Klausimas apie būtį kas tai yra ir kodėl. Leibnicas suformulavo pagrindinį ontologinį klausimą, kodėl apskritai yra būtis. O ne priešingai – niekas. Filosofijoje būties sąvoka pirmiausiai reiškia tai kam būdinga būti kas būna, yra, egzistuoja. Galima būtų manyti, kad būtis yra pasaulis. Tačiau pasaulis yra suvokiamas kaip juslėmis patiriami daiktai.
Filosofas ieško įvairovės vienovės. Ir klausia ar galima empirinį pasaulį traktuoti kaip visumą.
Ontologija klausia ne apie vieną ar kitą būtybę, bet tiesiog apie būtybę apskritai.
Haceina knygoje „filosofijos kilmė ir prasmė“ apmąstė svarbiausias. Buvimas, būtybė, būtis. Jo aiškinimai žodis „būti“ nurodo, kad kas nors būna, o veiksmas kurio kas nors būna lietuviškai vadinamas Buvimu. „Buvimas“ veiksmažodinis daiktavardis, todėl jį reikia interpretuoti ne kaip padėti, o kaip veiksmą. Buvimas reiškia veiksmingumą, aktyvumą vadinasi buvimas visada yra kurio nors veiksmas, todėl turi subjektą, kurį vadiname Būtybę. Tai kas būna yra būtybė. Būtybė yra tai kam būti yra ryški savybė. Būtybės gali ir nebūti vien dėl to, kad buvimas yra savybė. Būtis yra buvimo šaltinis jo pagrindas, galia.
Vakarų filosofija prasidėjo nuo klausimo apie būtį, apie visa ko pagrindą arba pradą visų reiškinių. Iki sokratinėje filosofijoje dominavo klausimas apie būtį.
Parmenidas ~480m pr. Kr. Jis parašė poemą apie prigimtį. Jis pasitiki grynuoju mastymu, nes jutimo duomenys tikrų žynių neteikia.
Pagrindinė Tezė:
„būtis yra, o nebūties nėra“. Kitimas virsmas kuo nors kitu. Kita savybė yra amžina jei būtis yra apibrėžta, tai ir jos turi būti nebūtis. Būtis turi būti begalinė. Pagal Parmenidą būtis yra rutulio formos. Zenonas teigia, kad logiškai neįmanoma įrodyti būties judėjimo. Herakleitas paliečia priešinga koncepcija. Jam priskiriamas pasakymas viskas kinta. Pagal jį visa ko pradas yra totalus, tvarkingas, tapsmas. Tapsmas, kitimas susyjąs su nebūtimi. Tačiau apie nebūtį galima kalbėti tik metaforiškai. Herakleitas pateikė tik ugnies kaip pasaulio grindžiančio pradą ir kitimo metaforą. Tik būties pavidalais galima išreikšti nebūtį. Visa ko pradas yra kitimas, tapsmas, ugnis. Herakleitas teigia, kad „visi daiktai – mainas ugniai ir ugnis visiems taip kaip auksui prekės ir prekėms auksas“. Kalbama apie ugnies ir pasaulio santykį. Auksas tarytum sulygina daiktų įvairovę. Ugnies santykis su pasauliu, visais daiktais yra taip pat mainas. Ugnis yra tai kas sulygina pasaulio daiktų įvairovę. Pasaulis kaip būtybių suma priklauso nuo vieno. Vieną viršiją pasauli kaip visuma. Visuma yra kažkas daugiau nei daiktų suma. Taip ir ugnis visus padaro vienu per šį judėjimą, mainą pasaulis tampa vienas vietoj to, kad būtų daugybė daiktų. Kaip prekės virsta auksu, taip visi daiktai ugnimi. Tačiau ugnis nėra lygiavertė pasauliui, ji iškyla kaip kažkas, kas tuos daiktus pranoksta. Ugnyje daugis neegzistuoja, o yra vienis. Ugnis primena Herakleito fragmentuose minima upę. „ į tą pačią upę neįmanoma antrą syk įžengti“. Čia upės įvaizdžiu neigiamas tapatybės buvimas. Į upę galima įžengti antra karta, tačiau tai jau nebus ta pati upė. Vadinasi tapatybės nėra. Kitame fragmente sako: „ į tas pačias upes įžengiame ir neįžengiame, esame juose ir neesame“. Galima suprasti, kad neigiamas pats tapatybės principas, tuo pačiu logikos ir antologijos galimybės. Neįmanoma kalbėti apie būtį. Kyla klausimas apie tapatybę netapatybę. Upė įkūniję laike vykstančių priešybių vienybę. Kiekviena netapatybė duformuoja tapatybės būtybę. Vadinasi netapatybės teigimas patvirtina tapatybę. Herakleitui ugnis yra vienybė išlaikanti nuolatinę tapatybės nekitimo procesą. Tapatybės netapatybės žaismą. Taip Herakleitas bando kalbėti apie tai kas nėra. Tačiau nebūtų įmanoma kalbėtį apie nebūtį jeigu nebūtų būties. Pati kalba atkartoja pamatines tikroves… Tikrovės sąrangos principą išreiškia „karas“. Fragmentai „būtina žinoti jog karas yra visuotinis, ir teisybė – vaidas ir viskas gimsta per vaidą ir elgęsi pagal jį“ „karas“ yra nuolatinė ir visuotinė pasaulio būsena. Nuolat vyksta pasaulio suskilimas, pasidalijimas i priešybes. Visi daiktai atsiranda ir elgiasi pagal vaidą. Pasaulis randasi kai priešybės ir elgiasi kaip priešybės. Pasaulis yra priešybių kova. Dėl „karo“ vyksta prieštara, priešybių kova viska valdanti, judinanti ir keičianti. Priešybių kova yra tapsmo ir kitimo šaltinis. Herakleito teorijoje svarbiausia priešybių vienybė. Priešybių netapatybės teigimas implikuoja vienybės, tapatybės buvimą. Šią tikrovės prasmę mąstytojas atskleidžia ugnies įvaizdžiai. Už nuolatinės priešybių kovos „karo“ slypi sau tapati tikrovė pasireiškianti nuolatiniu kitimu virsmu netapatybe. Visa ko pradas neturi vieno vardo. 1) Talis nurodo tam tikrą pradinį vienį – vandenį. Tuomet kyla klausimas kaip paaiškinti, kad iš vandens kyla visa įvairovė. Ši pozicija silpna daugio atžvilgiu. 2) Herakleitas išaštrina daugio klausima, vienį ištirpindamas priešybių kovoje, ugnimi ir „karu“. 3) Parmenidas klausimą apie vienį ir daugį sprendžia vienio naudai. Judėjimas iliuzija, o nebūties nėra. Bet koks daugis paneigiamas. Ir Herakleito ir Parmenido teorijų atveju
susiduriama su pastovumo ir kitimo problema. Visa Vakarų filosofija Parmenidiško ir Herakleitiškojo mąstymo tipų dialogas bei prieštaro. Herakleitui bet koks vienis ištirpsta daugyje. Parmanidui bet koks daugis – vienyje. Ši prieštara buvo nagrinėjama klausiant kas yra judėjimas. Pasak Elijos mokyklos judėjimas yra regimybė, bet ir Herakleitas manė, kad judėjimo negalima mąstyti, nes jis visuomet suformuoja jau nesikeičianti dalyką. Tačiau ji nesikeičianti dalyką slepia priešybių kova. Plutonui tikroji būtis yra nesikviečianti. Aristoteliui aišku, kad judėjimas yra. „Kiekvieną tikrą būtybę arba kiek tikrą vienį galima laikyti substancija. Tai kas sudaro pagrindą. Substancija yra tai kas kaip tikroji būtybė yra tikrasis vienis savyje. Aristotelis mano, kad kiekvienoje būtybėje yra du dalykai: aktas (veikla) ir potencija (galimybė, sugebėjimas, geba). Potencija sugebėjimas kažką veikti, aktas – tikrovė, tai kas yra potencija susijusi su galimybe, o aktas susyjąs su tikrove. Substancija nagrinėjome kaip galimybe, turinčia tikrovę.
Aktas Potencija