Labanoro regioninis parkas
Labanoro regioninis parkas – didžiausias Lietuvoje. Jis išsiskiria kraštovaizdžio įvairove, nepaprastai turtinga augalija ir gyvūnija. Čia saugomas kalvotas, ežeringas, miškingas Rytų Aukštaitijos kraštovaizdis su gamtos ir kultūros paveldo objektais, vertingais rekreaciniais ištekliais. Didžiąją regioninio parko dalį užima Labanoro giria, viena didžiausių Lietuvoje
Labanoro gamta
Labanoro girioje slepiasi ežerai, ištisi aukštapelkių bei paežerių žemapelkių kompleksai – Kanio raistas, Kiauneliškio, Beržaloto, Girutiškio, Aizputiškio ir kiti pelkynai bei daugybė didesnių ir mažesnių pelkučių. Čia prieglobstį sau radę gervės, ereliai žuvininkai, žvyrės, tetervinai, plėšriosios medšarkės ir kiti reti paukščiai. Tik šio regioninio parko ežeruose gana dažnai aptinkami juodkakliai narai, gausu ir kitų retų vandens paukščių. Tai visoje Europoje labai reti augalai.
Regioniniame parke tyvuliuoja 285 ežerai: nuo paslaptingų akelių iki šakotaragių Stirnių (862 ha), Baltųjų Lakajų (699 ha), Kertuojų (545 ha). Ežerai užima apie 7 000 ha, t.y. 13 % regioninio parko ploto. Parke yra 30 upių ir upelių, priklausančių Žeimenos ir Šventosios upių baseinams. Didžiausia iš jų – Lakaja, viena gražiausių ir egzotiškiausių Lietuvos upių. Kiek mažesnės – Peršokšna, Luknelė ir Dumblė. Savitas yra Indrajos-Luknelės aukštupys su smėlingu, užpelkėjusiu, miškingu kraštovaizdžiu bei Kertuojų ežeras – ledyninio guolio tipo duburys.
Švenčionių kraštas žymus ne išvystyta pramone, o unikaliu gamtos grožiu: mėlynakiais ežerais, žaliomis giriomis, žydru Žeimenos kaspinu, pilkapiais, piliakalniais. Tai kraštas, kur nuo seno girios žaliuoja, kalvos ir kalvelės su įsispraudusiomis žydromis ežerų akutėmis banguoja ir atrodo, kad dangus šiame krašte į žemę perkeltas. Rajonas turi neįkainojamų landšaftinių ir klimato gydomųjų vertybių, nemažą kultūros paveldo palikimą, todėl prognozuojamas perspektyviu turizmui plėtoti. Net 3% rajono teritorijos užima vandenys. Tyvuliuoja 289 ežerai. Didžiausias yra Kretuono ežeras (apie 880 ha), jame slepiasi 6 salos. Didžiąją salą (19 ha) yra pamėgę labai reti paukščiai. Neveltui Kretuono ežeras paskelbtas ornitologiniu draustiniu. Gyvenvietės prie Kretuono ežero garsios archeologijos paveldo objektais, žinomais iš neolito laikų. Pietiniu rajono pakraščiu teka Neris, iš šiaurės į pietus – jos intakas Žeimena, į kurią įsilieja Lakaja, Peršokšna, Mera ir gausybė mažesnių upeliukų. Žeimenos baseino upės bei ežerai pasižymi vandens skaidrumu ir švarumu. Todėl Žeimenoje ir jos intakuose neršia lašišos, upėtakiai, šlakiai ir žiobriai. Švenčionių aukštumų (aukščiausias rajono taškas – Girdziuliškės kalnas 250 m). Didelis rajono turtas – miškai, užimantys 53% rajono teritorijos. Savo turtingumu (grybais, uogomis, gyvūnija) nenusileidžia, o įvairumu ir grožiu pranoksta Varėnos krašto miškus. Miškuose gausu visokių žvėrelių: kiškių, lapių, vilkų, stirnų, briedžių. Čia visus vilioja medžioklė. Adutiškio girininkijos teritorijoje yra 2543 ha plotai, skirti komercinei medžioklei. Tai daugiausia lapuočių miškai, nepaliesti didesnės civilizacijos, kurie vilioja iš užsienio atvykstančius medžiotojus. Garsios visoje Lietuvoje yra Labanoro, Pabradės, Baranovo girios, Antanų miškai. Švenčionių rajone yra nemaža dalis didžiausios Lietuvoje Labanoro girios. Daug poetiškų žodžių Labanoro giriai paskyrė rašytojai. Labanoro girioje tyvuliuoja per 80 ežerų, pušimis apaugusių kalvų papėdėmis vinguriuoja upeliai. Čia auga daug retų augalų, upeliuose ir ežeruose neršia žuvys. Siekiant išsaugoti šias gamtos vertybes, įsteigti draustiniai ir rezervatai. Giria garsi XVII-XVIII a. paplitusia, bet dabar jau nutilusia Labanoro dūda. Ji buvo daroma iš jaučio odos dūdmaišio, medinio pūtiklio ir dviejų birbynių. Labanoro girios prieglobstyje įsikūrusių kaimų gyventojai iki šių dienų išsaugojo senovines dainas, pasakas, smulkiąją tautosaką. Švenčionių kraštui gamta nepagailėjo grožio…. Žaliuojančiose giriose, margais raštais žydinčiose paežerių pievose, galite pamatyti žmogaus saugomų unikalių gamtos paveldo objektų
Gamtos paveldo objektai
Raminančiai ošia vienon grupelėm susibūrusios išlakios ir gražios šešios Labanoro pušys. Obelų Rago kaime Kaltanėnų seniūnijoje žaliuoja trylika kamienų išauginęs ilgaamžis Obelų Rago kadagys. Čia paminėti tik keli gamtos paveldo objektai, kurių rajone yra dvidešimt septyni. Be to rajono teritorijoje yra vienuolika valstybinių draustinių arba jų dalių. Vasaros metu nuostabiai atrodo medžių žalumoje ir saulės spinduliuose paskendę architektūros paveldo objektai. Verta aplankyti XVIII a. menantį, parko žalumos prieglobstyje stūksantį buvusio Cirkliškio dvaro sodybos ansamblį, kur iki šių dienų išlikę dvaro rūmai, ledainė ir kalvė. Ši kultūros paveldo vertybė išsidėsčiusi apie 2 km nuo Švenčionių, kelio į Vilnių pietrytinėje pusėje. Dabar buvusio dvaro rūmuose įrengtos žemės ūkio mokyklos auditorijos. Cirkliškio dvaro ansamblis kūrėsi XIX a. pradžioje. Dvaro savininkė Domicelė Sekežinskaitė –
Mostovskienė buvo viena jo projekto rengėjų. XIX a. šiame dvare lankydavosi istorikas Joachimas Lelevelis, dailininkas Jonas Rustemas ir kt. kultūros veikėjai. Mostovskiai rėmė 1863 m. sukilimą, skyrė jam lėšų, už tai buvo ištremti į Tobolsko guberniją. XIX a. pab. dvaras atiteko Chaleckiams. 1913 m. šeimininke tapo Vanda Chaleckienė. Po II pasaulinio karo dvaro sodybą, nusavintą sovietinės okupacijos valdžios, perėmė tarybinis ūkis, vėliau įsikūrė ž.ū. technikumas. Šalia dvaro yra 35 ha parkas. Čia auga labai senų eglių, maumedžių, ąžuolų, klevų. Parke yra ežerėlis, netoliese – Perkūnkalniu vadinamas piliakalnis.
Švenčionių kraštą garsina ne mažiau žinoma kultūros paveldo vertybė – Labanoro bažnyčia ir jos varpinė. Senieji Labanoro gyventojai pasakoja, kad XIX a. pradžioje stebuklingoje vietoje, kur anksti rytą žmonės rado ant aukšto kalno stebuklingos jėgos perkeltus bažnyčios statybai skirtus medinius rąstus ir ant aukštos karties iškeltą šv. Marijos paveikslą, buvo pastatyta medinė bažnyčia.