Krikštas pirmaisiais amžiais
5 (100%) 1 vote

Krikštas pirmaisiais amžiais

11

Krikštas atleidžia gimtąją nuodėmę, suteikia pašvenčiamąją malonę ir padaro žmogų Dievo vaiku, Bažnyčios nariu. Jis duoda teisę priimti kitus sakramentus. Tai tikras dvasinis gimimas, viso krikščioniškojo gyvenimo pradžia. Krikštas egzistuoja jau nuo Jėzaus Kristaus laikų. Kristus yra pasakęs: “man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu…”. Taigi iš pradžių apžvelgsime šio sakramento istoriją.

Ankstyvaisiais Bažnyčios amžiais Krikšto sakramentą paprastai priimdavo suaugę tikintieji. Kūdikius krikštydavo tik atsivertę į krikščionybę ir priėmę krikštą jų tėvai. Ankstyvoji Bažnyčia žmones, siekiančius tapti krikščionimis, kvietė prisidėti prie tikinčiųjų bendruomenės tikėjimo kelionės arba įsitraukti į nuoseklų įkrikščioninimo procesą. Priėmusieji šį kvietimą ir pareiškusieji norą tapdavo kandidatais priimti įkrikščioninimo – Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos – sakramentus. Vėliau šiems kandidatams buvo suteikiams katechumenų vardas. Taip jie įžengdavo į laipsnišką procesą, vedantį į galutinę narystę Bažnyčioje. Katechumenatas tęsdavosi vienerius – trejus metus (o kartais dar ilgiau). Čia katechumenai ugdydavosi, mokydavosi, patirdavo išbandymus. Juos atidžiai stebėdavo tikinčiųjų bendruomenė, bandydami atpažinti, ar šie žmonės pajėgs atsisakyti pagoniškų įpročių ir priimti krikščionišką tikėjimą bei juo gyventi. Krikščionių bendruomenės aplinkoje naujai įtikėjusiems būdavo aiškinama, kad jie yra atsakingi už Bažnyčios misijos ir tarnystės vykdymą. Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais būti Bažnyčios nariu reiškė persekiojimus, kančią ir mirtiį, todėl nenuostabu, kad anuomet taip rimtai buvo žvelgiama į pasirengimą įkrikščioninimo sakramentams ir narystę Bažnyčioje. Ilgo katechumenato proceso metu Bažnyčia melsdavosi už katechumenus ir drauge su jais; mokydavo juos evangelinių vertybių, dalydavosi tikėjimo išgyvenimais ir nuosekliai švęsdavo dalyvaujančių tikėjimo kelionėje asmenų prasmingus dvasinio atsivertimo ir tikėjimo brendimo etapus: specialias pasveikinimo ir priėmimo į prieškatechumenatą, veliau – į katechumenatą apeigas; vardų užrašymo, arba išrinkimo, Šventojo Rašto ir kryžiaus įteikimo apeigas ir kt. Į asmens atėjimą arba atsivertimą į krikščionybę buvo žvelgiama kaip į visos bendruomenės atsakomybę. Buvo reikalaujama, kad šiame procese aktyviai dalyvautų visa tikinčiųjų bendruomenė. Paskutinysis bendravimo etapas vykdavo gavėnios metu. Tai primindavo 40 dienų rekolekcijas. Būdavo meldžiamasi, pasnikaujama ir kitaip siekiama apvalyti savo sielą. Šio laikotarpio svarba vienodai būdavo pabrėžiama tiek besirengiantiems priimti įkrikščioninimo sakramentus, tiek ir visiems tikintiesiems, kurie rengiasi atnaujinti savo krikšto pažadus. Ankstyvoji Bažnyčia katechumenų kelionės į tikėjimą kulminaciją džiagsmingai švęsdavo Velykų vigilijos metu priimdama naujuosius narius į išgelbstinčią Velykų slėpinio realybę per įkrikščioninimo sakramentus. Tokiu būdu buvo švenčiamas Kristaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas. Taip pat svarbu prisiminti, kad įkrikščioninimo sakramentai būdavo švenčiami tik vieną kartą per metus ir tiktai Velykų vigilijos metu. Po Velykų prasidėdavo kitas naujakrikštų ugdymo laikotarpis, kurio tikslas – vesti į gilesnį tikėjimo paslapčių pažinimą.

Deja, ši puiki tikėjimo drauge su visa tikinčiųjų bendruomene ugdymo praktika gyvavo neilgai. Imperatoriui Konstantinui 313m. nugalėjaus su Kristaus kryžiaus ženklu, krikščionybė tapo madinga, o ne persekiojama religija. Tuomet daug žmonių pareikšdavo norą krikštytis ir dėl politinių sumetimų – pavyzdžiui, kad gautų geresnį darbą arba ypatingą vietą imperijos valdžios struktūrose, o ne dėl tikro tikėjimo troškimo. Dėl šios ar kitų priežaščių reikalavimai katechumenatui pamažu sunyko, o norintys būti bažnyčios nariais buvo krikštydami, kai tik to paprašydavo, be jokio rimtesnio pasirengimo. Penktojo šimtmečio pradžioje katechumenato procesas visiškai sunyko. Pamažėl ir įkrikščioninimas tapo trimis atskirais sakramentais, švenčiamas skirtingu metu. Greitai išnyko ir suaugusiųjų krikštas, kūdikių krikštui tampant norma. Toks buvo ankstyvosios Bažnyčios praktikuoto suaugusiųjų įkrikščioninimo proceso ir apeigų praradimo kelias.

Palaipsniui Bažnyčia pradėjo suvokti, kad priimant naujus narius reikalingas ir naujas požiūris į jų įsipareigojimą tikėjimui bei į visų bažnyčios narių atsakomybė už narių augimą bei pagalbą trokštantiems pažinti Kristų. Tuo metu buvo kuriamos naujos ir tobulinamos senos idėjos. Pasiremta ir teigiamų rezultatų davusi, kai kurių šalių iš naujo pradėto katechumenato parktika. Šis sugrįžimas prie ankstyvosios Bažnyčios palikimo nešė gerus vaisius, nes ilgesnis ugdymo ir krikščionybei skirtas laikas katechumenate suteikdavo daugiau galimybių tiek naujiems nariams, tiek ir visiems tikintiesiems brandinti savo tikėjimą. Ši patirtis paskatino vyskupus, susirinkusius į Vatikano II Susirinkimą, studijuoti ir iš naujo atkurti suaugusiųjų įkrikščioninimą. Taip 1972m. atsirado ir buvo
patvirtintas norminis Bažnyčios dokumentas lotynų kalba Ordo Initiationis Christianae Adultorum. Suaugusiųjų įkrikščioninimas dar kartą tapo integrali Bažnyčios dalis rengiantis priimti sakramentus juos švenčiant. Lietuvoje suaugusiųjų įkrikščioninimo procesas dar mažai žinomas, nors tai vienur, tai kitur vis bandoma šia linkme gilintis, siekti naujų krikščionių tikėjimo brendimo.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 864 žodžiai iš 1632 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.