Kristijonas donelaitis1
5 (100%) 1 vote

Kristijonas donelaitis1

Donelaitis gyveno 18 a. Jis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėlių kaime netoli Gumbinės (dabar Čistyje Prudy). Tėvai buvo lietuviai valstiečiai. Jo gimtasis kraštas tada priklausė Prūsijos Karalystei, kurią valdė vokiečiai. Tačiau toje valstybėje buvo didelis pakraštys prie Nemuno žemupio, gyvenamas lietuvių tautybės žmonių. Jis vadinosi Mažoji Lietuva. Dabar tą kraštą valdo Rusija, jis vadinamas Kaliningrado sritimi. Lietuviai nuo seniausių laikų vadina Karaliaučiumi.

Būsimas poetas augo didelėje šeimoje. Gyveno nelengvai, ypač po tėvo mirties, kai Kristijonui buvo tik šešeri. 1720 m. mirė Kristijono tėvas, o našlė motina liko vargti su septyniais mažamečiais vaikais. Tačiau šeima išsilaikė dėl giminei būdingo energingumo ir sumanumo. Apie Donelaičio brolius ir seseris išliko nedaug žinių. Tolimi poeto giminės dabar gyvena Vokietijoje, lietuvių kalbos nemoka. Jie labai gerbia savo protėvį, Lietuvą, studijuoja giminės praeitį.

Nėra žinoma, kur Kristijonas pradėjo pradžios mokslus. Vidurinį išsilavinimą gavo Karaliaučiuje Kneiphoto mokykloje (kolegijoje), į kurią įstojo apie 1731 m. 1736 m. įstojo į liuteronišką Karaliaučiaus universitetą. Studijavo teologiją, pats buvo liuteronas. Universitetą baigė 1740 m. jame mokėsi lotynų, senovės graikų, senovės žydų (hebrajų), prancūzų kalbų. Per paskaitas ir pratybas gilinosi į antikinę literatūrą. Skaitė ir vokiečių rašytojus, savo amžininkus. Lankė universitete veikiantį lietuvių kalbos seminarą, susipažino su lietuviškais raštais, pvz., pirmą kartą išleista lietuviška biblija (1735). Be abejo, ne sykį vartė pirmąją lietuvišką knygą-Martyno Mažvydo 1547 m. Karaliaučiuje išleistą “Katekizmusą”, Jono Bretkūno pirmąją spausdintą lietuvišką “Postilę” (1591)-pamokslų rinkinį, Pilypo Ruigio vokiškai parašytą “Lietuvių kalbos tyrinėjimą”, jo “Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną” ir kitus lietuviškus leidinius ir rankraščius.

Universitete Donelaitis studijavo nustatytą laiką-ketverius metus. Gyveno kaip našlaitis bendrabutyje, gaudamas nemokamą išlaikymą. Karaliaučiuje veikė lietuviška bažnyčia, kur Donelaitis galėjo pasiklausyti lietuviškų pamokslų. Studijavo negailėdamas jėgų. Pasižymėjo gabumais muzikai: vėliau, jau dirbdamas Tolminkiemio klebonu, pasidarė neseniai fortepijoną, komponavo vokalinius kūrinius, kurie, deja, neišliko.

18 a. pirmoje pusėje Mažojoje Lietuvoje kilo germanizacijos grėsmė. Mat 1709-1711 m. kraštą nusiaubė maro epidemija. Ištuštėjo daug kaimų ir sodybų. Lietuvių gyvenamoje provincijoje mirė apie 160000 žmonių, daugiau kaip pusė. Vokiečių valdžia pradėjo ištuštėjusias žemes kolonizuoti-kelti į jas daugiausia iš vokiškų kraštų žemdirbius, amatininkus, kad greičiau būtų atkurtas ūkis. Lietuvių gyventojų santykis Mažojoje Lietuvoje palyginti su vokiečiais ir kitais kitataučiais (prancūzais, šveicarais) ėmė mažėti. Kraštą dar nusiaubė Septynerių metų karas (1756-1763), kurio metu Rusijos Kariuomenė buvo užėmusi net Berlyną. Žuvo nemažai lietuvininkų, Donelaičio valdomos Tolminkiemio parapijos gyventojų.

18 a. pirmojoje pusėje suaktyvėjo lietuviškų parapijų kunigų veikla, imta polemizuoti lietuvių kalbos vartojimo klausimais. Keliamos mintys remtis liaudies šnekamąja kalba, taip pat smulkiąja ir dainuojamąja tautosaka. Teisingai buvo manoma, kad valstiečių kalba yra gryniausia, taisyklingiausia.

Baigęs universitetą, Donelaitis buvo paskirtas Stalupėnų (dabar Nesterov) mokyklos, veikusios prie bažnyčios, kantoriumi-giedojimo mokytoju, moksleivių chorvedžiu. Stalupėnai yra maždaug 10 km į vakarus nuo Kybartų.

Apie Stalupėnų laikotarpį užsimena pats Donelaitis autobiografinio pobūdžio “Žiniose”, kurias rašė vokiečių kalba jau senatvėje ir adresavo būsimam tada dar nežinomam Tolminkiemio klebonui. “Žiniose” nurodė, kad į Stalupėnus atvyko 1740 m. vasarą. Mirus mokyklos vedėjui, užėmė jo vietą. 1743 m. buvo paskirtas klebonu į Tolminkiemį. 1744 m. pabaigoje vedė mokyklos vedėjo našlę, atrodo, vokietaitę, mokėjusią lietuvių kalbą, Oną Reginą.

Tolminkiemis įsikūręs ant gražios aukštumėlės, kuri senovėje tikriausiai buvo šventvietė. Graži gamta žavėjo poetišką Donelaičio širdį, jis ją pamilo.

Tolminkiemio parapiją sudarė keli dvarai ir daugiau kaip 30 baudžiauninkų kaimų. Donelaitis valdė klebonijos žemę-apie 40 ha. Klebonui labiausia rūpėjo dvasiniai, kūrybiniai, moksliniai dalykai. Tad ūkį tvarkė žmona. Po maro ir kolonizacijos lietuvių parapijoje buvo likę apie pusę visų gyventojų-maždaug 1500 iš 3000. Donelaitis klebono pareigas atlikinėjo ir pamokslus sekmadieniais ir šventadieniais sakė dviem kalbomis: priešpiet vokiškai, popiet lietuviškai.

Gyvendamas Tolminkiemyje turėjo dirbti ir administratoriaus darbą. Jo rūpesčiu čia buvo pastatyta senosios vietoje nauja mūrinė bažnyčia, kapitališkai atnaujinta klebonija, pastatyta nauja mokykla. Pastatydino iš savo santaupų klebonų našlių namus, kuriuose po vyro mirties senatvės dienas baigė Ona Regina.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 762 žodžiai iš 2479 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.