Laidavimo sutartys
5 (100%) 1 vote

Laidavimo sutartys

1121

TURINYS

 ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………2 psl.

 DĖSTYMAS:

1. LAIDAVIMO SUTARTIS

1.1 Laidavimo sutarties samprata……………………………………………………………………….3 psl.

1.2 Laidavimo atsiradimo pagrindai……………………………………………………………………3 psl.

1.3 Laidavimu užtikrinamos prievolės………………………………………………………………..4 psl.

1.4 Laidavimo sutarties forma ir turinys……………………………………………………………..5 psl.

2. LAIDAVIMO SUTARTIES ŠALIŲ ATSAKOMYBĖ, JŲ TEISĖS BEI PAREIGOS

2.1 Kreditoriaus ir laiduotojo santykiai……………………………………………………………….5 psl.

2.2 Laiduotojo ir skolininko atsakomybė…………………………………………………………….6 psl.

2.3 Kreditoriaus ir laiduotojo teisės bei pareigos…………………………………………………..6 psl.

2.4 Įvykdžiusio prievolę laiduotojo teisės……………………………………………………………7 psl.

3. LAIDAVIMO PABAIGA

3.1Terminuoto laidavimo pabaiga………………………………………………………………………9 psl.

3.2 Neterminuoto laidavimo pabaiga………………………………………………………………….9 psl.

 IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………….10 psl.

 LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………………11 psl.

ĮVADAS

Šiandien, rinkos ekonomikos sąlygomis, vienas iš būdų gauti finansinę paramą, tiek fiziniams tiek juridiniams asmenims, yra bankų teikiamas kreditas. Kreditoriai, ypatingai teikdami dideles paskolas, neišvengiamai susiduria su rizika prarasti paskolintą pinigų sumą dėl skolininko nemokumo ar dėl kitų objektyvių ar subjektyvių priežasčių. Siekiant apsaugoti kreditorių interesus Europos kontinentinės anglų ir amerikiečių teisės sistemos numato įvairius būdus, kurie užtikrina, kad skolininkas įvykdys savo finansines prievoles kreditoriui. Vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų yra laidavimas. Jis garantuoja kreditoriui, kad skolininko nemokumo atveju už jį prievolę įvykdys laiduotojas.

Žvelgdamas į dabartinę verslininkystės situaciją pasaulyje, laidavimą vertinu kaip vieną iš priimtiniausių ir palankiausių būdų, kaip užtikrinant kreditoriaus saugumą ir tokiu būdu garantuojant finansinį patikimumą, gauti kreditą. Tai paskatino mane labiau įsigilinti į laidavimo sąvoką, pasidomėti jos forma, laiduotojo bei skolininko santykiu su kreditoriumi.

Mano darbo tikslas – visapusiškai apžvelgti bei įvertinti laidavimą, kaip vieną iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų.

Darbo planą sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmojoje dalyje apibrėžiama laidavimo sąvoka bei aptariami su laidavimo sutartimi susiję punktai. Siekiant įvertinti laidavimo sutarties šalių riziką bei atsakomybę, antrojoje darbo dalyje išdėstomos pagrindinės skolininko, laiduotojo ir kreditoriaus teisės bei pareigos. Terminuoto bei neterminuoto laidavimo pabaigos sąlygos ir aplinkybės aprašomos paskutiniojoje darbo dalyje.

LAIDAVIMO SUTARTIS

1. Laidavimo sutarties samprata

Laidavimas – tai sutartis, kuria laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui , jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimo apibrėžimas sako, kad, skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius laidavimu užtikrintą prievolę, kreditoriui atsiranda teisė pareikšti reikalavimą skolininkui arba jo laiduotojui.

Laidavimo sutartis reguliuoja turtinius santykius tarp kreditoriaus, skolininko ir skolininko laiduotojo. Laidavimo sutarties esmė yra ta, kad trečias asmuo įsipareigoja atsakyti kreditoriui už skolininką, jeigu šis neįvykdys savo subjektinės pareigos prievolėje.

Laidavimas, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, savo juridine prigimtimi yra papildoma, šalutinė prievolė. Jos galiojimas susijęs su pagrindinės prievolės galiojimu. Pagrindinei prievolei negaliojant, negalioja ir laidavimas. Tuo laidavimas iš esmės skiriasi nuo kito prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo – garantijos. Laidavimas taip pat gali baigtis pasibaigus pagrindinei prievolei.

Laidavimo sutartis juridiniu požiūriu apibūdinama kaip konsensualinė ir vienašalė. Ji gali būti atlygintinė, kai už sutikimą laiduoti laiduotojui sumokama tam tikra pinigų suma ar atsilyginama kitu būdu ir neatlygintinė, taip pat terminuota ir neterminuota.

Laiduotoju gali būti vienas asmuo ar keli veiksnūs, tiek juridiniai, tiek fiziniai asmenys. Juridiniai asmenys gali būti laiduotojais, jei jų įstatai (nuostatai) tai nedraudžia. Pavyzdžiui, Lietuvos respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 13 straipsnio 9 punktas nustatė, kad įmonės turtu negali būti užtikrintas kitų asmenų prievolių įvykdymas. Tai reiškia, kad šios įmonės negali būti laiduotoju.

2. Laidavimo atsiradimo pagrindai

Pagal CK 6.77 straipsnio pirmą
dalį, yra galimi trys laidavimo atsiradimo pagrindai–įstatymas, sutartis ir teismo sprendimas. Praktikoje laidavimas dažniausiai atsiranda pagal laidavimo sutartį. Tačiau tam tikrais atvejais galimas ir laidavimo atsiradimas pagal įstatymą. Tarkime, jei prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems skolininkams už visą skolą. Šiuo atveju kiti bendraskoliai pagal įstatymą laikomi to skolininko laiduotojais. Teismo sprendimu laidavimas atsiranda, kai teismas įpareigoja šalį, neturinčią gyvenamosios vietos Lietuvoje, pateikti galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užstatą, taip pat kitais įstatyme numatytais atvejais.

Laidavimas gali atsirasti neatsižvelgiant į tai, ar asmuo, už kurio prievolę laiduojama, prašo užtikrinti prievolę, taip pat į tai, ar tas asmuo žino apie laiduotoją. Laidavimu siekiama apsaugoti kreditoriaus interesus, todėl laidavimo atsiradimui neturi reikšmės, ar yra skolininko prašymas už jį laiduoti, taip pat ar skolininkas žino kas už jį laiduoja. Tad laidavimo sutartį kreditorius su laiduotoju gali sudaryti ir be skolininko žinios.

Asmuo gali laiduoti tiek už pagrindinį skolininką, tiek ir už šio laiduotoją – šiuo atveju tai yra dvigubas laidavimas, o kreditoriui dvigubas garantas. Be viso to, kreditorius gali reikalauti, kad laiduotojas būtų konkretus jo nurodomas asmuo, pavyzdžiui draudimo kompanija, bankas ir panašiai. Toks kreditoriaus interesas gali būti aiškinamas kreditoriaus siekiu užsitikrinti, kad laiduotojas bus patikimas ir mokus asmuo. Todėl kreditorius gali pareikšti sudarysiąs su skolininku sutartį tik jeigu už šį laiduos konkretus laiduotojas. Jeigu tokio reikalavimo kreditorius nepareiškia, skolininkas laiduotoju turi pasiūlyti pakankamai turto prievolei įvykdyti turintį asmenį. Tokiais atvejais skolininkas privalo elgtis sąžiningai ir pateikti kreditoriui teisingą informaciją apie būsimo laiduotojo mokumą. Kilus abejonių, ar skolininko siūlomas laiduotojas mokus ir ar turi pakankamai turto prievolės įvykdymui, kreditorius ir skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti išspręsti ginčą.

Kai skolininkas privalo pateikti laidavimą įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu, vietoj laidavimo jis turi teisę pateikti kitą adekvatų prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą. Tai galėtų būti turto įkeitimas, užstatas ir pan.

3. Laidavimu užtikrinamos prievolės

Laidavimu gali būti užtikrinamas tiek esamos, tiek būsimos, tačiau pakankamai apibūdintos prievolės vykdymas. Būsimos prievolės laidavimas yra sąlyginė prievolė, todėl užtikrinant būsimą prievolę, laidavimo sutartyje būtina nurodyti esmines minėtos prievolės sąlygas: atsiradimo pagrindą, šalis, vertę ir panašiai. Laiduoti būsimos prievolės įvykdymo užtikrinimą dažnai tenka, kai paskolos suteikimo sąlyga yra reikalavimas pateikti laidavimą dar prieš sudarant paskolos sutartį. Šiuo atveju bankas prašo laiduoti, o tik tada duoda pinigų.

Paprastai laidavimas užtikrina visos prievolės įvykdymą, tačiau pagal įstatymą galimos išimtys. Pavyzdžiui, kai pagrindinės prievolės suma yra per didelė laiduotojui ir jo turimo turto nepakanka visai prievolei įvykdyti. Todėl laidavimo sutartyje būtina apibrėžti užtikrinamą prievolės dalį konkrečia suma, procentine išraiška ar kitu būdu. Svarbu tai, kad laiduotojo atsakomybė negali viršyti skolininko atsakomybės. Kitaip tariant, laidavimas už didesnę sumą, nei skolininkas skolingas, yra negalimas. Taip yra todėl, kad laidavimas, palyginti su pagrindine prievole, yra šalutinė prievolė ir ji negali būti labiau apsunkinta nei pagrindinė. Tokiais atvejais laidavimo suma mažinama iki sumos, kuri atitinka skolininko privalomą gražinti sumą.

Įstatymai apibrėžia, kad į pagrindinės prievolės užtikrinimą įeina ir papildomų prievolių užtikrinimas. Taigi laidavimas neišvengiamai apima tiek pagrindinės, tiek ir papildomų prievolių (pvz. palūkanų) įvykdymo užtikrinimą, jeigu laidavimo sutartyje nenurodyta kitaip.

4. Laidavimo sutarties forma ir turinys

Lietuvos Respublikos įstatymai nurodo, kad laidavimo sutartis turi būti sudaroma rašytine forma visais atvejais, neatsižvelgiant į pagrindinės prievolės formą, jos sumą, laidavimo sutarties šalis. Laidavimo sutartis gali būti sudaryta kaip atskira sutartis arba į ją gali būti įrašytos laidavimo sąlygos. Jei sutartis sudaroma ne rašytine forma, ji pripažįstama negaliojančia. Be to, laidavimo sutartimi gali būti užtikrinta tik galiojanti prievolė, nes, pripažinus pagrindinę sutartį negaliojančia, laidavimo sutartis, kaip papildomos prievolės atsiradimo pagrindas, irgi negalioja.

Laidavimo sutarties turinį sudaro ją pasirašančių šalių–skolininko, kreditoriaus, laiduotojo-teisės ir pareigos, kurios aptariamos kitame darbo skyriuje.

LAIDAVIMO SUTARTIES ŠALIŲ ATSAKOMYBĖ,

JŲ TEISĖS BEI PAREIGOS

1. Kreditoriaus ir laiduotojo santykiai

CK 6.80 straipsnis reglamentuoja laiduotojo ir kreditoriaus tarpusavio santykius. Straipsnio pirma dalis nustato kreditoriaus pareigą suteikti laiduotojui informaciją apie užtikrintą pagrindinę prievolę tiek šiai atsirandant, tiek ją vykdant. Laiduotojas turi teisę reikalauti iš kreditoriaus informacijos apie prievolės pobūdį,
dydį, vykdymo sąlygas, skolininko atsakomybė, palūkanų dydį, vykdymo terminus, skolininko finansinę padėtį ir pan. Ši teisė grindžiama tuo, kad bet kokia informacija laiduotojui yra būtina siekiant tinkamai įvykdyti savo prievoles, nes įvykdęs prievolę už skolininką, laiduotojas perima kreditoriaus teises. Kreditorius neprivalo teikti informacijos savo iniciatyva. Jo pareiga teikti informaciją tik laiduotojui to reikalaujant. Jei kreditorius atsisako teikti laiduotojui informaciją, tai vertinama kaip kooperavimosi pareigos pažeidimas, ir todėl laiduotojas turi teisę reikalauti atlygio už atsisakius padarytus nuostolius, taip pat panaudoti šį faktą kaip atsikirtimą į kreditoriaus pareikštą ieškinį.

CK numato, kad laidavimo sutartis gali būti solidari ir subsidiarinė. Nagrinėjamo straipsnio antroje dalyje aptariama laiduotojo atsakomybė yra subsidiarinė – laiduotojas atsako tik jeigu pagrindinis skolininkas neturi turto, kurio sąskaita būtų galima įvykdyti prievolę. Tokiu atveju kreditorius pirmiausia turi pareikalauti, kad prievolę įvykdytų pagrindinis skolininkas. Todėl laiduotojas taip pat turi teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia išieškotų iš konkretaus skolininko turto. Nurodytas turtas turi būti toks, iš kurio kreditorius gali reikalauti išieškoti (pvz. turtas negali būti įkeistas, areštuotas). Jei kreditorius šia galimybe nepasinaudoja dėl savo paties kaltės, jam tenka pagrindinio skolininko nemokumo rizika tokio dydžio, kokia buvo laiduotojo nurodyto turto vertė. Tai reiškia, kad šia verte sumažėja laiduotojo atsakomybė. Ši tvarka negalioja, kai laiduotojo atsakomybė yra solidarioji arba kai kreditorius negalėjo patenkinti laiduotojo reikalavimo ne dėl savo kaltės.

2. Laiduotojo ir skolininko atsakomybė

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1581 žodžiai iš 3147 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.