Kristijonas donelaitis1
5 (100%) 1 vote

Kristijonas donelaitis1

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………………………2

Kristijono Donelaičio biografija…………………………………………………………………………………………….3

Kristijono Donelaičio kūrybos kontekstai……………………………………………………………………………….3

Kristijono Donelaičio asmenybės bruožai……………………………………………………………………………….3

Kristijono Donelaičio pasakėčios…………………………………………………………………………………………..4

Kristijono Donelaičio ,,Metai“………………………………………………………………………………………………6

,,Metų“ kūrybos bruožai……………………………………………………………………………………………………….6

Išvada……………………………………………………………………………………………………………………………….11

Naudota literatūra………………………………………………………………………………………………………………12

Įvadas

Lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis, gyvęnęs ir kūręs XVIII amžiuje, lietuvių literatūros moksle ir kritikoje vienas populiariausių rašytojų. Literatūros ir žinių apie Kristijoną Donelaitį pradininkas buvo Liudvikas Rėza, kuris 1818 metais pirmą kartą išleido nemirtingąją epinę poemą ,,Metai“ ir pateikė stambų mokslinio pobūdžio įvadinį straipsnį.

Svarbu pabrėžti tai, kad literatūroje apie K. Donelaitį buvo plačiai ir visapusiškai nagrinėjamos donelaitikos problemos, daromi gerai motyvuoti sprendimai, pateikiama įvairiapusiška Donelaičio kūrinių analizė.

Kristijono Donelaičio biografija

Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 dieną Lazdynėlių kaime, netoli Gelumbės, kuri dabar priklauso Rusijai (Kaliningrado sričiai). Kristijono Donelaičio tėvai buvo laisvieji valstiečiai.Jiems nereikėjo dirbti dvaro žemėje, tačiau jie turėjo mokėti Prūsijos karaliui mokesčius. Jų gyvenimas negalėjo būti lengvas: žemės valdė nedaug, o šeima buvo didelė. Kritijono Donelaičio tėvas mirė, kai jam buvo šešeri metukai ir jo šeimos gyvenimas tapo dar sunkesnis.

Vidurinį išsilavinimą K. Donelaitis gavo Karaliaučiuje. Kada atvyko į miestą gyventi nežinia. Mokydamasis labai gerai išmoko lotynų kalbą, o gyvendamas vokiškame mieste, po metų laisvai kalbėjo vokiškai.

1736 metais baigė kolegiją ir tų pačių metų rugsėjo 27 dieną buvo įrašytas į Karaliaučiaus universiteto studentų sąrašus. Būsimasis poetas tada turėjo dvidešimt dvejus metus — taigi į universitetą įstojo kiek vyresnis. Karaliaučiaus universitete K. Donelaitis ketverius metus (tuomet tiek trukdavo mokslas universitete) studijavo teologiją. Į bendruosius studentų sąrašus K. Donelaitis įrašytas kaip Doneleitis. Pats jis, baigęs mokslus, sulotynino savo pavardę ir pasirašinėdavo kaip Donalicijus. Universitete jis mokėsi klasikinių kalbų, poetikos meno ir gavo muzikinį išsilavinimą. Lankė lietuvių kalbos seminarą. Baigęs universitetą, Donelaitis gebėjo eiliuoti lietuvių ir vokiečių kalbomis, buvo gerai susipažinęs su antikine ir savo laikų literatūra.

1740 metais, po universiteto pabaigimo, Donelaitis buvo paskirtas Stalupėnų mokyklos antruoku mokytoju ir bažnytinio mokinių choro vedėju, netrukus tapo šios mokyklos vadovu. Manoma, kad būtent čia mokytojaudamas jis jau rašė pasakėčias, kurias galėjo skaityti mokyklos auklėtiniams. Stalupėnuose jis išgyveno trejus metus.

1743 m. Donelaitis paskiriamas Tolminkiemio parapijos pastoriumi ir ėjo šias pareigas iki pat mirties (1780 m. vasario mėn. 18 d.). Čia, jis pastatydino naują bažnyčią, mokyklą, pastorių našlių namą. Tuometinėje Tolminkiemio parapijoje lietuviai sudarė tik trečdalį visų gyventojų. Maišantis tautybėms, nyko papročiai, iro senojo gyvenimo tradicijos.

Manoma, kad palankesnės literatūrinės kūrybos sąlygos susiklostė po 1765 metų. Tuo metu Donelaitis į lietuvių kalbą vertė giesmes, parengė mokomąją knygelę ūkininkams, rašė pasakėčias (išliko tik šešios), apie 1765 — 1775 m. sukūrė epinio pobūdžio poemą, kurioje yra iš viso 2968 eilutės, ją sudaro keturios dalys ,,Pavasario linksmybės“, ,,Vasaros darbai“, ,,Rudenio gėrybės“, ,,Žiemos rūpesčiai“. 1818 metais Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza išleido jo poemą, pavadindamas ją ,,Metais“. Rėzos pasiūlyta poemos dalių eilės tvarka ir antraštė prigijo visam laikui. Be to, išliko keli Kristijono Donelačio vokiškai parašyti eilėraščiai.

Kristijono Donelaičio kūrybos kontekstai

Istorinis. Tuo metu iro feodalizmas ir formavosi kapitalizmas. Kaimyninėje Prancūzijoje vyko idealoginis pasiruošimas buržuaziniai revoliucijai. Ten plito švietėjų idėjos, kartu vyko kolonizacija ir germanizacija. Donelaičio akyse keli valstiečiai buvo išvaryti iš savo ūkių ir paversti baudžiauninkais. Su tuo Donelaitis negalėjo susitaikyti. Jis smerkė
grobuonišką politiką. Jis mylėjo lietuvininkus. Samprotavo apie būrų lygybę. Donelaitis svarbiausius savo kūrinius rašė lietuviškai.

Religinis. Jis pastorius paveiktas kitataučių teologijos. Jie smerkė šokius, teatrų lankymą, puošnius drabužius, liaudies papročius, pasivaikščiojimus. Jie skelbė esketišką gyvenimą. propogavo griežtą moralę, garbino bibliją, kuri buvo pagrindinis autoritetas. ,,Metų“ veikėjas Anzelmas iš biblijos išminčiaus Saliamono kilęs. Daug biblinių veikėjų ,,Metuose “: Adomas, Ieva, vaikai Prisimena Dovydo psalmė iš Senojo Testamento. Yra biblinių pranašysčių. Nutolimas nuo Dievo — žmogaus nelaimių priežastis. Pati poema Dievo garbinimas. Jam už viską dėkojama, nuolat jaučiamas jo buvimas šalia.

Tautosakinis.Buities vaizdai atsiduria pirmame plane. Būrai rauda lietuvių liaudies dainų. Parodomas pasakotojų susižavėjimas audėjomis, siuvimu. Gamtos ir žmogaus vienovė ypač paukščių gyvenimas panašus į žmogaus. Iš tautosakos paimtas lakštingalos balso pakartojimas, putpelės šaukimas šienauti. Aprašomi būrų papročiai, minimi muzikos instrumentai, valgiai XVIII a. pradžioje. Detalizuojami būrų darbai.

Baroko. Gausu vaizdų, detalių, daugybė vaizdingųjų veiksmažodžių. Labai smulkiai aprašomi gamtos vaizdai. Su baroku siejama krikščioniška pasaulėžiūra, stiliaus kraštutinumai. Hiperbolizuojami neigiami dalykai turintys tikslą sumenkinti.

Švietimo epochos. Rūsčią lietuvių tautos baudžiavą jungia siekis geriau gyventi. Juntamas tautinis poeto nusistatymas. Lietuviškumas jam yra moralinė kategorija. Tikras lietuvis turi būti doras, gerai dirbti, gerbti senuosius papročius ir mylėti Dievą. Įdomu, kad tautinis kodas slypi Donelaičio hegzametre. Lietuviškai eiliavo vien tik hegzametru, o vokiškai — silabine eilėdara.

Antikinės literatūros. Donelaitis labai vertino antikinę literatūrą, ją labai gerai pažino. Hegzametras yra antikinis metras. Poetas manė, kad tai leidžia parodyti lietuvių kalbos vertę, panašumą į senąsias kalbas. Pasakėčios vienas seniausių žanrų iš antikos.

Kristijono Donelaičio asmenybės bruožai

Kristijonas Donelaitis buvo temperamentingas, kritškas, guvus, sąmojingas, jautraus charakterio žmogus. Literatūra apie jį duoda pagrindą teigti, jog žymusis lietuvių tautos poetas buvo ne romus ir nuolankus bažnytkaimio protestantų pastorius, o didelių gabumų, didelio intelekto, turtingos dvasios ir sudėtinga asmenybė. Tai labai atsispindi jo kūryboje. Jis buvo pilnas kūrybinės energijos praktinei veiklai, tiesus ir drąsus, jaučiąs savo asmens vertę ir ginąs savo garbę, mokąs nuoširdžiai mylėti ir aistringai neapkęsti, aštria ironija triuškinti priešą ir švelniu žodžiu prakalbinti draugą. Poetas mylėjo gyvenimą. Jis buvo subtilus, bet drauge labai demokratiškas žmogus. Jis buvo aukštos moralės žmogus. K. Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Jis mokėjo tausoti draugystę, buvo labai sąžiningas žmogus. Ryškus Kristijono Donelaičio asmenybės bruožas — nusistatymas prieš nuožmius ponus; artumas baudžiauninkams meniškai išreikštas jo kūryboje.

Kristijonas Donelaitis savo artimiesiems ir draugams buvo labai rūpestingas ir švelnus, visą savo sielą atiduodąs tm, kurį pamilsta. Su žmonėmis jis buvo labai atviras, drąsiai rėžiąs teisybę į akis, niekur ir niekada neveidmainiaująs, niekam nepataikaująs.

Poetas buvo labai jautrios prigimties, greitai į viską reaguojąs, skaudžiai ir giliai viską išgyvenąs. Kaip ir pats sakė, dėl įtemptų studijų jaunystėje tapęs hipochondriškas . Todėl poetas kartais būdavo net liguistai jautrus ir piktas, ūmus ir nesusivaldąs, priekabus. Po hipochondriško susierzinimo, stiprių išgyvenimų, nervinimosi ir pykčio poetą ištikdavo sunki dvasinė depresija, po kurios apnikdavo liūdesys, nusivylimas, dvasinis nuovargis, apatija. Tokių dvasinių būsenų metu Kristijonas Donelaitis įvairiuose savo dokumentuose yra įrašęs nemaža skausmingų eilučių, iš kurių iškyla sunkus, pilnas vargų ir nusivylimų poeto gyvenimas. Jose dažniausiai prabyla jau ne griežtas ir ramus kunigas, o daug patyręs ir iškentęs žmogus. Tokiuose sielą atveriančiuose pasisakymuose atsiskleidžia K. Donelaičio vidinio pasaulio įvairumas ir turtingumas, iškyla jo vidinė kova su pačiu savimi.

K. Donelaitis buvo labai darbštus, todėl kiekvieną ir paprasčiausią darbelį atlikdavo labai kruopščiai ir rūpestingai. Nuo pat ankstyvos jaunystės įpratęs būti tvarkingas, sąžiningai dirbti, uoliai atlikti pareigas, asketiškai susilaikyti nuo lengvų pramogų, toks liko ir visą gyvenimą. Labai griežtas K. Donelaitis ne tik sau, bet ir kitiems, todėl jo užrašuose nemaža pabarimų, pamokymų, nusiskundimų, kad ne taip padaryta, ne taip pasielgta. Jo polinkis moralizuoti, mokyti nėra vien tik jo profesinis bruožas, o kyla iš poeto charakterio, iš jo paties labai didelio dorovingumo.

Visą savo ilgą amžių Kristijonas Donelaitis nugyveno dorai, todėl jis drąsiai tvirtina, kad garbingai nešiojąs žilus plaukus ir galįs prieš nieką nesigėdyti, kad per visą savo gyvenimą jis nieko nesąs nuskriaudęs, kad niekados nesąs kesinęsis į svetimą turtą neteisėtai, nes joks turtas, neteisėtai įgytas, neteikiąs džiaugsmo, o ,, neteisus šilingas yra prakeiktas ir neatneša
palaimos“.

Poetas visą gyvenimą degė neapykanta tam, kas žmogų žemina, liepsnojo karšta meile tiesai, gėriui ir grožiui, pasižymėjo didžiu širdies taurumu, jausmų skaistumu, troškimų kilnumu. Jis visą gyvenimą atkakliai kovojo su savo amžininkų ir savo paties ydomis bei silpnybėmis, kruopščiai ir rūpestingai diegė į žmonių širdis bei protus šviesesnio gyvenimo troškimus ir viltis. Tokia turtinga, sudėtinga ir prieštaringa buvo K. Donelaičio asmenybė, kurios daugelį svarbiausių ypatybių dar ryškiau atskleidžia grožinė poeto kūryba.

Kristijono Donelaičio pasakėčios

Svarbiausi Kristijono Donelaičio kūriniai, parašyti lietuvių kalba, yra šešios pasakėčios ir keturių dalių poema ,,Metai“. Visi jie parašyti hegzametru.

Ne visi K. Donelaičio kūrinių rankrščiai išliko. Dalis jų žuvo per karus ir žinomi tik iš nuorašų, kuriuos padarė XVIII a. pabaigoje Mažosios Lietuvos kunigas J. F. Holfeltas.

Pasakėčia — vienas seniausių literatūros žanrų. Jos pradininkas buvo legendinis Antikos laikų graikų prozininkas Ezopas. Labai garsios ir romėnų poeto Fedro pasakėčios. Šį žanrą buvo pamėgę daugelis rašytojų — iki pat XX a.

Kristijonas Donelaitis savo kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis, matyt, apie 1750 metus. Jas skyrė paprastiems žmonėms — būrams, gal kai kas tiko ir mokyklai. Lietuvių literatūroje pasakėčių rašymo tradicijų beveik nebuvo. Taigi K. Donelaitis sukūrė pirmąsias originalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias.

Žanro taisyklės reikalavo, kad pasakėčia turėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę (vaizduojamąją) ir moralą — trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. Kristijono Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos: lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie visi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys, paukščiai ar augalai— urvuose, lizduose ir pan. Čia slypi pasakėčios patrauklumas.

Išliko, gal tiek ir buvo parašyta, šešios K. Donelaičio pasakėčios: ,,Lapės ir gandro česnis“ (vaišės), ,,Rudikis jomarkininks“, ,,Šuo Didgalvis“, ,,Pasaka apie šūdvabalį“, ,,Vilks provininks“ (teisėjas), ,,Ąžuolas gyrpelnys“ (ąžuolas pagyrūnas). Jos visos emocingos — liūdnos arba piktos.

,,Lapės ir gandro česnis“. Pasakėčios veiksmas vyksta lietuviškame kaime. Gandras yra būras, o lapė — jo klastinga kaimynė. Ji pasikviečia gandrą į svečius savo urvan ir vaišina ,,kelias kruopas ant luobo“ užbėrusi, dar atneša įpuvusių kaulų, kuriuos vadina skaniu mėsos kąsneliu. Gandras, supratęs lapės klastą, jai atsilygina tuo pačiu.

Abu veikėjai nenuoširdžiai mandagūs. Rodos, būtų galima pasijuokti iš tų dviejų apsimetėlių, tačiau to daryti neleidžia moralas. Jame poetas netikėtai pasmerkia ponus:

,,Ir klastorių nereik tiktai tarp būrų ieškoti.

Eik, klausinėk tiktai, kas ponų dvaruose destis,

Kur švelnioms uodegoms siratų skaudulius glosto,

O paseloms smarkus neprietelius vargdienį lupa.“

Taigi negerai, kad yra būrų klastūnų, bet dar blogiau — sukti ponai. Jie iš pasalų žmones skriaudžia. K. Donelaitis kreipiasi į būrus ir pasakėčią baigia kvietimu gyventi broliškoje meilėje:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1980 žodžiai iš 6573 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.