Krikštynos ir jų papročiai
5 (100%) 1 vote

Krikštynos ir jų papročiai

Kūdikio gimimas buvo džiaugsminga visos bendruomenės šventė. Apie įvykį greitai sužinodavo visas kaimas, o moterys ruošdavosi būtinai nueiti į radynas.

Radynos – kūdikio ir jo motinos lankymas. Lankydavo tik ištekėjusios moterys, giminaitės ir kaimynės. Netekėjusių merginų ir vyrų į radynas nekviesdavo. Liaudis buvo įsitikinusi, kad lankyti gimdyvę yra būtina. Kai ji pakankamai sustiprėdavo po gimdymo, apylinkės moterys susitardavo (dažniausiai sekmadienio popietę, nes tuomet jos buvo laisviausios nuo darbų) nueiti į radynas. Nei viena neidavo tuščiomis rankomis: neatnešus dovanų gimdyvei ir kūdikiui, galima suardyti visą ateities laimę.

Į radynas moterys atsinešdavo savo vaišes, tarp kurių svarbią vietą užimdavo kiaušinienė. Viešnios dar nešdavosi sūrių, blynų, pyrago ir kitoikių užkandžių. Atsigėrimu pasirūpindavo naujojo kūdikio tėvas, vaišindamas viešnias vynu, gira, o kartais ir saldžia degtine. Jeigu gimdyvė nesijausdavo per daug stipri, stalas būdavo protraukiamas prie jos lovos, kad ir ji galėtų vaišėse dalyvauti. Viešnios radynose praleisdavo visą popietę.

Krikščionių krikšto sakramentą galima apibūdinti kaip ritualinį veiksmą reiškiantį krikštijamojo apvalymą nuo gimtosios bei kitų nuodėmių ir priėmimą į tikinčiųjų bendruomenę. Krikštas – tai pirmutinis krikščionių sakramentas. Jo apeigose esminė dalis yra vandens užpylimas ant krikštijamojo. Jono evangelijoje Kristus yra pasakęs Nikodemui: „Tas, kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“. Krikščioniškas krikštas ir yra dvasinis gimimas iš vandens ir iš šv. Dvasios.

Per krikštą įeidamas į krikščionių bendruomenę, žmogus priima moralinius įsipareigojimus, kurie liaudies papročiuose interpretuojami savaip.

Svarbiausias bažnytinio krikšto elementas yra pats krikštas. Apie jį išsidėstę kitos apeigos. Įdomu, koks gi yra ritualinio vaiko nuplovimo ir bažnytinio krikšto santykis. Iki šiol Dzūkijoje dar žinomas įsitikinimas, kad bažnytinis krikštas negalioja, jei prieš jį neatliekamas ritualinis vaiko nuplovimas namuose. Kūdikio nuplovimo ritualas buvo žinomas dar prieš krikščionybę. Pasaulyje vanduo nuo seno turėjo magiškų savybių. Buvo tikima jo apvalomąja, apsaugomąja galia.

Be apeiginio kūdikio maudymo krikštynų papročiuose aptinkama ir daugiau vandens apeigų, kurios praradę pirminę prasmę, vėlesniais laikais įgavo žaidybinius elementus, t.y. virto pokštais. Tai ir naujagymio apipurškimas vandeniu, kad nedžiūtų vaikui veidelis, ir svečių šlakstymas, kurį atlikdavo bobutė prie vaišių stalo. Visos šios apeigos ir pokštai turėjo skatinti vaisingumą, sveikatingumą, gyvybingumo ir atsinaujinimo jėgas. Taigi vandens mitologinis aspektas buvo išlaikytas, tik naujai interpretuotas krikščionybės krikštijimo simbolikoje.

Seniau žmonės stengdavosi kūdikį pakrikštyti kaip galima greičiau: po savaitės ar dviejų. Kai kuriose Lietuvos vietovėse buvo tikima, kad krikštynas reikia kelti jauname mėnesyje, tada žmogus ilgai bus jaunas, jaunai atrodys. Kitur buvo manoma, kad žmogaus išvaizda priklauso nuo to, kokioje mėnulio atmainoje jis gimęs: jauname mėnesyje visuomet atrodys jaunai, sename mėnesyje gimęs, bus senos išvaizdos, bet turtingas. Apie jaunai atrodantį žmogų buvo sakoma: „Matyt, jis (ar ji) jauname mėnesyje gimęs.

Didžiausia priežastis, dėl kurios žmonės skubėdavo kūdikų pakrikštyti, buvo ta, kad senaisiais laikais labai daug naujagimių mirdavo. Liaudis tikėjo, kad nekrikštyta vėlė neina į dangų, todėl stengėsi kūdikį „padaryti krikščioniu“ kaip galima greičiau.

Krikštynų papročiuose svarbus elementas yra kūdikio vardo parinkimas. Vardas suteikė daug informacijos apie žmogų. Naujagimio tikrasis vardas buvo slepiamas iki krikšto. Toks kūdikis vienur buvo vadinamas nekrikštu, kitur – žyduku ar eretiku. Tėvai net pribuvėjai nesakydavo tikrojo vaiko vardo, kad ji nepakrikštytų kūdikio „iš vandens“. Kūdikio vardas kūmams buvo pasakomas prieš pat vaiko išvežimą į krikštą. Buvo tikima magine žinojimo galia – „moki žodį – žinai kelią“. Jei žinai žmogaus vardą, tu jam gali pakenkti.

Tėvai vaikui rinko senelio, tėvo, brolio ar mėgstamo žmogaus vardą. Gimus mergaitei, vardą skiria tėvas, o berniukui – motina. Taip daro, kad vaikai būtų gabūs. Jei kaime tuo pat vardu jau pakrikštytas žmogus pasižymėjo blogomis savybėmis, tai vaikui to vardo neduodavo. Dažnai skirdavo vardą, kokį pats kūdikis atsinešė, t.y. tos dienos šventojo.

Jei tas vardas buvo negražus, tai paprastai duodavo tokį šventojo vardą, kurio diena artimiausia atsineštinei vardo dienai. Tėvai stengėsi parinkti šventojo vardą, kad vaikas turėtų globėją, kad galėtų sekti jo dorybėmis. Jau parenkant vardą buvo formuojamas būsimojo žmogaus dorovinis auklėjimas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 776 žodžiai iš 2539 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.