Krikščioniškojo socialinio mokymo samprata
5 (100%) 1 vote

Krikščioniškojo socialinio mokymo samprata

11

Turinys:

Įvadas 2

Istorinės krikščioniškojo socialinio mokymo atsiradimo sąlygos 3

Moralinė reikšmė visuomenei 4

Įvadas

Vakarų Europos, Lotynų Amerikos šalyse, kur ypatingai išvystyta katalikybė krikščioniškoji socialinio mokymo doktrina yra ypatingai išvystyta. Tai yra ne tik socialinio bei politinio gyvenimo vienas svarbiausių faktorių, bet ir politikos etiškos kontrolės priemonė.

XX amžiuje socialinio mokymo doktrina tampa aiškia ir apibrėžta samprata, kurios nereiktų painioti su politine teologija ar socialine krikščionybe, nors jos yra sudedamosios jos dalys. Socialinį mokymą visų pirma galime traktuoti kaip to pasaulio ir visuomenės supratimo, kurį pateikia mum pagrindiniai krikščioniškosios pasaulėžiūros principai, dėstymą. Todėl jis išreiškia kolektyvinį skirtingų konfesijų bažnyčių pažiūrį, taigi išreiškia oficialią krikščioniškąją sampratą.

Krikščioniškojo socialinio mokymo sampratos ypatybė yra ta, kad jis iš vienos pusės nėra autorinė socialiai filosofinė paradigma , kaip, pavyzdžiui, marksistinė mokykla, o turi daug teoretikų. Be popiežių, socialinių enciklikų autorių, vieni ryškiausių skelbėjų yra A.Bruneris, R.Gvardinis, Gundlachas, vysk. Ketleris, Mesneris, Moncelis, Majeris, Neirotas, fon Nel-Broiningas, Pešas, Piperis, Raušeris, Sutoras, Trelčas, Utcas, fon Hertlingas, Hitce, Šeleris, Bokenforde ir kt. Šio mokymo rėmuose egzistuoja įvairūs teorijų metodologiniai būdai. Kita vertus krikščioniškasis socialinis mokymas negali būti visuomeninės politikos doktrina kaip partijų ar socialinių judėjimų programinės koncepcijos. Jis neatspindi tam tikrų socialinių grupių interesų, nesudaro praktinių politinių tikslų ir nesiūlo jų siekimo būdų. Tuo pačiu jis turi potencialą politinės veiklos vykdymui, kadangi siūlo išeitinius socialinės realybės supratimo, tikslų siekimo principus, disponuoja svariais tam tikros politikos palaikymo ar nepalaikymo resursais (paprastai krikščioniškas socialinis mokymas tampa krikščionių-demokratų partijų politikos pagrindu). Būdama apolitiška bažnyčia vistiek dalyvauja politikoje, „globodama“ ją dvasiškai.

Realią įtaką politikai šis mokymas turi visų pirma itin katalikiškose šalyse, tokiose kaip Ispanija, Italija ir pan. taip pat krikščionių demokratų valdomose šalyse, arba tradicionalistinės orientacijos šalyse, kaip pvz. Lotynų Amerikos šalys. Kaip bebūtų, tačiau šio fenomeno egzistavimas ar neegzistavimas valstybėje turi nemažos reikšmės visuomenės vystymuisi.

Istorinės krikščioniškojo socialinio mokymo atsiradimo sąlygos

Šio mokymo atsiradymo ir vystymosi istorija nesunkiai apžvelgiama. Be abejo krikščioniška bažnyčia visuomet tiesiogiai įtakojo Europos politiką, tačiau socialinio mokymo pradžią galime pažymėti nuo XIX amžiaus pabaigos, kai socialiniai klausimai tapo itin aktualūs, prasidėjus kapitalistiniams santykiams, atsiradus revoliucinei įtampai ir socialinei nelygybei. Katalikų bažnyčia tuomet neteko didesnės savo buvusio autoriteto dalies ir įtakos, negalėdama atsakyti į šiuolaikinės visuomenės pateiktus klausimus ir atstovaudama atgyvenusią politinę sistemą. 1991 metais, kai proletariatas ėmė propaguoti social-demokratiją, popiežius Levas XIII išleido pirmają encikliką “Rerum novarum”, kuri propagavo novatorišką bažnyčios požiūrį į visuomenines problemas. Po jos sekė eilė reikšmingų enciklikų, kurios nušvietė bažnyčios nuostatas dėl žmogaus orumo, darbo reikšmės, visuomeninės santvarkos, socializmo, liberalizmo ir demokratijos. Spontaniškai ėmė kurtis katalikiški socialiniai judėjimai, partijos, socialinio draudimo kasos, labdaros įstaigos. Tokių būdu, tobulindamas, polemizuodamas, praturtindamas socialinį mokymą vystėsi įvairiausių pakraipų krikščioniškoji mintis – pvz. Krikščioniškasis socializmas…

Ne visada krikščioniškas socialinis mokymas ėjo teisingu keliu. Klaidinga buvo XX amžiaus pradžioje katalikų partijų, profsajungų, cechų kurimo idėja, taip pat profesionalių klasių koncepcija, kai bažnyčia bandė sulyginti klases bendrojo tikėjimo pagrindu. Tačiau pagrindine mokymo kryptimi išliko demokratijos, socialiai nuskriaustų sluoksnių, darbo liaudies palaikymas, antiradikalizmo ir kontrrevoliucinė propaganda. Konstruktyvaus socialinio mokymo įtaka galima paaiškinti sugriautos Vokietijos iškilimą, pokarinį Italijos ekonomikos pakilimą. XX amžiaus eigoje bažnyčios socialinis mokymas tapo giliai ir sistematiškai apmastyta socialiai politine doktrina – socialinio gyvenimo ir mokslo, o ne tik vidiniu bažnyčios reiškiniu.

Šiuo metu Jūs matote 57% šio straipsnio.
Matomi 667 žodžiai iš 1161 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.