Skuodas
2004-02-07
Sveiki,GERBIAMAS RAŠYTOJAU,
Jums su didele pagarba rašo vieno mažo miestelio paprasta gyventoja, septintokė mergaitė, vardu Marija.Drįstu pasakyti, kad aš Jus pažįstu ne tik iš knygų ar nuotraukų, o „tikrą“, „gyvą“. Gerai atsimenu, kai Jūs buvote atvažiavęs į Skuodo Bartuvos vidurinę mokyklą (maždaug prieš dvejus metus). Ši susitikimą man priminė viena ištrauka iš Jūsų knygos: „Prisimenat, Vilniaus vienas poetas į mokyklą buvo atvažiavęs? Toks su barzda. Ir baltas kaip sūris. Poetai visada išbalę. Mat, rašydami eilėraščius, jie kankinasi.“ Tai mažojo Zabaliuko (iš knygos „Mano vaikystės ledai“) žodžiai. Nors Jūs iš išorės nelabai panašus į knygoje aprašyta poetą, tačiau man pasirodėte labai įdomus (tiesa, visai ne baltas ir nenukankintas), todėl nutariau griebtis Jūsų knygų. Po susitikimo nusipirkau „Mikę ir Juozapėlis“. Aišku, dar ir dabar autografas ten puikuojasi. Na, o knyga „Mano vaikystės ledai“ tiesiog prikaustė mano dėmesį. Tikrai įdomu skaityti apie Jūsų sukurtų veikėjų „nuodėmes“, išdaigas. Skaitant atrodo, kad tai Jūsų paties vaikystėje patirti įspūdžiai, nes taip tikroviškai juos aprašyti galima tik pačiam tai išgyvenus, o be to , pasakotojo vardas toks pat kaip Jūsų – Vytautas. Nepykit, bet toliau laiške aš ir kreipiuosi ne į Vytautą (viena iš veikėju), o į Jus.
Knygoje Jūs pasakojate apie įdomia brolių aistrą – karvelių auginimą. Noras juos turėti buvo toks stiprus, kad nebaisūs atrodė bet kokie sunkumai.Paukščius reikėjo kažkuo lesinti, todėl Jūs vargote lukštendami kviečius: „Kviečių varpos draskė rankas, delnai kaito, nuo alsios saulės svaigo galva.“ O kiek bėdos buvo, kai jie kaimyno stogą apdirbo ir būtent Jums teko jį nuvalyti. Man net gaila Jūsų pasidarė, kai skaitant aiškėjo, kad kaimynai įžūliai Jumis ir broliu naudojosi: „Atvežkite penketą vežimų gerų malkų, gausite lentų.“
Galbūt ir įdomus tas verslas, tik man nelabai aišku, ką su tais karveliais veikt, nebent juos užaugint, gerai prižiūrėti, o po to parduoti už padorią kainą jaunesniems karvelininkams.
Kaip panelei man buvo įdomu sužinoti, ką berniukai mąsto apie mergaites. Aš nemanau, kad ir dabar berniukų požiūris į mus pasikeitė. Man įstrigo Jūsų pasakymas: „Ar suprasi tas moteris! Joms tik liežuviu malti.“ Mano klasėje tikrai ne mergos liežuviais mala, o bernai amžinai per pamokas pliurpia ir svarbiausia, kad ne apie pamokos temą, o kažkokias nesąmones: kas ką padarė, aks ko nepadarė, kas ką padarys…kartais atrodo, kad vaikinams tik sijono trūksta ir būtų tikros bobos!
O Jūsų nuomonė apie Onelę man pasirodė tikrai neteisinga, juk ji nekalta dėl jos tėvelio sukeltų nemalonumų Jūsų šeimai. Ji taip meiliai su Jumis elgdavosi, kviesdavo pas save į svečius, žiemą siūlydavo pažaisti su sniegu, o Jūs dar abejodavote – eiti ar ne…
Kai pas Jus kaime akmenis sprogdindavo, ji bijodavo tų garsų ir atbėgdavo pas Jus ant sūpynių pasėdėti, juk ji mergaitė, o mergaitės tikrai bailios. O dėl jos „intapo“ Jūsų nuomonė buvo neteisinga, juk mes negalime pasirinkti iš Dievo „dovanos“. Nu, mergaičiukei „nenuskilo“ – jai prie veido „prilipdytas“ apgamas, bet kitiems juk likimo skirtos daug baisesnės „dovanos“. Ir jei ši mergaitė dar gyva, siūlyčiau atsiprašyti jos, vis gi negru taip. Kiekvienas skaudus žodis, bet kokiai mergaitei apie jos išvaizdą, eina gilių giliausiai į širdį.