2005 01 08
Sveikas, Hari Poteri!
Esu didelis tavo gerbėjas Rytis iš Lietuvos. Nors tavęs niekada nemačiau, nesutikau mokykloje ar miesto gatvėje, bet tu man esi pažįstamas. Pirmą kartą knygą apie tave paėmiau, kai man buvo 10 metų. Ji atrodė kažkuo ypatinga ir išskirtinė. Pavartes ją neradau nė vieno paveikslėlio. Bet susigundžiau ir pasinėriau į fantastinius tavo nuotykius ir žygdarbius. Tada supratau, kad privalau perskaityti visas istorijas apie tave, Hari Poteri. O šiandien net 5 knygos apie tave yra mano kambaryje knygų lentynoje ir užima garbingą vietą. Nekantraudama laukiu šeštosios knygos “Haris Poteris ir puskraujis princas.”
Iš knygų daug sužinojau apie tavo gyvenimą: kad esi našlaitis, nes tavo tėvai žuvo nuo Voldemorto rankos, kad atsidūrei ketvirtame Ligustrų gatvės name, klaikioje Žiobarų dėdės ir tetos Durslių šeimynėlėje. O kaip šaipydavosi dičkis pusbrolis Dudlis! Man širdį skaudėjo, kai tave uždarydavo į šaltą sandėliuką po laiptais už menkiausią nusižengimą. Ten turėdavai praleisti kelias dienas. Net neleido tau švęsti gimtadienių! Bet apsidžiaugiau, kai tau atsiuntė netikėtą kvietimą mokytis Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje (mano svajonė – taip pat mokytis tokioje mokykloje). Žaviuosi tavo išradingumu. Tu atidarei Paslapčių kambarį, apipintą šiurpiomis legendomis, pažadinai ten tūnojusį monstrą. Nugalėjai baisiųjų įvykių kaltininką Voldemortą. Išsigandau ir susirūpinau, kai Hogvartsą pradėjo saugoti Psichai, nes iš Azkabano burtininkų bei magų kalėjimo pabėgo žiaurus ir baisus nusikaltėlis. O vėliau paaiškėjo, kad jis – tavo tikrasis krikštatėvis. Man buvo įdomu skaityti, kaip tau sekėsi kautis su burtų lazdele rankoje Burtų trikovės turnyre. Skaičiau užgniaužusi kvapą, kai tu buvai per plauką nuo mirties. Bet tau ir vėl pavyko išsisukti. Tu, Hari, pamatei blogąją gyvenimo pusę, bet patyrei ir laimingų akimirkų.