Laimės ir prasmės beieškant
5 (100%) 1 vote

Laimės ir prasmės beieškant

112131

Laimės ir prasmės beieškant

1. Įvadas

Visi mes norime begalės dalykų: būti mylimi ir mylėti, būti gerbiami ir vertinami, turėti tiek pinigų, kiek reikia, ir dar dešimt kartų daugiau.

Sumaniausieji nori tik laimės. Nieko daugiau, tik jos. Jeigu jie tikrai žino, kaip pagauti laimės paukštę, jiems pasisekė. Bet neretai didelės pastangos baigiasi pusvalandžiu pasitenkinimo, pasiekus tikslą, ir nustebimu – jei tai jau viskas, jei įkopta į aukščiausią kalną, jei išsvajotas milijonas uždirbtas, tai ką veikti toliau?

Ar žinome, ko norime?

Laimė – žodis, kurį žino visi. Tiems nelaimėliams, kuriems jos pritrūksta, mėgina padėti visas būrys profesionalų. Politikai guodžia šviesaus rytojaus pažadais, verslininkai šelpia, reklamos specialistai bando išaiškinti, kad tik jų sukurta dieta, išrasti sporto pratimai ar siūloma nauja prekė atneš laimę. Vėliau, žinoma, paaiškėja, kad valdžios pažadai pažadais ir liko, kad labdara greitai baigėsi, kad be trokštamų pirkinių irgi buvo galima išsiversti. O tada galima pradėti naujas laimės paieškas. Tik prieš tai būtų pravartu atsakyti į klausimą: „Kas yra laimė?“

2. Laimės link socialinės psichologijos požiūriu

Dažniausiai laimingu gyvenimu laikoma malonių įvykių seka. Sveikas ir turtingas žmogus turi daugiau galimybių būti laimingas negu vargšas ir ligonis. Antra vertus, ne kiekvienas pasinaudoja galimybe džiaugtis.

Laimę galima suprasti ir kaip malonių įvykių, viršijančių nemalonius, gausą. Bet vėlgi yra žmonių, visą gyvenimą nelengvai ieškojusių laisvės, teisybės ar pažinimo, ir galų gale pasiekusių savo tikslą. Jie mano, kad gyveno prasmingai, o todėl ir laimingai.

Taigi, žodį „laimė“ žino visi, bet apibrėžti jo turinį nelengva. Akivaizdu, kad žmogus, sakantis: „praėjusieji metai man buvo laimingi“, ir besigiriantis: „tą vakarą buvau laimingiausias žmogus pasaulyje“, kalba apie kiek skirtingus jausmus.

JAV psichologai W. Kosta ir J. Mac-Cris pasiūlė paprastą ir dalykišką laimės apibrėžimą: laimingi tie, kurie patyrė daugiau malonių išgyvenimų (džiaugsmo, pasitenkinimo, euforijos) negu nemalonių (pykčio, baimės, nusivylimo). Psichologai taip pat pamėgino surinkti ataskaitas apie subjektyvius teigiamus ir neigiamus išgyvenimus ir palyginti šių išgyvenimų dažnumą su tiriamųjų asmeniniais bruožais.

Kuo pasižymi laimingieji?

Pagal psichikos bruožus žmones galima suskirstyti į įvairias grupes. W. Kosta ir J. Mac-Cris nustatė, jog ekstravertai, t. y. tie, kurie gyvai reaguoja į aplinką, sugeba greičiau užmegzti ryšius su aplinkiniais, sparčiau išsakyti mintis ir išreikšti jausmus, patiria pastebimai daugiau malonių išgyvenimų, negu intravertai, t. y. žmonės, linkę labiau domėtis savo vidiniu pasauliu negu aplinka, užsisklendę, nemėgstantys aktyvios veiklos. Pagal neigiamų išgyvenimų gausą šie dviejų tipų žmonės nesiskyrė.

Galima ir kitaip skirstyti tiriamuosius – padalinti juos į dirglius (t. y. greitai pavargstančius, nerimastingus, irzlius) ir ramius (išlaikančius pusiausvyrą). Nesunku nuspėti, kad pirmieji dažniau jaučiasi nelaimingi. Psichologų tyrimai tai ir patvirtino. Tačiau pagal malonius išgyvenimus šie tipai menkai skiriasi.

Taigi laimingiausi (patiriantys daugiausia malonių išgyvenimų ir mažiausiai nemalonių) yra tie, kurie psichologinių testų skiriami prie ramaus būdo, aplinka besidominčių, pusiausvirų ekstravertų, o liūdniausiai gyvena į save įsigilinę dirglūs žmonės – neurotiški intravertai.

Ar protingesnieji laimingesni?

Protingai sutvarkytoje visuomenėje protas gana dažnai padeda siekti karjeros, susikurti materialinę gerovę ir užsitikrinti saugią, aprūpintą senatvę. Todėl aukštesnio intelekto žmonės (surinkę daugiau balų, atsakinėdami į intelekto matavimo testų klausimus) turėtų dažniau būti laimingesni negu žemesnio intelekto žmonės. Bet pasakų išmintis sako, kad trečias brolis Jonas pralenkia savo protinguosius broliukus ir laimi princesės ranką, širdį bei šiam komplektui priklausančią karūną. Kad kvailys Jonas sėkmingai patenka į aukščiausius valdžios postus, patvirtins kone kiekvienas Lietuvos pilietis. Bet ar šis trečias brolis geriau jaučiasi? Minėtaisiais tyrimais patvirtinta, kad Jonas išties yra laimingesnis.

Šis faktas aiškinimas viename M. Tveno apsakyme apie senuką aplankiusį angelą, pažadėjusį išpildyti jo norus. Senukui įsigeidus laimės, angelas atėmė jam protą, ir senukas puikiai įsikūrė beprotnamyje – bendravo su įsivaizduojamomis gražuolėmis, švaistė neegzistuojančius pinigus, mintyse susitiko su senais draugais.

Intelekto ir laimės ryšio nebuvimą moksliškiau aiškina psichologas E. Eysenck. Jo nuomone, aukštesnio intelekto žmonės turi didesnių pretenzijų, geba įsivaizduoti tai, ką galėtų duoti gyvenimas. Visa tai gauti sunkiau, negu patenkinti menkus norus. Be to, intelektualus žmogus geriau suvokia ne tik savo, bet ir visuomenės problemas, supranta, kad jų lengvai išspręsti nepavyks, o tai irgi veikiau skatina nusivylimą, negu sukelia džiaugsmą.

Viena iš laimės paslapčių – darni šeima. Skyrybų gausa skatina katastrofų pranašautojus skelbti, kad šeima atgyveno, jog ji varžo laisvę ir trukdo siekti malonumų. Nors šeimos kritika tuo metu, kai susipykstame su namiškiais,
atrodo gana pagrįsta, objektyvūs tyrimai liudija, kad darni santuoka yra itin svarbi laimės prielaida. Psichologai W. Kosta ir J. Mac Cris teigia, kad vedusio vyro galimybės jaustis labai laimingam kone penkis kartus didesnės negu viengungio ir tris kartus didesnės negu išsiskyrusio vyro. Dar įdomiau, kad santuoka moteriai suteikia mažiau laimės negu vyrui. Ištekėjusių moterų galimybė būti laimingoms tik du kartus viršija senmergių galimybes.

Šie laimės tyrimai nesiderina su įprasta nuomone, kad moteris ištekėdama laimi, o vyras praranda laisvę ir jaučiasi suvaržytas. Iš tikro iš santuokos, bent jau laimės požiūriu, vyras laimi daugiau. Moteris, žinoma, irgi nelieka nuskriausta, nes ištekėjusi jaučiasi geriau negu jos vieniša draugė.

Viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko žmonės tuokiasi, – noras turėti bendrų vaikų. Taigi galima būtų manyti, kad vaikų priežiūra ir auklėjimas teikia tėvams daug džiaugsmo. Ši nuomonė, kaip ir daugelis kitų populiarių nuomonių, neatitinka realybės. Tėvai džiaugiasi vaikui gimus. Vėliau juos užgriūva neigiamų išgyvenimų, susijusių su sunkiu kūdikio priežiūros darbu, našta. Teigiamų išgyvenimų suteikia sūnaus ar dukters vaikystės metai. Vyresnių vaikų, ypač paauglių, auginimas labai malonių išgyvenimų neteikia. Tiesa, džiaugsmo pagausėja, kai vaikai užauga ir palieka namus. Ir vis dėlto bevaikės poros yra ne tokios laimingos.

Kita laimės paslaptis – protingi apribojimai .

Vaikas svajoja kasdien valgyti šokoladą ir dirbti į saldainių fabrike. Užaugęs ir ten įsidarbinęs mano, kad pakliuvo į rojų. Po kelių dienų į šokoladą nebenori nė pažiūrėti.

JAV psichologas H. Chelson rašo, kad žmogus vertina savo dabartinę padėtį pagal praeities patirtį. Jeigu sulaukiame to, ko laukėme, tai nepajuntam nei didelio džiaugsmo, nei didelio sielvarto. Jei nutinka kas geresnio, negu tikėtasi, pasijuntame laimingi, jei kas blogesnio – nelaimingi. Todėl siekiantis laimės žmogus atsiduria tarsi ant judančio treniruoklio takelio. Kuo greičiau jis bėga ar, kitaip sakant, kuo daugiau laimės patiria, tuo daugiau tikisi, todėl jo norų išsipildo mažiau. Kad ir kaip greitai jis bėgtų, nors labai stengtųsi pavyti laimę, vis tiek liks kone ten pat.

Ši teorija bei pagal ją atlikti tyrimai ir padarytos išvados gali mus ir paguosti, ir nuvilti.

Kai kam pasiseka laimėti loterijoje. Suprantama, jie džiaugiasi. Ar jie gali tikėtis vėl laimėti, ir vis didesnes sumas? Tikėtis, žinoma, gali, bet laimėti – vargu bau. Taigi ir didesnės laimės neturėtų patirti. JAV Ilinojaus valstijoje buvo tirti milijono dolerių laimėtojai. Jei nesijautė laimingesni negu anksčiau (iki išlošimo) ir nesitikėjo po kelerių metų tapti laimingesni.

Kai kam labai nepasiseka – ištinka paralyžius, prarandamas gebėjimas savarankiškai judėti. Tiriant tokius žmonės paaiškėjo, jog daugelis jų sumažina savo lūkesčius, atranda naujų tikslų ir nesijaučia daug nelaimingesni už sveikuosius.

Visos religijos siekia padaryti žmogų laimingą. Visos religijos propaguoja laikiną susilaikymą nuo malonumų. Krikščionis, pasninkaudamas prieš šv. Velykas, musulmonas, nevalgydamas nuo aušros iki saulėlydžio Ramadano mėnesį, „programuoja“ save labiau vertinti kasdienybę. Kulinarinių bei panašių malonumų atsisakymas verčia kreipti mintis į kitokio pobūdžio džiaugsmus.

Pabandykime būti laimingi .

Ramybės pratimas. Bendraujant su savimi, norint suprasti save ir ką nors sau pasakyti, dera atsipalaiduoti, pasirūpinti, kad bent 10 minučių mums netrukdytų telefono skambučiai bei kiti neatidėliotini reikalai. Ramiai gulint ar sėdint užmerkiamos akys ir stebimas dėmesio judėjimas. Jis gali nukrypti į aplinką – išorės garsus, skersvėjį, šviesą, kūno pokyčius – kvėpavimą, pulsą, niežėjimą arba į mintis, jausmus, prisiminimus, vaizdinius. Atliekančiųjų šį pratimą užduotis labai paprasta. Žmogus yra ramybės ir tylos centre, iš kurio stebi dėmesio judėjimą, šio proceso neragindamas ir nestabdydamas. Jei dėmesys ilgai išlieka nukreiptas, pavyzdžiui, į vasaros prisiminimą, tik konstatuojama: „vis dar galvoju apie tą prisiminimą“. Ir nieko daugiau, nereikia mėginti ką nors įsiteigti. Užtenka tik stebėti, o baigus pratimą nusistebėti, kiek daug minčių, vaizdinių, pojūčių, jausmų per kelias minutes pralekia mūsų galvoje. Po to pravartu savęs paklausti: „Jei iš dešimties gyvenimo minučių net devynias mano galva buvo užimta įvairiausiais dalykais, o tik viena vienintelė minutė – rūpesčiais, tai kodėl aš manau, jog esu juose paskendęs?“ (http://www.psichologijatau.lt/archive/user/story.php?id=46)

3.Laimės paradoksas arba krikščioniškas požiūris

Argi šiandien neatrodo naivu tikėti susitaikinimu su Dievu ir kiekvieno žmogaus laime? Reklaminiuose skelbimuose pilna laimės pažadų tiems, kurie pirks reklamuojamą prekę. Niekas rimtai netiki tokiais laimės pažadais. O Viešpats mums kartoja: „palaiminti… palaiminti… džiaukitės”. Kaip tuo patikėti? Užklupti išbandymų, ištikti nepasisekimų, ligos ar kančios, patyrę katastrofą ar neteisybę mes klausiame savęs: ar verta gyventi? Ar Dievas rūpinasi žmogumi?

Tai nėra nauja, šie klausimai amžini. Žmogus nuolat stengiasi atitolinti nelaimę, kančią. Jis ieško atsakingų, kaltina
ekonominę ar socialinę neteisybę – atseit, pašalinus šiuos trūkumus, viskas turėtų susitvarkyti… O vis dėlto niekuomet nepavyksta pasiekti tobulos ir išliekančios tvarkos. Istorijoje neišpainiojamai susipynę stebuklai ir šiukšlės, drąsa ir silpnumas. Jeigu tam tikrose srityse pasiekiama pažanga, kitose akivaizdžiai matomi trūkumai, tarsi už pažangą vienose srityse reikėtų atsimokėti regresu kitose. Šiandien matome, kaip mūsų civilizacijoje drauge su jos teikiamais privalumais išryškėja akivaizdžios neteisybės ir žiojėjančios spragos.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1783 žodžiai iš 3523 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.