Ksenobiotikai
5 (100%) 1 vote

Ksenobiotikai

Turinys

1. Įvadas

2. Sunkieji metalai

2.1. Kadmis (Cd)

2.2. Cinkas (Zn)

2.3. Švinas (Pb)

2.4. Gyvsidabris (Hg)

3. Cheminės medžiagos

3.1. Polichloruoti bifenilai

4. Augalinės kilmės toksinai

4.1. Oksalatai

4.2. Fitoaleksinai

4.3. Solaninas ir čakoninas

4.4. Glikozidai

4.5. Taninai

4.6. Gosipolis

4.7. Serotaninas

4.8. Histaminas

5. Grybų toksinai

6. Mikotoksinai

6.1. Mikotoksinų šaltiniai

6.2. Kancerogeniškumas

7. Gyvūninės kilmės toksinai

7.1. Žuvų nuodai

7.2. Moliuskų nuodai

8. Nitritai, nitratai ir nitrozaminai

8.1. Nitrozaminai

8.2. Šaltiniai maiste

8.3. Įtaka sveikatai

9. Naudota literatūra

1. Įvadas

Ksenobiotikai – tai yra svetimos maistui medžiagos, atsitiktiniu arba kitokiu būdu patekę į maistą. Šioje maisto teršalų grupėje yra sunkieji metalai, cheminės medžiagos, augalinės ir gyvūninės kilmės toksinai, grybų ir grybelių toksinai, atskirai aptariama nitratai, nitritai ir nitrozaminai.

2. Sunkieji metalai

Pagal pavojingumą gyvam organizmui sunkieji metalai yra išsidėstę taip: Hg, As, Cu, Cd, Zn, Cr, Mn, Fe, Ti, Pb, o kancerogeninis bei mutageninis jų poveikis priklauso nuo koncentracijos ir gali pasireikšti ne iš karto, bet po tam tikro laiko.

Mikroelementų stygius ar perteklius dirvožemyje sąlygoja vandens ir augalų cheminę sudėtį. Dėl to žmonėms ir gyvūnams gali atsirasti būdingų ligų, pasireiškiančių medžiagų apykaitos sutrikimais. Pvz., didelės molibdeno koncentracijos dirvoje gali skatinti molibdenozės (endeminės podagros) atsiradimą, švinas pažeidžia nervų sistemą, stroncis sukelia kremzlinio ir kaulinio audinio distrofiją, selenas sutrikdo kepenų ir virškinimo trakto veiklą.

Šiuo metu sukaupta pakankamai duomenų, bylojančių apie užteršto dirvožemio neigiamą įtaką augalams, gyvūnams ir žmogui. Šis poveikis perduodamas per mitybines grandines: per augalus, auginamus užterštame dirvožemyje, vandenį, gyvūnų mėsą arba pieną, kurie buvo šeriami užterštais augalais arba girdomi užterštu vandeniu. Įrodymui pakaktų vieno pavyzdžio: mokslininkai nustatė, kad arseno kiekis daržovėse, auginamose 50 metrų atstumu nuo gamyklos, išmetančios į atmosferą arseno junginius, buvo 9 kartus didesnis negu tose pačiose daržovėse, auginamose 3 kilometrus nuo minėtos gamyklos. Tiriant sunkiųjų metalų kiekį dirvožemyje aplink spalvotosios metalurgijos įmonę, buvo rasti padidėję švino, vario, cinko ir kitų metalų kiekiai. Gyvulių, besiganiusių šioje teritorijoje, kauluose švino kiekis viršijo leistiną 20 kartų, kepenyse – 18 kartų, o raumenyse – 27 kartus. Sunkiaisiais metalais užterštų regionų dirvožemyje šių metalų koncentracija gali būti labai didelė.

Pasaulyje pastaraisiais metais sunkiaisiais metalais itin susidomėta, kadangi, padidėjus jų koncentracijai dirvožemyje, buvo įrodyti gyventojų apsinuodijimo ir net mirties faktai. Atskleista daug apsinuodijimų dėl aplinkos užteršimo švinu, gyvsidabriu, kadmiu. Pavyzdžiui, Japonijoje ryžių laukai buvo užteršti rūdyno, kuriame buvo kasamos švino, kadmio, cinko rūdos, vandenimis. Dėl to kadmio kiekis gyventojų paros maisto racione padidėjo 10 kartų. Be to, Japonijoje dar nepamiršta sunkaus laikmečio, kai dėl didelio gyvsidabrio kiekio, išmesto pramonės įmonių į Manomatos įlanką bei Agono upę, žuvyse susikaupė gyvsidabrio kiekiai, tūkstančius kartų viršijantys leistiną foną. Pasekmės liūdnos – sunkiai apsinuodijo 1200 žmonių. Sunki nelaimė įvyko ir Irake, kai suvalgę duonos, kuri buvo iškepta iš grūdų, apdorotų gyvsidabrio fungicidais, į ligoninę pateko 6500 žmonių, iš jų 495 mirė.

Sunkieji metalai į aplinką patenka ir kartu su pramonės įmonių atmosferos teršalais ir kietomis atliekomis. Itin daug atliekų susikaupia galvaninių cechų šlame, kuris paprastai išvežamas į sąvartynus. Tokį šlamą reikia išdžiovinti ir, jei galima, sudeginti. Jeigu to padaryti negalima, jį reikia saugoti specialiai įrengtose talpose. Kitaip sunkieji metalai lengvai praeina molio ir kitus sluoksnius ir gali patekti į gruntinius ir požeminius vandenis. Jų plitimą palengvina pavasario polaidžio vandenys ir rūgštūs lietūs. Tik esant nedidelėms sunkiųjų metalų koncentracijoms, atliekas leidžiama naudoti rekultivacijai.

Autotransportas taip pat labai teršia dirvožemį. Itin pavojingi į dirvožemį patenkantys sunkieji metalai. Tam tikrose Žemės regionuose jų koncentracija dirvožemyje yra nuo 100 iki 1000 kartų didesnė už gamtinį foną. JAV atlikti tyrimai parodė, kad kadmio, nikelio, švino ir cinko koncentracija dirvožemyje 32 m atstumu nuo automagistralių net 10 – 15 cm gylyje gerokai viršydavo leistiną lygį. Tokiame dirvožemyje augančioje žolėje taip pat susikaupia labai daug švino ir cinko. Lenkų mokslininkų duomenimis, 1 kg pakelėse augančios žolės randama net 250 mg švino.

Sunkiųjų metalų patekimą į žmogaus organizmą sąlygoja ne tik dirvožemio, oro bei vandens šaltinių užteršimas. Žmonės dažnai kontaktuoja su retais metalais tiesiog savo darbo vietoje, nes radiotechnika, puslaidininkių gamyba, laivų statyba, chemijos pramonė reikalauja vis naujų metalų lydinių bei medžiagų, atsparių aukštos temperatūros, korozijos, agresyvių cheminių junginių poveikiui. Tam naudojami tokie reti sunkieji metalai, kaip
vanadis, cirkonis, tantalas, telūras, titanas, molibdenas, volframas ir kiti. Darbo metų susidaro dulkės bei aerozoliai metalų ir jų junginių, kas, be abejo, neigiamai atsiliepia dirbančiųjų sveikatai.

Specifišku lėtiniu poveikiu pasižymi gyvsidabris, kadmis, berilis, fluoras, manganas, švinas, vanadis, cirkonis, titanas, volframas, molibdenas, telūras ir kiti. Ūmus klinikiniai reiškiniai paprastai atsiranda paveikus dideliam teršalų kiekiui. Esant nedideliai sunkiųjų metalų koncentracijai, pasireiškia lėtinis nespecifinis veikimas. Žmonėms ir gyvūnams pažeidžiama centrinė ir periferinė nervų sistemos, sutrinka kraujodaros organų bei vidaus sekrecijos liaukų ir kt. veikla. Nustatyta, kad, be nuodingo poveikio, sunkieji metalai sutrikdo ir lytinę funkciją. Jie pagreitina aterosklerozę, piktybinių navikų atsiradimą, pažeidžia genetinį aparatą. Lytines ląsteles veikia kadmis, cinkas, chromas, nikelis, švinas, gyvsidabris, boras, manganas, berilis ir baris, o kancerogeninių savybių turi kadmis, chromas, nikelis, švinas, kobaltas ir kt. Sunkiųjų metalų neigiamas poveikis dažnai nepastebimas, nes pokyčiai organizme išryškėja po kelerių ar net kelių dešimčių metų, kartais jie pasireiškia tik kitoms kartoms. Taigi daugelis metalų kaupiasi organizme ir vėliau pasireiškia kancerogeniniu, mutageniniu, gonadotropiniu ir embriotoksiniu veikimu.

Sunkiųjų metalų poveikis organizmui priklauso ne tik nuo jų koncentracijos aplinkoje, bet ir nuo tarpusavio santykio, migracinės formos ir kiek jų lengvai įsisavinama. Dabar laikomasi nuomonės, kad sunkieji metalai yra patvarūs teršalai. Jeigu daugelis organinių teršalų, fotooksidų gamtoje suyra, tai minėtų metalų natūrali gamtinė aplinka suskaldyti ir sunaikinti negali. Jie gali būti arba tik praskiedžiami, arba įjungiami į laikinus santykinai nepavojingus kompleksus. Suirus tokiems kompleksams, sunkieji metalai vėl pasklinda aplinkoje ir tampa pavojingi gyviems organizmams. Todėl svarbu, kad sunkieji metalai į aplinką iš viso nepatektų. Priešingu atveju jie pasklis ir vienokiu ar kitokiu keliu pateks į žmogaus organizmą.

2.1. Kadmis (Cd)

Kadmis patenka į maistą iš dirvožemio bei geriamojo vandens, į kuriuos ši medžiaga patenka iš neišvalytų pramonės nuotekų, gaminant galvaninius elementus, plastikus, naudojant mineralines trąšas bei pesticidus. Kadmio oksidas patenka ir per plaučius kartu su tabako dūmais, kadangi cigaretėse yra palyginti didelė jo koncentracija. Kadmį linkę kaupti lapiniai augalai, tai yra salotos, špinatai, burokėlių lapai.

Ūmūs apsinuodijimai yra reti, daugiausia įvykus pramoninėms avarijoms. Lėtiniai apsinuodijimai pasitaiko dažniau, tačiau jie sunkiai diagnozuojami. Lėtiniam apsinuodijimui būdinga inkstų pažeidimo sindromas, pasireiškiantis inkstų nepakankamumu, gali būti kraujodaros sutrikimai, ypač raudonųjų kraujo kūnelių bei patologiniai kaulų lūžiai.

2.2. Cinkas (Zn)

Pagrindinis patekimo į organizmą kelias – laikant maistą cinkuotuose induose, ypač tuo atveju jei maistas yra rūgščios reakcijos. Cinką kaupia austrės ( iki 1000 mg/kg ), didesni kiekiai randami gyvūninės kilmės maisto produktuose, pavyzdžiui mėsoje bei žuvyje.

2.3. Švinas (Pb)

Švinas patenka į maisto produktus iš užterštos aplinkos, dažniausia kaip pramonės teršalas. Į dirvožemį švinas patenka iš pramoninių procesų, kuriuose gaminami akumuliatoriai, keramika, dažai, elektros kabeliai, plastikai bei metalai.Taip pat švinas patenka į dirvožemį su autransporto išmetamomis dujomis, jeigu yra naudojamas benzinas su tetraetilšvinu ( šiuo metu Lietuvoje benzinas yra naudojamas be šio cheminio junginio). Dalis šio sunkiojo metalo patenka į dirvožemį rūgščių lietų pavidalu, taip patenka į augalus, per juos į gyvūnų organizmą, po to į mėsą, ar pieną. Švinas taip pat patenka į vandentiekio vandenį, tekant jam vamzdžiais, turinčiais švino lydinių. Chloruotas vanduo yra agresyvesnis, todėl į chloruotą vandenį pereina daugiau šio metalo jonų. Taigi švino patekimo kelių į organizmą yra labai daug ir įvairių.

Švinas, patekęs į organizmą, jungiasi su kraujo baltymais ir yra nunešamas į kaulus bei vidaus organus. Pusinis švino pasišalinimo periodas iš kaulų yra 20 metų. Dažniausiai pasitaiko lėtiniai apsinuodijimai švinu, kuriems yra būdinga kraujodaros bei nervų sistemos pakenkimai. Pb gali prasiskverbti per placentą ir sukelti vaisiaus sklaidos defektus.

2.4. Gyvsidabris (Hg)

Gyvsidabris patenka į atmosferą, o vėlaiu į dirvožemį kaip teršalas, susidaręs deginant kurą, kaip celiuliozės, elektrotechnikos pramonės atlieka, sintetinant acetaldehidą. Organinio gyvsidabrio junginiai ( pvz. granozanas) yra naudojami kaip fungicidai, kurie daugiausiai yra naudojami grūdų beicavimui. Gyvi organizmai sugeba kaupti gyvsidabrį. Ypač tuo pasižymi žuvys, kurių organizme susikoncentruoja 3000 kartų daugiau šio elemento, nei aplinkoje. Vandenyje esntys mikroorganizmai metilina gyvisdabrį ir paverčia jį į nuodingą dimetilo gyvsidabrį, kuris lengvai kaupiasi žuvų audiniuose.

Apsinuodijimai gyvsidabriu gali būti ūmūs bei lėtiniai. Ūmūs apsinuodijimai yra reti, dažniausiai yra apsinuodijama beicuotais grūdais, kurie panaudojami maistui. Žymiai dažnesni yra lėtiniai apsinuodijimai, jų metu yra pažeidžiamos
centrinė ir vegetacinė nervų sistemos, kepenys bei inkstai. Patenkant gyvsidabriui į organizmą nuolat, mažomis dozėmis, atsiranda taip vadinamas mikromerkurializmas, kuriam būdinga – apatija, galvos skausmai, padidėjęs nuovargis, susipnėjusi atmintis, dirglumas, neuropatijos.

Kaip profilaktinė priemonė prieš apsinuodijimą gyvsidabriu gali būti kasdien naudojamas pektinas arba obuolių sultys, kurie padeda šį sunkųjį metalą pašalinti iš organizmo.

3. Cheminės medžiagos

Cheminių medžiagų yra gausybė, tačiau aptarsime tik kelias jų, kurių koncentracijos maisto produktuose yra dažniausios ir įtaka sveikatai yra žinoma.

3.1. Polichloruoti bifenilai

Šią grupę sudaro 209 cheminės medžiagos, sudarytos iš bifenilinio pagrindo, prie kurio jungiasi įvairus kiekis chloro atomų (nuo 1 iki 10). PCB buvo pradėti gaminti 1930 metais, jų gamyba daugelyje šalių buvo uždrausta 1970, nustačius jų stabilumą gamtinėje aplinkoje.

PCB yra labai chemiškai ir fiziškai stabili medžiaga, todėl buvo naudojama transformatoriuose, kondensatoriuose, spaustuviniuose dažuose, dažuose, kaip valymo priemonė, pesticidai ir izoliuojanti medžiaga. JAV buvo pagaminta apie 1,27 bilijonai svarų PCB. Šiuo metu PCB tebevartojami, daugiausia kaip transformatorinės alyvos sudedamoji dalis.

PCB stabilumas ir metabolizmas gamtoje. Tai viena iš stabiliausių cheminių medžiagų, stabili ir aplinkoje, ir gyvuosiuose organizmuose. Šios medžiagos aplinkoje yra labai lėtai, bakterijų pagalba. Bakterijos pašalina Cl atomus tik nuo fenilinio žiedo -para ir -meta padėčių, todėl suardomi ne visi PCB ( neyra tie, kuriuose Cl atomų yra daugiau, arba jie yra kitose pozicijose).

PCB įsijungia į mitybines grandines keliais būdais. Žuvys kaupia PCB tiesiogiai, absorbuojant per žiaunas kartu su vandeniu, ir mintant užkrėstu dumblu, vabzdžiais ir smulkiomis žuvimis. Biokoncentracijos faktorius, lyginant žuvis / planktoną yra 12,9. Biokoncentracija taip pat priklauso nuo Cl atomų skaičiaus, kuo jų yra daugiau, tuo didesnis šios medžiagos tirpumas riebaluose, tuo daugiau ši medžiaga kaupiasi gyvuosiuose organizmuose. Įvairios gyvūnų rūšys skirtingai metabolizuoja PCB. Gyvūnų kepenyse esanti fermentinė citochromoksidazės P 450 sistema metabolizuoja mažai Cl atomų turinčius PCB.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1830 žodžiai iš 5815 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.