Kultūrinės veiklos aplinka ir kutūrinės veiklos poreikiai Lietuvos ir užsienio šalių kultūros vystymosi tendencijos
5 (100%) 1 vote

Kultūrinės veiklos aplinka ir kutūrinės veiklos poreikiai Lietuvos ir užsienio šalių kultūros vystymosi tendencijos

11213141

TURINYS:

I. ĮVADAS………………………………………………………………………….…3 psl.

II. JAUNIMAS IR DABARTINIAI KULTŪROS POREIKIAI …………..…………..4 psl.

2.1 Jaunimo samprata……..…………………………………………………….….…6 psl

III. UŽSIENIO LIETUVIŲ KULTŪRA ………………………………………..…..….5 psl

3.1 Užsienio lietuvių padėtis………………………………………………………….7 psl

IV. TARPTAUTINIS KULTŪRINIS BENDRADARBIAVIMAS IR

KULTŪROS SKLAIDA ………………………………………………….……….8 psl

4.1 Vokietijos ir Lietuvos kultūrinis bendradarbiavimas …………………………….9 psl

V. KULTŪRA IR EUROPOS INTEGRACIJA………………………………….……10 psl

5.1 Kultūra ir švietimas, mokymas, jaunimas……………………………………….11 psl

5.2 Kultūros programos…………………………………………………………..…12 psl

VI. IŠVADOS……………………………………………………………………….…13 psl

VII. NAUDOTA LITERATŪRA………………………………………………………14 psl.

I. ĮVADAS

Iš pradžių Lietuvai buvo sunku prisitaikyti prie Europos kultūros: ji neturėjo vakarietiškai paruoštų žmonių. O jie ypač buvo reikalingi diplomatijai ir bažnyčiai. Norėdama tam reikalingų žmonių, ji turėjo juos kviestis iš svetur, daugiausia iš Lenkijos. Šiek tiek buvo ruošiama ir savos inteligentijos, bet ir ji dažniausia mokslinosi Lenkijoje. Taip atsirado kultūriniai ryšiai su Lenkija, palaipsniui sulenkinę Lietuvos aukštuomenę.

Nuo Vytauto laikų prie bažnyčių ir vienuolynų Lietuvoje pradėjo rastis mokyklų. Nuo XV a. galo iki XVI a. pradžios jų dar padaugėjo. Bet tikrasis Lietuvos kultūros įsijungimas į Vakarų Europos kultūrą prasidėjo nuo XVI a. pradžios, kada pastebimai pradėjo kilti ekonomika, gyvėti prekyba su užsieniu. Nyko ankstesniųjų laikų karinė-riterinė dvasia, imta labiau rūpintis kultūra, materialine gerove, prabanga. Augo Lietuvos miestai. Vilnius tapo apie XVI a. vidurį virto vienu svarbiausių politiniu bei kultūriniu centru Rytų Europoje.

Su renesansu prasideda Lietuvos įsiliejimas į Europos kultūrą. Lietuvos feodalinėje visuomenėje daugėjo žmonių, gamybinio darbo nedirbančių, bet gyvenančių iš feodalo pasisavinamo pridedamojo produkto. Tie žmonės – feodalinė inteligentija, gyvenanti didikų dvaruose ir atliekanti protinį darbą už sutartą atlyginimą. Feodalų dvaruose dirbo nemaža ateivių iš Vakarų Europos, ypač iš Italijos. Jie sudarė terpę humanizmui plisti

II. JAUNIMAS IR DABARTINIAI KULTŪROS POREIKIAI

“Jaunimo kultūra mėginsime atskleisti remiantis šiuolaikinės kultūros teorijos įžvalgomis bei paskutinio XX amžiaus dešimtmečio Lietuvos modernių jaunimo kultūrinių grupių gynemimu.

Tačiau modernizmo praktika jau keletą dešimtmečių neigia nuoseklią kultūros vystymosi perspektyvą, pasiūlydama greitai kintančius vis naujus kultūros kūrėjų saviraiškos atradimus. Dauguma jo apraiškų turėtų keliauti į kultūros paribį, kaip dažnai atsitinka su reiškiniu, nesuprastu kultūros narių daugumos.

Filosofijoje marginalizmas reiškia priešingas konkrečiame laikotarpyje dominuojančioms tradicijoms filosofijos kryptis. Šiuolaikinio marginalizmo šaltiniu laikoma, pavyzdžiui, de Sade, F. Nietzsche filosofija. Amžiaus pradžios marginaliais eksperimentais galima laikyti dadaistų, siurrealistų meninius ieškojimus. Ketvirtame XX amžiaus dešimtmetyje amerikiečių sociologo R. Parko marginalaus asmens sampratą naudojo kultūrologai, analizavę etninių mažumų kultūrinę situaciją, kuomet jų nariai iki galo nepritampa prie dominuojančių tradicijų, ir yra atmetami jų tikrųjų tėvynainių dėl integravimosi į svetimą kultūrą. Europietiškoje tradicijoje marginalus asmuo siejamas su jo elgesio ypatumais dominuojančios kultūros atžvilgiu: pavyzdžiui, deviacija, pasyvumu, arba atvirkščiai – agresyvumu, amoralumu. Toks elgesys pasireiškia tarpasmeniniuose santykiuose. Analizuojamos objektyvios socialinės tokio elgesio sąlygos.

Pastarųjų dešimtmečių kultūros moksle ryškėja tendencija atsisakyti kultūros hierarchiškumo, kas optimaliai reikštų marginalumo sampratos aktualumo sumažėjimą.

1985 metų Venecijos bienalėje (tradicinis renginys, kuriame pristatomi naujausi visų meno žanrų pavyzdžiai) išryškėjo ir nauja istorijos samprata. Istorija suvokiama “ne kaip amžinai vystoma laike nepertraukiama linija, o kaip tam tikra vieninga kultūros sfera, kurioje nuolat kaupiasi visa, kas sukurta žmogaus” . Tradicinė orientacija į šedevrus keičiama orientacija į įvairius praeities meno pavyzdžius. Išryškėja du požiūriai į tradiciją: pirmas, kai praeities pasiekimai absoliutinami, kitas, kai teikiamas prioritetas interpretavimui. Interpretacija suteikia galimybę kiekvieną kartą naujai suvokti simbolių prasmes, savo pasaulėjautos šaknis. Tokia paveldo samprata postmodernizmo filosofijoje traktuojama kaip “neoromantinė” ir aiškinama kaip “praeities kalbos transformavimas dabarties reikšmių ir suvokimo pagrindu”. Tokiu būdu kultūros sfera pripildoma originaliomis estetinėmis
išraiškomis.

Kokias tendencijas rodo kultūros praktika? Individualizmu pasižyminčioje XX a. pabaigos visuomenėje matosi gausybė elgsenos tipų, savitai pabrėžiančių, išryškinančių tam tikros žmogaus ir žmonių grupės išskirtinumą. Visuomenėje atsiranda naujo pobūdžio grupės, ieškančios savitų pasaulėžiūros įtvirtinimo galimybių. Mėgindamas įsitvirtinti susvetimėjusiame pasaulyje, žmogus ieško adekvačių santykio su jį supančia tikrove formų. Šios formos, kurių vienas svarbiausių segmentų meno kūryba ir estetinė saviraiška, nukreipia mūsų dėmesį į pasaulėžiūros erdvę ir vertybines kultūrinio tapatumo formavimo tendencijas.

Taigi, tradiciškai ieškodami dvasinio stabilumo savo kultūros ištakose, nebūdami abejingais etninės kultūros vystymosi perspektyvai, tuo pačiu turėtume giliau pažvelgti ir į kultūros kūrybos genezės klausimus, suponuojančius asmens saviraiškos poreikį, laikmečio refleksijų ir su jomis susietų vertybinių orientacijų problemas, skirtingos kultūros (arba subkultūros) neišsiverčia ir be žmogaus gyvenamąjį pasaulį sisteminančių vertybių, kurių dėka įvardijame save Lietuvių etninės kultūros nariais.

Nors šis kultūrinis reiškinys atspindi vakarietiškos pakraipos modernių jaunimo kultūrinių grupių avangardo tendencijas, panašių jaunimo grupių išraiškų radome ir tarp Latvijos, Estijos, Rusijos jaunimo.

Išryškėjo trys jaunimo pogrindžio kultūros. Pirmąjį pavadinome pogrindžio kultūros scenomis (scenos terminą kultūrinės grupės išraiškai apibrėžti naudoja patys grupių nariai). Pakėlę scenos uždangą, matome įvairius jaunimo subkultūros žanrus: skinhedus, pankus, baikerius, rokerius, gausybę technomuzikos stilių. Gausiausia ir išraiškingiausia yra muzikinė metalistų subkultūra, kuri skirstosi į įvairias pakraipas.

Kita – naujų neformalių sociokultūrinių institucijų kūryba. Ji apima pogrindžio kultūros organizaciją ir veiklą. Pogrindžio struktūra sukurta kaip alternatyvus oficialiosios kultūros sistemos modelis. Jos veikla primena kultūrą kultūroje, nors oficialioji apie alternatyviąją labai mažai težino. Šiandienos underground’o bendravimą organizuoja jaunimo sukurtos leidybinės firmos ir įrašų studijos. Jos rūpinasi kasečių leidyba, metalo grupių koncertų, renginių organizavimu. Pogrindyje veikia sava žiniasklaida: jaunimas savarankiškai kuria ir platina rūpimas temas analizuojančius laikraštėlius, vadinamus zinais. Apie renginius organizatoriai informuoja tarp bendraminčių platinamais reklaminiais lapeliais (skraidukais, jaunimo vadinamais anglišku žodžiu – flyer’iai). Paplitusi tarpusavio bendravimo ir informacijos perdavimo forma – metalistų pokalbių kanalas Internete, pasižymintis vulgaroka leksika, keiksmažodžiais, kalbinėmis transformacijomis, anglicizmais, specifiniu slengu. Per metus organizuojami 4 –5 tradiciniai visos Lietuvos renginiai bei daugybė siauresnio rato sambūrių. Šio alternatyvaus jaunimo judėjimo organizatoriai, ieškodami platesnių kontaktų, bendrauja su užsienio jaunimo grupėmis, organizuoja bendrus muzikinius renginius. Pavyzdžiui, metalo grupių koncertas “Baltic Thunder” (Baltijos griaustinis), propaguojantis antikrikščionišką pasaulėžiūrą, vyko visose trijose Baltijos valstybėse.

Jaunimo veikla vyksta laisvu nuo studijų ar darbo metu, verčiamasi asmeninėmis lėšomis. Svarbūs pogrindžio gyvenimo dalyviai yra metalo muzikos gerbėjai, palaikantys grupes, dalyvaujantys koncertuose.

Jaunimo kultūros pogrindžio organizacija remiasi priešingais dominuojantiems tarpusavio bendravimo ir organizacijos principais tarp kurių – noras pasipriešinti oficialiai kultūrai, kūrybos ir pasirinkimo laisvė, idealizmo priešpastatymas visuomenės pragmatiškumui ir komercijai.

Trečia – kultūrinių identitetų modelių kūrimas. Tarp metalinio pogrindžio kultūros narių dominuoja jų vadinama pagoniškoji pasaulėžiūra, formuojama iš šiuolaikinės ir praeities kultūros simbolių bei reikšmių: iš literatūros šaltiniuose randamų bei savo sukurtų mitų, tarp kurių – senovės lietuvių kovos ir pergalės, magija, šamanizmas. Šios pasaulėžiūros estetinės išraiškos – įvairių stilių metalo muzika, muzikinės meditacijos ir įprastą metalo grupės muzikanto (ilgų plaukų ir juodos odinės aprangos) įvaizdį papildantys jaunimo pasirenkami praeities kultūros ženklai. Pavyzdžiui, senovės lietuvio kario aprangą simbolizuojantis diržas su žalvarine sagtimi, žalvarinės apyrankės; žalčio, saulės formos žiedas, auskaras. Scenos įvaizdžiui kartais naudojami ilgi apsiaustai, šarvai, kardai. Folklorinių interpretacijų įvaizdį padeda sukurti būgneliai, lumzdeliai, skudučiai, kartais “natūralios gamtos instrumentai” – akmenys, vanduo. Jaunimo įsivaizduojama natūrali aplinka – “apgriuvusios pilys, gamta, sukurtas lauželis”. Tokioje aplinkoje kartais atliekamos meditacijos, užsiimama magija.

Naujos pasaulėžiūros ieškojimo ištakos – veidmainingo šiuolaikinės visuomenės pasaulio demaskavimas. Šio demaskavimo estetinė išraiška – juoda spalva ir ekspresyvi audringas emocijas kelianti muzika. Tarp jaunimo dažnai tenka girdėti kalbant apie juodą mąstymą, tamsių gyvenimo spalvų pasirinkimą. Tarp muzikinės juodojo metalo grupės dalyvių vieni
pagonimis, kiti – satanistais. Satanistų meninė išraiška – ta pati juodojo metalo muzika. Ši forma atėjusi iš Vakarų kultūros (vieno iš satanizmo modelių autorius A.S. La Vey). Kiti mano, jog satanizmas yra vienas iš galimų pagonybės segmentų.

Tarp šio jaunimo plinta idėjos apie šiuolaikinės visuomenės gyvenimo principų paneigimą, alternatyvaus gyvenamojo pasaulio formavimą, ieškojimą gyvenimo prasmių praeities kultūroje. Laikydami save etninės kultūros tradicijų tęsėjais, pogrindžio kultūros nariai paneigia įprastą tradicijos tęstinumo sampratą.

2.1 Jaunimo samprata

Kadangi jaunimą domina visos čia paminėtos idėjos, vieni iš kitų jie mokosi naujų dalykų, juos interpretuoja ir kuria asmenines kultūrines nišas. Visiems bendra idėja – gyvenimo prasmių ieškoti praeities kultūroje.

Visos minėtos kultūrinės orientacijos jaunimo sąmonėje gali egzistuoti greta ir būti nedalomos. Tarp jaunimo sutinkame pavyzdžių, kuomet folkloro grupės nariai dalyvauja kuriant metalo interpretacijas, kuriamos liaudies dainos su “metaline aranžuote”, tautinis drabužis scenoje dera greta metalisto įvaizdžio. Situaciją apibūdintų folkloristės mintys: “Man patinka. Aš kažkaip jaukiai jaučiuosi ant tos scenos. Pakankamai drąsiai ir pakankamai jaukiai”. Kita vertus metalo kultūros gerbėjai lankosi folkloro šventėse, domisi baltų mitologija. Juos teko sutikti Ramuvos stovyklose, “Baltikos” festivalyje.

Šiuolaikinės kultūros sampratos praranda semantinį vienodumą. Simbolinės struktūros formuojamos priklausomai nuo individų mikrogrupės dvasinių intencijų, žinių bagažo. Šiandien žinojimas ne tik paveldimas iš kartos į kartą, bet ir intensyviai kuriamas loginio mąstymo keliu, atrenkant reikiamas reikšmių struktūras. Kūrybinio kelio pasirinkimui didžiulę įtaką daro tuo metu tarp jaunimo grupių madingos idėjos, o ypač – įvairios dar neišbandytos naujovės.

Ryškus alternatyvių kultūrinių grupių segmentas – žmogaus meninis gyvenimas, kuris ne suvedamas į tradicinę meno kūrybos sampratą, o atspindi sociokultūrinio gyvenimo pajautą ir yra estetizuojamas. Tam naudojamos netikėčiausios stilistinės išorinio įvaizdžio kūrimo formos, kurios dažniausiai yra emociškai pagrįstos. Modernios kultūros formos dažnai yra panašios į menininko kuriamą realybę, “ypatingą kūrėjo subjektyvumo objektyvizaciją”, specinę ženklų (simbolių) sistemą, pateikiančią estetiškai raiškią informaciją.

Jaunimo subkultūros gyvenamasis pasaulis labiau panašus ne į įprastai vienodą, o į virtualią tikrovę, kurią paaiškina gyvenamojo pasaulio daugiaplaniškumo, naujos sukuriamų estetinių – meninių tikrovių sampratos. “Virtualioj postmodernistinėj tikrovėj sąveikauja skirtingos kultūrinės tradicijos. Išnyksta linijinis judėjimas iš praeities į dabartį. Virtualiame pasaulyje galime sustoti ir sugrįžti atgal (…). Greta realių personažų egzistuoja sugalvoti. (Iš A. Andrijausko pasisakymo TV laidoje “Lankos” 1999 m. sausio 4 d.) Esminis virtualios tikrovės aspektas apima naujų reikšminių etinių ir estetinių struktūrų formavimą. Tai yra eksperimentavimo kultūros sferoje būdas, padedantis laisvalaikiu sukurti savo alternatyvią visuomenę, gyvenimiškus personažus ir menines saviraiškos formas, ieškoti naujų estetinių ir mistinių išgyvenimų, pasaulėjautos plėtimo galimybių.

Jaunimo muzikinis pogrindis tamsias gyvenimo spalvas išreiškia savo menine kūryba, todėl jį priskirtume estetinės – meninės kūrybos sferai. Jo egzotiška estetika ir romantiška kūryba išreiškia maištaujančią šiandienos jaunimo dvasią, sureikšmina jų ego, žadina vaizduotę.

Empirinė medžiaga pagrindžia teatralizacijos svarbą pogrindžio kultūros kūrėjams. Tai ypač ryšku metalo muzikos koncertuose, kurių stilistiką dažniausiai atitinka ir jų pavadinimai:”Death Comes” (Mirtis ateina), “Naujas kraujas”, “Pagoniškų menų naktis”, “Baltic Thunder” (Baltijos griaustinis)… . Įvaizdžio kūrimas daugeliui yra ne vien scenos atributas. Dažnai visais įmanomais būdais (apranga, elgesiu) kuriamas gyvenimiškas personažas – metalistas.

III. UŽSIENIO LIETUVIŲ KULTŪRA

Užsienio lietuviai – neatskiriama lietuvių tautos dalis. Ilgus dešimtmečius jie, išsaugodami tautinę savimonę ir identiškumą, gynė lietuvių tautos teisę į valstybingumą ir vietą pasaulio tautų bendrijoje, populiarino Lietuvą ir jos kultūrą valstybėse, kuriose gyveno. Tik atkūrusi valstybingumą, Lietuva galėjo pradėti glaudžiai bendradarbiauti su užsienyje gyvenančiais lietuviais. Vienas svarbiausių Lietuvos valstybės uždavinių siekti, kad ryšiai su jais, jų bendruomenėmis ir organizacijomis būtų naudojami ten gyvenančių lietuvių, Lietuvos valstybės ir visuomenės interesams bei poreikiams tenkinti.

3.1 Užsienio lietuvių padėtis

Dauguma užsienyje gyvenančių lietuvių susibūrė į šalių ir kraštų lietuvių bendruomenes. Užsienio lietuvių bendruomenė – kurios nors valstybės ar krašto lietuvius jungianti organizacija, siekianti išlaikyti tautinę savimonę bei kultūrą, stiprinti įvairius ryšius su istorine tėvyne. Šiuo metu įregistruotos 28 šalių bendruomenės. Jos sudaro Pasaulio lietuvių bendruomenę (PLB), kurios centras yra JAV, Čikagoje. Pagrindiniai šios
organizacijos tikslai – padėti išlaikyti lietuviškąjį identitetą po pasaulį pasklidusiems lietuviams, stiprinti užsienio lietuvių ryšius su Lietuva. Išeivijos jaunimas susivienijo į Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungą (PLJS).

Užsienio lietuvių socialinė, ekonominė ir kultūrinė būklė skirtinga. Dėl to jų poreikiai ir santykiai su Tėvyne taip pat skirtingi. Atsižvelgiant į situaciją, parama, Lietuvos Respublikos teikiama užsienio lietuvių bendruomenėms, turėtų būti diferencijuojama.

Lietuvių bendruomenės, daug dešimtmečių veikiančios Vakarų Europoje, Šiaurės Amerikoje bei Pietų Amerikoje, Australijoje, sukūrusios nuoseklią tautinio savitumo palaikymo sistemą, turi lituanistines mokyklas, lietuvių kultūros centrus, parapijų namus, savišalpos fondus, archyvus, leidžia spaudą ir literatūrą gimtąja kalba, rengia tautinių šokių ir dainų šventes. Išeivija visapusiškai rėmė ir remia Lietuvos valstybę. Ypač naudinga jos patirtis ekonomikos, valstybės vidaus ir užsienio politikos srityse. Lietuvai reikėtų sudaryti palankias sąlygas išeivijos jaunimui susipažinti su mūsų šalimi, išmokti lietuvių kalbos, mokytis ir studijuoti Lietuvoje, aprūpinti lituanistines mokyklas ir bibliotekas vadovėliais, literatūra. Informacijai apie Lietuvą skleisti ir jos kultūrai populiarinti užsienyje turėtų būti steigiami lietuvių kultūros centrai. Mūsų valstybė turėtų skatinti ir remti jų kūrimą bei veiklą, teikti organizacinę paramą bendruomenių projektams.

Atkūrusi valstybingumą, Lietuva ypač daug dėmesio skiria lietuviams, gyvenantiems etninėse žemėse, esančiose už Lietuvos ribų, – Punske, Seinuose, Gervėčiuose, Pelesoje, Kaliningrade, Sovetske. Remiama lietuviškų mokyklų, kultūros centrų statyba bei steigimas, kultūrinė veikla, pastangos išsaugoti lietuvybę, kalbą, kultūrą, etninį savitumą. Valstybės lėšomis pastatyta Pelesos (Baltarusija) mokykla, statomas Gervėčių krašto lietuvių kultūros ir švietimo centras Rimdžiūnų kaime (Baltarusija), Lietuvių kultūros centras Seinuose (Lenkija), Tilžės bažnyčia su lietuvių bendruomenės namais Kaliningrado srityje. Šioms bendruomenėms reikėtų teikti didžiausią finansinę paramą, kad jos stiprėtų ir bręstų.

Lietuvos Respublika pasirašė tarpvalstybines sutartis su Rusija, Lenkija, Baltarusija, Ukraina, Latvija, Estija ir kitomis valstybėmis. Šiose sutartyse taip pat garantuota tautiečių, kaip tautinės mažumos tose valstybėse, teisių ir laisvių apsauga.

Užsienio lietuvių bendruomenėms, ypač Rytų Europos ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalyse, nelengva puoselėti lietuvybę bei lietuvių kultūros tradicijas. Tenkinti visus tautiečių poreikius neretai trukdo nepalankios sąlygos.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2575 žodžiai iš 4994 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.