Kristupas Kolumbas
Kristupas Kolumbas – Amerikos atradėjas, yra gana sudėtinga asmenybė. 1486 metais jis atvyksta į Ispaniją. Apie ankstesniuosius metus, praleistus Portugalijoje, žinių išliko nedaug, bet ir jos labai netikslios. K. Kolumbo gyvenimas, nuo pat gimimo iki mirties, skendi paslaptyse. Net ir dabar niekas negali pasakyti, kur K. Kolumbas gimė ir kur tikrasis jo kapas. K. Kolumbas turi kelias gimimo datas, kelias tėvynes ir net du kapus…
Į K. Kolumbo gimtinę pretenduoja gausybė Italijos miestų: Genuja, Savoja, Kukaras, Nervis, Kvintas, Kočerija ir kt. Ispanų istorikai teigia jį buvus ispanu… Iš viso priskaičiuojama net 14 Kolumbo gimtinių.
K. Kolumbui mirus Ispanijoje, jo kūnas buvo pervežtas į Naująjį pasaulį, Ameriką, į salą, tais laikais vadintą Espanjola (Haitis ir Santa Domingas), ir palaidotas Santa Domingo miesto katedroje.
1795 metais Ispanija dalį šios salos atidavė Prancūzijai. Tuomet buvo nuspręsta iš ten K. Kolumbo palaikus pervežti į Havanos katedrą. XIX a. pabaigoje Ispanijai pripažinus Kubos nepriklausomybę, K. Kolumbo palaikai buvo perkelti į Sevilijos miesto katedrą, kur jis ilsisi ir dabar.
1877 metais, praėjus beveik šimtmečiui po to, kai palaikai iš Santa Domingo katedros buvo perkelti į Seviliją, buvo „atrastas“ dar vienas K. Kolumbo kūnas. Manoma, kad XVIII a. ispanų pareigūnai bus apsirikę. Vietoj K. Kolumbo palaikų jie išgabenę jo sūnaus ar vaikaičio palaikus, mat visi trys palaidoti po tuo pačiu altoriumi.
Tad iki šių dienų taip ir nežinoma kuris gi K. Kolumbo kapas yra tikrasis…
K. Kolumbas jau seniai rinko žinias apie žemes, esančias už Atlanto vandenyno. Jis neabejojo, kad Žemė yra rutulio formos, bet jam atrodė, kad tas rutulys žymiai mažesnis. Štai kodėl jis galvojo, kad Indija yra palyginti netoli nuo Azorų salų, ir plaukiant į vakarus galima ją pasiekti.
K. Kolumbas nusprendė nusigauti į Indiją vakarų keliu, ir jau 1484 metais pateikė planą Portugalijos karaliui. Tačiau negavęs pritarimo jis pabėga į Ispaniją, kad pasiūlytų savo projektą karaliui Ferdinandui. Po ilgų pastangų projektas buvo patvirtintas. K. Kolumbas gavo tris nedidelius laivus: „Santa Marija“, „Ninja“, „Pinta“; sukomplektavo komandą ir 1492 metų rugpjūčio 3 dieną išplaukė iš Ispanijos Paloso uosto ieškoti Indijos.
Eskadra plaukė ramiu ir tuščiu vandenynu ilgiau kaip mėnesį. Rugsėjo 15 dieną K. Kolumbas ir jo bendrakeleiviai išvydo tolumoje žalią ruožą. Tačiau jų džiaugsmą pakeitė liūdesys. Tai nebuvo ilgai lauktoji žemė, o tik Sargaso jūra – milžiniškas dumblių telkinys.
Plaukdamas K. Kolumbas vedė du laivo žurnalus. Viename – sumažindamas nuplauktus atstumus, o antrame žymėjo tikruosius. Pirmąjį žurnalą matydavo ir jūreiviai. Ilgai plaukiant ir neatrandant žemės jūreiviai buvo sukilę, tačiau K. Kolumbui maištą pavyko numalšinti.
Spalio 11 dieną dešimtą valandą ryto K. Kolumbas, įdėmiai įsižiūrėjęs į nakties miglą, pastebėjo tolumoje mirgančią šviesą, o 1492 metais spalio 12 dieną paryčiu, dar tebešviečiant mėnuliui, vienas priešakinio laivo jūreivis sušuko: „Žemė!”. Laivuose nuėmė bures, ir rytą keliautojai pamatė nedidelę salą, apaugusią palmėmis. Tai buvo Bahamų grupės sala. Vietiniai gyventojai ją vadino Guanahaniu, o K. Kolumbas pavadino San – Salvadoru. Taip buvo atrasta Amerika!
Tačiau pats K. Kolumbas iki gyvenimo pabaigos buvo įsitikinęs, kad naujos žemės jis neatrado, o tik surado kelią į Indiją. Tad ir vietinius gyventojus, kuriuos jie rado saloje pavadino indėnais.
K. Kolumbas greitai įsitikino, kad atrasta sala ne viena – tai buvo ištisas salynas. Plaukdamas į pietus, K. Kolumbas kitas salas pavadino Santa Marija ir Ferdinandu (dabar Long Ailendas).
Spalio 28 dieną K. Kolumbas pasiekė Kubą. Kubos gyventojai buvo kultūringesni už Bahamų salų gyventojus. Ten K. Kolumbas rado statulų, namų, suręstų iš šakų ir nendrių, krūvas medvilnės ir pirmą kartą pamatė kultūrinius augalus – tabaką, kukurūzus ir bulves, vėliau paplitusius po visą pasaulį. Vietiniai gyventojai taip pat turėjo ir aukso, kurį ispanai įvairiausiais būdais pasisavindavo.