Laisvas asmenų judėjimas
5 (100%) 1 vote

Laisvas asmenų judėjimas

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………….………………..………3

I. LAISVAS ASMENŲ JUDĖJIMAS EUROPOS SĄJUNGOJE…………..…….….4

II. TEISINĖ PILIETYBĖS SISTEMA EUROPOS SĄJUNGOJE .……………….………10

III. LAISVO DARBO JĖGOS JUDĖJIMO PADARINIAI………………………………………13

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………….15

LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………………………….………….16

ĮVADAS

Teisinė pilietybės sistema yra viena iš keturių Europos Sąjungos laisvių, susidarančių bendrosios rinkos pagrindą. Laisvo asmenų judėjimo principas taikomas ES piliečiams, kurie vyksta į kitą šalį dirbti ar kurti savo įmones, jų šeimos nariams, taip pat studentams, pensininkams ir ekonomiškai neaktyviems asmenims. ES acquis užtikrina šiems piliečiams teisę laisvai kirsti valstybių sienas, jose apsigyventi, įsidarbinti ar užsiimti savarankiška darbine veikla pagal savo šalyje įgytą išsilavinimą bei profesinę kvalifikaciją, gauti reikiamą socialinę apsaugą, balsuoti ir kandidatuoti valstybių rinkimuose.

Pagal Amsterdamo sutartį bendra prieglobsčio ir migracijos politika perkeltina į Europos bendrijas. Ji minima greičiausiai todėl, kad išorinės Sąjungos politikos įgyvendinimas šioje srityje dar nėra galutinai susiformavęs kaip atskira institucinė sistema, tuo pačiu jos ryšys su vidaus reikalų politika vis dar išlieka akivaizdus. Numatoma spartinti bendros Europos prieglobsčio sistemos, veikiančios pagal Ženevos konvencijos reikalavimus, kūrimą. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys į prieglobsčio ir migracijos priežasčių atsiradimą prevenciją jos kilmės šalyse (šalyse, iš kurių atvyksta migrantai ir pabėgėliai). Po metų prieglobsčio suteikimo procedūros jau turėtų būti reguliuojamo Sąjungos teise.

Laisvės, saugumo ir teisingumo srityje atkreipiamas dėmesys į tai, kad Sąjungoje turi būti užtikrintas padorus elgesys su trečiųjų šalių piliečiais, jų teisės ir pareigos turėtų būti sulyginamos su Sąjungos piliečių teisėmis ir pareigomis. Teigiama, jog Sąjunga privalo stiprinti kova su rasizmu ir ksenofobija, o kiekviena valstybė narė plėtoti nacionalines programas, užkertančias kelią diskriminacijai.

I. LAISVAS ASMENŲ JUDĖJIMAS EUROPOS SĄJUNGOJE

Bendrijos normos, skirtos laisvam asmenų judėjimui, pranoksta savo pradinį kontekstą. Iš pradžių laisvas asmenų judėjimas buvo laikomas būtinu elementu siekiant sukurti bendrąją rinką, o dabar vis labiau linkstama šią laisvę laikyti pagrindine laisve, suteikiama visiems ES piliečiams.

Sutarties normos, skirtos laisvam asmenų judėjimui, iš esmės sukonkretina 6 straipsnį, kuris sako: „Šios Sutarties taikymo srityse ir nepažeidžiant jokių joje numatytų specialių nuostatų bet kokia diskriminacija dėl nacionalinės priklausomybės yra draudžiama.“ Šis principas taikomas laisvam darbuotojų judėjimui bei steigimosi laisvei, ir pamažu Teismo teisminė praktika, pagrįsta šiomis nuostatomis, išplėtojo Europos pilietybės sąvoką, kurią vėliau patvirtino ES sutartis. Diskriminacijos draudimo principas yra vienas iš bendrųjų teisės principų, kurie sudaro galiojantį Bendrijos teisės šaltinį.

Laisvas darbuotojų judėjimas.Sutarties nuostatos. Pagrindinės normos, skirtos laisvam darbuotojų judėjimui, yra įtvirtintos Sutarties 48-51 straipsniuose. Jos ne tik įtvirtina laisvo judėjimo principą, bet ir nustato įvairias teises, susijusias su šiuo principu, – vienoda įsidarbinimo tvarka, vienodos teisės judėti ir pasilikti bet kurioje Bendrijos dalyje, – atsižvelgiant į galimybę taikyti viešo-šios tvarkos išimtį. 49 straipsnis reikalauja, kad Bendrijos institucijos priimtų konstruktyvius teisės aktus, leidžiančius tikrai įgyvendinti laisvą darbuotojų judėjimą. Sutarties 50 straipsnis skatina keistis jaunais darbuotojais, o 51 straipsnis įtvirtina nuostatą dėl galimybės pervesti socialinės apsaugos išmokas.

Laisvo judėjimo principas taikomas visiems valstybių narių darbuotojams, įskaitant ir valstybėms narėms priklausančių teritorijų piliečius. Tačiau sąvoka „pilietis“ nesutampa su sąvoka „darbuotojas“, vartojama EB sutarties 48 straipsnyje. Deja, mes negalime pasiremti nei sutartimi, nei išvestine teise, kad pateiktume sąvokos „darbuotojas“ apibrėžimą. Taigi Teisingumo Teismas turėjo nustatyti ir šios sąvokos prasmę, ir jos taikymo sritį. Pirmą kartą nuodugniai šis terminas buvo apibrėžtas Levin byloje. Čia Teismas nustatė bendrą principą, kad taisyklės, susijusios su laisvu darbuotojų judėjimu, taikomos tik „vertimuisi efektyvia ir tikra veikla, išskyrus tokios mažos apimties veiklą, kuri gali būti laikoma labai menka ir pagalbine“. Todėl Teismas nusprendė, kad šios normos garantuoja „laisvą judėjimą tik tiems asmenims, kurie verčiasi ar nori verstis ūkine veikla“. Tačiau Teismas čia neapibrėžė, kas yra „ūkinė veikla“, tiktai kai kuriuose savo sprendimuose nurodė, kokiomis sąlygomis šis apibrėžimas taikomas, o kokiomis – ne.

ETT yra susidūręs su lokiais atvejais, kai asmenys pretendavo į darbuotojo statusą, nors
vargu ar galėjo tikėtis įsidarbinti. Toks pavyzdys gali būti Antonisscn byla. Belgijos pilietis atvyko į Didžiąją Britaniją, kad susirastų darbą. Praėjo daugiau nei šeši mėnesiai, bet jam vis nesisekė jo rasti. Tai paskatino vidaus reikalų tarnybą išleisti įsakymą jį deportuoti. Teismas nusprendė, jog vidaus teisė, kuri reikalavo, kad Bendrijos pilietis užsienietis, šešis mėnesius nesėkmingai ieškojęs darbo, išvyktų, turėdamas galimybę paduoti apeliacinį skundą, atitinka Bendrijos teisę, nebent tas asmuo galėtų įrodyti, kad jis tebeieško darbo ir neabejotinai turi galimybę jį gauti. Šiuo atveju kai kas gali vėl pasakyti, kad Teismas bandė tikrąją atsakomybę perduoti klausiančiajam teismui, turėjusiam nacionalinę normą įvertinti Bendrijos normos kontekste.

Suteikiami pranašumai. Jei asmuo priskiriamas aukščiau apibūdinto darbuotojo kategorijai, Bendrijos teisė jam suteikia tam tikrų lengvatų. Turbūt tiesiausias kelias būtų nustatyti bendrą taisyklę, kad asmuo, pripažintas teisėtu darbuotoju migrantu, naudojasi visomis be išimties teisėmis kaip ir priimančiosios šalies pilietybę turintis darbuotojas. Tačiau Bendrijos teisės aktų rengėjai visiškai pagrįstai manė, kad netgi tokiu atveju iškiltų problemų, kurioms išspręsti reikėtų sudėtingų ETT procedūrų. Dėl senatvės amžiaus principo, kad prevencija yra geriau už gydymą, Bendrijos institucijos priėmė aktus, kurie diskriminacijos draudimo principui suteikė turinį. Šie aktai apima teisę atvykti ir apsigyventi, teisę turėti atitinkamas įsidarbinimo sąlygas ir teisę pasilikti priimančiosios šalies teritorijoje pasibaigus jo darbo santykiams.

Teisė atvykti ir apsigyventi. Direktyvą 68/360 Taryba priėmė tam, kad panaikintų Bendrijos piliečių judėjimo ir apsigyvenimo apribojimus. Tačiau ji pripažįsta, kad šiuo tikslu turi būti paisoma tam tikrų formalumų, nors ir siekia juos kiek įmanoma apriboti.

Atitinkamos teisės nėra visiškai priklausomos nuo priimančiosios valstybės narės. Valstybės narės taip pat privalo suteikti Bendrijos piliečiams teisę palikti jų teritoriją, kad galėtų dirbti kitur ES. Ši teisė turi būti suteikta pateikus paprastą asmens pažymėjimą ar pasą, kurį valstybė narė privalo išduoti savo piliečiui ir kuris privalo galioti visose valstybėse narėse ir visose valstybėse, kurias Bendrijos pilietis turi kirsti keliaudamas iš vienos valstybės narės į kitą, nes kartais keliaujant į kitą ES valstybę narę gali tekti kirsti trečiąsias valstybes (pvz., vykstant iš Italijos į Švediją ar beveik iš bet kurios Bendrijos valstybės į Graikiją).

Neišvengiamai kyla klausimas, kokių priemonių priimančioji valstybė gali imtis prieš darbuotoją migrantą, kuris nepaiso šių formalumų. Tai buvo sprendžiama Picck byloje. Atsakovas buvo olandas, dirbantis Velse ir neturintis galiojančio leidimo ten gyventi, todėl jam buvo įteiktas įsakymas jį išsiųsti. Teismas nustatė, kad už Direktyvoje 68/360 nustatytų formalumų nesilaikymą negali būti baudžiama taip smarkiai, kad atsirastų kliūčių laisvam darbuotojų judėjimui. Tokioms neproporcingoms bausmėms priklauso išsiuntimas ir įkalinimas.

Socialinės apsaugos nuostatos. EB sutarties 51 straipsnis reikalauja, kad Taryba priimtų teisės aktus, leidžiančius darbuotojams sumuoti visus darbo įvairiose valstybėse narėse laikotarpius apskaičiuojant jam priklausančias išmokas ir leidžiančius jo socialines išmokas mokėti bet kurioje valstybėje narėje. Jei to nebūtų, darbuotojai nebūtų suinteresuoti kitur Europos Sąjungoje ieškoti darbo ir įsidarbinti, o lai būtų netiesioginė kliūtis laisvam darbuotojų judėjimui.

Dauguma teisės normų, priimtų pagal šį straipsnį, yra Reglamente 1408/71. Šio reglamento tikslas – ne suderinti socialinės apsaugos sistemas pačioje Bendrijoje, o tiktai pasiekti, kad atitinkamos nacionalinės normos būtų koordinuotai taip taikomos, kad darbuotojas migrantas nebūtų baudžiamas už darbą įvairiose valstybėse narėse. Tai yra pagrįsta toliau detaliai aiškinamais principais.

Diskriminacijos draudimas. Jis įtvirtintas 3 straipsnio l dalyje, kur yra reikalaujama, kad visi asmenys, gyvenantys valstybės narės teritorijoje, turėtų vienodas galimybes. Iš esmės pagal priimančiosios valstybės teisę jie turi tas pačias pareigas ir naudojasi tais pačiais pranašumais kaip ir priimančiosios šalies piliečiai. Tai neapima diskriminacijos dėl lyties draudimo, kuris nagrinėjamas toliau .

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1407 žodžiai iš 4552 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.