių teisės; trečia, tam tikra prasme lyginamos įvairių
šalių teisių konstitucijose užfiksuotos formuluotės. Atsiradus vienoje
šalyje kokioms nors naujoms teisėms, greitai jos įtraukiamos ir į kitų
valstybių konstitucijas. Aišku, kad toks konstitucijų supanašėjimo procesas
įmanomas tik esant panašiam ekonominiam – socialiniam vystymuisi.
Teisių ir laisvių instituto plėtra glaudžiai susijusi su konstitucijų
apribojimų evoliucija. Visiems trims konstitucionalizmo raidos periodams
būdingi du apribojimų metodai – tam tikrų konstitucinių normų atšaukimas ir
ypatingosios padėties įvedimas. Abu šie metodai evoliucijos raidoje kito ir
taikėsi prie naujų sąlygų. Konstitucijų tekstų analizė atskleidžia tam
tikrą tendenciją: plečiantis teisėms ir laisvėms, lygiagrečiai daugėja šių
metodų pritaikymo atvejų.
Pirmame konstitucijų raidos etape Europos ir JAV konstitucijose
užfiksuotos asmens prigimtinės ir politinės laisvės bei teisės labai mažai
atsispindėjo teisiniame darbo santykių reguliavime. Valstybė,
sekdama tada
populiaria liberalizmo doktrina, teigusia valstybės nesikišimą į individo
reikalus, nusišalino nuo teisinio darbo santykių reguliavimo. Tačiau tai
truko neilgai.
Nauji gamybos būdai skatino valstybės aktyvumą ekonominėje,
socialinėje, kultūrinėje ir kitose visuomeninio gyvenimo sferose.
Praktiškai visose valstybėse susiklostė teisė, reglamentuojanti darbo
santykius. Anglija buvo pirmoji šalis, kurioje jau XIX a. pradžioje buvo
išleisti pavieniai įstatymai, ėmę riboti vaikų, o paskui ir moterų
išnaudojimą. 1847 m. Anglijoje buvo išleistas darbo apsaugos įstatymas –
pirmasis šiuolaikinis darbo įstatymų leidybos bandymas. 1880 m. įstatymas
ėmė reglamentuoti darbdavių materialinę atsakomybę už gamybines traumas,
buvo nustatyta 10 valandų darbo diena visose įmonėse, turinčiose daugiau
nei 50 darbininkų. 1869 m. su spaustuvių darbininkais Anglijoje buvo
sudaryta pirmoji kolektyvinė darbo sutartis. Netrukus kolektyvinės sutartys
tapo vienu svarbiausių darbininkų ir darbdavių santykių reguliavimo metodu.
Taip atsirado šiuolaikinė darbo teisė.
Valstybės aktyvumo ekonominio ir socialinio gyvenimo sferose
tendencijos pasireiškė ir JAV priėmus XVI Konstitucijos pataisą (1913 m.),
kurioje buvo išplėstos vykdomosios valdžios galios.
Siekiant sėkmingiau įveikti kilusią ekonominę depresiją, valstybė
aktyviai įsikišo į ekonomikos reguliavimo reikalus: finansų sistemai
atkurti ėmė kontroliuoti esantį apyvartoje auksą, bankus, biržą; skoloms
palengvinti buvo nuvertintas doleris; imta paskoloms remti pramonę;
įsteigtas socialinis draudimas; nustatytas minimalus darbo užmokestis;
darbininkų sąjungoms garantuota organizavimosi laisvė ir t.t. (tiesa,
vėliau – 1935-1936 m. – kai kurias šias priemones Aukščiausiasis teismas
pripažino esant nekonstitucingas).
Antrojo pasaulinio karo metais valstybė ėmėsi kontroliuoti eksportą,
žaliavų paskirstymą. Pokario laikotarpiu prezidentas ėmė sudarinėti
tarptautines sutartis, vyriausybė galėjo uždrausti JAV kompanijoms
bendradarbiauti su atskirų valstybių firmomis (ekonominis embargas, pvz.
šiuo metu draudžiami ekonominiai ryšiai su Iraku).
Prancūzijoje išleistas 1804 m. civilinis kodeksas (turi Napoleono
kodekso pavadinimą) buvo klasikinė naujosios civilinės teisės ir pirmoji
šios epochos kodifikacija. Kodeksas įtvirtino feodalinių santykių
likvidavimą, lygų visų prancūzų teisnumą, principus, užtikrinančius
aukštesnį visuomeninių santykių raidos lygį. Tačiau samdos sutarčiai
kodeksas teskyrė du straipsnius, todėl nesant platesnio reglamentavimo,
vadovaudamiesi valstybės proteguojama sutarties laisvės taisykle,
samdytojai primesdavo samdomiesiems itin sunkias darbo sąlygas. Nuo XIX a.
vidurio Prancūzijoje pasirodė pirmieji įstatymai, ėmę reglamentuoti darbo
santykius. Pirmiausia, kaip ir Anglijoje, tik gerokai vėliau, jis palietė
vaikų darbo jėgos panaudojimą: 1841 m. išleistas pirmasis įstatymas,
uždraudęs vaikų, neturinčių 9 metų, darbo panaudojimą, paaugliams iki 14
metų amžiaus neleista dirbti naktį. 1848 m. visų darbininkų darbo dienos
ilgumas buvo apribotas iki 11 valandų. 1919 m. profsąjungoms duota teisė
sudarinėti darbo sutartis, tais pačiais metais patvirtinta 8 valandų darbo
diena, 1936 m. nustatytas minimalus darbo užmokestis. 1946 m., priėmus
Ketvirtosios respublikos konstituciją, buvo išleistas įstatymų paketas
(1946-1950 m.), reglamentuojantis kolektyvinių sutarčių sistemą, darbo
užmokestį, patobulinęs socialinį aprūpinimą. 1983 m. nuo 65 metų iki 60
metų sumažintas amžius pensijai gauti.
Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad XIX a. antroje pusėje
prasidėjęs ir vėliau vis stiprėjęs socialinio-ekonominio gyvenimo
reglamentavimas XX amžiuje galutinai įsitvirtino kaip daugelio valstybių
konstitucijų dalis. Tokiu būdu atskirais įstatymais ir normatyviniais
aktais palaipsniui buvo įgyvendinti XVIII a. konstitucijose paskelbti
principai.
Ypač pastebima Konstitucijos normų evoliucija valstybės valdžios
organų struktūros, funkcijų ir tarpusavio sąveikos srityje . Šioms normoms
reguliuoti Vakarų valstybių konstitucijose tradiciškai buvo skiriama daug
vietos. Pirmojo istorinio raidos etapo konstitucijose valdžios organų
reguliavimo klausimams buvo skiriama didesnė pusė Pagrindinio įstatymo
teksto. Vėlesniuose raidos perioduose ši tendencija linkus mažėti. Tačiau
pastebimai išauga vietinės valdžios organų veiklos reglamentacija. (Pirmojo
etapo konstitucijose praktiškai nesutinkama vietinės valdžios reguliavimo
normų).
Šioje reguliavimo srityje konstitucijų normos daugiausia evoliucionavo
trimis kryptimis :
1) vykdomosios valdžios stiprinimo;
2) parlamentinės struktūros kitimo;
3) konstitucinės kontrolės institucijų vystymosi.
Šalia vyriausybių įgaliojimų išplėtimo, konstitucijų tekstuose atsiranda
ir labai detalizuotų vyriausybių atsakomybės
Ypač ryškūs tarpukario
laikotarpiu į Konstitucijos tekstus įtraukti atitinkami įstatymai. Šiuo
periodu buvo aiškiai suformuluotas vienas iš svarbiausių parlamentinės
sistemos principų – vyriausybės atsiskaitymo parlamentui principas. Tačiau
tuo metu konstitucijose atsiranda normų, kurių tikslas – užtikrinti
vyriausybių tvirtumą, sustiprinti jų nepriklausomybę nuo parlamento.
Po Antrojo pasaulinio karo vykdomosios valdžios stiprinimo tendencijos
išliko. Jeigu anksčiau priversti vyriausybę atsistatydinti užtekdavo
parlamente (paprastai Žemutiniuose rūmuose ) surinkti paprastą balsų
daugumą (dalyvaujančiųjų ar esančių sąraše), neteikiant į Ministro
pirmininko postą naujos kandidatūros (destruktyvus votumas), tai
naujausiųjų konstitucijų tekstuose atsiranda įvairių straipsnių,
stiprinančių vyriausybių pozicijas parlamentų atžvilgiu. Pavyzdžiui, VFR
Pagrindiniame įstatyme 1949 m. buvo nustatytas “konstruktyvus votumas”,
t.y. kancleris gali būti atstatydintas tik naujo kanclerio išrinkimo atveju
(67 str.). Prancūzijoje (pagal 1958 m. Konstituciją) ir Ispanijoje (pagal
1978 m. Konstituciją) įvestas kiek kitoks vyriausybės stiprinimo
mechanizmas. Pavyzdžiui, jeigu balsavimą dėl pasitikėjimo vyriausybe
inicijuoja pati vyriausybė, tai reikalingas vienoks rūmų deputatų balsų
skaičius, o jeigu nepasitikėjimą pareiškia patys parlamentarai, tai
balsavimo procedūra tampa žymiai griežtesnė.
Konstitucionalizmo evoliucijoje įvyko pastebimi santykių pokyčiai ir
taip parlamentų rūmų (Aukštesniųjų ir Žemesniųjų). Pirmiausiai pakito
Aukštesniųjų rūmų statusas: mažėjo jų kompetencija, atstovavimo galimybės,
rūmų formavimo sistemos ir t.t. Konstitucionalizmo raidos pirmajame etape
Aukštesnieji parlamentų rūmai reprezentavo aristokratijos sluoksnius ir
dažniausiai buvo formuojami paskyrimo arba paveldėjimo būdu. Bet jau XIX a.
atsiranda parlamentų, kurių Aukštesniųjų rūmų atstovai renkami
(Belgijos senatas pagal 1831 m. Konstituciją, Nyderlanduose – Generaliniai
luomai pagal 1815 m. Konstituciją). Tuo laikotarpiu Europoje pradeda
formuotis ir vienpartiniai parlamentai, kurių atsiradimą sąlygojo
atitinkamų valstybių konstitucijos : Graikijos (1864 m.), Bulgarijos
kunigaikštystės (1879 m.), Serbijos karalystės (1903 m.).
Aukštesniųjų parlamento rūmų pozicijų silpnėjimo ir nunykimo
tendencija konstitucionalizmo raidoje išliko ir vėlesniais laikotarpiais.
Didžiojoje Britanijoje 1911 m. aktai susilpnino Lordų rūmų įstatymų leidimų
teises. Prancūzijos Respublikos Taryba pagal 1946 m. Konstituciją neteko
didžiulių Trečiosios Respublikos Senato teisių. Aukštesniųjų parlamento
rūmų pozicijų silpnėjimo tendencija, atsiradusi paskutiniaisiais
dešimtmečiais, rodo Aukštesniųjų rūmų statuso prisitaikymą prie vyriausybių
pozicijos.
Europos konstituciniame įstatymų leidimo modelyje tarpukario
laikotarpiu susiformuoja savita konstitucinės kontrolės sistema, iš esmės
besiskirianti nuo amerikietiškosios. Jeigu amerikietiška konstitucinės
kontrolės sistema vykdoma teismų ir paprastų teisėjų, tai europietiškoji
sistema grindžiama specialiai tam sukurta institucija – Konstituciniu
Teismu. Konstituciniai europietiškojo modelio teismai įkurti Austrijoje
(1920 m. Konstitucija) Čekoslovakijoje (1920 m. Konstitucija), Ispanijoje
(1931 m.). Po Antrojo pasaulinio karo Europoje prasidėjo konstitucinių
teismų kūrimo “antroji banga”: kai kuriose valstybėse buvo atkuriami bei
reorganizuojami senieji ar steigiami naujieji konstituciniai teismai.
Kuriamas Austrijos teismas, įkuriami teismai Italijoje ir VFR. Tokie pat
teismai steigiami Turkijoje ( 1961 m. Konstitucija) ; Jugoslavijoje (1963
m. Konstitucija) suformuojama Konstitucinė taryba. Trečiasis šio proceso
etapas išryškėjo 8 – 9-ame dešimtmečiuose. 1976 m. Portugalijos ir 1978 m.
Ispanijos konstitucijose įteisinama konstitucinės kontrolės institucija,
nuo 1992 m. ima veikti Lenkijos Konstitucinis tribunolas. Europietišką
konstitucinės kontrolės sistemą išsirinko ir dauguma Vidurio Europos
valstybių.
Europietiška konstitucinės kontrolės sistema iš esmės skiriasi nuo
tradicinės (amerikietiškosios). Pastarojoje bendrosios jurisdikcijos teismų
teisėjai valstybių vadovų skiriami iki gyvos galvos, tačiau yra nustatyta,
kokio amžiaus sulaukę teisėjai išeina į pensiją. Skiriant teisėjus
atsižvelgiama į kandidatų kvalifikaciją ir jų politines pažiūras. Tiesa,
teisėjai skiriami iki gyvos galvos ir keičiantis valstybės vadovams, pamažu
teisėjų politinė orientacija susiniveliuoja. Europietiškoje kontrolės
sistemoje konstitucinių teismų teisėjai skiriami atitinkamam laikotarpiui:
Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje – 9 metams ; Vokietijoje, Austrijoje –
12 metų.
Kai kuriose šalyse konstitucinių teismų sudėtis nuosekliai
atnaujinama. Toks sudėties atnaujinimas leidžia skirti teisėjus,
geriau
suvokiančius esamas realijas. Tokia teisėjų skyrimo metodika nemenkina
teisėjų nepriklausomybės. Šiuo atveju teisėjų nepriklausomybė užtikrinama
negalint jų nušalinti, bet draudžiant tuos pačius asmenis skirti antrai
kadencijai. Daugumoje Europos valstybių negalima skirti teisėjų antrai
kadencijai. Konstitucinio Teismo teisėjus skiria ir jų kompetenciją nustato
ne viena kuri nors instancija, o kelios. Tai ir rodo ypatingą šio kontrolės
organo svarbą.
Kaip rodo praktika, tokia teisėjų atranka, jų darbo specifika suteikia
jiems tam tikro pranašumo prieš amerikietiškos sistemos teisėjus.
Paprastųjų teismų teisėjams subjektyviai sunkiau “pakilti” virš įstatymo ir
pasižiūrėti į tą patį įstatymą grynai iš Konstitucijos pozicijų.Be to,
daugybė teismų, turinčių teisę priimti konstitucinius sprendimus, veikia
izoliuotai dažnai net prieštaringai. Tuo tarpu Konstitucinio Teismo
teisėjai turi kitokių veiklos galimybių : jie gali sėkmingiau koordinuoti
savo darbą, nuodugniau įsigilinti į konkrečią problemą.
Konstitucionalizmo evoliucija į Pagrindinių įstatymų reguliavimo sritį
įtraukė nuostatas, liečiančias tarptautinių santykių ir valstybės užsienio
politikos funkcijų reguliavimo, karo paskelbimo ir taikos sudarymo
problemas. Tokios reguliavimo normos pasirodė dar XIX a. pabaigoje
(Italijos 1848 m. Pagrindinio statuto 5 str., 1826 m. Portugalijos
Konstitucinės chartijos 75 str.; 1866 m. Danijos Konstitucijos 15 str. ir
t.t.). Kaskart tarptautines problemas liečiančių straipsnių skaičius augo
ir pastaruoju metu daugelis Vakarų Europos konstitucijų reguliuoja
svarbiausius tarptautiniams santykiams priskiriamus klausimus.
Tarptautinei sferai priskiriamos šios problemos: 1) valstybės
tarptautinės veiklos principai ; 2) karo paskelbimo ir taikos sudarymo
klausimų reguliavimas ; 3) vidaus ir tarptautinių teisės normų suderinimas
; 4) valstybės organų kompetencijos ir įgaliojimų, ratifikuojant
tarptautines sutartis, normų nagrinėjimas ir įvertinimas; 5) tarptautinių
normų, susijusių su žmogaus teisių gynimu – pilietybės, pabėgėlio statuso
suteikimo ir pan. – reguliavimas.
Tarptautiniams santykiams ypatingai svarbūs du konstitucinio
reguliavimo principai:
taikios užsienio politikos principų įtvirtinimas ir atsisakymas nuo
karo, kaip tarptautinių ginčų sprendimo priemonės;
galimybė valstybės suverenitetą pripažinti pavaldžiu tarptautiniams
organams.
Teisės normos, reguliuojančios šalies elgesį santykiuose su kitomis
valstybėmis, aptinkamos jau pirmosiose rašytinėse konstitucijose. 1791 m.
Prancūzijos Konstitucijos 6 skyriuje rašoma, kad “prancūzų tauta atsisako
bet kokių grobikiškų karų ir jokiu būdu nenukreips savo ginkluotųjų pajėgų
prieš kitų tautų laisvę”. XX a. pradžioje panašaus pobūdžio straipsniai
buvo įtraukti į Olandijos Konstituciją, Airijos Konstituciją (1937 m. 29
str.).
Po Antrojo pasaulinio karo valstybių, deklaruojančių taikią užsienio
politiką, skaičius žymiai išaugo. Pavyzdžiui, Italijos 1947 m.
Konstitucijos 11 str. 1949 m. VFR Konstitucijoje neužfiksuotas tiesioginis
atsisakymas nuo karo, bet 26 str. pažymėta, kad veiksmai, skatinantys
agresinį karą, laikomi antikonstituciniais.
Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europos konstitucionalizmo raidoje
išryškėjo tendencijos, būdingos tik paskutiniajam laikotarpiui. Valstybių,
įeinančių į Europos bendriją (nuo 1993 m. Europos Sąjunga), konstitucijose
atsiranda įstatyminiai aktai, leidžiantys atsisakyti dalies valstybinio
suvereniteto tarptautinių organizacijų naudai. Kai kurios Europos valstybės
savo konstitucijose numatė nacionalinių valstybinių sistemų pavaldumo
galimybę tarpvalstybinėms institucijoms dar prieš susikuriant Bendrajai
rinkai. Taip padarė Prancūzija (1946 m. Konstitucijos preambulė), Italija
(1947 m. Konstitucija), VFR (1949 m. Pagrindinis įstatymas).Kitos valstybės
įvedė konstitucijų pataisas stodamos į bendrąją rinką ar truputį vėliau.
Konstitucijos pataisas padarė Olandija (1956 m.), Liuksemburgas (1956 m.),
Airija (1972 m.), Belgija (1970 m.), Portugalija (1982 m.). Airija,
Švedija, Suomija, nuo 1993 m. įstojusios į Europos sąjungą, taip pat turės
atitinkamai pakoreguoja savo konstitucijas.
Valstybių – Europos Sąjungos narių – konstitucijose pripažįstama, kad
Sąjungos teisės normos turi viršų prieš nacionalines teisės normas. Kitaip
tariant, Europos Sąjungos teisės normos turi būti bendrų galių, t.y.
privalomos visoms į Sąjungą įeinančioms šalims.
Valstybių priklausymas Europos Sąjungai pirmiausiai atsiliepė
nacionalinių parlamentų funkcijoms ir įgaliojimams. Jau pats faktas, kad
Europos sąjunga leidžia reglamentus (įstatyminius aktus), privalomus visoms
narėms, rodo, kad kai kurių klausimų svarstymo kompetencija iš nacionalinių
parlamentų pereina Europos Sąjungai . Pavyzdžiui, 1975 m., kai buvo
nustatyti tiesioginiai mokesčiai
naudai, pinigai iš nacionalinių
biudžetų buvo pervedami į sąjunginių biudžetą praktiškai be parlamentų
svarstymo, kadangi pastarieji niekaip negalėjo daryti įtakos šiam procesui.
1975 m. “europietiškas biudžetas” tapo nepriklausomu nuo nacionalinių
parlamentų ir Sąjunga ėmė naudotis visiška finansine autonomija.
Naujas žingsnis žengtas į politinę, ekonominę ir juridinę integraciją,
kai Vakarų Europos valstybės ratifikavo Mastrichto susitarimą (1992 m.
vasario 7 d.). Tai pareikalavo ir konstitucinių reformų. Valstybės,
ratifikavusios šį susitarimą, įsipareigojo suteikti rinkimų teisę
užsieniečiams – Sąjungos narių piliečiams – į vietinės valdžios organus.
Paskutiniosios Vakarų Europos valstybių Konstitucijos reformos dar
labiau išryškino konstitucinių teisinių normų internacionalizavimo procesą,
atskleidė Pagrindiniuose šalių įstatymuose fiksuojamas spartėjančias
integracijos tendencijas.
1 lentelė. Pasaulio valstybių valdymo forma ir konstitucijos priėmimo
data.
|Valstybė |Valdymo forma |Konstitucijos |
| | |priėmimo data |
|Airija |Respublika |1937 |
|Albanija |Respublika |1991 |
|Alžyras |Prezidentinė respublika |1976 |
|Australija |Konstitucinė monarchija |1901 |
|Austrija |Federatyvinė respublika |1920 |
|Belgija |Konstitucinė monarchija |1931 |
|Bolivija |Prezidentinė respublika |1967 |
|Brazilija |Prezidentinė federatyvinė |1969 |
| |respublika | |
|Bulgarija |Respublika |1991 |
|Čekija |Respublika |1992 |
|Čilė |Respublika |1981 |
|Danija |Konstitucinė monarchija |1953 |
|Didžioji |Konstitucinė monarchija |Susistemintos |
|Britanija | |konstitucijos |
| | |nėra |
|Egiptas |Prezidentinė respublika |1971 |
|Filipinai |Prezidentinė respublika |1973 |
|Graikija |Prezidentinė respublika |1975 |
|Hondūras |Prezidentinė respublika |1965 |
|Indija |Federatyvinė respublika |1950 |
|Indonezija |Prezidentinė respublika |1945 |
|Ispanija |Konstitucinė monarchija |1978 |
|Italija |Respublika |1947 |
|Izraelis |Respublika |Susistemintos |
| | |konstitucijos |
| | |nėra |
|Japonija |Konstitucinė monarchija |1947 |
|Jordanija |Konstitucinė monarchija |1952 |
|JAV |Prezidentinė federatyvinė |1787 |
| |respublika | |
|Kanada |Konstitucinė monarchija |1982 |
|Kenija |Prezidentinė respublika |1963 |
|Kinija |Respublika |1982 |
|Kipras |Respublika |1960 |
|Kolumbija |Prezidentinė respublika |1886 |
|Šiaurės Korėja |Respublika |1972 |
|Pietų Korėja |Respublika |1980 |
|Kuveitas |Konstitucinė monarchija |1962 |
|Lenkija |Respublika |1991 |
|Liuksemburgas |Konstitucinė monarchija |1868 |
|Malta |Respublika |1964 |
|Marokas |Konstitucinė monarchija |1972 |
|Meksika |Prezidentinė federatyvinė |1917 |
| |respublika | |
|Monakas |Konstitucinė monarchija |1962 |
|Naujoji Zelandija|Konstitucinė monarchija |Susistemintos |
| | |konstitucijos |
| | |nėra |
|Nepalas |Konstitucinė monarchija |1962 |
|Nigerija |Federatyvinė respublika |1979 |
|Norvegija |Konstitucinė monarchija |1814 |
|Olandija |Konstitucinė monarchija |1983 |
|Portugalija |Respublika |1976 |
|Prancūzija |Prezidentinė respublika |1958 |
|Rumunija
|1991 |
|Senegalas |Respublika |1963 |
|Singapūras |Respublika |1963 |
|Sirija |Prezidentinė respublika |1973 |
|Suomija |Prezidentinė respublika |1919 |
|Švedija |Konstitucinė monarchija |1975 |
|Šveicarija |Federatyvinė respublika |1848 |
|Turkija |Respublika |1982 |
|Venesuela |Prezidentinė respublika |1961 |
|Vengrija |Prezidentinė respublika |1989 |
|Vokietija |Federatyvinė respublika |1949 |
II. NERAŠYTINĖ KONSTITUCIJA (ANGLIJA)
1. Anglijos konstitucionalizmo raida
Anglų ir Europos valstybių teisės raida vystėsi skirtingais keliais.
Daugiausia dėl teisės technikos skirtumų Anglija, skirtingai nuo daugelio
valstybių – romėnų teisės tęsėjų – per eilę šimtmečių sukūrė savitą teisinę
kultūrą, kuri niekada nebuvo teisiškai įtvirtinta rašytinėje
konstitucijoje. Anglijoje, kuri pirmoji pamėgino sukurti rašytinę
konstituciją (1653 m. “Valdymo įrankis”), iki šiol galioja nerašytinė
konstitucija, susidedanti iš atskirų parlamento aktų ir konstitucinių
papročių bei precedentų.
Normanai, 1066 m. nukariavę Angliją, įvedė plačią ir efektyvią
administracinę struktūrą – biurokratiją. 1164 m. Anglijoje priimtas
Klorendono konstitucinis aktas, kuriuo bandyta reglamentuoti civilines ir
bažnytines jurisdikcijos ribas. Tačiau popiežiui pagrasinus atskirti
karalių Henriką II nuo bažnyčios, pastarasis buvo priverstas atsisakyti
Klorendono nutarimų ir bažnyčios teisių reformos.
Pirmuoju Anglijos konstituciniu dokumentu pripažįstama 1215 m.
Didžioji laisvių chartija, kurios tekstas, 1297 m. patvirtintas parlamento,
tapo parlamento statutu.
Didžioji laisvių chartija reikalavo bendradarbiavimo tarp karaliaus
ir didikų. 1240 m. Didžioji Taryba oficialiai šitą bendradarbiavimą
įformino. Ilgainiui du organai išsivystė į Bendruomenių rūmus ir Lordų
rūmus – pirmąsias atstovaujamąsias institucijas, demokratinės politinės
sistemos pirmtakus.
Nuo XVIII a. pradžios Anglijos visuomenės struktūra ir visuomeniniai
santykiai ėmė keistis buržuazijos naudai. Parlamente ėmė stiprėti
prieštaravimai karaliaus valdžiai. 1628 m. parlamentas priėmė garsiąją
“Teisės peticiją”. Dokumente buvo kritikuojama karaliaus valdininkų
savivalė, renkant mokesčius, be teismo baudžiant žmones. “Teisės
peticija”pamėginta atgaivinti demokratines Didžiosios laisvių chartijos
idėjas, kurias opozicija vertino kaip ribojančias tautos labui karaliaus
valdžią.
Anglijos parlamentas (dėl ilgos veiklos (1640-1653) istorijoje
žinomas Ilgojo parlamento vardu) tapo organizuojančia ir vadovaujančia
kovos su karaliumi jėga. Jau parlamento veiklos pradžioje parlamente
susiformavo dvi politinės srovės:
• karaliaus ir senosios tvarkos šalininkai, susidedantys daugiausia
iš feodalinės aristokratijos ir anglikonų dvasininkijos
(kavalieriai);
• opozicija, parlamento šalininkai, siekę reformų (puritonai).
Parlamentarai, bijodami, kad karalius nepaleistų Bendruomenių rūmų,
1641 m. priėmė “Trimetį aktą”, kuriuo valdovui buvo atimta teisė be
Bendruomenių ir Lordų rūmų sutikimo paleisti parlamentą.
1641 m. gruodžio 1 d. buvo išleistas programinio pobūdžio aktas,
pavadintas Didžiąja remonstracija. Jame buvo siūlomos naujos politinės ir
ekonominės reformos- karaliaus patarėjai, pasiuntiniai ir kiti valdininkai
privalėjo turėti parlamento pasitikėjimą.
Dėl šių, taip pat kitų Ilgojo parlamento išleistų aktų karaliaus
valdžia iki 1642 m. vidurio tapo tiek priklausoma nuo parlamento, kad
praktiškai Anglija iš absoliutinės monarchijos virto konstitucine
monarchija. Ir tai buvo pasiekta parlamentiniu “konstituciniu” keliu.
Tačiau opozicijos skilimas (iš puritonų tarpo susiformavo trys
politinės grupuotės: presbiterionai, independentai, leveleriai) ir