Kosmologija iki sokrato pasaulio pažinimo sampratos vystymasis
5 (100%) 1 vote

Kosmologija iki sokrato pasaulio pažinimo sampratos vystymasis

Kosmologija iki Sokrato.

Pasaulio pažinimo sampratos vystymasis

Jonijos mokykla

Ši mokykla stebėjo gamtą, todėl jos atstovai buvo vadinami phusikoi („phusis“ – „gamta“, iš čia kilo mūsų fizika).

Maždaug 6 a.pr.m.e. Egėjaus jūros Mileto saloje Talis paklausė: „Iš ko sudarytas pasaulis?“ Jis apsižvalgė ir išvydo nuolat kintančius daiktus. Potvynio bangos ateina ir atslūgsta. Kur krito sėkla, išauga medis. Tačiau juk turi būti kažkas pastovaus ir nekintamo šiame pasaulyje? Už gimimų ir mirties pasaulio turi būti kažkokia pirmapradė substancija iš kurios galima kildinti viską. Ir Talis nusprendė, kad tai vanduo [apie Talį daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Jo mokinys Anaksimandras nusprendė, kad pirmapradė materija neturėjo formos, pavidalo ar kokių kitų išskirtinių savybių. Jis ją vadino Beribe. Ji teturėjo vieną savybę – visada buvo judesyje. Bet kaip iš šios beformės masės atsirado mūsų pasaulis?

Pasaulyje nuolat vyksta priešybių kova. Ir pirmapradei materijai sūkuriuojant erdvėje išsiskyrė 4-ios pagrindinės priešybės: karštis-šaltis, drėgmė sausra. Šaltis ir drėgmė nusileido į sūkurio vidurį ir vieto žeme. Karštis ir sausra pakilo į pakraštį ir sutvėrė ugnies žiedą. Iš žemės kylantis rūkas trukdo visąlaik regėti tą ugnies jūrą. Mes matome tik jos liepsnas pro rūko plyšius: Saulę, mėnulį ir žvaigždes. Drėgmę veikiant karščiui atsirado gyvybė – pirmiausia vandenyje. Žmogus išsivystė iš žuvies, kuri išlipo į sausumą [apie Anaksimandrą daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Kitas Talio mokinys Anaksimenas laikėsi nuomonės, kad pasaulis sudarytas iš oro. Stebėdamas, kaip iš oro susidaro vandens lašai ir lietus, jis nusprendė, kad taip susidarė ir pasaulis. Drėgmė sukrito į centrą, o oras liko danguje. Jis atkreipė dėmesį į žmogaus gyvenimo ypatybę, priežastį, nes žmogaus siela sudaryta iš labai švaraus oro, dar užsilikusio tolimiausiame Visatos pakraštyje sausumą [apie Anaksimeną daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Visiems šiems pirmiesiems filosofams kilo klausimas: o kodėl iš pirmapradės substancijos susitvėrė pasaulis? Kas privertė ją judėti? Kadangi jie visą materiją laikė gyva (skaitykite apie gyvos Žemės idėją)., tai jie sakė, kad toji substancija pati savaime buvo judanti (kaip kad savaime juda gyvas organizmas). Tad ji sukūrė gyvybę ir pati buvo gyva tuo pačiu metu. Kadangi ji savaime judėjo, todėl buvo dieviška.

Heraklitas iš Efeso (Mažoji Azija), 5 a. pr.m.e.

Vėlesni filosofai tęsė joniečių tradiciją. Heraklitas irgi priėmė priešybių kovos principą. Tačiau jis nemanė, kad ta kova yra netvarkinga: „kova yra pasaulio teisingumas“. Kova būtina tam, kad egzistuotų Vienintelis. O visų daiktų pagrindas yra ugnis, nes ji pati tąsiausia. „Visi daiktai maišosi“. Pasaulis kinta dėl aukštyn kylančių ir žemyn besileidžiančių ugnies srautų. Reliatyvus pasaulio stabilumas yra dėl antykinai panašių jų proporcijų. Tačiau realybė viena – tai ugnis („visi daiktai yra viena“).

Visa tvarkanti priežastis yra Vienintelis. Žmogus gyvena dėl priežasties. Tačiau jis negali pasikliauti juslėmis, kurios dažnai apgauna. Tik iš Universaliosios priežasties požiūrio kampo jis regi, kad „visa yra viena“ bei „kova… yra visų daiktų … tėvas“.

Pitagoriečiai

Pitagoras iš Samos salos į Krotoną (graikų koloniją Italijoje) išvyko maždaug apie 500 m.pr.m.e. Pasakojama, kad jis darė stebuklus ir domėjosi matematika. Krotone jis įkūrė religinę mokyklą. [apie pitagoriečius daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Jis tikėjo sielų persikėlimu. Kiekviena siela yra iš Dievo pagal kurio atvaizdą yra sukurta ir į kurį ji sugrįš apsivaliusi iš nuodėmės. Iki tol ji įeina į augalo ar gyvūno kūno iki pat šio mirties, o vėliau keliasi į kitą kūną, vėliau – dar į kitą ir t.t. [paskaitykite apie reinkarnacijos idėją tarp ankstyvųjų krikščionių].

Kadangi žmogaus siela ir Dievas yra tos pačios prigimties, tai ir žmogus bei Visata turi būti tos pačios struktūros. Siela valdo žmogų, Dievas valdo Visatą. Žmogaus siela yra baigtinis dalykas, tad ir Vienintelis turi būti baigtinis (ribotas), nes kitaip jo formos nebūtų galima atkurti sumažintu pavidalu žmogaus sieloje.

Tad Pitagorui tvarka, gėris ir grožis buvo tai, kas Apribota ir turi Formą. O blogis susijęs su Beribiu ir Beformiu. Pitagoriečiai visatą vadino „kosmos“ (tvarka), Visumos ir dalies panašumas buvo išreiškiamas proporcijomis. Juos ypač domino muzikinių intervalų proporcijos: oktava (2:1), penktinė (3:2) ir ketvirtinė (4:3). Kadangi visi daiktai gali būti suskaičiuoti ir tarpusavyje išreikšti proporcijomis, tai pasaulio pirminė substancija buvo skaičius (kaip muzikos harmonija paremta skaičiais, taip ir pasaulio).

Bet kas buvo skaičius pitagoriečiams? Jis turėjo erdvinę išraišką. Vienas buvo taškas. Du – linija. Trys – paviršius. O keturi – tvirtas kūnas. Tad sakyti, kad visa yra skaičius yra tapatu, kad visa susideda iš taškų kaip erdvės vienetų, kurie visi kartu sudaro skaičių. Tad taškai, linijos ir paviršiai yra objektai, iš kurių sudaryti visi daiktai pasaulyje. Ir visi daiktai yra kieti (skaičius 4).

Visumos (vieno) ir jos dalių (daug) sąryšis buvo visa ko pagrindas. Pvz., medicina – mokslas apie žmogaus dalių arba gyvybinių
fluidų sutvarkymą. Tad pagrindinis skirtumas nuo joniečių buv, kad buvo klausiama „kokia pasaulio struktūra?“ (o ne „iš ko sudarytas pasaulis?“). Pitagoriečiams esmė buvo skaičius arba forma.

Reikia priminti, kad graikams forma nebuvo vien tik išvaizda (pavidalas). Jis jiems reiškė „visa, kas matoma ir žinoma“. Norėdami išsakyti žinias apie ką nors, duodate jo pavadinimą ir apibrėžimą. Tačiau objektas nėra tas pats, kas jo apibrėžimas. Graikai bandė sukurti kalbos sistemą atitinkančią mąstymo struktūrą, kurios teisingai atspindėtų realybės prigimtį. Joniečiai dalijo pasaulį į elementus. Heraklitas jau nepasikliovė jausmais. Tik mąstymo būdas gali suteikti informaciją apie daiktų prigimtį. O pitagoriečiai manė, kad daiktų prigimtį galima sužinoti per jų struktūrą (t.y. kalbant skaičiais). [skaitykite Hieroklio komentarai Auksinėms Pitagoro Mintims]

Parmenidas iš Elėjos, 540-470

Jis buvo susirūpinęs skirtumu tarp Būties ir Nebūties. Ji [Būtis] yra Nebūties nėra ir ji negali būti apmąstoma. T.y žmogus negali mąstyti apie tai, ko nėra. Visa, apie ką jis kalba ar mąsto, egzistuoja. Realybė nėra ta, kuri patiriama jutimais. Ji yra tokia, kokią apmąstome. Jutiminis pasaulis nėra realus. Po Parmenido filosofai daugiau netvirtino, kad jutimų ir mintijamas pasaulis yra tas pats.

Parmenidas nemanė, kad pasaulis yra vien tik minties vaizdiniai. Jam Būtis buvo erdvę užpildžiusi masė. Būtis yra pilna, Nebūtis yra tuščia erdvė. Iš šių nuostatų jis išvedė kitus teiginius: 1) Būtis yra visada. Ji neturi nei pradžios nei pabaigos, nes niekas negali atsirasti iš Nebūties. 2) Būtis yra tolydi ir nedalijama. Ji visur tokia pati. Negali būti nieko, kas ją atskirtų. 3) Būtis nekinta ir nejuda. Pasikeitimas reikštų, kad atsirado kažkas, ko nebuvo (o tai negali būti), o „judėti“ reiškia, kad persikelia į kitą vietą, kurioje nieko nėra (nes negalima persikelti į užimtą vietą).

Būtis visa užpildyta ir joje nėra tuščios vietos (t.y. Nebūtis neegzistuoja).

Parmenidas atskyrė tiesą ir pavidalą. Tokia būtis, kokią jis aprašė, yra svetima mūsų jausmams. Jis sakė, kad tik tokie pojūčiai yra tikri, kurie išreiškia nejudrią Būtį. Kadangi mūsų jutimai liudija apie pasaulio kitimus (t.y. Nebūtį), tai jie yra klaidingi. Jie nusako tik tai, kas gali egzistuoti. Realybę galima pažinti tik mintimi [apie Parmenidą daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Empedoklis iš Akrago (Sicilija), 5 a.pr.m.e.

Jis materiją išskaidė sakydamas, kad ji susideda iš 4-ių tipų dalelių, kurios yra nekintančios ir amžinos. Jis jas vadino „visa ko pagrindu“, o vėliau jos pavadintos elementais.

Tai žemė, oras, ugnis ir vanduo. Daiktai sudaryti iš jų mišinio. Nuo jų derinio priklauso daikto savybės. Elementus susijungti ir išsiskirti skatina savaime judanti substancija. Judesio negali sukelti pati materija, todėl jos išorėje turi būti dvi priešingos jėgos. Tai Meilė ir Neapykanta, kurios yra potraukis ir atstūmimas. Jų pusiausvyra leidžia pasauliui išlikti stabiliam. [apie Empedoklį daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Anaksagoras iš Klazomenės (M.Azija) gimęs apie 500 m.pr.m.e.

Jam kitimo ir tapsmo priežastis buvo Mintis. Jutimų ir mąstymo pasauliai skiriasi. Bet nė vienas iš jų nėra „tikresnis“. Juk kas nėra materija, tas yra Mintis. Pasaulio tvėrimas buvo Minties veikla Materijos chaose. [apie Anaksagorą daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Atomistai, Leukipas iš Mileto, apie 435 m.pr.m.e. ir Demokritas iš Abderos (Šiaurės Graikija)

Jie pasaulį suskaidė į mažiausias akimi neregimas dalelytes, kurioms priskyrė Parmenido aprašytąsias materijos savybes („atom“ reiškia „tai, kas negali būti padalinta“). Vien vandenį sudaro daug skirtingų atomų. Tačiau kaip tie atomai juda (Parmenidas sakė, kad visa erdvė yra užpildyta)?

Tad Demokritas įvedė begalinę tuščią erdvę, kurioje ir juda atomai (kaip dulkelės Saulės spinduliuose). Atomai judėdami atsitrenkia vienas į kitą ir keičia vietą Atomai yra savaime judantys (be išorinės jėgos poveikio).

Atomistai palaikė Parmenido tiesos ir pavidalo skirtumo koncepciją. Pirminės savybės priklauso fiziniams objektams (dydis, forma). Antrinės yra suvokimo dalykas: spalva, skonis, temperatūra i kt. (kas man skanu, kitam gali būti neskanu). Ir tik atrodo, kad rožė kvepia maloniai. [apie atomistus daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Sofistai ir žmogaus studijos, 4 a.pr.m.e.

Jie, Atėnams susikirtus su Sparta (431-404), klajojo po Graikiją ir mokė [praktinės] išminties (Sophia – išmintis). Neramumas tiesiog tvyrojo ore. Ilgai tvertos vertybės buvo ginčijamos. Į pirmą vietą iškilo moralės ir etikos klausimai. Ir sofistai mokė, kaip tapti geru oratoriumi, geru valdytoju, geru kuo nors … Jie klausinėjo: „Kas yra teisingumas? Kas yra tiesa? Kas yra žmogus? Kodėl kenčiame?“ Pasaulis aplink mus kinta. Mūsų jutimai negali mums pasakyti, koks yra pasaulis. Nėra objektyvių pasaulio matų (kiekvienas pasaulį suvokia savaip). „Žmogus yra visų daiktų matas“, paskelbė jie. [apie sofistus daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Atėnai buvo graikų imperijos centras, Herodotas paskelbė savo keliones. Sofistai priėmė, kad kiekviena kultūra turi savo teisingumą. Atėnų teisė buvo jų tradicijų įsikūnijimas. Kitos tautos turėjo kitokias tradicijas..
Skirtingiose tautose skyrėsi ir moralinės normos. Bet jei įstatymai kilo iš žmonių tradicijų, tai koks yra ryšys tarp įstatymo ir žmogaus prigimties? Jie atskyrė gamtą (phusis) ir nomos (susitarimą, tradicijas). Kai kurie jų teigė, kad civilizacija pažeidė žmogaus prigimtį. Visi žmonės iš prigimties yra lygūs, tačiau visuomenėje užima skirtingas vietas (vieni vergai, o kiti turčiai). Kiti sofistai gamtą laikė išbandymu stipriausiems. Įstatymai sušvelnina gamtos ir žmogaus priešpriešą suteikdami galimybę išgyventi silpnesniems.

Sofistams nebuvo geriausios valstybės – jos visos buvo geros. Jų skirtumus lėmė kitokios vertybės. Tad Atėnų valdžia kaltino sofistus neskatinant jaunuomenės dorybių, žlugdant moralę ir negerbiant dievų. Daugelis jų buvo išvyti iš Atėnų (tad istorijoje jie užsidirbo ‘blogą“ vardą).

Bet į jų žodžius įsiklausė Sokratas, kuris, neparašęs nė vieno žodžio, paliko neišdildomą poveikį pasekėjams. Apie jį rašė graikų istorikas Ksenofonas ir, aišku, jo mokinys Platonas. Sokratas vaikščiojo ir klausinėjo: „Kas yra išmintis? Kas dora? Kas teisingumas?“ Tačiau skirtingai nuo sofistų, turėjusių paruoštus atsakymus, jis tikrai norėjo sužinoti. Ir laikas nuo laiko jis įrodinėjo sofistams, kad šie nežino tai, ko moko.

Jis pirmasis atkreipė dėmesį į apibrėžimo svarbą. Daiktų reikšmė nėra vien tik mūsų galvose – ji iš tikro egzistuoja. Teisingumas išliktų teisingumas net ir tuomet, kai nebeliktų žmonių. Pažinimas yra gebėjimas „išvysti“ šią reikšmę. O tai galima tik pažinus save. [apie Sokratą daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

GRAIKIJA. Europos senovės filosofija buvo graikų filosofija. Jokia kita tauta tuo metu nesukūrė filosofijos; jokia net nebendradarbiavo su graikais, išskyrus romėnus, kurie senosios epochos pabaigoje puoselėjo graikų sukurtą filosofiją, nebepridėdami prie jos nieko esmingo. Filosofijos suklestėjimas Graikijoje ne¬buvo atsitiktinis: tam buvo palankios ypatingos šio krašto sąlygos. Skurdi žemė, be to, jūrų atskirta nuo kitų kraštų, netraukė svetimšalių ir ilgai saugojo nuo karų negandų; tačiau tai skatino kolonizaciją ir vertė graikus bendrauti su kitų kraštų kultūra; Graikijos valstybinė santvarka- daugybė mažų valstybėlių – lėmė kultūros formų įvairovę, o jų tarpusavio bendravimas kurstė ambicijas. Graikų gentis, dosniai prigimties apdovanota, mokslo srityje išugdė ne mažesnius talen¬tus nei poezijoje, plastikoje ar karo mene. Graikų protui būdingas didesnis do¬mėjimasis aplinkiniu pasauliu nei savo asmeniu, drąsus ir palankus požiūris į tikrovę, plastinė kultūra, aiškumo troškimas, meilė konkretiems dalykams, kartu ir sugebėjimas mąstyti abstrakčiai -visa tai padėjo susiformuoti graikų filosofijai. Filosofijoje graikai pradėjo darbuotis VII a. pr. m. e., o po dviejų šimtmečių jie jau sukūrė filosofinės minties šedevrus, padėjusius pamatus visai Europos filosofijai.

LAIKOTARPIAI. Senovės filosofija labiausiai suklestėjo klasikiniu laikotarpiu, kuris sutapo su IV a. pr. m. e. Iki šio klestėjimo laikotarpio buvo dar du, kada filosofija vystėsi ir plėtojo savo problemas. Pirmasis apsiribojo gamtos filosofija; ant¬rasis atkreipė dėmesį į humanistines problemas; jais remdamasis, klasikinis laiko¬tarpis jau galėjo sintetinti.

Po klasikinio laikotarpio, pradedant III a. pr. m. e., svarbiausios graikų filosofinės nuostatos jau buvo suformuluotos. Veikiai susikūrė mokyklos ir prasidėjo naujas poklasikinis laikotarpis, kai filosofai telkėsi mokyklose, o mokyklos kovojo tarpusavyje dėl filosofinių teorijų. Dabar daugiausia buvo kovojama etikos teorijos sr ityje. Sis laikotarpis sutapo su helenizmo laikais, kai graikai įveikė savo uždarumą ir prasidėjo gyvijų kultūros mainai su kitų tautų kultūra. I a. pr. m. e. graikų filosofijoje dar labiau sustiprėjo jai svetimas veiksnys, ji pasistengė savąjį graikišką Požiūrį į pasaulį sulydyti su svetimu ir dėl to iš vientisos tapo „sinkretiška“. Šiuo paskutiniu laikotarpiu senovės filosofija religijos problemomis domėjosi labiau nei etikos. Tokia senovės filosofijos raida įgalina jos istoriją skirstyti į tokius laikotarpius:

1. Filosofijos atsiradimo laikotarpis, kuriuo ji buvo beveik vien kosmologinio pobūdžio (VI-V a. pr. m. e.).

2. Senovės švietimo laikotarpis (V a. pr. m. e.), kuriuo vyravo humanistinio pobūdžio filosofija.

3. Senovės sistemų laikotarpis (IV a. pr. m. e.), prasidėjęs tuoj po švietimo laikotarpio ir glaudžiai su juo susijęs, pasižymėjo kuo plačiausia problemati¬ka; jis laikomas klasikiniu laikotarpiu, senovės filosofijos viršūne.

4. Senovės mokyklų laikotarpis, kuriuo svarbiausią vietą buvo užėmusios etikos problemos (III-I a. pr. m. e.).

5. Religinio pobūdžio sinkretinis laikotarpis (I a. pr. m. e.-V m. e. a.).

ŠALTINIAI. Mūsų žiniose apie graikų filosofiją yra didelių spragų. Daugmaž iš¬likę yra tik dviejų klasikinio laikotarpio filosofų – Platono ir Aristotelio – raštai. Iš vėlesnių filosofų raštų nedaug kas teišliko. O dar mažiau – iš ankstesnių: turi¬me tik jų veikalų fragmentus, cituotus kitų autorių raštuose, o apie jų pažiūrų vi¬sumą sprendžiame tik iš vėlesnių senovės rašytojų pateiktų pasakojimų. Tų pasa¬kojimų ir citatų yra:

1) filosofų
būtent: Platono, Aristotelio ir vėlesnės epochos filosofų, ypač tokių eklektikų, kaip Ciceronas ir Plutarchas, kai kurių stoikų, pavyzdžiui, Senekos. Epikūro pažiūros išliko jo šalininko romėno Lukrecijaus poemoje, o se¬nųjų skeptikų pažiūros – vėlyvojo skeptiko Seksto Empiriko veikale. Svarbus šal¬tinis yra eruditai iš Aristotelio mokyklos – Temistijas ir Aleksandras iš Afrodisi-jos arba iš Platono ir neoplatoniškosios mokyklos -Simplikijas ir Jamblichas. Taip pat kai kurie Bažnyčios Tėvai, pavyzdžiui, Justinas, Klemensas, Origenas, Ipolitas, Eusebijas, kovodami su pagoniškąja filosofija, pateikė apie ją gausios informacijos;

2) senųjų filosofijos istorikų raštuose. Profesionalius filosofus istorikus išugdė Aristotelio mokykla. Jų raštai būdavo arba biografiniai, arba doksografiniai, vadinasi, juose būdavo aprašyti arba filosofų gyvenimai, arba jų pažiūros: pirmuosiuose, populiaresniuose, medžiaga buvo komponuojama pagal mokyklas, antruosiuose, specialesniuose, – pagal problemas. Pirmasis filosofų biografas buvo Aristoksenas, pirmasis doksografas – Teofrastas; abu – Aristotelio mokiniai. Aristokseno veikalas dingo, iš Teofrasto veikalo liko tik fragmentai, kuriais naudojosi vėlesni rašytojai, ypač aleksandrinio laikotarpio, kai paplito senuosius šaltinius cituojančių eruditų ir kompiliatorių tipas. Vienas iš tokių vėlesnių biografinių veikalų išliko beveik visas: tai Diogeno Laertijo dešimties knygų veikalas „Garsiųjų filosofų gyvenimai ir pažiūros“: šis III m. e. amžiuje parašytas veikalas, teikiąs gausią, bet per daugybę tarpininkų įgytą informaciją, ilgai buvo laikomas vieninteliu graikų filosofijos šaltiniu. Tačiau jis nėra vienintelis: be jo (ir smulkesnių biografinių raš¬tų), yra išlikusių ir doksografų raštų; jie irgi parašyti vėliau, bet verti pasitikėjimo, nes pagrįsti dar nuo Teofrasto einančia tradicija. Jiems priklauso anoniminis „Placita philosophorum“, kuris anksčiau buvo priskiriamas Plutarchui, taip pat Jono Stobajo, vadinamo Stobiečiu, raštai; jis V m. e. amžiuje surinko 500 graikų rašy¬tojų veikalų ištraukas.

________________________________________

FILOSOFŲ PIRMTAKAI

Kai Graikijoje atsirado filosofija, specialių mokslų dar nebuvo. Tačiau graikai jau turėjo 1) religinių tikėjimų, 2) praktinių žinių, 3) gyvenimo taisyklių. Filosofija iš dalies buvo panaši į šiuos dalykus ir savo pradmenimis su jais susijusi. RELIGINIAI TIKĖJIMAI. Tam tikri pirminės dar ikifilosofinės graikų religijos bruožai rodo, kad ji atsirado iš bejėgiškumo jausmo ir pagalbos poreikio. Nesu¬prantamuose, o dėl to tariamai paslaptinguose ir grėsminguose aplinkos reiški¬niuose graikai įžvelgė aukštesnes už žmogų galias, prieš kurias žmogus yra silpnas ir bejėgis; ir dangus, ir žemė jiems buvo galybės, dievai: dangus buvo Dzeusas, že¬mė – Tetidė.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 3022 žodžiai iš 10052 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.