Laisvės ir atsakomybės sampratos kitimas
Laisvė ir būtinumas
Laisvė ir būtinumas-filosofinės kategorijos, reiškiančios santyki tarp
žmonių veiklos ir objektyvių gamtos bei visuomenės dėsnių.
Dauguma idealistų, traktuodami laisvę ir būtinumą kaip viena kitą
šalinančias sąvokas, supranta laisvę kaip dvasios apsisprendimą, kaip
valios laisvę, kaip galimybę elgtis pagal valios norą, kurio
nedeterminuojančios išorinės sąlygos. Jie mano, kad determinizmo idėja,
teigianti žmonių elgesio būtinumą, visiškai išlaisvina žmogų nuo
atsakomybės ir padaro negalimą moralinį jo veiksmų vertinimą. Jų požiūriu,
tik visiškai neribota besąlygiška laisvė yra vienintelis žmonių
atsakomybės, vadinasi, ir etikos pagrindas.
Iki kraštutinio subjektyvizmo, aiškindami laisvę, nueina, pvz.,
egzistencializmo šalininkai (Jaspersas ir kt.).
Diametrialiai priešingos ir taip pat neteisingos pažiūros laikosi
mechanistinio determinizmo šalininkai. Jie neigia valios laisvę,
motyvuodami tuo, kad žmogaus veiksmai ir poelgiai visais atvejais yra
nulemti išorinių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Ši aiškiai
antidialektiška koncepcija reiškia objektyvaus būtinumo absoliutinimą ir
veda į fatalizmą.
Mokslinis laisvės ir būtinumo aiškinimas grindžiamas organiško jų
ryšio pripažinimu. Pagrįsti šį požiūrį pirmasis bandė Spinoza, kuris laisvę
apibrėžė kaip suvokta būtinumą. Iš idealistinių pozicijų išvystytą
dialektines laisvės ir būtinumo vienybės koncepciją pateikė Hegelis. Tikrai
moksliškai, dialektiškai materiališkai laisvės ir būtinumo problema
sprendžiama, pripažįstant objektyvų būtinumą kaip pirminį gnoseologine
prasme, o žmogaus valią ir sąmonę laikant antriniu, išvestiniu dalyku.
Būtinumas gamtoje ir visuomenėje egzistuoja objektyvių dėsnių forma.
Nepažinti dėsniai reiškiasi kaip “aklas” būtinumas. Savo istorijos
pradžioje žmogus, negalėdamas įsiskverbti į gamtos paslaptis, buvo
nepažinto būtinumo vergas, tai yra, nelaisvas. Kuo giliau žmogus suvokdavo
objektyvius dėsnius, tuo sąmoningesnė ir laisvesnė darėsi jo veikla.
Žmogaus laisvę riboja ne tik gamta, bet ir žmonių priklausymas nuo
visuomeninių jėgų, kurios tam tikromis istorinėmis sąlygomis jiems
viešpatauja.
Visuomenėje, susiskaldžiusioje į antagonistines klases, visuomeniniai
santykiai yra priešiški žmonėms ir viešpatauja jiems.
Socialistinė revoliucija panaikina klasių antagonizmą ir išvaduoja
žmones iš socialinės priespaudos. Suvisuomeninus gamybos priemones,
kapitalizmui būdinga visuomenės gamybos anarchija pakeičiama planiniu,
sąmoningu organizavimu, o žmonių gyvenimo sąlygos, iki šiol viešpatavusios
jiems kaip svetimos, pasidaro žmonių kontroliuojamos. Įvyksta šuolis iš
būtinumo viešpatijos į laisvės viešpatiją (Engelsas).
Istorinis socializmo kūrimo patyrimas rodo, kad socialistinė visuomenė
sudaro žmonėms galimybę sąmoningai naudoti objektyvius dėsnius savo
praktinėje veikloje, tikslingai ir planingai vairuoti visuomenės vystymąsi,
sukurti visas reikalingas materialines ir dvasines prielaidas visa pusiškam
visos visuomenės ir kiekvieno atskiro asmens vystymuisi, tai yra, tikrosios
laisvės įgyvendinimui.
Atsakomybė
Atsakomybė-etikos ir teisės kategorija, atspindi specifinį socialinį
ir moralinį teisinį asmens santykį su visuomene (su visa žmonija), kuriam
budingas savo moralinės pareigos ir teisės normų vykdymas.
Atsakomybės kategorija apima filosofinę sociologinę problemą, kokiu
mastu žmogus sugeba ir gali būti savo veiksmų subjektas (autorius), ir
konkretesnius klausimus: žmogaus sugebėjimą sąmoningai (apgalvotai, savo
noru) vykdyti tam tikrus reikalavimus ir spręsti jam iškilusius uždavinius;
teisingai pasirinkti; pasiekti tam tikrą rezultatą; taip pat apima su tuo
susijusius žmogaus teisumo ar kaltumo, galimybės pritarti jo poelgiams ar
juos pasmerkti, jo apdovanojimo ar nubaudimo klausimus.
Visose etinėse ir teisinėse doktrinos atsakomybės problema nagrinėjama
ryšium su filosofine laisvės problema. Tačiau nemarksistinėse teorijose
paprastai ji sprendžiama abstrakčiai ir laikoma priklausoma nuo atsakymo į
klausimą: ar išviso galima laikyti žmogų laisvai veikiančiu (Laisvė ir
būtinumas).
Marksizme atsakomybės problema įgauna istoriškai konkretų pobūdį ir
sprendžiama, analizuojant, kiek tam tikromis istorinėmis sąlygomis žmogus
yra realiai laisvas.
Sukūrus visuomenę,kurioje nėra išnaudojimo priešiškų klasių, įdiegus
socialiniame gyvenime planingą sąmoningą pradą, įtraukus liaudies mases į
savaveiksmį visuomenės valdymą ir istorinę, kuriamąją veiklą, labai
padidėja kiekvieno asmeninė laisvė ir kartu socialinė bei moralinė
atsakomybė.
Socialistinėje teisėje civilinė, administracinė ir baudžiamoji teisės
pažeidėjo atsakomybė nustatoma, ne vien formaliai išaiškinant nusikaltimo
sudėtį, bet ir
atsižvelgiant į pažeidėjo auklėjimo, gyvenimo bei veiklos
aplinkybes, į tai, kiek jis suprato savo kaltę ir gali ateityje
pasitaisyti. Tai suartina teisinę atsakomybę su moraline atsakomybe.
Komunistinėje moralėje asmens atsakomybė apima ne tik jo įvykdytus
veiksmus, bet ir tai, kaip individas suvokia visos visuomenės interesus,tai
yra kaip jis galų gale supranta pažangaus istorijos vystymosi dėsnius.
Laisvės esmė
Būdamas protinga būtybė, asmuo pats nusprendžia kaip jam būti ir
valios galia tą apsisprendimą įgyvendina: kelia tikslus, renkasi savo
veiklos būdus, tai yra būna atvira būtybė ir su šia savo atvirybe elgiasi