Kontrreformacija
Atrodė, kad reformacijos banga jau apėmė visą Europą. IV–ame XVI a. dešimtmetyje nuo Romos katalikų Bažnyčios atsimetė anglikonų Bažnyčia. Labai intensyviai kalvinizmas ir kiti protestantiški mokymai plito Nyderlanduose. Taip pat buvo Prancūzijoje, ypač pietinėje šalies dalyje. Vokietijoje liuteroniškasis ir kalvinistiškasis tikėjimas visai išstūmė katalikybę. Net Lenkijoje ir Vengrijoje XVI a. viduryje katalikybei iškilo rimta grėsmė.
Tačiau XVI a. viduryje ir ypač antroje pusėje katalikų Bažnyčia pati pradėjo puolimą prieš protestantus. O katalikybės padėtis tikrai dar nebuvo beviltiška. Visuomeninė Europos santvarka iš esmės dar buvo feodalizmas–kapitalistiniai santykiai dar tik brendo. Katalikybė buvo reikalinga absoliutizmui, kuris klestėjo didžiausiose Europos valstybėse (Prancūzijoje, Ispanijoje, Austrijoje).
Didelis katalikų Bažnyčios pranašumas buvo centralizuota organizacija–protestantų bažnytinė organizacija buvo susiskaidžiusi ir išsibarsčiusi. Tačiau, norėdama atgauti savo pozicijas, katalikų Bažnyčia turėjo daryti nuolaidų valdantiesiems sluoksniams.
Daugelyje šalių ji turėjo susitaikyti su sekuliarzacija–dalies bažnytinių žemių perėjimu į pasaulietines rankas. Karaliams buvo leista skirti vyskupus ir kontroliuoti, kaip bažnyčių pajamos plaukia į Romą.
Kovodama su protestantizmu, katalikų Bažnyčia turėjo persitvarkyti pati jai reikėjo mobilizuoti visas savo pajėgas, dar labiau padidinti popiežiaus autoritetą.
Tridento suvažiavimas, posėdžiavęs 1545–1547, 1551–1552 ir 1562–1563 m. atmetė bet kokią kompromiso su protestantais galimybę, visus juos paskelbė eretikais. Suvažiavimas paskelbė popiežių aukščiausiuoju autoritetu, patvirtino visas dogmas, apeigas, bažnytinę hierarchiją, celibatą, vienuolynus, lotynų kalbą. Tam kad būtų išlaikoma katalikiška dvasia, pradėtos steigti dvasinės seminarijos, ruošiančios katalikų dvasininkus.