Kriminalinės bausmės paskirtis
5 (100%) 1 vote

Kriminalinės bausmės paskirtis

112131



REFERATAS

KRIMINALINĖS BAUSMĖS PASKIRTIS

Vilnius

2003

Įvadas

XIX a. nusikalstamo elgesio aiškinimai, taip pat kaip prieš tūkstančius metų buvusieji, stengėsi nusikalstamą elgesį paaiškinti taip, kad pateisintų nusikaltėliui skiriamą bausmę. Bausmė, skiriama už nusikaltimus, praėjo keletą etapų. Vienas pirmųjų baudimo už nusikaltimus būdų buvo kraujo kerštas. Jį palaipsniui apribojo genties vado, lyderio valdžia ir nužudymą, kaip vienintelę priemonę pagal kraujo kerštą papildė bausmės, susijusios su nuosavybės atėmimu (kompozicijos principas) ir kitokie baudimo būdai. Baudžiamasis įstatymas gali numatyti tokias bausmes kaip baudos mokamos valstybei, nuostolių atlyginimas nusikaltimo aukai ar kitiems, visuomeninės paslaugos ar darbai, lygtinis nuteisimas paprastai su nuteistojo priežiūra ir tam tikrais apribojimais, įkalinimas, kūno bausmės, dalyvavimas įvairiose programose (pvz. gydymo nuo narkomanijos) ir kt. Kai kurios šių bausmių, pvz. kūno bausmės, dabar daugumoje šalių nebepripažįstamos, nors praeityje buvo taikomos.

Istoriškai, kūno bausmės suvaidino didelį vaidmenį kaip nusikaltimo aukų ir visuomenės reakcija į nusikaltimus. JAV Konstitucijos 8-oji pataisa uždraudė žiaurių ir neįprastų bausmių taikymą. Tą patį sako ir svarbiausios tarptautinės sutartys, priimtos žmogaus teisių ir laisvių srityje.

Baudžiamojoje teisėje bausmės pasireiškia tik kaip valstybės prievarta. Praeityje buvo pripažįstama ir privačių asmenų teisė taikyti bausmes pažeidėjams. Klausimai šiandien kyla ne dėl to, ar valstybė turi bausti pažeidėjus, bet dėl to, kokiu pagrindu, kokia apimtimi, kokiu būdu ir kokiais tikslais ji turėtų takyti bausmes. Kad galima būtų mėginti atsakyti į šiuos klausimus, reikia apžvelgti koncepcijas, kurios kalba apie bausmių paskirtį. Nuo krypties, kuri pripažįstama valstybėje, priklauso ir jos vykdoma bausmių politika.

1. Fiziškas sulaikymas

Vienas iš bausmės tikslų gali būti fiziškai atimti nusikaltėliui galimybę pakartoti nusikaltimą ateityje. Šiandien tai dažniausiai pasireiškia kaip įkalinimas, bet anksčiau buvo taikomos ir tokios bausmės kaip vagies rankos nukirtimas, prievartautojo kastracija ar prostitutės subjaurojimas.

Šiais laikais taikomas terminas – selektyvus teisių apribojimas, kai griežta, fizišką sulaikymą nuo nusikaltimo padarymo garantuojanti bausmė, taikoma tik tam tikrais atvejais, o ne visiems nusikaltėliams. Nusikaltėliai, padarę pavojingesnius nusikaltimus įkalinami, tuo tarpu už mažiau pavojingus nusikaltimus jie susilaukia švelnesnės bausmės. Praeityje, o kai kuriose šalyse ir dabar, nusikaltėlio sulaikymas nuo nusikaltimų padarymo ateityje reiškėsi kaip fiziškas teisių apribojimas (pvz. vagių rankų kapojimas). Tai nėra visiškai praeityje dingusi praktika, štai 1992 m. Malaizijoje kilo etinė, o kartu ir teisinė dilema dėl Islamo įstatymų, pagal kuriuos leidžiama vagiui amputuoti ranką. Jei tokie įstatymai įsigaliotų, kaip reglamentuoti pačią procedūrą? Ar ją turėtų atlikti Malaizijos gydytojai?

Neseni bandymai fiziškai apriboti nusikaltėlio teises susikoncentravo ties įvykdžiusiais seksualinius nusikaltimus. Seksualinių nusikaltėlių teisių apribojimas juos kastruojant – kontraversiška tema. Anksčiau, chirurgiškai atlikta kastracija JAV buvo praktikuojama. Pavyzdžiui, 1996 m. Larry Don McQuay, nuteistas už vaiko tvirkinimą, beveik iškalėjęs jam priklausantį terminą, prisipažino, kad tvirkino mažiausiai 240 vaikų ir paprašė Teksaso valstijos chirurgiškai jį kastruoti. Pasak jo, tai vienintelis būdas sulaikyti jį nuo nusikaltimo pakartojimo, jei jis bus paleistas. Pastaraisiais metais kai kuriose valstijose leidžiama savanoriška cheminė kastracija. Ši procedūra apima preparato Depo-Provera vartojimą, kuris sumažina, tačiau neeliminuoja vyro seksualinių galimybių. Jei preparatą nustojama vartoti, atsistato normali vyro būklė. Priverstinė cheminė ar chirurginiu būdu atliekama kastracija neleidžiama, o dėl savanoriškos chirurginės kastracijos tebediskutuojama.

2. Atpildas ir kerštas

Istorijos bėgyje, buvo priimtina, kad aukos ar jų šeimos galėjo pačios imtis priemonių atkeršyti už įvykdytą nusikaltimą. Tokia praktika susijusi su keršto ir atpildo terminais. Tai nėra sinonimai. Kerštas atspindi senais laikais taikytą taliono principą. Taliono paprotys (lot. atpildas) paprastai išreiškiamas formule „akis už akį“ arba „dantis už dantį“. Valstybės sankcionuotas šis paprotys virto taliono teise. Jis reiškė, kad aukai leidžiama savo skriaudėją nuskriausti taip pat arba panašiai, kaip kad nukentėjo jis pats. Kai kuriose šiuolaikinėse teisinėse sistemose vis dar leidžiama aukoms atkeršyti nusikaltėliams, tačiau jau seniai suprasta, kad privačių asmenų kerštas labai lengvai gali tapti nekontroliuojamu, todėl atsakomybę atkeršyti prisiėmė valstybė. Kai kuriais atvejais, galima tvirtinti, kad teismai, ypatingai nukentėjusiųjų požiūriu, būna per švelnūs nusikaltėliui. Pavyzdžiui, 1994 m. JAV svarstytoje baudžiamojoje byloje teisėjas Robert E. Cahill nuteisė vyrą kalėti 18 mėnesių (paleistas jis buvo 12 mėn.) už savo žmonos nužudymą, kurį jis įvykdė po poros valandų, kai aptiko ją lovoje su meilužiu. Teisėjas
pareiškė, kad „Aš rimtai svarsčiau kiek vedusių vyrų būtų buvę pakankamai stiprūs, kad susilaikytų tiesiog nueidami šalin ir niekaip fiziškai jos nenubaudę. Man net baisu pagalvoti, ką aš pats būčiau daręs.“ Tai sukėlę didžiulį atgarsį ir byla buvo svarstoma iš naujo, įvertinant teisėjo žodžius. Teisėjas buvo kaltinamas tuo, kad jo elgesys buvo diskriminuojantis moteris. Vis dėlto jam pavyko įrodyti, kad ir priešingu atveju, t.y. jei žmona būtų nužudžiusi savo vyrą tokiomis pat aplinkybėmis, jis būtų nusprendęs taip pat. Komisijos sprendimas buvo toks, kad teisėjo sprendimas ir komentaras, net jei buvo neprotingas, neparodė išankstinio nusiteikimo prieš moteris.

Pati visuomenės reakcija šiuo atveju parodė, kad asmeninis kerštas šiandien nepriimtinas. Bet istoriškai tai buvo vienas svarbiausių bausmės pagrindų. Biblinė „akis už akį“ doktrina cituojama ir šiandieniniuose teismuose. Pavyzdžiui, 1963 m. byloje, kur 15 metų berniukas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už jaunos moters nužudymą, teismas pažymėjo, kad toks nuosprendis gali atrodyti per ilgas tokiam jaunam nusikaltėliui, „bet mes turime atsiminti, kad jis pats, veikdamas kaip teisėjas, prisiekusysis ir budelis savo aukai paskyrė nuosprendį amžinybei.“ Teismas taip pat minėjo ir Bibliją: „Senojo testamento doktrina „akis už akį ir dantis už dantį“ gali atrodyti pernelyg griežta nusikaltėliui, kuriam labiau patiktų šiuolaikinė perauklėjimo politika, bet aukos požiūris tikriausiai būtų kitoks; kaip ir visų tų, kurie yra praradę akį, dantį ar gyvybę.“

Klasikinės kriminologijos atstovai nepripažino kraštutinės „akis už akį“ bausmių politikos. Jie atmetė griežtas bausmes, tikindami, kad baudžiamoji teisė neturi tapti keršto įrankiu.

Nors atpildas, kaip bausmės tikslas buvo griežtai kritikuojamas mokslinėje literatūroje, XX a. JAV Aukščiausiajame teisme ši koncepcija buvo pripažįstama pakankamu mirties bausmės pagrindu. 1976 m. Aukščiausiasis teismas pareiškė nuomonę, kad nors atpildo koncepcija nėra dominuojanti, tačiau ji visiškai pateisina mirties bausmės taikymą išimtiniais atvejais, kaip vienintelis adekvatus ir visuomenei priimtinas atsakymas į itin pavojingą ir žiaurų nusikaltimą. Teismas teigė, kad atpildo troškimas yra žmogiškosios prigimties dalis, o mirties bausmė – tai visuomenės moralinio pasipiktinimo nusikaltimu išraiška. Tokia bausmės funkcija gali atrodyti nepatraukliai, tačiau ji būtina, kad išliktų piliečių pasitikėjimas teisminiu procesu ir jie nesiimtų savavališkų veiksmų gindami savo teises.

Štai iki pat XIX a. vidurio Anglijoje buvo vykdomos viešos mirties bausmės. Viešoje egzekucijoje turėjo būti laikomasi tam tikrų ritualų. Centrine spektaklio figūra, žinoma, būdavo pasmerktasis mirti. Iš jo buvo tikimasi tam tikro elgesio, priklausomai nuo to, kokį nusikaltimą jis buvo padaręs. Pavyzdžiui, iš kelių plėšikų, kurie buvo tam tikra prasme mitologizuoti, buvo tikimasi, kad jie mirs drąsiai, neparodydami jokių išgąsčio ženklų. Iš kitų nusikaltėlių, atvirkščiai, buvo tikimasi atviros atgailos, nuo XVII a. vidurio ypač iš žudikų buvo laukiama kalbos, kurioje jie išreikštų savo viltį, kad jų likimas taps pavyzdžiu kitiems, kad jie papasakos apie savo nuodėmingą gyvenimą (pradedant nuo tėvų neklausymo baigiant girtuoklystėmis, laisvo elgesio moterimis ir tinginyste), atvedusį į kartuves. Jei nusikaltėlis elgdavosi taip, kaip iš jo buvo tikimasi, minia atitinkamai reaguodavo – palaikydavo nusikaltėlį, raudodavo kartu su žudiku ar rodydavo savo pasipiktinimą ir panieką, mėtydavo į jį akmenis ir pan. Šiais laikais viešai vykdomos bausmės jau nebėra visuomenės pramoga, tačiau galima atsekti tam tikrus elementus išlikusius iš senų laikų ir liudijančius apie visuomenės poreikį matyti, kaip nubaudžiami tie, kurie nepakluso įstatymui ir poreikį įsitikinti, kad griežta bausmė veikia taip, kaip iš jos tikimasi.

Taip pat yra nuomonių, kad pastaraisiais metais labiau palaikoma atpildo koncepcija, kadangi bausmių prevencinio poveikio įrodymai itin susilpnėjo ir visuomenė nebetiki jų perauklėjančiu poveikiu. Atpildo koncepcija vienintelė, kuri bausmių apskritai, o ypatingai mirties bausmės reikalingumą pagrindžia neliesdama efektyvumo argumento. Bausmių efektyvumas šioje koncepcijoje nevaidina jokio vaidmens. Bausmės tikslas – teisingumo įvykdymas, o ne nusikaltimų prevencija. Visuomenė nori matyti, kad už nusikaltimus baudžiama. Taip išreiškiamas visuomenės pasmerkimas, o taip pat ir patenkinamas jos noras matyti bausmę už veiksmus, nuo kurių ji pati susilaikė laikydamasi įstatymų ar bijodama bausmės, tuo tarpu kai nusikaltėlis patenkino savo interesus ir įgyvendino norus. Baudžiama dėl to, kad to norima arba tiesiog jaučiama, kad taip reikėtų.

3. Teisingumas

Andrew von Hirsch, David Fogel ir kt. suformuluota teisingumo koncepcija artima Bentham ir Beccaria klasikinės kriminologijos idėjoms. Jie pabrėžė nepasitikėjimą valstybės valdžia, atmetė tikslą perauklėti ir neapibrėžto termino įkalinimo reikalingumą. Vietoj to, jie pasisakė už trumpesnius įkalinimo terminus ir už ribotą įkalinimo kaip bausmės taikymą apskritai. Pagal šią koncepciją bausmė veikia kaip atbaidantis nuo nusikaltimo padarymo
veiksnys. Laisvą valią turintis žmogus pats pasirenka savo elgesio variantą ir yra už tai atsakingas. Bausmių sistema skirta ne pamokslavimui, skatinimui ar auklėjimui. Žmogus turi būti nubaustas būtent už tai, ką padarė. Veiksmų laisvė baudžiat negali būti visiškai eliminuojama. Tik kontroliuojama, susiaurinama ir prižiūrima. Įkalintas pažeidėjas turi išlaikyti visas savo teises. Kaliniai patys pasirenka, ar nori dalyvauti reabilitacijos programose. Kalėjimo paskirtis – izoliuoti nusikaltėlį tam tikram laikui, o ne jį perauklėti.

Šis modelis atrodo paprastas ir teisingas – nusikaltėliai gauna tokią bausmę, kokios nusipelno už tam tikro pavojingumo nusikaltimą – ne didesnę ir ne mažesnę. Problema atsiranda, kai reikia nuspręsti, kas yra toji teisinga bausmė. Tai sprendžia įstatymų leidėjai, teisėjai ir kt., o jų sprendimų objektyvumas ir nešališkumas nėra neabejotinas. Tikslus ir alternatyvų neleidžiantis įstatyminis reglamentavimas taip pat gali teisingumo koncepciją paversti farsu. Tai iliustruoja 1996 m. byla, nagrinėta Kalifornijoje. Jerry Dewayne buvo nuteistas kalėti 25 metus už tai, kad pavogė picą. Pagal naująjį Kalifornijos baudžiamąjį statutą sugriežtintos bausmės tiems, kurie anksčiau teisti už tris ar daugiau nusikaltimų. Jerry Dewayne buvo anksčiau teistas už plėšimą, pasikėsinimą apiplėšti, narkotikų laikymą ir neteisėta pasinaudojimą transporto priemone. Pagal statutą teisėjas recidyvistų bylose neturėjo jokios veiksmų laisvės.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1834 žodžiai iš 3384 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.