Laisvės samprata filosofijoje
5 (100%) 1 vote

Laisvės samprata filosofijoje

1. ĮVADAS

Laisvės vykdymas yra santykis. Mūsų kaip asmenų laisvė esmiškai skiriasi nuo būtinumo. Todėl toliau natūralu atskirai aptarti dvi laisvės vykdymo erdves – būtinumo erdvę ir laisvės erdvę.

Erdvė, kurioje mes vykdome savo laisvę, visų pirma yra pasaulis mus supančios gamtos prasme. Gali pasirodyti, kad būti pasaulyje ir būti laisvam yra priešingybė. Ne vienas mano, kad laisvė išskiria būtinybę. Juk būtinas įvykis yra sąlygotas išorinių priežasčių, kurios, nors ir būdamos vidinės, yra mūsų neapsprendžiamos (pavyzdžiui, mes negalime sulaikyti savo senėjimo), o laisvas asmuo yra savo principų kūrėjas ir savęs paties priežastis.

Vienas iš žinomesnių laisvės ir būtinumo priešstatos įveikimo kelių buvo pasiūlytas Hėgelio. Jis tarė, kad laisvė tėra pažintas būtinumas. Pasak Hėgelio, absoliutinė dvasia savižiną pasiekia žmoguje, todėl žmogus ir tampa laisvu. Žmogaus mąstymas Hėgeliui tėra absoliutinės dvasios mąstymo atitikmuo, todėl absoliuti laisvė ir absoliutus būtinumas yra vienas ir tas pats.

Esminis hėgelinės laisvės sampratos bruožas yra toks: paklusti tam, kas savyje yra idealu ir teisinga, reiškia būti laisvam, o priešintis idealumui reiškia pasivergti. Čia nepastebima, kad pavergti ir paklusti gali tik tas, kas jau yra laisvas. Galima sutikti su Hėgeliu, kad gamta, būdama dialektine dvasios priešybe, neturi pažįstančios sąmonės, todėl yra akla ir tuo pačiu nelaisva.

Pagal savo valią ir tikslus panaudodamas gamtos dėsningumus, asmuo tampa laisvas jų atžvilgiu. Dar daugiau, gamtinis būtinumas kaip tik ir sudaro pagrindą laisvei pasaulyje vykdyti. Jei gamtos daiktai elgtųsi laisvai, mes negalėtume numatyti savo veiklos padarinių ir vykdyti savo laisvės.

Vadinasi, ir būtinumo erdvėje, t.y. pasaulyje, kuris pats yra nelaisvas, mes galime būti laisvi. Iš tikrųjų, kaip nurodė Plechanovas, laisvė yra įgyvendinama tik tada, kai mūsų veiklos rezultatai yra tikri. Veiklos rezultatais būsime tikri tik tada, kai juos iš anksto numatysime. O numatyti iš anksto galime tik tada, kai įvykio eigą nulemia būtinumas. Laisvė būtinybės toli gražu nenuneigia, priešingai, ja remiasi.

2. LAISVĖS PROBLEMA

Istorija liudija, kad žmogus ypatingai brangina savo laisvę ir be jokių išlygų pripažįsta ją aukščiausia ir neabejotina vertybe. Laisvės turėtojas, nešiotojas ir subjektas yra pats individas, žmogus. Bet kartu jis yra tautos (visuomenės) dalis ir tai, kad pačios tautos yra žmonijos dalis. Todėl individo laisvės dydis priklauso nuo tautos (visuomenės) ir žmonijos pasiekto laisvumo lygio. Vadinasi, kuo laisvesnė tauta (visuomenė) ir žmonija, tuo ir tiek laisvesnis kiekvienas jų narys.

Šitoks laisvėjimas, t.y. individo ir visos visuomenės tarpusavio reikalavimai (siekiai ir troškimai) yra teisingi. Todėl egzistuoja abipusių reikalavimų objektyvumo, pagrįstumo klausimas.

Pati laisvė, visų pirma, yra reikalinga kaip būtina sąlyga kūrybiniam žmogaus ir visuomenės aktyvumui išugdyti, išvystyti tam, kad žmogus bei visuomenė (tauta) pajėgtų sutramdyti grasinančias ir jai pavojingas jėgas ir tuo pačiu sudarytų palankesnes sąlygas savo egzistencijai, savo teisėms realizuoti.

Žmogaus laisvė yra tiesiogiai susijusi su jo pasiektu kultūros lygiu, ir pirmiausia, jo gebėjimu save riboti. Kodėl? Ogi todėl, kad be pakankamai aukšto žmogaus ir visuomenės kultūros lygio nėra įmanoma pagarba kito teisėtiems interesams, dorovės normoms ir veikiantiems šalies bei tarptautiniams įstatymams.

Todėl taip dažnai laisvė be kultūros, be pagarbos būna akla ir išvirsta į barbarišką savivalę, anarchiją (suirutę, chaosą), tapdama savo priešybe – nelaisve. Mat laisvės formulė skelbia:

Aš esu laisvas tiek, kiek pripažįstu kito laisvę.

Kiekvieno individo laisvė baigiasi (turėtų baigtis) ten, kur prasideda kito laisvė. Tam reikalingas susitarimas ir bendra sutartinė valia, kuri apribotų atskiras laisves. Todėl laisvei įgyvendinti ir reikalingas pakankamai aukštas kultūros lygis, kad sugebėtų ,,žmoniškai” (kultūringai) susitarti tarpusavyje ir gyventi taikoje.

Kitaip sakant, laisvė anot Hėgelio yra įsisąmonintas būtinumas, būtinybė. Tai veikimas moralės ribose.

Jei toks susitarimas, suderinamumas tampa realybe, tai pažangą laiduoja individų valios laisvė, nes pagal Pitagorą žmogus nėra laisvas, jeigu negali sutramdyti savo silpnybių ir įsakinėti sau pačiam.

Tačiau atskiro individo ir visos visuomenės abipusių reikalavimų suderinamumo, jų objektyvumo problema yra tik pirmasis socialinės laisvės problemos aspektas.

Kitas aspektas – tai, kaip visuomenės nariai supranta pačią laisvę, jos turinį, kokiai laisvei teikiamas prioritetas: pavyzdžiui, ar visų santykyje su gamta, ar individo santykyje su visuomene, tauta, o pastarosios – santykyje su žmonija?

Santykyje su gamta laisvės dydis priklauso nuo gamtos (kaip ir technikos) dėsnių pažinimo bei galėjimo jais praktiškai naudotis, t.y. darbu sėkmingai nuolat kurti visuomenei būtinas ir be galo svarbias materialines buitines sąlygas. Tai materialioji, ekonominė laisvė. Bet buitis, materialinis apsirūpinimas ar vartojimo besaikis augimas yra priemonė, o ne tikslas, o tuo labiau gyvenimo prasmė. Todėl amerikietiškai suprasta laisvė, kurios pagrindas yra pragmatinis individualizmas,
dvasingo žmogaus patenkinti nepajėgia. Nepajėgia jau vien dėl tos priežasties, kad pati materialinių vertybių paskirtis – būti nuolat sunaudojamoms, ir jos yra palyginti trumpalaikės, praeinančios.

Iš kitos pusės, dvasinė kultūra ir žmogaus dvasinis kūrybiškumas gali reikštis ir plėstis tik tada, kai materiali jo buvimo bazė daugmaž tvirta ir laiduoja tam tikrą savarankiškumą bei galimumą, siekiant įprasminti ir pateisinti savo paties buvimą pasaulyje.

Taigi, laisvės problema savo ekonominiu, medžiaginiu aspektu atsiremia į klausimą apie santykį su kūnu ir jos priklausomybę nuo kūno.

Tai koks laisvės ryšys su sąmone, dvasia, siela, su sąmoningumu?

Kuo turtingesnis ir tikslesnis pažinimas, tuo geriau žmogus gali prisitaikyti prie aplinkos. Iš kitos pusės tai laiduoja sąmonės išplitimą laike, t.y. nutolina nuo esamojo momento ateities link ir padeda numatyti ateitį. Tai yra gebėjimas išeiti už aktualios asmenybės ribų ir įtraukti į savo akiratį galimumo sferą.

Kai tokie ateities vaizdiniai-vizijos įgyja apibendrintą pobūdį, iš jų formuojasi bendros idėjos (sąvokos) ir tik šios bendros idėjos suteikia individui galimybę sąmoningai prisitaikyti prie aplinkos ir keisti ją pageidaujama linkme. Tai reiškia, kad sąmonei plečiantis laike bei skleidžiantis jos galimybėms individo laisvė didėja, nes sąmonė, sąmoningumas leidžia iškilti virš esamos situacijos ir esamųjų reikalų, rinktis tą galimybę, kuri atsižvlegia ne tik į tai, kas jau yra, bet ir į tolesnę ateitį.

Juo labiau išplėtota sąmonė, tuo ji yra laisvesnė ir pajėgesnė apmąstyti savo paties situaciją pasaulyje, pakilti virš kasdienybės. Individas įsisąmonina, kad žmogus yra biosocialinė būtybė. Kuo giliau žmogus pajaučia savo biologinį laikinumą, trapumą, pažeidžiamumą, tuo labiau toks suvokimas brandina kritinį mąstymą ir savo išliekamumo, būties, amžinumo ima ieškoti socialinėse vertybėse, tuo sąmoningesnė, dvasingesnė, laisvesnė darosi jo veikla. Žmogus suvokia dabarties ir praeities ryšį, kuris išreiškiamas ištikimybe, o tai yra savo paties egzistencijos istoriškumo suvokimas, bandant įžvelgti ir ateities horizontą.

Taip asmenybė suvokia tikruosius objektyvius savo interesus, priartėja prie amžinųjų pasaulio vertybių lygmens.

Filosofijos, apskritai teorijos, uždavinys yra padėti žmogui susigrąžinti tikruosius (objektyvius) savo interesus, apmąstyti žmogaus būtį visoje gyvenimo begalybėje.

Jeigu individas likimą ar būtį sieja su tėvyne, tauta, tai ir savo laisvę sieja, visų pirma, su tautos laisve. Šiuo atveju tautos nepriklausomybė yra kiekvieno mūsų laisvė pasaulyje, o demokratija ir viešumas – kiekvieno mūsų laisvė savo valstybėje. (R.Ozolas)

Nes laisvė – tai, visų pirma, pasirinkimo galimybė žmogui ir tautai. Todėl žmonijoje ir vyksta laisvės idėjos realizavimosi įgyvendinimo procesas (Hėgelis), o istorija yra laisvės ieškojimas. Visuomenės vystymasis matuojamas pasiektu laisvės kiekiu, jo padidėjimu.

Rinkdamasis savo būtį tautoje, žmogus renkasi atitinkamus poelgius, elgesio būdą. Vieni verčiau miršta, bet nepasiduoda, kiti praranda valią ir sudaro sandėrį su sąžine. Pirmieji išsaugoja nors dorovinę laisvę, o antrieji – jos netenka.

Vadinasi, sprendžiant laisvės problemą, kaip ir visur, svarbiausia tiesa. Tai ir valstybių tikrosios galios pamatas. Mat egoizmas yra pragaištingas ir asmeniui, ir tautai.

Aiškinantis, kaip žmogus turi suprasti laisvę, pradinė pozicija visuomet turi būti požiūris į tiesą, t.y. ar pripažįstama, kad tiesos pripažinimas yra žmogaus viešpatavimo gamtos ir visuomenės jėgoms prielaida, nes tai ir yra realios laisvės prielaida. Mat laisvė ir teisybė tarpusavyje yra labai susijusios. Štai rašytojas J.Mačiukevičius klausia: ,,Kur eina žmogus, žmonija?” Ir atsako: ,, Tik į Tiesą”, o tuo pačiu ir į laisvę. Tiesa yra laisvės barometras (kai tiesa slepiama, tremiama, visada bus kam nors naudinga imtis smurto).

3. LAISVĖ IR TIKROVĖ

Pradėdami nagrinėti laisvės objektyvioje tikrovėje temą, mes užduodame sau du vienas kitą papildančius klausimus: ar tikrovė laisva? Ar laisvė tikrai yra?

3.1. Metafizinis, epistemologinis ir antropologinis laisvės pagrindai

Geriau būtų atsisakyti termino ,,metafizika” ir sugrįžti prie pavadinimo ,,pirmoji fiolosofija”, nes dažnai ,,metafizika” traktuojama etimologiškai, tai, kas yra ,,už gamtos ribų”, – klaidina. Iš tikrųjų ,,metafizika” siejasi su tikrove apskritai. Filosofijai ir šiaip protingumui būdinga apibendrinta tikrovės vizija. Netgi tie, kurie griauna ir niekina ,,metafiziką”, patys yra metafizikai lygiai tiek, kiek jie yra filosofai.

Yra trys metafiziniai tikrovės matymo būdai: monizmas, dualizmas ir analogija. Dualizmas skaido tikrovę ir ardo apibendrintą jos viziją. Jis pripažįsta tik kaitą ir skirtingumus. Galiausiai jis priartėja prie skepticizmo ir ima veikti kartu su empirizmu.

Dualizmo sukurtoje sumaištyje laisvei nelieka vietos. Prieštaravimai atskiria tikrovę nuo laisvės, o laisvę nuo tikrovės. Laisvei neatsiranda vietos taip pat ir monizme, nes iš esmės monizmas yra determinizmas. Tik analoginė tikrovės interpretacija leidžia nuosekliai įtvirtinti laisvę, nes analogija darniai sujungia amžinąją ir vienijančią būties pusę su laikinąja
besiskaidančiąja puse. Analogija atveria vartus transcendentinei tikrovei, kuri visiškai skiriasi nuo imanentinės, bet yra taip glaudžiai su pastarąja susijusi, kad nuo jos priklauso pastarosios egzistavimas. Todėl laisvei atsiveria galimybė pasiekti transcendenciją, o ne tik egzistuoti imanencijos lygmeniu.

Yra trys metafizinės tradicijos: klasikinė, racionalistinė ir kai kurių empiristų bei pozityvistų vykdomas metafizikos neigimas. Jos skiriasi atsakymu į epistemologinį klausimą apie patirties ir proto, valios ir aistrų sąveiką tikrovės pažinimo procese. Racionalistų, empiristų ir agnostikų atsakymai į šį klausimą yra daliniai ir šališki. Racionalistai perdėtai pasitiki žmogaus protu. Empiristai ir Kantas taip pat pasitiki protu, tačiau labai siauruose patirties rėmuose. Kai protas yra taip apribotas, labai išauga valios reikšmė, dažnai emotivizmo linkme (Hiumas). Platono-Aristotelio metafizika, atvirkščiai, bando suderinti patirtį, protą ir valią. Nors Platonas turi tam tikrų racionalistinių tendencijų, bet tiesos atžvilgiu jis laikosi adekvatumo arba ,,omoiosis” koncepcijos; socializacijos procesą jis siūlo pradėti nuo kūno ir jausmų lavinimo; o tiesos pilnatvė jam prieinama tik per meilės išgyvenimą, nes grynas racionalumas, jo nuomone, tam nėra pakankamas. Klasikinė metafizika suderina skirtingas patirties rūšis, valią, intuityvų ir loginį mąstymą. Kita vertus, jos atvirumas transcendencijai ir kuklus žmogaus proto galimybių įvertinimas veda prie slėpiningosios laisvės plotmės pripažinimo.

Dabar mes priartėjome prie pagrindinio epistemologijos, arba pažinimo teorijos, klausimo, subjekto ir objekto santykio bei tiesos galimumo klausimo. Čia mūsų laukia alternatyva: arba atskleidimas (aletheia) ir atitikimas (omoiosis), arba vadinamosios ,,šiuolaikinės filosofijos” imanentiškumo principas. Pirmoji alternatyvos pusė pripažįsta, kad subjektas ir objektas vienas kitą veikia tiesiogiai, kad, jiems suartėjant, dualumas nyksta. Subjektas gerbia palaipsniui jam atsiskleidžiantį tikrovės objektyvumą ir žino, kad absoliučiai objektyvus tikrovės matymas jam nėra prieinamas. Kita vertus, savo pažinimo subjektyvumo įsisąmoninimas leidžia subjektui suvokti, kad jo pažinimas yra asmeniškas ir kūrybiškas. Įsivyrauja pusiausvyra ne tik tarp skirtingų subjekto psichinių galių, bet ir tarp pažinimo subjekto ir objekto. Ji būtina subjektyviosios ir objektyviosios laisvės pusėms suderinti. Tuo tarpu antroji alternatyvos pusė arba imanentiškumo principas minėtai pusiausvyrai nepalieka vietos. Jis uždaro laisvę ir pažinimą proto rėmuose, o pastarojo santykį su objektyviąja tikrove skelbia esant problematišką. Laisvės ir pažinimo subjektai tiesiogiai sąveikauja tik su jo paties idėjomis.

Mokslo filosofijoje reikėtų vengti abiejų kraštutinumų: determinizmo (Laplasas) ir indeterminizmo (Boras), mechaninės būtinybės ir netvarkos. Nei objektyvioje tikrovėje, nei žmonijoje laisvė negali būti mechanizuota, uždaryta rate arba paleista amžinai judėti be jokio tikslo ir krypties. Laisvei reikia ne tik sąlygų, galimybių įvairovės, bet ir kūrybiškumo.

Antropologijoje viešpatauja dirbtinai sukurta dilema tarp gamtos ir kultūros, gamtos ir istorijos ir net tarp gamtos ir laisvės. Žinoma, laisvė nesuderinama nei su deterministiniu natūralizmu, nei su nežabotu kultūralizmu, bet ji gali tobulinti ir gamtą, ir kultūrą. Tarkime, kad mūsų prigimtis yra kultūringa, kad skirtingos ir kūrybingos kultūros kyla iš mūsų protingos ir aistringos prigimties. Mūsų prigimtis yra labai lanksti ir atvira kūrybingai savirealizacijai visuomeninėje ir asmeninėje kultūroje. Todėl skirtingos kultūros yra mūsų bendros prigimties išsišakojimai. Jeigu tos prigimties nebūtų, nebūtų ko vystyti. Savo ruožtu be kultūros toji prigimtis būtų nevaisinga. Todėl griežtas kūno ir sielos priešpriešinimas irgi yra bergždžias, kaip vienos iš dviejų žmogaus plotmių panaikinimas. Laisvė apima jas abi, nors sąžinė su savo laisvu intelektu ir laisva valia yra aukščiausia laisvės tvirtovė.

3.2. Dorovės ,,heteronomija” ir ,,autonomija”

,,Heteronomija” ir ,,autonomija” filosofijos istorijoje įsitvirtino kaip apibendrinto etinių sistemų vertinimo etiketės. Pirmąja paprastai ženklinamos religinės, teocentrinės, pripažįstančios žmogaus priklausomybę etinės doktrinos. Antrąja – nereliginės, antropocentrinės, skelbiančios absoliučią sąžinės laisvę sistemos. Tačiau toks priešpriešinimas yra klaidingas iš esmės, nes brandi laisvė remiasi išmintingu heteronomijos ir autonomijos, priklausomumo ir savarankiškumo, angažuotumo ir spontaniškumo suderinimu. Taip yra dėl būtinumo sujungti socialinę ir individualią žmonių gyvenimo puses, viešąją ir asmeninę žmonių veiklą. Kad būtume laisvi, mums neužtenka vien tik asmeninės iniciatyvos bei minčių, geismų ir veiksmų savikontrolės, mums dar reikia mokėti palaikyti santykius su neišvengiamai mus veikiančiomis skirtingomis realijomis.

Religijos gali būti ir heteronominės, ir autonominės. Tai priklauso ne tik nuo pačios religijos, bet ir nuo individo asmeninio religingumo rūšies. Bet kuriuo atveju tas, kuris neigdamas religiją apsimeta esąs savarankiškas arba savarankiškesnis už kitus, save apgaudinėja. Nei vienas žmogus savęs nesukūrė.
Vadinasi, visos pagrindinės mąstymo taisyklės ir būdai kiekvienam yra duotos. Skirtumas tik tas, kad neigiantis religiją žmogus atsisako pažinti tai, nuo ko jis ar ji priklauso. Religingumo privalumas yra tas, kad religingas žmogus negarbina nieko, išskyrus Dievą.

Kantas, kuris, daugumos nuomone, yra autonominės etikos šalininkas, postuluoja Dievo buvimą ir paskutinįjį teismą. Nyčė absoliutina ir dievina amžinąjį pasikartojimą kaip aukščiausiąją tikrovę. Okamas Bažnyčios akivaizdoje atrodo labai savarankiškas, bet labai heteronomiškas savoje Dievo sampratoje. Niekas nėra nei absoliučiai autonomiškas, nei absoliučiai heteronomiškas. Klausti reikia apie teisingą heteronomijos ir autonomijos santykį.

4. LAISVĖ IR DEMOKRATIJA

Laisvė yra tikra. Tikrovė yra laisva. Mes jau paaiškinome, kaip tai įmanoma. Tas paaiškinimas bus atsakymo į klausimą apie esminę visuomenės laisvę pagrindas. Demokratija yra esminė visuomenės laisvė. Todėl panagrinėkime laisvės ir ir demokratijos santykius bei jų vaidmenis visuomenėje.

4.1. Laisvės ir demokratijos galia

Laisvė yra radikali ir su niekuo nepalyginama galia. Laisvė yra radikali ir fundamentali galia, slypinti žmogaus santaikoje su pačiu savimi, jo buvimo ir prigimties darnoje. Štai kodėl laisvė yra vidinis gebėjimas kūrybiškai ugdyti prigimtinę darną. Tas gebėjimas turi būti vidinis, antraip pačioje savirealizacijoje būtų priklausomumas ir prievarta. Tada savirealizacija būtų prieštaringa. Ji turi būti gebėjimas, galia, o ne jau atliktas veiksmas, kitaip jis būtų kažkas iš anksto nulemta. Tačiau ji yra tikslus gebėjimas ar galia, nepaisant to, kad ji yra pati bendriausia ir esmingiausia galia. Antraip ji būtų absoliučiai nedeterminuota ir negalėtų nulemti jokio veiksmo ir apskritai ko nors pasiekti; taip pat ji lengvai galėtų būti supainiota su kokiu nors kitu mažiau reikšmingu gebėjimu. Ugdymo idėja reikalauja proceso ir kelio, o ne atlikto veiksmo sampratos. Tas procesas ir kelias privalo turėti aiškią kryptį, o ne vesti į aklavietę. Toji kryptis priklauso nuo subjekto, tai yra nuo konkretaus subjekto gyvenimo būdo. Be šios krypties nebūtų jokio subjekto ir niekas nebūtų laisvas. Kūrybiškumas garantuoja tai, kad toji kryptis ar orientacija nėra deterministinė, ji nevaržo ir neprievartauja subjekto. Net galutinis savirealizacijos tikslas, kaip ir pirminė subjekto prigimtis, tam tikra prasme yra kūrybiškumo suformuoti. Tačiau negalima kūrybiškumo painioti su absoliučiu nenulemtumu, kuris prilygsta niekiui, nes tada pati laisvė pavirsta į nieką. Todėl laisvė yra darna su savo prigimtimi.

Turėdami omenyje tai, kas jau yra pasakyta, laisvę galime apibūdinti ir kaip galią tapti kiek galima geresne asmenybe. Šis apibūdinimas mums leis nušviesti ir kitus laisvės aspektus, ypač gėrio kaip tikrojo laisvės objekto idėją. Pirmiausia mes įtvirtinome gebėjimo sampratą: esminio gebėjimo būti savimi. Bet tarp žmonių išlikti savimi reiškia turėti labai gilų ir dinamišką savirealizacijos pojūtį. Pats savimi esantis esinys yra ,,tapsmas”, tampantis savimi pagal esinio savastį. Jo galia pasireiškia tapsmu savimi. Sutarimas ir darna su pačiu savimi nėra nei griežtai užprogramuoti, nei nepagrįsti. Kaip jau minėjome, tapsmas yra kūrybos procesas, kurio metu vyksta kieno nors prigimties apipavidalinimas. Giliausia prasme tapsmas yra transformacija, kurioje subjektas save keičia iš esmės, bet ne ta prasme, kad jis pakeičia savo prigimtį, kas yra neįmanoma, o ta prasme, kad to prašo (bet nereikalauja) pati subjekto prigimtis arba esmė. Nėra jokio prieštaravimo tarp prigimties ir laisvės, nes mūsų prigimtis yra mūsų laisvės šaltinis. Tačiau čia kyla naujas klausimas: į ką subjektas transformuojasi? Koks tos transformacijos turinys? Kas yra subjekto objektas? Jau minėjome, kad tikrasis laisvės ir jos esminės transformacijos objektas yra gėris, suvokiamas kaip tai, ko pati prigimtis trokšta. Gėris yra tai, kas realizuoja mūsų prigimties portenciją, kas žadina mūsų galias ir jas maitina. Tam, kad galėtų stimuliuoti mūsų galias, gėris pats pats turi būti, kiek tik įmanoma, didesnis. Todėl ir pats subjektas stengiasi tapti, kiek tik įmanoma, geresne asmenybe. Mūsų prigimtis yra asmenybinė prigimtis, kuriai būdingi dialogas ir meilė.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 3209 žodžiai iš 9881 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.