Kultūra ir etika jos sunykimas ir atgimimas
5 (100%) 1 vote

Kultūra ir etika jos sunykimas ir atgimimas



ĮVADAS

Albertas Šveiceris gimė 1875 metais sausio 14 dieną,mirė 1965 metais rugsėjo 4 dieną.Jis buvo vokietis ir prancūzas.Šis žmogus žymus Vakarų Europos humanistas,filosofas ir teologas,vargonininkas ir muzikologas,Nobelio taikos premijos laureatas,devynioliktojo ir dvidešimtojo amžių sandūroje augo ir brendo vokiečių ir prancūzų kultūros dirvoje.Tačiau ne mažą gyvenimo dalį praleido Afrikos žemyno Gabono džiunglėse jo paties įkurtoje ligononėje,Lambareno gyvenvietėje,taigi jis dar buvo ir gydytojas-daktaras.

Albertas Šveiceris gimė Elzaso provincijos nedideliame viduramžių stiliaus Kaizersbergo miestelyje,jaukiai ir gražiai prigludusiame prie įspūdingų Vogėzų kalnų papėdės.Jis buvo antras vaikas Liuteronų pastoriaus Liudviko Šveicerio šeimoje.Jo šeima vertėsi sunkiai,skurdžiai,tačiau ne taip varganai ,kaip daugelis kaimynų.Tačiau skurdas neardė šeimos santarvės ir natūralio dvasinio gyvenimo dermės.Neępakenkė jie mažojo Alberto Šveicerio dvasinei ir fiziniai brandai,netgi savotiškai ją skatino-ugdė jautrumą,grūdino charakterį.Netgi vienoje iš savo biografinių knygų-,,Iš mano vaikystės ir jaunystės”pasakė-išgyvenau nepakartojamai laimingą vaikystę ir jaunystę.Albertas būdamas dar tik devynerių metų jau pavaduodavo savo tėvą vargonininką.Vargonų kilnus skambėjimas jį lydėjo nuo vaikystės iki pat jo mirties,nes jis ne tik pavaduodavo savo tėvą,bet ir girdėdavo jų skambėjimą nuo mažų dienų,bet dar ir pats buvo vargonininkas,muzikologas.Vaikystėje Albertas Šveiceris pats išsivertė vieno misionieriaus knygą į prancūzų kalbą ir susidomėjęs ją skaitė daugybę kartų.Skaitydamas jis norėjo apie juos sužinoti viską ir sužinojo,vis labiau ir labiau jais domėjosi,tad nenuostabu,kad kilnaus pasiaukojimo,tarnavimo žmonijai idėja jam krito anksti į jo jauną širdelę.

A.Šveiceris vis dėlto nebuvo gabus mokslams.Tačiau kai kurie dalykai jį labai domino.Domino gamtos mokslai,nes labai mylėjo ir grožėjosi gamta,taip istorija jam buvo įdomi.Iš to ir išaugo žmogus mylintis gamtą,augalus,gyvūnus ir visus kitus,taip pat pasiaukojantis visur ir visiems.Jis labai mėgo į mokyklą vaikščioti pėstute,vienas,nors iki mokyklos buvo trys kilometrai.Taip pat gamtos moksluose jam atsirasdavo visokiausių paslapčių,paslaptėlių,kurias aišku jis norėdavo sužinoti,išsiaiškinti kas,kur,kaip,kai tuo tarpu kiti vaikai ir suaugę net nepagalvodavo,kad tai galėtų būti kas nors įdomaus,ar kokia nors paslaptis.Jaunam A.Šveiceriui būdavo viskas įdomu,jis nuolat viską norėdavo sužinoti ir sužinodavo,o kadangi daug žinodavo,tai nuolat veldavosi į diskusijas.Diskutuodavo apie viską ir visur,ir kitus tuo nervindavo,bet ir patiko toks vaikas aplinkiniams.

Kai A.Šveiceris baigė mokyklą įstojo į Strasbūro universitetą 1893 metais.Jame lankė iš karto du fakultetus-teologijos ir filosofijos.Tačiau tuo jis neapsiribojo.Daug valandų praleidžia prie muzikos-vargonavimui ,teorijai.Taigi jaunuolis spėdavo visur,nes buvo labai darbštus ir niekuo nesiskundė.Jam buvo viskas puiku,jam patiko ką jis daro ir patiko tai daryti.Tuo džiaugėsi visi žmonės ir netgi jis pats,didžiavosi savimi,savo ištvermingumu.Tačiau jam nuolat pradėjo kilti abejonės.Kilo dėl to,kad jis kartais susimąstydavo ar jo gyvenimas priklauso tik jam pačiam,ar jis yra pats savo gyvenimo šeimininkas.Jis pradėjo mąstyti,kad jo laimė negali būti egoistinė,kad už laimę reikia atsilyginti.Ir jis apsisprendė,kad skirs savo gyvenimą kitiems,o būdas-tai tiesioginis tarnavimas kitiems.Taigi jis nusprendė,kad iki trisdešimties metųatsidės pastoriaus darbui,muzikai ir mokslui,po to kai pasieks tai ko norėjo,eis keliu,kuriuo tarnaus žmoniems,o kaip tai padarys priklausys nuo to,kokios bus tuo metu aplinkybės.Taigi jis devynerius metus užsivertė darbais:muzika,teologija,filosofija,praktiniu pastoriavimu.1899 metais liepos mėnesį Strasbūro universitetas suteikė jam filosofijos daktaro laipsnį už disertaciją ,,Kanto religijos filosofija”.Tais pačiais metais jis išlaiko papildomą teologijos egzaminą ir pasiskiria švento Mikalojaus bažnyčios pastoriaus padėjėju.O 1900 metais parengia disertaciją apie Jėzaus gyvenimą ir apgina ją.Kovo mėnesį 1902 metais jis patvirtinamas universiteto teologijos fakulteto privatdocentu.1904 metais Albertas Šveiceris pagaliau užbaigia solidžią monografiją,parašyta prancūzų kalba-,, J.S.Bachas-muzikas ir poetas”.Jis nusprendžia įgyvendinti savo pasižadėjimą padėti kitiems,o tai,kad padarytų,nusprendžia vykti į Afriką.Jo tokio sprendimo niekas nesuprato,tik būsima jo žmona Elena Breslau,nes ji žinojo jo giliausius motyvus.Jis į Afriką norėjo vykti ne kaip misionierius,o kaip gydytojas.Nors iš pradžių svarstė galimybę vykti kaip misionierius,tačiau jo pastoriaus bažnyčios vyriausybė nesiruošė jo ten siųsti.O ,kad išvyktų kaip gydytojas,jis turėjo dar baigti mediciną.Taigi jis pasiryžo studijuoti mediciną.Nors vėlgi vien medicinai jis neatsidėjo,tęsė ir ankstesnius savo darbus-rengė vargonų,muzikos koncertus,išgarsėjo dar ir kaip atlikėjas,tyrinėjo vargonų istoriją,kadangi jam istorija taip pat labai patiko,dėsto universitete,pastoriauja.Bet vis dėlto medicinos studijos jį labai išvargino.Mediciną pabaigė 1911 metais.1912
metais Albertas Šveiceris ir Elena Breslau susituokia.Jaunavedžiai pradeda ruoštis kelionei į Afriką.Tačiau ir Afrikoje A.Šveiceris nemetė savo darbų,nors ir buvo apsivertęs dar ir kitais darbais,jis vis tyrinėjo epigoniškąją kultūrą.

A.ŠVEICERIO KELETOS KŪRINIŲ TRUMPA APŽVALGA

Albertas Šveiceris parašė nemažai knygų,tyrinėjo daug kultūrų,o ypač epigoniškąją kultūrą.Dauguma jo knygų taip pat yra apie kultūrą.Būdamas Afrikoje jo požiūris į kultūrą nuolat keitėsi,o ypač daug pasikeitė po karo.Jam po karo atsiranda mintis,kad karas yra ne žlugimo priežastis ,o padarinys.Išsiaiškino,kad kultūra ne pati žlunga ar nyksta,sensta,o paprasčiausiai to nesuprasdami niokoja ją patys žmonės.Jis tyrinėja kultūra vis turėdamas laisvo laiko,tačiau imasi šio darbo su dideliu užsidegimu.Jis apsisprendžia pagaliau užbaigti savo pagrindinę kultūrologinę studiją ,,Kultūros filosofija”,kurios pavienės dalys yra ,,Kultūros sunykimas ir atgimimas “ ir vėliau ,, Kultūra ir etika”,kuri pasirodė 1923 metais.Tai jo didelis darbas vienas iš pagrindinių,tačiau čia tik nedidelė dalis to,ką jis parašė ir ištyrinėjo,kur išdėsto savo mintis ir svarstymus,savo daugelio metų darbą,savo laisvalaikį.Tai didis filosofas ir ne tik,kuris nesiskundė niekuo,buvo darbštus ,gabus ,geraširdis,garbingas,o ypač jam reikia dėkoti,kad mylėjo pasaulį taip kaip tikriausiai nei vienas nesugebėtume mylėti,taip pat gamtą,žmones,padėjo jiems nelaimės akimirką ir ypač reikia dėkoti už tai,kad parašė daug knygų ir kūrinių,iš kurių mes galime pasisemti daugybe žinių.

Skaitydami jo Autobiografinę knygą galime sužinoti kaip jis gyveno,kokia buvo jo vaikystė ir visas gyvenimas.Iš Autobiografinės knygos mes sužinome,kad jis gimė žmonijos dvasinio nuopolio laikotarpiu,kad jam aišku sunku buvo,bet jo šitas nepaveikė,jis išliko dvasiškai ir morališkai stiprus.Netgi kaip galėdamas padėjo kitiems žmoniems,kad jie negriautų visko,kas gražu.Taip pat sužinome,kad A.Šveiceris buvo mėgėjas viską išsiaiškinti,todėl aplink jį buvo vien tik paslaptys,vien tik kančia.Tačiau jis visą tai įveikė,savo išgyvenimais,savo mąstymu.Išgyvenimai jam padėjo suprasti,ką jis tame pasaulyje veikia,kokia vietą jis tame pasaulyje užima,taip pat įgavo pagarbos gyvenimui,gyvybei supratimą.Jis plaukdamas baržoje pas ligonį mintyse sau pasako-pagarba gyvybei.Pagaliau jam atėjo ta diena,kai suprato reikšmę-pagarba gyvybei,iš kurio vėliau kilo,,Pagarba gyvybei principas”.Visiems aišku,kad Albertas Šveiceris didžiai džiaugėsi šį principą suradęs.Jis netgi savo draugams įteikdavo džiunglių upės fotografijas ir sakydavo jiems,kad čia ta vieta,kur atrado savo didžios pagarbos gyvybei principą.

Taip pat viena jo įspūdingų knygų yra,,Tarp vandenų ir džiunglių”.Tai kaip ir jo prisiminimų knyga.Šioje knygoje Albertas Šveiceris rašo savo išgyvenimus,savo kelionę į Afriką.Čia jis rašo kaip sekėsi jo bendražygiams ir jam pačiam su žmona vykti ir įsikurti Afrikoje,su kokiais sunkumais jie susidūrė savo veiklos pradžioje.Aišku suprantama,kad europiečiams buvo sunku ištverti drėgną,tvankų klimatą,tačiau ištvėrė,buvo nuolat apsuptas vis naujų juodaodžių pacientų,aplink jį buvo tik skausmas ir ligos.Reikėjo jam ir jo bendražygiams ten pradėti gyvenimą nuo pradžių.Reikėjo kažkur tai įsikurti,taip pat ten nebuvo nei ligononės,todėl reikėjo ją pastatyti.A.Šveiceris pats ją statė.Tačiau jis nenutraukė savo ankščiau pradėtų teorinių,filosofinių dorovės apmąstymų.Taigi A.Šveicerio knygoje ,,Tarp vandenų ir džiunglių”, išspausdintos dvi jo prisiminimų knygos tai ,,Tarp vandenų ir džiunglių” ir ,,Laiškai iš Lambarenės”.

Kita taip pat didžiai vertinama viena iš jo knygų tai ,,Civilizacijos filosofija”.Šios knygos yra du tomai ir parašyta 1923 metais.Kaip jau minėta Albertas Šveiceris buvo atsidėjęs kovai už humanistinius idealus.Jo filosofinių pažiūrų pagrindą sudaro ne žinojimas apie pasaulį,nors jis apie jį nemažai žinojo,bet pats gyvenimo faktas.,,Gyvenimo garbinimas” jam atrodė ,kad turi tai tapti visos filosofijos principu,pagrindu.Šį principą jis traktavo,kaip pagalbą prieš neigiamos civilizacijos pasėkmes,laikydamas jį žmonijos moralinio ir dorovinio tobulėjimo principu.Šioje knygoje būtent apie tai rašoma.Taip pat dar iš šios knygos sužinome,kad Alberto Šveicerio tikrasis kelias humanistiniams idealams įgyvendinti buvo asmeninės žmonių pastangos gerinti savo ir kitų žmonių prigimtį.Žmonijos ateitį jis lygino su religija,su Kristaus paveikslu,tačiau buvo prieš įvairias žmonių užgaidas,kurios pasibaigdavo karu,o tai ypač nepatiko jam ,nes jis baisiausiai buvo prieš karą,o ypač prieš branduolinius ginklus,prieš įvestas naujoves,kurios gadino žmoniją.

Taip pat A.Šveiceris parašė savo pagrindinę kultūrologinę studiją-,,Kultūros filosofija”,kurios pavienės dalys yra ,,Kultūros sunykimas ir atgimimas” ir ,,Kultūra ir etika”,kuri pasirodė 1923 metais.Šiuose veikaluose,šalia kritinio požiūrio dominuoja kultūros situacijos konstruktyvus apmąstymas.Svarstoma kur,kokioje padėtyje atsidūrė Europos kultūra ir žmogus ,ir mėginama formuluoti kultūros,žmogaus dvasinio prisikėlimo etinę koncepciją.A.Šveiceris kultūros
prieštaringą situaciją apibūdina radikaliai-ją traktuoja kaip kultūros žlugimą.Jis pirmojo pasaulinio karo padarinių nelaiko kultūros žlugimo priežastimi.Taigi aš pasirinkau šią temą,kadangi mane sužavėjo A.Šveicerio požiūris ,apmąstymai,tyrinėjimai,išsireiškimai apie kltūrą.Mane sudomino jo tobulumas,ir taip pat kultūra,kuri po trupį žlunga,nyksta ir man įdomu kas kaltas,kad taip atsitinka,ką galima pakeisti ar daryti kitaip,taigi noriu sužinoti viską ir tą ką A.Šveiceris išsiaiškino.

KULTŪRA IR ETIKA,JOS SUNYKIMAS IR ATGIMIMAS

A.Šveicerio svarstymų pagrindinė teme yra kultūros dorovinio nuosmukio ir žlugimo situacijos apmąstymai.Jam kultūra buvo svarbus dalykas,taip pat ir apie jos sunykimą,žlugimą ir atgimimą daugiausia svarstė ir analizavo.Jo požiūris į tuo metu esančią kultūrą,kaip pats pasakė,buvo pesimistinis,o apie būsimąją kultūrą galvojo optimistiškai.Aišku taip buvo todėl,kad tuo metu,kai jis gyveno,kultūra buvo arti sunykimo,todėl jis ir negalėjo kitaip mąstyti,o kažką pakeisti buvo dar ne vėlu,todėl A.Šveiceris galvojo,kad viskas bus gerai,ar bent jau tikėjosi,kad kultūra atsigaus,pakils iš pelenų.Jis karo visai nekaltino,dėl kultūros sunykimo,atvirkščiai,kalti buvo patys žmonės ir netgi jis pats buvo padarinys kultūros sunykimui.Jam buvo pikta ir skaudu,kad žmonės nesupranta savo dvasinio nuosmukio,nesupranta,kad dvasiškai jie esti tušti.Pamažu žmonės tikėdami,kad eina geru keliu,pasuka į blogą kelią.vieni tai supratę stengiasi grįžti į tiesos kelią,tačiau kita dalis,nors ir supratę,vistiek paslapčia,patyliukais eina tuo pačiu blogu keliu.A.Šveiceris kaltina filosofiją,dėl kultūros žlugimo,gal ir netiesiogiai,bet vis dėlto žmonės filosofiją pradėjo garbinti,gal ne taip supratę,bet užmiršo visi apie kultūrą,tame tarpe ir pati filosofija.Pamažu filosofija tapo populiariąja filosofija,o ne rimtąja.Ji griovė viską,tame tarpe ir kultūrą.Pamažu atsirado gamtos mokslas,tačiau ne ilgam.Vėl žmoniją apsėdo pasaulėžiūra,tačiau ta pasaulėžiūra buvo pačių žmonių sugalvota,kuri vėliau sugriovė kitus mokslus.Taip pat atsirado etikos idealai,karie turėjo pamažu pakeisti visus pasaulėžiūros idealus.Tačiau ir tai dingo,atsirado istorinis esamų gyvenimo sąlygų supratimas.Kai pradėjo vyrauti toks mąstymas dingo etikos idealai surišti su tikrove.Žlugo visa žmonių ,,prievarta”sąryšiu su žmonių gyvenimo sąlygomis.Tokiu atveju kultūrai klestėti nebeliko jokių sąlygų,nebeliko vietos.Atėjo žmonių dvasiniam gyvenimui tragizmas.Tačiau tuo metu dar niekas nesuvokė prasidėjusios katastrofos.Taip pat to nepastebėjo ir filosofija.Nepastebėjo,kad kultūros veiksmingumas jau nebe toks kaip ankščiau.filosofija pamažu tolo nuo kultūros vertybių,ji darėsi tiesiog gamtos ir istorijos mokslų tyrinėtoja,dėjo viską į ateities filosofiją,o apie dabartį net neužsiminė.Filosofinio ir bendrojo gyvenimo keliai išsiskyrė,ji pasauliui nebeturėjo nieko bepasakyti.Ji nesuprato kas dedasi,kad žmonija paliko tušti,tuščiagarbiai ir viską praradę.Mąstymas nesugebėjo sukurti pasaulėžiūros,etinio idealo,tačiau iš tikrųjų filosofija nėra dėl to kalta,kaltas atsiradęs faktas mąstymo eigoje.Filosofija gali būti kalta tik dėl to,kad šio fakto nenumatė,o pasidavė tikrovės iliuzijoms.Papraščiausia tuo metu filosofija turėjo nušviesti kelią žmonijai į tiesą,į tai,kad reikia kovoti,stipriai kovoti už kultūrą ir jos idealus.Filosofija tuo metu turėjo pati domėtis ir kitus dominti apie kultūrą,tačiau to nedarė,ji drauge su kitais užmiršo kultūrą,o turėjo kovoti dėl jos,galvoti apie ją.O tuo metu filosofija galvojo,domėjosi tik apie gamtos ir istorijos mokslus.Štai kodėl mes likome pasyvūs ir abejingi kultūrai ir dėl jos nekovojome.

Tačiau kultūra žlugo ne vien dėl filosofijos apsileidimo,ji tedavė tik dalį kaltės,aišku ir paveikė žmonių mąstymas,jo bejėgiškumas.Pačios žmonijos apsileidimas,nesidomėjimas ja.Galbūt žmonijos niekas nesudomino,kad atviru akiračiu pažvelgtų į kultūrą,pažvelgtų į ją atmerktom akim ir dvasia.Tačiau ir taii dar ne visa tiesa,dė kurios kultūra nyko,gal dar prisidėjo ir ekonominis gyvenimas esantis tuo laikotarpiu.Žmogus pats griauna kultūrą,jei jos negriautų jis turi būti dvasiškai ir morališkai stiprus.Aišku blogos gyvenimo sąlygos žmogų gadina ir menkina jį dvasiškai.Jis pradeda galvoti ką reikėtų padaryti geriau,kokias idėjas sukurti,kad gyvenimas būtų geresnis ir tuomet visai lieka užmirštos kultūros idėjos,jos tampa palyginti menkos prieš materialinės padėties gerinimo.Žmogus turi būti laisvas,nes kultūra neįmanoma be laisvės,be laisvo žmogaus.Tačiau šių laikų žmogus nėra pakankamai laisvas ir pakankamai mąstantis.Mūsų didelį gyvenimo dalį pakeitė vadinami patogumai tai-mašinos,įrenginiai,su kuriais yra iš tikro lengviau dirbti,tačiau tokiu atveju daugelis žmonių prarado savo amatus,savo mažyčius versliukus,iš kurių pragyveno.Taigi žmogus turi eiti dirbti pas to ,kuris turi didelį verslą su visais patogumais,tai yra mašinomis,įrenginiais,turi būti tarnautojas,samdinys,pavaldus kitam,taigi turi būti kaip ir nelaisvas.Taigi šiuo metu žmonija jau virto per daug užimti,perdaug pavargę,kad pažvelgtų,kad atrastų laiko dvasiniam
gimsta nuo mažų dienų.Vaikas mato kaip jo tėvai vargsta,jam nesuteikia nirko,ką jis galėtų pavadinti dvasiniu gyvenimu.Užaugęs jis tampa tokiu pačiu kaip ir visi kiti žmonės.Turėdamas laisvo laiko,jis nori atsipalaiduoti,tačiau ne taip,kas būtų surišta su dvasiniu gyvenimu,dvasinio gyvenimo pastangomis.Taip pat žmogus nebegauna reikiamos informacijos.Mus moko jau ne tokie patyrę žmonės ir visai ne tokių dalykų.Tokie tampame ir mes.Mes nebemokame bendrauti,nebemokame elgtis gražiai.Užmiršome etiką ir visa kas su ja surišta.Visi žmonės mums tampa svetimi.Toks jausmas,kad mes pradedame jaustis svetimi tarp svetimų.Dingo jautrumas ir aplamai užmiršome pagarbą žmogui.Užmiršome,kad kiekvienas žmogus yra žmogus,o ne tuščia bedvasia būtybė.Nebemokame normaliai bendrauti ir su sau iš tikro artimais žmonėmis.Žmogus imamas laikyti kaip ir daiktu,lyg netikru,kuris jau yra be jokių vertybių,kaip sakoma niekam nebereikalingas,kaip robotas,kuris tik darbui reikalingas.Humaniškumas iš mūsų minčių pradingo.Netgi mokyklos vadovėliuose jis nukištas į giliausią kampą.Nuostatai,drausmė ir technika šiuo metu sutvarkoma taip,kad yra priartėjama prie nepaprastos tobulybės.Šiuolaikinis žmogus lengvai pasiduoda įtakai,o tai jis pats laiko geru žingsniu,žingsniu į neregėtas aukštumas, į didybę.Žmonių dvasinė laisvė bus atgauta tik tada,kai žmogus bus dvasiškai savarankiškas,kai suras jėgų atsisakyti,atsiskirti nuo visų išsvajotų idealų,nuo įtakų.Tik tada jis bus laisvas ir galės kurti tikroviškus idealus,dvasinį gyvenimą ir tuo pat metu galės apsaugoti kultūrą,apsaugoti ją nuo sunykimo,galės ją prikelti iš pelenų ir visom jėgom galės kovoti už kultūrą.

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 2993 žodžiai iš 8371 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.