LAISVĖ IR DETERMINIZMAS
PAŽINIMO PROBLEMA
Laisvė
Laisvė. Kas tai? Kaip mes, žmonės, tai suvokiame? Aišku, kiek žmonių tiek nuomonių.
Man labai patiko, kaip dėstytoja užrašė ant lentos tris raides: L→P→A . Tai puikiai apibūdino laisvę. Pabandysiu pati iššifruoti šias raides: L – laisvė, P – tai pasirinkimas, o paskutinioji raidė – A, kuri reiškia atsakomybę.
Jei mes ką nors laikome doroviškai gera arba bloga, tai remiamės prielaida, kad žmogus pats laisvai pasirenka, kokiam būti. Determinuojanti galia turi būti pripažinta esanti mumyse , nes mes esame būtybės, kurios vienintelės gali pretenduoti i laisvą apsisprendimą. Determinuojančią instanciją Kantas pažymi, kad žmogus iš dalies yra gamtinė, iš dalies protinė būtybė, taigi peržengiama riba tarp daiktų savaime sferos ir reiškinių pasaulio. Be abejo, mumyse glūdi dvejopas dorovinės sąmonės determinuotumas. Dorovinės sąmonės fenomenas slypi reikalavimų, kuriuos mes laikome protingais, sistemoje. Be patirties faktų taip pat yra proto faktų, apie kuriuos mus informuoja vidinis patyrimas. Spinoza pabrėžia, kad yra tik viena būtybė, kuri nuo pradžios iki galo yra “savęs” priežastis ir gali veikti visiškai laisvai. Tik Dievas arba gamta atstovauja laisvai ir ‘neatsitiktinei’ esybei. Žmogus gali siekti laisvės , kad galėtų gyventi be išorinės prievartos. Bet jis niekuomet nepasieks “laisvos valios’. Nuo mūsų nepriklauso viskas, kas vyksta mūsų kūnui. Taip pat negalime pasirinkti to, ką galvojame. Taigi žmogus neturi laisvos sielos, ji uždaryta mechaniniame kūne. Spinoza teigė, kad pasiekti tikrąją laimę ir harmoniją mums trukdo žmogaus aistros – pavyzdžiui, garbės troškimas ir geismas. Bet jeigu pripažinsime, kad viskas vyksta iš būtinybės, galime pasiekti intuityvų gamtos, kaip visumos pažinimą.
“Ką saulės šviesa teikia juodajai žemei, tikrasis švietimas teikia žemės vaikams.”
F. S. Gruntvigas
Mūsų gebėjime pasirinkti sprendimą, kurį mums teikia protas, mūsų galėjime elgtis pagal dorovinių draudimų įstatymą tikriausiai slypi mus minantys kiti priežastiniai komponentai šalia priežasčių eigos. Jo esmę sudaro tai, jog negalima kalbėti apie laisvę visiškai determinuotame pasaulyje, bet galima mąstyti apie priežastimis determinuotą pasaulį. Tad priežastiniai ryšiai yra taip suformuoti, jog kartą jiems pasireiškus negalima lengvai sugriauti jų priežastinio apibrėžtumo eilės, bet tai netrukdo pozityviems determinantams ar jų komponentams atsirasti kitur. Vadinasi, įmanoma tai, kad laisvė skleidžiasi iš daiktų savaime sferos. visuomenė atitiko tik vieną laisvės realizavimo sąlygą: individualios žmonių pažiūros čia dar sutapo su visuotinėmis normomis. Vadinasi, tokia sąlyga, kaip laisvų elgesio principų pasirinkimas, suteikiant toms normoms objektyvų turinį, besireiškiantį suverenioje teisėtvarka grindžiamoje valstybėje, liko neįvykdyta. Todėl išeitų, kad meno įtaka žmonijos racionalėjimui yra buvusi ribota. Visuotiniai principai, kurių privaloma laikytis teise pagrįstoje valstybėje, nužymi meno poveikio ribas. Jos išryškėja ir klasikinio meno irimo procese, kuris prasideda tada, kai individualus subjektas ima siekti pasidaryti visiškai nepriklausomas nuo valstybės ir demonstruoti savo pasirinkimo laisvę. Irimo tendencijos pastebimos taip pat ir mene.
Pažinimo problema
Filosofijai rūpi, kaip mes pažįstame ir kiek įstengiame pažinti, t.y. kokia yra pažinimo prigimtis ir kokios mūsų pažinimo ribos. Klausimas, iš ko atsiranda mūsų žinios, vadinamas pažinimo šaltinio problema. Jau antikoje buvo atskirti du galimi pažinimo šaltiniai: juslinė patirtis ir protas. Juslės teikia informaciją apie pasaulį (daiktų savybes), o bendrybės, tvarką, dėsnius ir ryšius suvokiame protu. Pažinimas yra ne kas nors kita, o sąveika, subjekto santykis su objektu. Sąmonė drauge su objektu atspindi visą pasaulį. Sąmonė, stebinti prieš save esantį objektą iš savosios patirties ir daranti jį pamatiniu pažinimo fenomenu, peržengia savo ribas. Tada pažinimas tampa „transcendentaliniu aktu“. Šia prasme „transcendentinis“ yra giminiškas, jis neprieštarauja transcendere (peržengimas) reikšmei, taip pat gerai tinka objektams, skirtingiems nuo imanentinių objektų. Ne objektai peržengia ribą, o aktai. Taigi to, kas amžina ir nekintama, Platonas nesieja su jokia “pirmine medžiaga”. Tai, kas yra amžina ir nekintama, yra tam tikri dvasiniai arba abstraktūs modeliai, pagal kuriuos sukurtos visos esybės.
Platonas manė, kad už “juslinio pasaulio” privalo būti kita tikrovė. Šią tikrovę jis pavadino idėjų pasauliu. Jame slypi amžini ir nekintami įvairių esybių, matomų gamtoje, “pavyzdžiai”. Šią sampratą vadiname Platono idėjų teorija.
Transcendentinių aktų yra nesuskaičiuojama daugybė. Jie visuomet yra nukreipti į tai, kas egzistuoja savaime, nepriklausomai nuo sąmonės, bet su ja yra susiję. Primityviausia sąmonė, ir labiau išsivysčiusių žvėrių sąmonė visada ir visur buvo nukreipta į veiksmus alkiui malšinti, norams tenkinti, gelbėjimuisi bei kliūtims išvengti. Tik dvasinė sąmonė išsilavina iš vitalinių potroškių priespaudos – tuo sėkmingiau jai tai pavyksta, kuo didesnis pažinimas. Vis dėlto išsivysčiusioje sąmonėje kitos
transcendentinio akto formos lieka neįveiktos; už jų gausos slypi žmogaus santykiai su jį supančio išorinio pasaulio poveikiui. Pvz.: žmogaus veikla, kuri taip pat yra pažinimui priešingas transcendentinis aktas. Pažinimo objektas lieka nepakitęs. O veikla siekiama jį pakeisti. Taip pat pvz.: noras; negalima norėti ir kartu nepajusti išorinio pasaulio pasipriešinimo, turint būtiną tikslą jame kažką nuveikti. Veikla ir norai būna spontaniški, jie veržiasi į išorinį pasaulį, veikdami patyrimą, išgyvenimus, kančias. Be to, būna ir atvirkščiai, kai vidinį pasaulį kažkas veikia per išorinį pasaulį. Čia kuriuos paminėjau aktus nuo pažinimo akto skiriasi tuo, kad nėra, kaip pastarasis, vien tik registruojantys, bet turi ir emocinį pobūdį. Ne visi sąmonės aktai transcendentiniai. Mylint ar neapkenčiant neįmanoma tikėtis, kad šie jausmai nepaliestų objektų; tik gryni vaizdiniai yra imanentiniai. Juk galima įsivaizduoti tai ko iš viso nėra. Suvokimas siejasi su objektais, jų esatimi ir yra atviras būties pažinimui. Šiuo aspektu pažinimas smarkiai skiriasi nuo mąstymo aktų, paprastos vaizduotės, lygiai kaip ir nuo bet kokios rūšies fantastinių vaizdinių. Klausimą būtų galima kelti štai taip: kokiu būdu galėtume suvokti daiktą jo sklaidoje, ar būtų įmanoma, kad mūsų daiktų vaizdiniai būtų tikri t.y. sutaptų su daiktais? Platonas, spręsdamas šią problemą, pripažino sieloje jau esančius idėjos pirmavaizdžius. Pagal šiuos vaizdinius formuojasi daiktai. Mat žmogus sugeba iškelti iš sielos gelmių idėjas savo atmintyje. Tad Platonas mums kelia rimtą sąlygą: siekdami pažinti daiktų esmę, turime remtis savo vidumi, o ne jų išore. „Dabar man atrodo, – rašo Platonas „Faidone“, – kad reikėtų sugrįžti atgal į logoi ir čia stebėti daiktų tikrovę“. „Paslėpto buvimo“ pažinimą Platonas laikė įmanomu tik tada, kai mūsų sieloje esančios idėjos yra tos pačios, kaip ir jas atitinkantys daiktai. Čia aporiją atspindi tai, jog mes tarsi nugrimztame atgal į savo vidų, patys nusigręžiame nuo pojūčių, ir tik tokiu būdu sugebame suvokti daiktų esmę.