ĮVADAS
Šiuo metu, žmonijai atsidūrus prie ekologinės katastrofos ribos, ekologija ir gamtosauga tapo vienomis iš aktualiausių mokslo atšakų. Dėl to vis dažniau įvairiuose šalyse yra iškeliamas klausimas apie dabartinės ekologinės būklės pagerinimo metodus. Taip pat yra kuriamos įvairios gamtosaugos organizacijos, kurių tikslas yra ekologinės krizės atsiradimo priežasčių atradimas ir jų eliminavimas. Nelieka nuošalyje ir ekologinės etikos svarba, nes žmogus yra neatsiejama gamtos dalis, ir jis turi laikytis tam tikrų gamtos etikos taisyklių. Žmonės yra protingiausios gyvybės Žemėje, ir jie yra įsipareigoję palaikyti tvarką Žemėje. Nagrinėdami ekologinę etiką ir susijusiuos su ją klausimus, mes įsigilinsime į gamtos grožio suvokimo priežastis, žmogaus auklėjimą (gamtosaugos atžvilgiu), gamtosaugos atsiradimą ir pačios ekologinės etikos svarbos priežastis. Šių klausimų nagrinėjimas bus paremtas „Ekologinė etika“ knygos autoriaus Česlovo Kalendos samprotavimais.GAMTOS VERTĖ ŽMOGAUS EGZISTAVIME
1. Gamtos grožio suvokimas ir žmogaus auklėjimas
Žmogus, kaip jau sakyta anksčiau, yra neatsiejama gamtos dalis. Todėl netgi tie žmonės, kuriems gamta atrodo nesvarbi, pasąmonėje supranta jos svarbą, nes žmogus yra genetiškai susijęs su gamta. Tos svarbos supratimas yra gamtos grožio suvokimas. Tačiau dauguma žmonių jaučia tą grožį tik būdami emocingoje būsenoje arba aplinkoje. Ypač stiprus yra jaučiamas bioemocinis pradas, kuris yra būdingas vaikams, kurie jaučia gamtos artumą ir savo pasąmonėje iškelia gamtinius vaizdus. Tačiau suaugusiems žmonėms šiandien yra daugiau svarbi praktinė gamtos nauda. Jie naudoja materialines gamtos vertybes savo kasdieninėje veikloje. Toks žmogaus elgesys yra žinoma priimtinas, tačiau mes neturime užmiršti ir dvasinės kultūros auklėjimą.
Tęsiant šio klausimo aptarinėjimą derėtų paminėti apie žmogaus auklėjimo ypatumus. Pirma, žmogų negalima priversti mylėti ir gerbti gamtą. Toks vertimas gali ne tik atbauginti žmogų, bet ir atvirkščiai, nukreipti jį prieš gamtą. Žmogus turi pats suprasti gamtos reikšmę, o tam tik reikia suteikti jam reikalingas sąlygas. Antra, reikia įvairiais metodais palaikyti tas sukurtas sąlygas ir pagarbia gamtai atmosferą. Sukurti tokias sąlygas mums padeda kūrybingi žmonės: rašytojai, muzikantai, dailininkai ir kiti. Jie savo kuriniais išryškina gamtos grožį, o tuo pačiu metu ir padeda žmogui suprasti gamtos reikšmę.
Dar nuo senų laikų yra nagrinėjamas gamtos grožio klausimas. Apie tai daug rašė įžymūs mąstytojai: Pitagoras, Platonas, Tertulianas. Jie nagrinėjo kosmoso, kaip supančios mus gamtos grožio sampratą ir Dievo, kaip kosmoso kūrėją. Taip pat apie grožio suvokimą samprotavo ir ižimus filosofas Imanuelis Kantas. Jis skyrė būtinumo (gamtos) ir laisvės (dorovės) sritis, tarp kurių jis matė „neaprėpiamą prarają“(9).
Taigi norint užauginti žmoguje gamtos grožio, o tuo pačiu metu jo atsakomybės jai jausmą, reikia sužavinti jį.
2. Gamtosaugos atsiradimas ir tolesnė jos plėtotė
Žmogus, būdamas Žemės „karalius“ jau nuo seno mėgina „prijaukinti“ gamtą, sukultūrinti ją. Tam tikslui įgyvendinti, žmonės pradėjo statyti sodus bei parkus, kurie turėjo išryškinti gamtos grožį, tobulumą. Sodose bei parkuose žmonės sodindavo pačius gražiausius augalus. Taip jie bandė paversti Žemę Rojumi. Yra manoma, jog toks estetinis žmogaus polinkis kurti sodus bei parkus yra sąlygotas tos aplinkybės, jog mūsų protėviai tapo žmonėmis savanose. Tai reiškia, kad žmonės bando priartinti dabartinę aplinką prie tos, kai vyko žmonių atsiradimas.
Tačiau XVII – XVIII amžiuose žmonija susidūrė su gamtos naikinimo problema, kuri vyko Afrikos ir Azijos kraštų kolonizavimo metais. Žmonės energingai medžiojo gyvūnus, kirto medžius. Todėl tuo metu imtos sąmoningai kelti vienos iš pirmųjų gamtos apsaugos idėjų. Buvo pradėti kurti miškų draustiniai, buvo išleisti įsakymai, apribojantys miškų kirtimą. Natūralistai buvo rimtai susirūpinę dėl nykstančių rūšių naikinimo. Tai buvo svarbūs žingsniai gamtosaugos plėtotės link.
Vėliau, XIX amžiuje romantinį gamtos idealą pakeitė pozityvioji pasaulėvoka. Keitėsi ir gamtos estetinis suvokimas. Žmonės laikė gamtą ja nebe tokia tobula ir net bjauria, banalia. Prasidėjo spartus gamtos degradavimas. Tačiau XX amžiaus antroje pusėje, kilus globalinei ekologinei krizei, žmonija rimtai susirūpino gamtos ateitimi . Žmonės vėl ėmė siekti harmonijos su gamta.