Krikscionybe kristaus misija
5 (100%) 1 vote

Krikscionybe kristaus misija

Turinys

Krikščionybė 2

1.Krikščionybės šakos 2

2.Krikščionybės istorija 3

3.Jėzus Kristus 3

4.Ankstyvoji krikščionybė 4

5.Krikščionybė viduramžiais 4

6.Reformacija ir kontrreformacija 5

7.Krikščionybė naujaisiais laikais 5

8.Naujausieji laikai ir krikščionybė 5

9.Krikščionybės simboliai 6

10.Krikščionių šventės 6

11.Krikščionybė Lietuvoje 6

Kristaus misija 7

1. Socialinis ir religinis Kristus 7

2. Kristus kaip socialinis atpirkėjas 9

Krikščionybė

Krikščionybė – (gr. Χριστιανισμός) monoteistinė, viena labiausiai paplitusių pasaulio religijų (apie 2 mlrd. tikinčiųjų), atsiradusi prieš 2 tūkst. metų Palestinoje. Krikščionybė remiasi Jėzaus iš Nazareto mokymu ir gyvenimu, kurį Naujajame Testamente aprašė ankstyvieji jo pasekėjai. Didelę įtaką krikščionybei turėjo judaizmas, iš kurio ji perėmė dalį savo šventųjų raštų (Senasis testamentas) ir tokias svarbias tiesas kaip monoteizmas, tikėjimas išganytoju (mesiju) ir prisikėlimu. Tai vienintelis tikėjimas, skelbiantis Dievo įsikūnijimą ir tapimą žmogumi.

Krikščionybei būdingas teiginys jog visi žmonės prieš Dievą yra lygūs: turtas (su galimybe daugiau paaukoti), socialinė padėtis ar net aukštos religinės pareigos žmogaus prie Dievo nepriartina (LK 18). Tai nėra savaime suprantamas kiekvienos religijos bruožas.

Žodis Krikščionybė (gr. Χριστιανισμός) kilęs iš žodžio krikščionis (gr. Χριστιανός), kuris reiškia panašus į Kristų (gr. Χριστός). Pirmą kartą krikščionimis niekinamai buvo pavadinti tikintieji iš Antiochijos (žiūr. Biblijos Naujajame Testamente Apaštalų darbų 11 skyrių 26 eilutę).

Krikščionybė atsirado Romos imperijos rytinėje provincijoje Judėjoje, o IV a. tapo Romos imperijos valstybine religija.

Krikščionimis šiuo metu save laiko daugiau nei 2,1 mlrd. žmonių. Aktyviai praktikuojančių tikinčiųjų yra mažiau.

Krikščionys yra Jėzaus Kristaus sekėjai. Šis mokytojas bei pranašas krikščionių laikomas Dievo sūnumi, atėjusiu mirti už žmonių nuodėmes.

Pamaldų pagrindas – Biblija, susidedanti iš Senojo ir Naujojo testamentų.

Krikščionybė padarė didelę įtaką Vakarų civilizacijos kultūros raidai.

1.Krikščionybės šakos

Krikščionybė per savo ilgą istoriją susidūrė su daugybe problemų. Krikščionių bažnyčia ne kartą skilo. Atsirasdavo vis naujų krikščionybės krypčių. To padariniai – daugiau nei 30 000 krikščionybės atšakų. Kai kurios yra oficialios, o kitos laikomos sektomis. Dabartinis krikščionybės medis atrodo taip:

• Vakarų krikščionybė:

o Katalikybė

o Protestantizmas (Reformuota bažnyčia):

 Liuteronybė – krikščionių protestantų tikėjimas, atsiradęs Vokietijoje XVI a. reformacijos epochoje prieš katalikybę, įsteigėjas – Martynas Liuteris; daugiausia paplitusi Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse.

 Kalvinizmas – (pagal Žaną Kalviną, 1509 – 1564 m.) – viena iš protestantų religinių sistemų, kilusi Šveicarijoje.

 Anglikonybė

• Rytų krikščionybė:

o Sentikiai

o Stačiatikybė (pravoslavybė, ortodoksija), ypač paplitusi Graikijoje bei slavų šalyse (labiausiai Rusijoje). Stačiatikybės išskirtinis bruožas – reformuotos apeigos.

Taip pat egzistuoja ir krikščioniškos kilmės atskalos, kurių nepripažįsta tradicinės šakos. Kitatikiai, sektos buvo pagrindinė katalikų bažnyčios problema nuo pat pradžių. Ankstyvaisiais amžiais buvo arijai ir manicheistai, viduramžiais – katarai ir valdensai, o Renesanso laikotarpiu – husitai, liuteronai ir kalvinistai – visi jie katalikų bažnyčios buvo laikomi eretikais. Dabar protestantai (liuteronai, kalvinistai, anglikonai ir kiti) nėra laikomi eretikais ar sektomis.

• Manicheizmas, manikeizmas – [nuo legendinio perso Mani vardo] – religinė srovė, išplitusi Romos imperijoje, pradedant nuo m. e. III a.; krikščionybės elementų ir senovės persų religijos mazdeizmo mišinys; bažnyčios buvo žiauriai persekiojama; išsilaikė iki X amžiaus.

• Katarai – (gr. katharos „švarus“) – religinė sekta Italijoje ir Prancūzijoje (XI-XIII a.); skelbė asketizmą, nepripažino sudėtingos bažnytinės hierarchijos ir vadino save katarais, t. y. švariais; Prancūzijos pietuose jie buvo vadinami abigiečiais, o slavų žemėse – bogomolais; buvo persekiojami katalikų bažnyčios.

• Valdensai – religinė sekta, atsiradusi Prancūzijos pietuose XII a. pabaigoje ir apėmusi pirklius, miesto varguomenę ir valstietiją (įkūrėjas – Liono pirklys Pjeras Valdo). Valdensai kovojo prieš katalikybę ir buvo Romos popiežiaus paskelbti eretikais; juos žiauriai persekiojo.

• Husitai – Jano Huso (1369 – 1415m.) pasekėjai, Čekijos valstiečių, miestiečių ir smulkiųjų feodalų judėjimo vado jų kovoje prieš vokiečių feodalų ir Romos katalikų bažnyčios viešpatavimą. Husitų judėjimas įgavo itin platų užmojį po to, kai Husas buvo apkaltintas esąs eretikas ir sudegintas ant laužo.

2.Krikščionybės istorija

Krikščionybės istorija neatsiejamai susijusi su Jėzaus Kristaus gyvenimu. Jis yra krikščionybės pradininkas, kurio kančios, nukryžiavimas ir prisikėlimas įkvėpė jo pasekėjus skleisti Jėzaus mokymą ir paskatino prisijungti prie krikščionių daugybę
žmonių.

3.Jėzus Kristus

Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus gimė Betliejuje. Jo motina – skaisti mergelė Marija, pagimdžiusi Jėzų iš Šventosios Dvasios. Biblijoje Jėzaus gimimas papasakotas Luko ir Mato evangelijose.

Apie Jėzų daugiau žinoma nuo tada, kai jam suėjo 30 metų ir jis pradėjo skleisti savo mokymą ir daryti stebuklus. Jėzaus mokymas papiktino judėjų dvasininkus, kurie perdavė Kristų romėnų teismui. Jėzus Kristus buvo nuteistas už erezijos skleidimą ir nukryžiuotas.

Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus trečią dieną po nukryžiavimo prisikėlė iš mirusiųjų. Prisikėlusį jį matė daug Kristaus mokinių. Tikima, kad Jėzus po prisikėlimo įžengė į dangų.

Istorikai sutinka, kad Jėzus Kristus yra reali asmenybė. Tačiau Jėzaus stebuklų ir prisikėlimo mokslininkai patvirtinti negali, o krikščionims patvirtinimas nėra reikalingas, nes krikščionybė remiasi ne įrodymais, o tikėjimu.

4.Ankstyvoji krikščionybė

Prie krikščionybės plitimo daug prisidėjo Apaštalas Paulius, kuris skleidė Jėzaus mokymą ir ragino kitų religijų atstovus prisidėti prie krikščionių.

Krikščionybei plisti padėjo daugelis Jėzaus pasekėjų: apaštalai, misionieriai ir dvasininkai. Krikščionybei išpopuliarėti padėjo ir kitos priežastys:

1. Kristaus mokymas visiems Romos imperijos pažemintiesiems suteikė žmogaus teises ir iškėlė šeimos idealą bei vertę visuomenės akyse.

2. Šventųjų ir kitų krikščionių gyvenimas, kankinių dalia ir ryžtas atversdavo net persekiotojus.

3. Krikščionybė buvo priimtina įvairiems gyventojų sluoksniams ir tautoms.

Apaštalas Paulius steigė bažnyčias visoje Romos imperijoje, kur krikščionys buvo persekiojami, nes kėlė grėsmę senajai pagoniškajai religijai, smerkė gladiatorių kovas, atsisakė garbinti imperatorius. Kaip didžiausi persekiotojai garsėjo romėnų imperatoriai Neronas ir Diokletianas.

Persekiojimai baigėsi, kai kovą dėl valdžios laimėjo Konstantinas Didysis. Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais, buvo keletas konkuruojančių sektų, kurios save vadino krikščionimis. Bet po imperatoriaus Konstantino I valdymo, krikščionybė ir vietinės valdymo hierarchijos struktūros buvo tarpusavyje susietos. Konstantinas Didysis 313 m. Milano ediktu įteisino krikščionybę ir 325 m. sušaukė Nikėjos Bažnyčios susirinkimą, kuris suformulavo ir susistemino pagrindines tikėjimo tiesas.

Krikščionybei įsigalėti padėjo imperatorius Teodosijus, 392 m. paskelbęs krikščionybę valstybine religija. Taip pat Teodosijus uždraudė arijonų sektas, ėmė persekioti pagonis.

5.Krikščionybė viduramžiais

Jau nuo 395 m., kai Romos imperatorius Teodosijus padalijo Romos imperiją į dvi dalis, ėmė ryškėti skirtumai tarp rytų ir vakarų krikščionių. 476 m., kai žlugo Vakarų Romos imperija, atsirado prielaidų skilti Krikščionių Bažnyčiai, nes tikinčiųjų valstybiniai ryšiai jau nebevienijo. Buvo ne vienas laikinas Bažnyčios skilimas, tačiau 1054 m. krikščionys galutinai suskilo į vakarų ir rytų atšakas (įvyko Didžioji schizma). Vakarų krikščionis iki reformacijos galima vadinti katalikais.

X – XI a. atsirado poreikis reformoms, nes dvasininkai nesilaikydavo bažnytinių reikalavimų. Tikintieji vis labiau piktindavosi dvasininkų elgesiu. Todėl Kliuni vienuolynas paskelbė Bažnyčios reformos idėją. Kliuni reformas įtvirtino popiežius Grigalius VII. Kliuni reformos vykdytos tik Katalikų Bažnyčioje.

XI – XIII a. katalikai skelbė Kryžiaus žygius į Artimuosius Rytus, o XIII – XV a. jie kovojo su baltų pagonimis. Pirmąjį Kryžiaus žygį 1095 m. paskelbė popiežius Urbonas II. Per visą Kryžiaus žygių į Artimuosius Rytus laikotarpį surengti aštuoni Kryžiaus žygiai.

Viduramžiais tarp katalikų atsirasdavo religinių srovių (erezijų), prieštaraujančių Bažnyčiai. Siekiant sustabdyti erezijas, įsteigta inkvizicija (bažnytinis teismas). Inkvizitoriai persekiojo, surasdavo ir žiauriai tardydavo eretikus.

6.Reformacija ir kontrreformacija

XVI a. Katalikų Bažnyčia ir didelė dalis Europos patyrė dideles permainas. Nepasitenkinimas Katalikų Bažnyčia (indulgencijomis, simonijomis, didelėmis bažnytinėmis rinkliavomis, dvasininkų savivaliavimu) XVI a. peraugo į reformaciją. Šio judėjimo pradžia laikoma 1517 m., kai Martynas Liuteris ant bažnyčios durų iškabino „95 tezes“. Šiose tezėse jis pateikė savo idėjas, kaip pertvarkyti Bažnyčią. Prasidėjusi Vokietijoje, reformacija greitai paplito kitose Europos valstybėse. Protestantizmas įsigalėjo Anglijoje (anglikonybė), Šveicarijoje (kalvinizmas), Skandinavijos šalyse, Latvijoje, Estijoje, Nyderlanduose ir kitur.

Katalikų Bažnyčia ėmėsi priemonių prieš reformaciją. XVI a. vid. – XVII a. pr. vyko kontrreformacija. Propaganda, diskusijomis, prievarta ir inkvizicija Šventasis Sostas siekė susigrąžinti tikinčiuosius. Įsteigtas Jėzuitų ordinas siekė stiprinti katalikybę steigdamas katalikiškas mokyklas ir universitetus. Tridento bažnytiniame susirinkime įdiegti reikalingi pertvarkymai ir sustiprintas Bažnyčios autoritetas.

7.Krikščionybė naujaisiais laikais

Dėl aktyvios misijinės veiklos ir natūralios krikščionių migracijos, krikščionybė tapo didžiausia pasaulio religija, kurios pasekėjais save įvardina apie 2 milijardus žmonių. Radikaliosios reformacijos pasekoje
religiniai judėjimai tokie kaip: iš baptistų kilę sekmininkai, vėliau charizmatai. Charizminis judėjimas palietė ir katalikų bažnyčia, atsiranda tokios bendruomenės kaip tarptautinė Taize, lietuviški „Gyvieji akmenys“.

Atsiranda kai kurie judėjimai kilę iš krikščionių ir skelbiantys save krikščioniškais – Jehovos liudytojai, Susivienijimo bažnyčia (munistai), mormonai. Krikščioniško pasaulio jie dažniausiai nėra prįpažistami krikščionimis dėl esminių doktrinų skirtumo (Trejybės klausimas, kitokia kristologija).

8.Naujausieji laikai ir krikščionybė

Tikėjimas Dievu ES ir Turkijoje 2005 metais pagal kompanijos Eurobarometro tyrimus

Paskutiniais laikais egzistuoja didžiulė grupė žmonių, kurie vadina save krikščionimis tik formaliai, be kokio nors gilaus tikėjimo krikščioniškomis dogmomis ar ateities eschatologija, nedalyvauja matomame Kristaus garbinime ir traktuojantys krikščionybę greičiu kaip tradiciją, kurioje jie gimė ir kuriai jie formaliai priklauso. Todėl dažniausiai tokio išpažinimo krikščioniškas tikėjimas svyruoja priklausomai nuo tikinčiojo įsitikinimų ir žinių, o taip pat aplinkos įtakos. Paskutiniais šimtmečiai, sparčiai plintant materialistinei pasaulėžiūrai, vakarų krikščionybėje plečiasi ateistiniai požiūriai, vis daugiau žmonių palieka bažnyčią ir priima agnosticizmo ir atviro ateizmo pozicijas. Taipogi krikščionybėje atsirado nemažai erezijų ir sektų.

Ir vis dėlto, krikščionybė lieka dominuojančia pasaulio religija, buvusios Tarybų Sąjungos teritorijose ir Azijoje pasireiškia matomas atsivertimas į krikščionybę. Šiuo metu viso apie 2 106 962 000 žmonių 238 pasaulio šalyse arba apie 33% Žemės gyventojų išpažįsta krikščionybę.

9.Krikščionybės simboliai

Krikščionybė, viena seniausių (susikūrusi I a.) ir didžiausių pasaulio religijų turi daugybę simbolių.

Keturi evangelistai taip pat turi savo simbolius ir atributus: Matas – angelą, Morkus – liūtą, Jonas – erelį, Lukas – jautį.

10.Krikščionių šventės

Beveik visi krikščionys švenčia sekmadienį, kurį laiko Jėzaus Kristaus prisikėlimo diena. Taip pat švenčiamos Kalėdos – Kristaus gimimas ir Velykos – Kristaus prisikėlimas. Romos katalikai ir rytų stačiatikiai turi daug kitų švenčių.

11.Krikščionybė Lietuvoje

Krikščionybė į Lietuvą pradėjo skverbtis nuo X a., XIII a. antroje pusėje pasikrikštijo pirmasis Lietuvos valdovas – Mindaugas. Mindaugui priėmus krikštą, jis buvo popiežiaus karūnuotas ir Lietuvoje įkurtos trys vyskupijos bei Lietuvos bažnytinė provincija. 1263 m., žuvus Mindaugui, praktiškai sustojo ir krikščionybės plėtimasis Lietuvoje. Oficialia religija krikščionybė vėl tapo tik 1387 m., Jogailos ir Vytauto valdymo laikais.

XVI a. Lietuvoje pradėjo plisti protestantiški judėjimai, ypač ponų ir bajorų tarpe, amžiaus viduryje beveik visi bajorai išpažino šias religijas, apie pusė LDK bažnyčių tapo protestantiškomis, tačiau skirtingai nei kitose Europos šalyse, protestantizmą jau kitam šimtmetyje išstūmė katalikybė, liko tik pavienės protestantų bendruomenės.

Kristaus misija

1. Socialinis ir religinis Kristus

Sukakus laiko pilnybei, Viešpats siuntė savo Sūnų Jėzų Kristų, kad išvaduotų iš nuodėmės ir žmoguje atstatytų apardytą pirmykštį Dievo paveikslą. Nuodėmė nebuvo tik drausmės nuostatų sulaužymas, vadinasi, tik išviršines neklusnumas. Nuodėmė buvo nusigrįžimas nuo Kūrėjo ir atsigrįžimas į kūrinį — vis tiek ar šitas kūrinys būtų daiktas ar pats žmogus. Tačiau nusigrįždamas nuo Kūrėjo, žmogus tuo pačiu nusigrįžo ir nuo savęs, nes juk mes esame sukurti pagal Dievo idėją. Dievas yra įdiegtas mūsų prigimtyje. Jame mes esame (įsišakniję savo buvimu, ir Jis palaiko mūsų gyvenimą. Nutoldami nuo Jo, mes ardome savos būties pagrindą ir menkiname savo buvimą. Nuodėmėje mes būname silpniau, negu malonėje. Štai kodėl šv. Augustinas nuodėmę ir vadina „paslinkimu į nebūtį“ — inclinatio ad nihilum.

Iš kitos pusės, išvadavimas iš nuodėmės taip pat nėra tik teisinis bausmės už nusikaltimą atleidimas, bet žmogaus būties atstatymas, šitos būties grąžinamas į jos pilnybę. Nuodėmės atleidimas yra atnaujintasis žmogaus sukūrimas, tasai „creatio nova“, apie kurį kalba šv. Povilas. Nusidedamas, žmogus paslenka į nebūtį. Žmogų atpirkdamas, Dievas jį vėl iš naujo atkuria. Todėl nusidėjusį žmogų atpirkti gali tik Dievas, nes tik Dievas gali realiai kurti iš nebūties. Tik Dievas gali pataisyti apgriautą žmogiškąjį buvimą, nes tik Jis vienas yra Tasai, Kurio Dvasia nuolatos sklendena viršum gelmių ir savu „fiat“ nuolatos šaukia daiktus būti.

Išvaduoti žmogų iš nuodėmės, sukurti naują dangų ir naują žemę, kaip tik ir buvo Kristaus misija, kuriai įvykdyti Jis atėjo į pasaulį. Žemėje Kristus pasirodė kaip naujas Kūrėjas, kaip naujos būties Dalintojas. Jo įsteigtoji Bažnyčia yra tasai atnaujintasis kosmas, toji iš naujo atkurtoji žmonija, kurioje pirmykštis dieviškasis paveikslas spindi dar ryškiau ir dar pilniau, negu rojaus bendruomenėje. Savo Mirtimi ir Prisikėlimu Kristus nuvedė pasaulį žymiai toliau, negu jis laikų pradžioje buvo išėjęs iš Viešpaties rankų. Atpirkimas ne tik atstatė
žmogaus būtį, bet ją pratęsė bei patobulino. Šv. Augustinas, kurio žodžius Bažnyčia kartoja didįjį šeštadienį Velykų žvakės šventinimo giesmėje, nesusilaiko Atpirkimo didybės akivaizdoje ir sušunka, kad „palaiminta kaltė, kuri laimėjo tokį Atpirkėją“. Jeigu stabmeldžiai ilgesingai dairėsi į praeitį ir Ovidijaus lūpomis giedojo apie nebegrįžtamai praėjusį aukso amžių, tai krikščionių akys yra nukreiptos į ateitį, į tą naująją Jeruzalę, „nužengiančią nuo Dievo iš dangaus“ (APOK. 21, 10), turinčią „Dievo skaistumą“ (21, 11), todėl nereikalaujančią „saulės, nė mėnulio“ (21, 23), nes jos „žiburys yra Avinėlis“ (ibd.). Kristaus atnaujintasis pasaulis yra tasai šventasis miestas, į Kūrį žemės karaliai atneš savo garbę bei šlovę ir kurio vartai neužsidarys dieną, nes nakties tenai nebebus (24—25). Tai antgamtinis visos kūrinijos perkeitimas. Tai Kristaus Karalystė, kurioje gyvena Dievo pilnybė, suderindama su savimi visa, kas yra danguje ar žemėje per kryžiaus kraujo taiką (plg. Kol. 1,20). Įsteigti šitą Karalystę, Amžinajam saVo Tėvui grąžinti atitrūkusią ir žūstančią kūriniją buvo pati pirmoji bei pagrindinė Kristaus misija, Kristus visų pirma ir iš esmės yra religinis Kristus. Jo misija yra antgamtinė ir dieviškoji.

Tačiau nuodėmė palietė ne tik atskirą žmogų: ji palietė ir socialinius santykius: žmogaus su žmogumi ir žmogaus su daiktu. Apardęs dieviškąjį paveikslą savo paties gelmėse, žmogus jo pilnybės negalėjo palaikyti nė savoje bendruomenėje. Prie pat rojaus vartų pasirodė ydos ir nuodėmės, kurios kenkia socialiniam gyvenimui ir kurios griauna visus, net ir tobuliausius žmogiškuosius sumanymus. Brolis, vedamas pavydo ir neapykantos, panaudodamas klastą, įvykdė pirmąją žmogžudystę ir atsiskyrė nuo kitų savo rūstybėje ir užkietėjime. Ir šitas Kainas, šitas suardytų socialinių santykių simbolis, žygiuoja per visą žemės istoriją ligi pat jos galo, skleisdamas nuodėmės pasėkas žmonių bendruomenėje.

Jeigu tad Kristus atėjo į pasaulį žmogaus būčiai atstatyti, Jis negalėjo tylomis praeiti nė pro Kaino palikimą. Viešpats sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, tačiau ne tik asmeninį žmogų, bet ir visą žmogiškąją bendruomenę. Kaip atskiro žmogaus gelmėse spindi dieviškoji idėja ir dieviškieji dėsniai, taip lygiai jie turi spindėti ir socialiniuose junginiuose. Religinė Kristaus misija savaime turi virsti socialine misija. Šalia asmeninės Evangelijos Kristus todėl skelbia ir socialinę Evangeliją. Šalia asmeninio idealo Jis stato ir socialinį idealą. Grąžindamas Dievui žmogaus asmenį, Jis tam pačiam Dievui grąžina bei su Juo sujungia ir žmogiškąją bendruomenę. Šv. Jonas, piešdamas perkeistojo pasaulio vaizdus, pastebi, kad naujoji Jeruzalė, tasai perkeistasis kosmas, bus „Dievo padangtė su žmonėmis, ir Jis gyvens su jais; jie bus Jo tauta, ir pats Dievas bus su jais jų Dievas“ (21, 3). Kitaip sakant, Dievas bus perkeistosios bendruomenės Viešpats ir Valdovas nušluostys nuo jų akių kiekvieną ašarą“ (ibd.). taip ir jo santykiai su kitais bus dieviški. Todėl toje perkeistoje bendruomenėje nebebus daugiau „nei dejavimo, nei šauksmo, nei skausmo“ (21, 4), nes „Dievas nušluostys nuo jų akių kiekvieną ašarą“ (ibd.). Žmogaus būties atkūrimas savaime kildina ir socialinių santykių atkūrimą. Iš religinės Kristaus misijos visai savaimingai plaukia ir socialinė Jo misija. Kristus yra ir socialinis Kristus, vadinasi, ne tik asmens, bet ir bendruomenės Atpirkėjas bei Išganytojas.

Čia ir yra pagrindas, kodėl mes galime kalbėti ne tik apie Evangeliją, tvarkančią atskiro asmens santykius su Dievu, bet ir apie Evangeliją, tvarkančią žmogaus santykius su žmogumi ir su daiktu. Vis dėlto niekados nereikia pamiršti, kad socialinis Kristus yra tiktai religinio Kristaus išvada ir apraiška. Jeigu kas norėtų socialinę Kristaus misiją atpalaiduoti nuo religinės-antgamtinės Jo misijos ir, žavėdamasis socialiniais Kristaus nuostatais, paliktų šalia religinį Jo išganymą, toks žmogus nesuprastų nei paties Kristaus nei tų pagrindų, ant kurių Kristus stato socialinį pasaulio gyvenimą. Kristus yra vienas ir vienintelis. Jo negalima padalinti į religinį ir socialinį Kristų ir vieną katrą priimti, o antrą atmesti. Galima Kristų — tą patį ir vieną — tiktai svarstyti dviem atžvilgiais ir vieną vieningą Jo misiją nagrinėti iš dviejų pusm. nepamirštant, tačiau, kad abu šie atžvilgiai ir abi šios pusės išreiškia vieną ir tą patį dalyką, būtent: žmogaus išvadavimą iš nuodėmės. Todėl socialinė Kristaus misija taip pat yra religinio pobūdžio. Dieviškumas apgaubia visus Kristaus žygius ir juos pašvenčia antgamtine malone. Kristaus Karalystė, kurią Jis kuria – socialiniais dėsniais, yra ne naudos, bet tiesos ir meilės karalystė. Ji turi būti įvykdyta šiame pasaulyje ir šioje žmonijoje. Tačiau jos dėsniai kyla ne iš šio pasaulio. Juos Kristus atnešė iš dieviškosios bendruomenės. Todėl jie yra taip lygiai šventi, kaip ir bet kurie kiti. Jo nuostatai. Jie yra taip lygiai antgamtiniai, kaip ir visas Jo mokslas, kaip Jo sakramentai ir Jo Bažnyčia- Laikyti socialinę Kristaus Evangeliją tiktai tobulesne kultūrinės pažangos apraiška yra
Atskirti ją nuo religinės Evangelijos yra klaida. Šitą nesusipratimą šiandien daugelis kartoja, ir šitą klaidą šiandieninis pasaulis mielai daro. Tačiau mūsų pareiga yra pasakyti, kad tai klaida, kad tai nesusipratimas, pavojingas ne tik religinei, bet ir pačiai socialinei sąmonei. Jeigu žmogus savo asmens gelmėse nebus pašvęstas Kristaus Dvasios, jis neturės šitos dvasios nė socialiniuose santykiuose. Jo žavėjimasis socialiniu Kristumi bus tik paklydusios širdies tolimas ilgesys, tik romantinė stabmeldiška svajonė apie neįvykdomą utopiją. Iš tikro, socialinė Kristaus Evangelija be religinės Evangelijos yra iliuzija. Ji neturi pagrindo žmogaus prigimtyje tol, kol šita prigimtis nėra perkeista pagal Dievo paveikslą. Tik tada, kai mes tikime, kad Kristus yra Dievas, kad Jis atėjo į pasaulį išgelbėti žmogų iš nuodėmės, tik tada ir socialiniai Jo nuostatai pasidaro prasmingi, nes įsijungia į visą išganomąjį Jo darbą. Šito tad dieviškojo antgamtinio Kristaus pašaukimo šviesoje ir tenka mums svarstyti socialinę Jo misiją.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3347 žodžiai iš 6692 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.