Kriminalistika
3 (60%) 2 votes

Kriminalistika

2002 m. Dėst. A.Gorbatkovas

I. KRIMINALISTIKOS METODOLOGIJA

KRIMINALISTIKOS SAMPRATA IR SISTEMA.

Kriminalistikos terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio criminalis – nusikalstamas, susijęs su nusikaltimu, arba crimen – nusikaltimas. Kriminalistika atsirado ir vystėsi kaip mokslas, kuris padeda paieškos, tardymo organams, ekspertizės įstaigoms ir teismui atskleisti nusikaltimus, surasti ir išaiškinti nusikaltėlius, nustatyti tiesą baudžiamosiose bylose.

Kriminalistika atsirado XIX a. pab. Jos pradininkas austrų profesorius Grossas. “Teismo tardytojų vadovas” (1893 m.) – pirmasis moksliškai išanalizavo ir apibendrino aukščiau naudotus nusikaltimų išaiškinimo būdus, juos sujungė į vieną darnią mokslinę sistemą, kurią pavadino kriminalistika. Dėl kriminalistikos dalyko – jo apibrėžimo, pačios kriminalistikos sąvokos teisinėje literatūroje ilgą laiką vyko diskusijos. Šiais klausimais vienodos nuomonės neprieita iki šiol.

Teisingas nusikaltimo dalyko nustatymas, tikslus jo apibrėžimas turi ne tik teorinę, bet ir didelę praktinę reikšmę. Dauguma užsienio kriminalistų šio mokslo dalyką labai susiaurina ir jam priskiria tik policinių techninių priemonių ir jų panaudojimo būdų tyrinėjimą, o kriminalistikos apskritai nelaiko teisės mokslu. Pvz., JAV kriminalistas Bredfordas: kriminalistika – tai tik į krūvą sudėti analitinės chemijos, optikos, fizikos, mikroskopijos, fotografijos, technikos ir kiti skyriai.

O’Hara: Kriminalistika ne mokslas, o nusikaltimo išaiškinimo menas. Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, kriminalistika – savarankiškas teisės mokslas. Ji apibendrina praktinę paieškos, tardymo bei teismo organų ir ekspertizės įstaigų veiklą ir panaudodama gamtos, technikos ir kitų mokslų pasiekimus, rengia nusikaltimų tyrimo bei kelio jiems užkirtimo techninius ir taktinius būdus bei metodines rekomendacijas.

Kriminalistika kaip savarankiškas mokslas turi savo dalyką, metodus, specifinius uždavinius ir tuo skiriasi nuo kitų mokslų. Mokslo dalykas – tam tikra pažinimo sritis, nagrinėjamų problemų ir dėsningumų visuma.

Kriminalistikos dalyką (profesorius Koldinas) sudaro šie elementai:

– tiriamieji, arba baudžiamieji relivantiniai – įvykiai, procesai, faktai, tai yra nusikalstama veikla arba nusikaltimas;

– jų atsispindėjimo supančioje aplinkoje mechanizmas;

– nusikaltimo atskleidimo, tyrimo ir prevencijos veikla (kriminalistinė veikla).

Kriminalistikos objektas – žmonių veikla, iš vienos pusės – nusikaltėlio, iš kitos – tardytojų ir kitų kriminalistų veikla.

Vingergas ir Mitričevas suformulavo kriminalistikos apibrėžimą, kuris ilgai buvo laikomas tradiciniu: kriminalistika – mokslas apie technines priemones, taktinius būdus bei metodus, taikomus atliekant įstatymo numatytus procesinius veiksmus, kuriais surandami, renkami, fiksuojami ir tiriami įrodymai, siekiant išaiškinti nusikaltimus ir užkirsti jiems kelią.

Belkinas: kriminalistika – mokslas apie įrodymų atsiradimo, surinkimo, ištyrimo, įvertinimo ir panaudojimo dėsningumus ir jais pagrįstus teisminio tyrimo ir nusikaltimų prevencijos priemones bei būdus.

Kazlauskas, Danisevičius: kriminalistika – mokslas, rengiantis nusikaltimo atskleidimo, jų išaiškinimo ir prevencinius metodus, nusikaltimų pėdsakų ir kitų įrodymų rinkimo, tyrimo ir panaudojimo techninius bei taktinius būdus ir priemones.

KRIMINALISTIKOS SISTEMA

Anksčiau kriminalistika buvo skirstoma į 2 dalis: bendroji ir ypatingoji. Bendroji – apie kriminalistinę techniką ir tardymo arba kriminalistinę taktiką; Ypatingoji – atskirų nusikaltimų rūšių tyrimo metodika. Vėliau tų dviejų dalių pavadinimų atsisakyta ir kriminalistika suskirstyta į 3 dalis:

1) technika;

2) taktika;

3) metodika.

Dabartiniu metu tyrinėjant teorinę ir metodologinę kriminalistikos problemą, susiduriame su kriminalistikos metodologija. Dabar kriminalistikos sistemą sudaro:

a) kriminalistikos metodologija;

b) kriminalistinė technika;

c) kriminalistinė taktika;

d) atskirų nusikaltimų rūšių tyrimo metodika.

Kriminalistikos metodologija aprėpia mokymą apie kriminalistikos dalyką, metodus, uždavinius, sistemą, kriminalistikos istoriją ir jos vystymosi tendencijas, ryšių su kitais teisės mokslais, vietą mokslinio pažinimo sistemoje. Į ją taip pat įeina kriminalistinė identifikacija arba identifikacijos teorija, bendras mokymas apie versijas ir t.t.

Kriminalistinė technika – teorinių teiginių ir jais pagrįstų techninių priemonių ir būdų naudojimo įrodymams surasti, įtvirtinti, paimti bei ištirti ir kitų nusikaltimų tyrimo ir jų prevencijos uždaviniams spręsti sistema.

Kriminalistinė taktika rengia mokslines planingo ir kryptingo nusikaltimų tyrimo rekomendacijas ir taktinius būdus. Kriminalistinė taktika apima bendruosius nusikaltimų tyrimo, organizavimo bei planavimo principus, bet svarbiausias jos uždavinys – rengti specialius, konkrečių tardymo veiksmų atlikimo taktinius būdus.

Atskirų nusikaltimų rūšių tyrimo metodika tyrinėja ir apibendrina nužudymų, vagysčių, plėšimų, išžaginimų ir kitų nusikaltimų padarymo ypatumus, specifiką ir remdamasi tos analizės duomenimis parengia šių nusikaltimų rūšių tyrimo metodologines rekomendacijas.

Pagrindinis kriminalistikos

uždavinys – padėti greitai ir visapusiškai atskleisti bei ištirti rengiamus ir jau padarytus nusikaltimus. Taip pat kriminalistika turi ir savo specifinius uždavinius:

1) įrodymų rinkimo, tyrimo ir panaudojimo techninių priemonių, taktinių būdų ir metodinių rekomendacijų tobulinimas ir naujų veiksmingiausių kūrimas;

2) parengtinio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo organizacinių, taktinių ir metodinių pagrindų tobulinimas.

3) Nusikaltimų prevencijos kriminalistinių būdų, priemonių ir metodų kūrimas bei tobulinimas.

Kriminalistika susijusi su kitomis teisės disciplinomis, kitais teisės mokslais, ypač tais, kurie tyrinėja nusikaltimus ir nusikalstamumo problemas: baudžiamoji teisė, baudžiamasis procesas, kriminologija, teismo psichologija ir kiti.

KRIMINALISTIKOS METODAI

Bet kuris metodas – tai veiksmų, kuriuos rekomenduojama atlikti tam tikru nuoseklumu ir tvarka, sistema. Kriminalistikos metodus galima klasifikuoti taip:

– pagal žinių lygį: empiriniai ir teoriniai;

– pagal mokslo šaką: fizikiniai, cheminiai, matematiniai ir kiti;

– pagal tyrimo uždavinius: identifikaciniai, klasifikaciniai, diagnostiniai;

– pagal struktūrą: paprastieji, sudėtiniai, kompleksiniai;

– pagal objekto rūšį: trasologiniai; balistiniai; rašysenos ir kiti.

Svarbiausia kriminalistikos metodų klasifikacija – pagal bendrumo laipsnį, pagal kurį kriminalistikos metodų grupes:

1) BENDRIEJI METODAI: loginiai metodai (kaip analizė, sintezė, indukcija, dedukcija, analogija, apibendrinimas, abstrakcija, hipotezė ir t.t.) bei empiriniai pažinimo metodai (stebėjimas, matavimas, aprašymas, palyginimas, eksperimentas, modeliavimas). STEBĖJIMAS – aktyvus, kryptingas, sutelktas, tiesioginis daiktų ir reiškinių suvokimas, jų pažinimo būdas. MATAVIMAS – matuojamo dydžio skaitinės reikšmės nustatymas lyginant jį su tam tikru matavimo vienetu (etalonu). APRAŠYMAS – objekto savybių ir požymių nurodymas, jų išvardijimas, apibūdinimas. PALYGINIMAS – vieno objekto sugretinimas su kitu bendrų požymių turinčiu objektu, siekiant nustatyti lyginamojo objekto panašumą arba skirtingumą. EKSPERIMENTAS – dirbtinis kokio nors reiškinio, jo pokyčio sukėlimas, kuriuo siekiama ištirti to reiškinio savybes, pobūdį, eigą, priklausomybę nuo kitų reiškinių, faktų, aplinkybių. MODELIAVIMAS – šio metodo esmė – mokslinio tyrinėjimo procese pažinimo objektas (originalas) pakeičiamas jo modeliu. Tai yra sukurtų darinių, įtaisų, daiktų, kurie turi analogiškų savybių kaip ir tiriamasis objektas.

2) SPECIALIEJI kriminalistikos metodai: jie skirstomi į 2 grupes: a) techniniai kriminalistiniai; b) taktiniai kriminalistiniai. TECHNINIAI KRIMINALISTINIAI – šie metodai naudojami nusikaltimo pėdsakams ir materialiems objektams surasti, užfiksuoti, paimti, ištirti bei išsaugoti. Tai specialūs fotografijos metodai, trasologiniai metodai, teismo balistiniai metodai, raštotyros ir dokumentų tyrimo metodai, portretinės identifikacijos metodai, odorologiniai metodai (apie kvapus), fonoskopiniai metodai ir kiti. TAKTINIAI KRIMINALISTINIAI – visų pirma tardymo ir teismo veiksmų efektyvaus, racionalaus atlikimo metodai; taip pat bendrieji nusikaltimų tyrimo organizacijos metodai, pvz., planavimo, versijų iškėlimo metodai, atskirų rūšių nusikaltimų tyrimo metodai ir t.t.

3) SPECIALIEJI KITŲ MOKSLŲ metodai: fizikiniai (cheminiai tyrimo metodai), matematiniai, kibernetiniai, antropologiniai ir antropometriniai metodai, sociologiniai, psichologiniai.

Visi kriminalistikos metodai nėra griežtai atriboti vieni nuo kitų. Nė vieno jų negalima laikyti universaliu, vieninteliu. Kriminalistikoje ir tyrimo organų praktikoje jie naudojami kompleksiškai.

KRIMINALISTINĖ IDENTIFIKACIJA

Žodis identifikacija kilo iš lotynų kalbos žodžio identificare – kokio nors objekto (daikto, žmogaus) tapatybės nustatymas, sutapatinimas.

Kriminalistikoje identifikacija yra objekto tapatybės nustatymas pagal jų paliktus pėdsakus arba kitokius atspindžius, siekiant išaiškinti asmenis bei daiktus, susijusius su tiriamuoju įvykiu.

Identifikavimo sąlygos:

1) objekto identifikavimas, tapatumas, jo lygybė pačiam sau;

2) sąlygine prasme objekto pastovumas.

Pagal vaidmenį ir reikšmę visi identifikacijos objektai skirstomi į: identifikuojamus ir identifikuojančius. IDENTIFIKUOJAMI – objektai, kurių tapatybę arba jos nebuvimą reikia nustatyti. Tai dažniausiai būna tiesiogiai su nusikaltimu susiję konkretūs objektai – daiktai, žmonės, lavonai, įrankiai, mechanizmai, instrumentai. IDENTIFIKUOJANTYS – tokie objektai, kurie būdami taip pat susiję su tiriamuoju įvykiu savo pokyčiuose atspindi identifikuojamo objekto savybes bei požymius, todėl jie panaudojami identifikuojamam objektui nustatyti: dažniausiai rankų, kojų pėdsakai ir jų kopijos, bet gali būti ir kiti atspindžiai (fotonuotraukos, portretai, identifikuojamo objekto aprašymai, atminty išlikę vaizdai). Identifikacijos objektų skirstymas svarbus praktiniu požiūriu. Identifikuojamas objektas tiriamas pats: jo požymiai (forma, dydis, reljefo ypatybės), o identifikuojantys – atspindi kito, identifikuojamo objekto požymius, kurie jame užfiksavo.

Identifikacijos objektai turi daugybę įvairių savybių bei požymių, tačiau identifikacijos tikslams panaudojami ne visi daiktų požymiai, o
kurie yra atsispaudę, užsifiksavę ieškomo objekto pėdsake arba kitokiame atspindyje. Tokie požymiai vadinami identifikaciniais.

Identifikacijos požymiai skirstomi į bendruosius ir individualiuosius. Bendrieji apibūdina visą objektą, jie yra rūšiniai, grupiniai, o individualieji nusako objekto tapatybes, detales.

Kriminalistikos teorijoje ir praktikoje skiriamos šios identifikacijos rūšys:

a) identifikacija pagal pėdsakus ir kitus materialiai fiksuotus atspindžius;

b) pagal bendros kilmės požymius (kitaip vadinama visumos nustatymas pagal dalis);

c) pagal atminty išlikusius atvaizdus;

d) pagal požymių aprašymą;

Tiriant nusikaltimą, prireikia neretai nustatyti ne tik individualų konkretų objektą, bet ir jo rūšinę priklausomybę, tai yra nustatyti, kokiai rūšiai, grupei, klasei, tipui, porūšiui ir t.t. priklauso koks nors objektas. Nors nustatant rūšinę objekto priklausomybę, tiriamieji objektai neindividualizuojami, jos praktinė reikšmė didelė. Šio pobūdžio tyrimai kriminalistikoje naudojami labai plačiai. Jie: a) padeda nustatyti nežinomų medžiagų kilmę, prigimtį ir paskirtį; b) įgalina objektus priskirti konkrečiai objektų grupei; c) leidžia nustatyti lyginamųjų medžiagų vienarūšiškumą ar skirtingumą; d) padeda išaiškinti objekto kilmės šaltinį, pagaminimo būdą ir pan.

Kalbant apie kriminalistinę identifikaciją, reikia paminėti ir kriminalistinę diagnostiką. Kriminalistiniai diagnostiniai tyrimai atliekami:

1) objekto savybėms ir būklei nustatyti;

2) veiksmo aplinkybėms ištirti;

3) priežastiniui ryšiui tarp faktų nustatyti.

Diagnostiniais tyrimais nustatomos objekto savybės ir būklė, aiškinamasi, ar jis atitinka tam tikras charakteristikas, pvz., ar objektas yra šaunamasis ginklas, ar tinka šaudyti ir t.t. Toks tyrimas padeda nustatyti faktinę objekto būklę, pvz., ar tvarkinga spyna, ar plomba nebuvo pakartotinai įspausta, arba ištirti pirminę būklę, pvz., koks buvo pirminis automobilio variklio numeris. Diagnostiniai tyrimai neretai derinami su identifikaciniais. Jie atliekami pirmiausia, pvz., nustatoma, ar pėdsakai tinka asmenį identifikuoti, o po to nustatomas asmuo. Diagnostiniai tyrimai padeda išaiškinti pėdsakų susidarymo eiliškumą, nustatyti nusikaltėlio veiksmus įvykio vietoje.

Diagnostiniai tyrimai priežastiniam ryšiui tarp faktų nustatyti padeda atkurti pėdsakų susidarymo mechanizmą. Pvz., ar konkrečiomis aplinkybėmis pėdsakai ant automobilio atsirado įvažiavus į garažą, ar užvažiavus ant žmogaus.

Kriminalistinės diagnostikos procesą sudaro tokie etapai:

1) atskiras detalusis tyrimas, kurio metu visapusiškai ištiriami objekto, įvykio, reiškinio požymiai pagal jų atspindžius arba tiesiogiai.

2) Šių savybių lyginimas su panašaus įvykio tipinėmis situacijomis arba tipiniu modeliu. Toks lyginimas leidžia teisingiau suprasti, kokie dėsningumai atsiranda konkrečiu atveju, paaiškinti pasitaikančius neatitikimus.

3) Išvadų formulavimas apie reiškinio priežastis, įvyko eigą, objekto savybes.

VERSIJŲ SĄVOKA IR KLASIFIKACIJA. VERSIJŲ IŠKĖLIMO IR PATIKRINIMO TAISKYKLĖS

Versija – iš kelių galimų vienas kokio nors fakto, reiškinio aiškinimas. Kriminalistinė arba tardymo versija – faktiniais duomenimis pagrįsta tardytojo ar kito kriminalisto prielaida apie tiriamą įvykį bei jo aplinkybes. Kriminalistinė versija būtinai tikrinama. Savo logine prigimtimi versija labai panaši į hipotezę. Tačiau hipotezės kuriamos stambiems, reikšmingiems gamtos ir visuomenės situacijoms, jų dėsningumams, o versijos, tarp jų ir tardymo, keliamos dėl konkrečių įvykių bei faktų.

Savo logine struktūra bei pažintine verte tardymo versija iš esmės nesiskiria nuo hipotezių. Versijos nusikaltimų tyrime turi labai didelę reikšmę. Versijos nustato tyrimo kryptį, sąlygoja klausimus, kuriuos reikia išaiškinti byloje. Pagal aiškinamų aplinkybių ir faktų daugumą bei reikšmę versijos klasifikuojamos į:

a) bendrąsias;

b) atskirąsias;

c) detaliąsias.

BENDROSIOS versijos aiškina visą tiriamą įvykį, jo pobūdį, pvz., ar tai nužudymas, ar savižudybė, ar nelaimingas atsitikimas.

ATSKIROSIOS – tardytojo prielaidos apie konkrečius nusikaltimo sudėties elementus, pvz., kas, kokiu būdu padarė nusikaltimą; koks buvo tikslas, motyvas.

DETALIOSIOS – keliamos dėl smulkesnių, šalutinių aplinkybių, kurios paprastai neturi baudžiamosios teisinės reikšmės, pvz., koks įrankis buvo panaudotas įsilaužimui.

Pagal subjektą versijos:

1) tardymo;

2) paieškos;

3) teismo;

4) ekspertizės.

Literatūroje minimos kontraversijos – versijos, paneigiančios kokią kitą versiją, ir tipinės versijos – kurios paprastai keliamos pradinėj tyrimo stadijoj, kai turima labai mažai informacijos apie tiriamą įvykį ir grindžiamos analoginių bylų tyrimo praktikos apibendrinimo duomenimis. Toliau tiriant bylą tipinės versijos arba sukonkretinamos, arba atmetamos kaip nepasitvirtinusios. Pagrindas versijoms iškelti – tie faktiniai duomenys, kuriuos bylos tyrimo procese surenka tardytojas. Daugiausiai duomenų tardytojas gauna iš procesinio šaltinio, darydamas įvairius tardymo veiksmus, oficialiai gaudamas dokumentus ir kitokią medžiagą iš organizacijų, pareigūnų, piliečių ir pan.

Versijos iškėlimas ir jų konstravimas – sudėtinga
veikla ir čia plačiai naudojami loginiai būdai bei formos.

Planuojant bylos tyrimą, reikia iškelti ne vieną, o visas, realiai galimas tomis sąlygomis versijas tiek, kiek galima pateikti tikėtino tiriamojo įvykio ir jo aplinkybių paaiškinimo. Iškeltos versijos turi būti objektyviai galimos prielaidos, turi būti nors iš dalies tikėtinos. Po to labai svarbu tinkamai organizuoti versijų patikrinimą.

Pirmiausia versijos tiriamos loginiu būdu. Iš jų pagal dedukcinį metodą išvedami ir analizuojami visi realiai galimi sekmenys. Tie turi būti logiškai susiję ir neprieštarauti vienas kitam. Juos patvirtinus byloje surinkta faktine medžiaga, versija pripažįstama teisinga. Jeigu išvados, padarytos remiantis versija, prieštarauja faktams, versija keičiama arba atmetama.

Loginės versijų patikrinimo taisyklės papildomos taktinėmis, kurių pagrindinės yra šios:

– visos tyrimo plane numatytos versijos turi būti tikrinamos lygiaverčiai, vienu metu;

– tikrindamas versijas, tardytojas turi būti kiek įmanoma objektyvus, nešališkas;

– tiriant versijas, turi būti gauti atsakymai į visus klausimus, sudarančius versijos turinį;

– versijų tikrinimas baigiamas tik tada, kai viena iš jų pasitvirtina, o kitos atkrenta arba paneigiamos.

Teisingas, objektyvus, tikrovę atitinkantis įvykio ar reiškinio aiškinimas gali būti vienas. Tik tokiu atveju, kai likusioji versija yra vienintelis tiriamo įvykio paaiškinimas, kai nėra jai prieštaraujančių aplinkybių ir kai ji paremta įtikinamais įrodymais, konstatuojama, kad ši tardymo versija pasitvirtina, o faktai bei aplinkybės, dėl kurių ta versija buvo iškelta, yra įrodyti.

II. KRIMINALISTINĖ TECHNIKA

KRIMINALISTIKOS TECHNIKOS PRADMENYS

Kriminalistinės technikos sąvoka, sistema ir uždaviniai. Kriminalistinės techninės priemonės bei būdai, naudojami įrodymams surasti, įtvirtinti bei paimti. Pagrindiniai daiktinių įrodymų tyrimo metodai, naudojami ekspertizės įstaigose.

KRIMINALISTINĖ TECHNIKA – techninių priemonių, metodų ir būdų, naudojamų įrodymams surasti, įtvirtinti, paimti bei ištirti, sistema. Terminas kriminalistinė technika taip pat apima ir įvairius prietaisus, technines priemones, aparatūrą, įtaisus, medžiagas, instrumentus ir t.t. daugelis baudžiamojo proceso įstatymų normų tiesiog numato fotografavimo, filmavimo, garso įrašymo, matavimo, pėdsakų išliejų ir atspaudų darymo galimybę, atliekant įvykio vietos apžiūrą ir kitus tardymo veiksmus. Įstatymas reikalauja, kad apie kriminalistinės technikos ir kitos technikos panaudojimą būtų pažymėta atitinkamo tardymo veiksmo protokole, kuriame be to, reikia nurodyti, kokios techninės priemonės, kokiomis sąlygomis ir kokie rezultatai.

Nesilaikant šio reikalavimo, kriminalistinės technikos panaudojimo rezultatai neturi įrodomosios reikšmės.

Kriminalistikos technikoje susiformavo tokios šakos:

1) kriminalistinis vaizdo fiksavimas;

2) kriminalistinė trasologija (mokymas apie pėdsakus);

3) kriminalistinė balistika (tiria šaunamuosius ginklus, šaudmenis, šūvio pėdsakus);

4) techninis kriminalistinis dokumentų tyrimas;

5) kriminalistinė raštotyra (apima rašysenos, rašto kalbos tyrimą);

6) kriminalistinė habitoskopija (asmens identifikavimas pagal išorės požymius – tai yra žodinis atvaizdas);

7) kriminalistinė arba kriminalinė registracija, odorologija (mokymas apie kvapus), fonoskopija (apie garsus), mikrologija (apie mikroobjektus).

Tokia kriminalistikos technikos sistema grindžiama pirmiausia dalykiniu principu: kiekviena jos šaka tyrinėja tam tikrus daiktinių įrodymų grupę, pėdsakus, ginklus, dokumentus. Kriminalistinė technika taip pat specializuojama ir pagal naudojamus metodus. Galima išskirti 2 stambias jų grupes:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2617 žodžiai iš 8633 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.