Konstrukcines sistemos ir schemos
5 (100%) 1 vote

Konstrukcines sistemos ir schemos

1121

KONSTRUKCINĖS SISTEMOS IR SCHEMOS

Pastatų konstrukcijų klasifikacija

Pastatų konstrukcijos klasifikuojamos pagal įvairius požymius. Pagal paskirtį jos skiriamos į laikančiąsias ir atitvarines.

Laikančiosios konstrukcijos – tai tokios, kurios atlaiko visų rūšių apkrovas bei atsiramdančius pastate jėgos pobūdžio poveikius ir perduoda juos per pamatus gruntiniam pagrindui. Jos atlaiko savosios ir į jas atremtų pastato elementų masės apkrovą, naudingą apkrovą (baldus, įrenginius, žmones ir kt.), sniego ir vėjo apkrovas, grunto slėgį bei kt. jos suteikia pastatui erdvinį standumą ir geometrinį stabilumą, atlaiko poveikius, sukeltus gruntinio pagrindo nevienodų deformacijų, temperatūrinių deformacijų, priešinasi ardomosioms jėgoms, sukeltoms žemės drebėjimo ar avarijos.

Atitvarinės konstrukcijos – tai tokios, kurios atitveria patalpas nuo išorinės aplinkos nepageidautino poveikio, taip pat vienos patalpos aplinką nuo kitos. Jas daugiausia veikia: temperatūros bei drėgmės pokyčiai, vėjas ir garsas, kuris pasireiškia įvairiu triukšmu. Atitvarinėms priskiriamos taip pat skaidriosios konstrukcijos, skirtos patalpoms natūraliai apšviesti.

Atitvarinės konstrukcijos turi sukurti normalias patalpų eksploatacijos sąlygas: numatytą temperatūrą, oro drėgmę, natūralų apšvietimą, apsaugą nuo triukšmo.

Dažnai laikančiosios konstrukcijos kartu yra ir atitvarinės, ir atvirkščiai.

Pagal išdėstymą konstrukcijos skiriamos į vertikaliąsias ir horizontaliąsias. Vertikaliosios – tai išorinės ir vidinės sienos, laiptinių, liftų šachtų sienos, kolonos pertvaros ir kt. pastatuose būna ir nuožulniųjų konstrukcijų – stogo gegnės, laiptatakiai.

Vertikaliosios, horizontaliosios ir nuožulniosios konstrukcijos dažniausiai yra tiesūs ir plokšti elementai, kurie sujungti sudaro pastato erdvinę konstrukcinę sistemą, teikiančią pastatui ir jo dalims būtiną stiprumą bei standumą.

Pastato konstrukcinė sistema priklauso nuo pastato konfigūracijos, tarpatramių didumo, patalpų aukščio, aukštų skaičiaus, veikiančių apkrovų didumo ir pobūdžio, klimato ir daugelio kitų veiksnių, taip pat nuo pastato statybos būdo.

Pagal tai, kaip konstrukcijos išdėstytos pirmojo aukšto grindų lygio, kurį sąlygiškai priimta laikyti nuline žyme, atžvilgiu, pastato konstrukcijos ir jo dalys skirstomos į antžemines, išdėstytas aukščiau nulinės žymės, ir požemines, išdėstytas žemiau nulinės žymės.

Pastatų konstrukcijos skirstomos ir pagal medžiagos rūšį: į medines, mūrines, plienines ir kitokias metalines, betonines ir gelžbetonines, plastmasines, kompozicines.

Mažaaukščių ir daugiaaukščių pastatų konstrukcinės sistemos

Pastatų konstrukcinių sistemų klasifikacija pavaizduota 1 priede.

Šiuolaikinės statybos pastatų konstrukcinės sistemos yra: sieninė, tūrinė blokinė (tūrinių elementų), karkasinė, stiebinė ir jų deriniai.

Iš tikrųjų visos arba beveik visos pastato konstrukcijos statiškai dirba kaip erdvinės sistemos elementai. Tačiau, siekiant suprastinti skaičiavimus, laikoma, kad elementai statiškai dirba kaip linijinės arba plokščiosios konstrukcijos. Daugeliui pastatų tai visiškai priimtina. Bet yra konstrukcinių sistemų, kurias būtina nagrinėti tik kaip erdvines.

Kai konstrukcinė sistema sieninė, pagrindines apkrovas atlaiko plokštieji elementai – išorinės ir vidinės sienos, nes sienų ir tarpaukštinių perdangų sujungimų faktinis stiprumas ir standumas santykinai nedidelis.

Tūrinė blokinė konstrukcinė sistema dažniausiai naudojama gyvenamiesiems namams. Viename elemente talpinamas gyvenamasis kambarys ar kita pastato dalis.

Kai konstrukcinė sistema karkasinė, tai svarbiausias apkrovas atlaiko linijiniai elementai – kolonos, rygeliai. Tokia sistema gali būti sudaryta iš pavienių plokščiųjų rėmų, kai prie kolonų prijungiami rygeliai yra vienoje plokštumoje, ir iš erdvinių rėmų, kai prie kolonų prijungiami rygeliai yra dviejose (ar net keliose) plokštumose.

Stiebiniai pastatai, dar vadinami pastatais su standumo branduoliu, paprastai yra aukštuminiai. Juos veikia didelės horizontaliosios vėjo apkrovos. Tokių pastatų centre įrengta speciali konstrukcija – branduolys (stiebas, kamienas), kuri ir teikia pastatui reikalingą stiprumą bei standumą. Branduolio viduje talpinamos liftų šachtos, laiptinės, inžinerinių komunikacijų patalpos. Prie branduolio, jungiant perdangomis, tvirtinamos pastato kolonos arba sienos, kurioms tenka vertikaliosios apkrovos.

Dangoraižiams naudojamos ir daug sudėtingesnės konstrukcinės sistemos.

Sieninės sistemos naudojamos daugiausia nedidelio aukštingumo gyvenamiesiems pastatams. Kai sienos plytų mūro, pastatai ne aukštesni kaip 10…12 aukštų; kai sienos gelžbetoninės – 20…25 ir daugiau aukštų.

Tradicinė konstrukcinė sistema susideda iš išilginių laikančiųjų sienų ir gelžbetoninių perdangų plokščių pakloto, statiškai dirbančio pagal sijinę schemą (1 pav.). Bet dabar dažniau naudojamos sistemos iš kryžmiškai išdėstytų laikančiųjų vidinių sienų. Tokių pastatų tarpaukštinės perdangų plokštės remiamos kontūru, jose lenkimo momentai mažesni, perdangų plokštės standesnės, statybos aikštelėje mažiau darbo, paprastesnė jų gamyba, o pastato konstrukcija stipresnė. Anksčiau buvo statomi pastatai
su 2,4…4,2m skersinių sienų žingsniu (2 pav.). Dabar tarpatramiai siekia iki 4,8…7,2m. Tokių pastatų stiprumui ir standumui padidinti naudojamos laiptinių ir liftų šachtų monolitinės arba surenkamosios sienų konstrukcijos, išdėstytos pastato centrinėje dalyje (3 pav.). Jie vadinami pastatais su standumo branduoliu arba kamienu (stiebu).1 pav. Stambiaplokščio namo su trimis laikančiosiomis išilginėmis sienomis konstrukcinė schema (1 – išorinė sienų plokštė, 2 – vidinė sienų plokštė, 3 – perdangos plokštė)

2 pav. Stambiaplokščio namo su mažu laikančiųjų skersinių sienų žingsniu konstrukcinė schema

3 pav. Stambiaplokščio namo su standumo branduoliu konstrukcinė schema

Siekiant sumažinti darbo sąnaudas statybos aikštelėje, sukurta tūrinė blokinė konstrukcinė sistema. Tūrinio blokinio pastato pagrindą sudaro gamykloje pagamintas kambario didumo erdvinis blokas, kurio masė iki 25t.

Tūrinių gelžbetoninių blokų sienos ir perdangos statiškai dirba kaip erdvinės konstrukcijos elementai, todėl jiems mažiau reikia medžiagų negu konstrukcijoms iš pavienių plokščių. Kad pastatų fasadai būtų įvairesni, tūriniai blokai įvairiai komponuojami. Tačiau tokių blokų gamybos technologija sudėtingesnė negu plokščių.

Pastatai statomi ir iš blokų, ir iš plokščių. Toks miesto užstatymas įvairesnis ir tikslingas konstrukciniu požiūriu: tūrinė blokinė dalis, kaip stipresnė, yra pastate lyg standumo branduolys, todėl plokštinei pastato daliai tenka mažesni poveikiai.

Be surenkamųjų sieninių konstrukcinių sistemų, vis daugiau plinta industrinės monolitinės ir surenkamosios monolitinės sieninių konstrukcijų sistemos. Tokie pastatai statomi tik iš monolitinių gelžbetoninių konstrukcijų arba, pavyzdžiui, sienos daromos monolitinės, o perdangos surenkamosios.

Monolitinės konstrukcijos yra ekonomiškos. Tokiai statybai reikia mažiau kapitalinių įdėjimų, pastatams pastatyti reikia mažiau energijos, daug įvairesnė gali būti pastatų architektūra.

Monolitiniai ir surenkamieji monolitiniai pastatai skiriasi statybos metodu, naudojamais klojiniais.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1063 žodžiai iš 2123 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.